TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kai lopšių reikia mažiau nei karstų

2008 12 08 0:00
Prof. S.Vaitekūnas kelis dešimtmečius skyrė gyventojų ir žmogiškųjų išteklių tyrimams.
LŽ archyvo nuotrauka

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, optimistinė prognozė leistų tikėtis, kad 2030 metais mūsų šalyje gyvens 3,4 mln. žmonių. Vidutinis variantas - 3,1 mln., pesimistinis - tik 2,8 mln. gyventojų.

"Iš esmės visi šie variantai yra pesimistiniai, nes gyventojų mažėja, - įspėjo Klaipėdos universiteto profesorius Stasys Vaitekūnas. - Tam tikras žmogiškųjų išteklių ir gyventojų skaičius yra būtinas tautos gyvastingumui ir šalies valstybingumui išlaikyti. Jeigu nieko nebus daroma, maždaug po 50-60 metų lietuviai kaip tauta gali išnykti."

Prof. habil. dr. S.Vaitekūnas už darbų ciklą "Žmogiškieji ištekliai ir gyventojai: jų įtaka šalies geopolitinei ir socialinei raidai" šiemet pristatytas Lietuvos mokslo premijai.

Iš slaptų stalčių.

Mokslininkas prisiminė, kaip sunku buvo sovietmečiu rašyti daktaro disertaciją apie Lietuvos gyventojų migraciją, nes beveik visa medžiaga buvo skirta tik "tarnybiniam naudojimui". Vis dėlto ją gavo ir peržiūrėjo labai daug atvykimo bei išvykimo lapelių, vadinamųjų atplėšiamųjų talonų - taip tuomet vadinta atvykusių ir išvykusių gyventojų registracija. Atvažiuodavo, be abejo, tik iš kitų sovietinių respublikų, nes emigracija ir imigracija Sovietų Sąjungoje buvo uždrausta.

Kai 1990-1991 metais S.Vaitekūnas dirbo vyriausybinėje komisijoje Lietuvos gyventojų demografiniams nuostoliams 1939-1989 metais įvertinti, atsirado dar viena galimybė susipažinti su neskelbtais dokumentais ir tiksliau nustatyti 1939-1944 metų deportacijos, priverstinės lenkų ir vokiečių repatriacijos, politinio kalinimo ir fizinio žmonių naikinimo mastą.

"1939-1959 metais Lietuva neteko 1,2 mln. žmonių. Ji paskutinė iš Europos valstybių, praėjus net 24 metams po karo, pasiekė prieškarinį gyventojų skaičių, nors pati kare nedalyvavo, buvo okupuota, - pabrėžė mokslininkas. - Sovietinė vyriausybė, norėdama nuslėpti tremčių iš Lietuvos apimtį, siuntė čia labai daug gyventojų iš kitų respublikų. Jie, ypač rusakalbiai, be eilės gaudavo butus ir turėjo kitokių privilegijų."

Nors daugiausia atvykdavo paprastų darbininkų, suviliotų geresnių gyvenimo sąlygų, buvo ir specializuotų krypčių migracijos. Pavyzdžiui, į Visaginą, kai buvo statoma atominė elektrinė, atvažiavo labai aukštos kvalifikacijos specialistų iš tų Sovietų Sąjungos rajonų, kuriuose atominės elektrinės jau buvo pastatytos. Kuriant Klaipėdos uostą daugiausia jūreivių atvyko iš Vladivostoko, Murmansko, Archangelsko, Odesos, todėl ir laivynas tapo rusakalbis. Iki 1959 metų į Lietuvą iš viso buvo atkelta 214 tūkst. nelietuvių.

Sovietiniai "anekdotai"

"Yra dalykų, kurie nepriklauso nuo politikos, - tai natūraliai vykstantys procesai. Pavyzdžiui, didieji miestai visada turėjo traukos zonas, - sakė ekonominės geografijos žinovas. - Vis dėlto Sovietų Sąjungoje buvo didžiulių suvaržymų. Sakykim, Vilniuje galėjai įsiregistruoti, jei turėjai darbą, o darbą galėjai gauti tik įsiregistravęs. Beveik iš anekdotų srities!"

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai dar niekas nekalbėjo apie depopuliaciją, S.Vaitekūnas savo straipsniuose atkreipė dėmesį, kad Lietuvos šiaurės rytų regionuose ji jau prasidėjo, t. y. daugiau gyventojų miršta, negu gimsta. Kaip sako prancūzai, lopšių daroma mažiau nei karstų.

Taip atsitiko pirmiausia dėl planinės komandinės migracijos, kai pokario metais iš visos Lietuvos, bet daugiausia iš šiaurės rytų regionų, žmonės buvo verbuojami arba kartais priverčiami keltis į Vilnių atstatyti miesto. Iš pietinių regionų, kur vyko aktyvus partizaninis judėjimas, daugybė dzūkų buvo perkelti į Klaipėdos kraštą arba ištremti į Sibirą.

Senstanti Lietuva

Statistiniais skaičiavimais nustatyta, kad jei nuo 1939 metų nebūtų buvę tokio žmonių praradimo, 1959-aisiais Lietuvoje būtų gyvenę ne 2,7 mln., bet 3,7 mln. žmonių, o 2000 metais - ne 3,5 mln., bet 4-4,5 mln. gyventojų.

Kitas dalykas - mažėjantis gimstamumas ir emigracija. Pirmojo gyventojų surašymo nepriklausomoje Lietuvoje duomenimis, 2001 metais net 206,7 tūkst. žmonių buvo mažiau nei 1990-aisiais. Palyginti su 1992 metais, kai pasiektas didžiausias Lietuvos gyventojų skaičius XX amžiuje, 2001-aisiais jų buvo net 219,3 tūkst. mažiau.

Naujausia Europos Sąjungos (ES) gyventojų skaičiaus prognozė rodo, kad 2060 metais mūsų šalyje gyvens tik 2,5 mln. žmonių - mažiau nei 0,5 proc. visų ES gyventojų. Lietuva pagal gyventojų skaičių iš 27 ES šalių užims 20-ąją vietą.

"Mūsų politikai neteisingai supranta demografinę politiką, - kalbėjo ekonominės geografijos specialistas. - Ji nėra vien gimstamumo skatinimas, kaip įprasta manyti. Reikia kurti gyventojų politiką, kai kiekvienas bet kokio amžiaus žmogus galėtų realizuoti save, tada ir gimstamumas padidės. Tik taip galima sudaryti palankų populiacinį klimatą, leidžiantį šeimoms auginti norimą skaičių vaikų, sustabdyti pragaištingą emigraciją, garantuoti vyresnio amžiaus žmonių socialinį saugumą, pailginti tikėtiną gyventojų, ypač vyrų, gyvenimo trukmę, subalansuoti vyrų ir moterų skaičiaus santykį. Vien gimstamumo skatinimas dar niekur nedavė teigiamų rezultatų."

Profesorius prisiminė stažuotes Čekijoje ir Prancūzijoje.

//////

1960 metais gimstamumas Lietuvoje sudarė 22,5 proc., o vėliau pradėjo sparčiai mažėti ir 1994-aisiais pirmą kartą XX amžiuje buvo mažesnis už mirtingumą. Nors pačiais pirmaisiais nepriklausomybės metais gimstamumas dar buvo teigiamas, 2007-aisiais jis nukrito iki -9,6 procento. Mirusių žmonių skaičius gimusius viršijo net 13,3 tūkstančio. 1995-2007 metais Lietuvos žmonių natūralaus prieaugio nuostoliai sudarė 104,7 tūkst. asmenų - tiek šiuo metu gyvena visoje Tauragės apskrityje.

Neoficialiais duomenimis, 1990-2008 metais iš Lietuvos emigravo nuo 400 tūkst. iki 800 tūkst. gyventojų. Išvyksta daugiausia jauni žmonės. Ir 2008-aisiais pastebimas darbingiausio amžiaus žmonių skaičiaus mažėjimas. Pasak S.Vaitekūno, pirmiausia vyksta proto nutekėjimas, kita vertus, išvažiuoja jaunos vaisingo amžiaus moterys. Jos šeimas kuria ir vaikus gimdo jau ne Lietuvoje.

Vaikų ir jaunimo skaičiaus mažėjimas, taip pat pensinio amžiaus žmonių gausėjimas rodo spartų Lietuvos žmogiškųjų išteklių senėjimą. Sensta visa Europa, tačiau mūsų šaliai senėjimo problema ypač aktuali.

Dėl mažėjančio gimstamumo ir didelės emigracijos nuolat mažėjantis gyventojų skaičius atsiliepia, kaip pabrėžė mokslininkas, ir amžiaus struktūrai. Darbingo amžiaus žmonės šalyje sudaro 63,1 proc. visų gyventojų. Tiek arba daugiau darbingo amžiaus gyventojų yra didžiuosiuose miestuose ir pramonės rajonuose, o daugelyje kitų rajonų - gerokai mažiau.

Net pagal vidutinį prognozių variantą nuo nepriklausomybės atkūrimo iki 2030 metų darbingo amžiaus žmonių sumažės 5,1 proc. ir net 11,3 proc. padaugės vyresnių nei 60 metų gyventojų. Pensinio amžiaus žmonių pagausės nuo 20 proc. 2000 metais iki 24 proc. 2020 metais, o vadinamojo iki darbingo amžiaus - atitinkamai sumažės nuo 21 iki 16 procentų. 2005 metais 100 pensininkų teko 85 vaikai iki 14 metų, 2020-aisiais pagal vidutinį prognozių variantą teks 72, 2030 metais - tik 60 vaikų.

Ieškant išeičių

"Kai kalbame apie žmogiškuosius išteklius, labai svarbi gyventojų sudėtis pagal amžių, išsilavinimą, profesinę kvalifikaciją. Mes ne visada sugebame turimus gerus išteklius panaudoti, dėl to ir tokia didžiulė emigracija, - sakė ekonominės geografijos specialistas. - Kaip rodo šių šalių patirtis, išmokos už vaikus galbūt pagerina šeimų gyvenimą, bet neduoda laukiamo grįžtamojo efekto, dėl to daugelyje Europos valstybių vyksta depopuliacija.

Gali atsitikti taip, kad kiekvienas dirbantis žmogus turės išlaikyti po vieną nedirbantį."

Kaip vieną iš galimų išeičių mokslininkas nurodė žinių visuomenės sukūrimą. Tada reikės mažiau dirbančių žmonių ir bus kompensuotas prarastas gyventojų skaičius.

Antra išeitis, nors ir labai skaudi, galėtų būti darbinio amžiaus pailginimas. Jau dabar Europoje yra valstybių, kur žmonės išeina į pensiją, sulaukę 70 metų. Tačiau ilgėjant tikėtinai vidutinei gyvenimo trukmei ir toliau išlieka didelis skirtumas tarp vyrų ir moterų, todėl išeitų, kad pensijas gautų beveik tik moterys - vyrai jų nebesulauktų.

Dar viena išeitis - imigracija, tačiau tokių šalių kaip Vokietija ar Prancūzija demografai, pasak mokslininko, tarptautinėse konferencijose jau atvirai kalba, kad turi problemų dėl imigrantų. Atkūrus nepriklausomybę ir trūkstant žmogiškųjų išteklių į Lietuvą organizuotai kviečiami arba patys atvyksta žmonės iš kitų, daugiausia ekonomiškai silpnesnių valstybių. Didėjanti kitų tautybių imigracija ir jų bendrijų stiprėjimas gali sukelti Lietuvai papildomų socialinių, ekonominių ir politinių problemų.

"Grąžinti emigrantus iš užsienio - tuščios kalbos, kol nebus sukurtos normalios gyvenimo ir verslo sąlygos, ypač jaunimui. Laisvose valstybėse žmonės visada važiuoja ten, kur jiems geriau gyventi. Galbūt mums trūksta patriotizmo, Tėvynės meilės, tačiau grįžta tik nedaugelis, dažniausiai tie, kuriems nepasisekė surasti norimo darbo, yra pensinio amžiaus, nekvalifikuoti arba psichologiškai nepritapo prie naujos aplinkos ir gyvenimo būdo. Nėra rimtesnio pagrindo tikėtis, kad jų grįš daugiau ir ateityje, - įsitikinęs S.Vaitekūnas. - Jau turime patirties. Pokario metų emigrantai, gyvenantys JAV, Kanadoje, Australijoje, Vakarų Europos ir Pietų Amerikos šalyse, vylėsi grįžti, kai Lietuva bus laisva. Grįžo tik vienas kitas, daugiausia pensinio amžiaus."

Penki scenarijai

Mokslininkas, apžvelgdamas, kas gali laukti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės esant tokiam žmonių skaičiaus mažėjimui, išskyrė penkis galimus XXI amžiaus raidos scenarijus: maža, bet ekonomiškai stipri tautinė valstybė; senelių daugiau nei vaikaičių; daugiatautė ir daugiakultūrė Lietuva; tautinės valstybės pabaiga; ekonomiškai ir kultūriškai stipri valstybė.

"Prieškario geopolitikas Kazys Pakštas yra pasakęs, kad Lietuvos geografinė padėtis yra nepaprastai pavojinga, dėl to ir šalies nepriklausomybė nebus ilgai išlaikyta. Gana tiksliai nusakė - kaip koks orakulas, - kalbėjo S.Vaitekūnas. - Dabar mažosios valstybės gali išnykti nebūtinai dėl okupacijų, bet ir dėl didžiųjų valstybių ekonominio bei politinio spaudimo, globalizacijos, tautų maišymosi, neadekvačių emigracijos ir imigracijos procesų, svetimų kultūrų ekspansijos ir panašiai. Aš visada sakau, kad geografinė padėtis, ar ji gera, ar bloga, priklauso nuo mūsų diplomatijos ir politikos. Todėl vertinant visus tuos scenarijus, labiau tikėtina, kad Lietuvos ateities scenarijus susidės iš daugelio įvairių variantų detalių, kurios leis kurti normalią valstybę, išlaikiusią savo tautiškumą ir naudingai bendradarbiaujančią su kaimynėmis ir tolimesnėmis šalimis."


Trumpai

Gyventojų ir žmogiškųjų išteklių tyrimais S.Vaitekūnas susidomėjo pradėjęs dirbti Vilniaus universitete ir iš šios srities parašė tiek daktaro, tiek habilituoto daktaro disertacijas.

Vilniaus universitete mokslininkui buvo suteikti ir docento, ir profesoriaus vardai.

Nuo 1993 metų S.Vaitekūnas dirba Klaipėdos universitete. Dvi kadencijas buvo rektorius, o dabar yra Socialinės geografijos katedros vyriausiasis mokslo darbuotojas. Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas. Tarptautinės informatizacijos akademijos akademikas.

Sovietmečiu mokslininkui labai naudingos buvo stažuotės Karlo universitete Čekijoje ir Jogailos universitete Lenkijoje. Vėliau vienus metus jis dirbo Kanadoje, stažavo Tarptautiniame tyrimų centre JAV ir Prancūzijos demografijos institute. S.Vaitekūnas stažavo, dirbo pagal sutartis, skaitė straipsnius daugelyje Europos šalių, Vatikane, Japonijoje, JAV, Kanadoje. Jis iki šiol yra vienintelis specialistas Lietuvoje, iš ekonominės geografijos apsigynęs abi disertacijas, o po nepriklausomybės paskelbimo iki 2002 metų buvo vienintelis habilituotas daktaras Baltijos šalyse, todėl dalyvavo rengiant specialistus ir Latvijoje, buvo kviečiamas į disertacijų gynimo komitetus.

1991 metais mokslininkas buvo emigracijos ir imigracijos įstatymo rengimo vyriausybinės darbo grupės pirmininkas. 1991-1994 metais -vyriausybinės darbo grupės savivaldos ir administracinei teritorinei reformai rengti pirmininkas. Priimti labai svarbūs Emigracijos, Vietos savivaldos, Apskrities valdymo, Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymai galioja iki šiol.

S.Vaitekūnas yra 11 knygų ir monografijų (tarp jų ypač reikšmingos - "Lietuvos gyventojai per du tūkstančius metų", "Lietuvos teritorija ir gyventojai, "Geografinėse erdvėse"), per 200 mokslinių publikacijų ir per 400 mokslo populiarių ir kitokių straipsnių Lietuvoje ir užsienyje, taip pat vadovėlių autorius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"