TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kai pasitikėsime valstybe kaip savo namais

2011 01 18 0:00
Gerovės valstybėje kiekvieno piliečio orus pragyvenimo lygis - ne labdara, o socialinė teisė.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Ar Lietuvos elitas suinteresuotas kurti gerovės valstybę ir mato naudą, kai, pavyzdžiui, pensininkai gauna didesnes pensijas?

Tokius klausimus kelia Lietuvos socialinių tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja ir Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros docentė dr. Jolanta Aidukaitė, daktaro darbą gerovės valstybės tema apgynusi Stokholmo universitete Švedijoje.

Su kuo lyginsi

Lietuva, Latvija ir Estija, kaip parodė neseniai J.Aidukaitės atliktas dešimties naujųjų Europos Sąjungos (ES) šalių rodiklių palyginimas, socialinei politikai išleidžia mažiausiai bendrojo vidaus produkto (BVP). Mūsų valstybėje, kaip ir Latvijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, yra didžiausias santykinis skurdo lygis, t. y. daugiausia asmenų, kurių pajamos mažesnės už skurdo ribą, ir žemiausia skurdo rizikos riba, už kurios atsidūrę gyventojai priskiriami prie skurstančiųjų. Lietuva, Latvija ir Estija taip pat patenka į labiausiai atsilikusių ES valstybių grupę pagal pajamų nelygybę visuomenėje ir labai didelę šešėlinę ekonomiką. Didesnė yra tik Rumunijoje ir Bulgarijoje.

"Mėginau išsiaiškinti, ar galime apskritai kalbėti apie pokomunistinį gerovės valstybės modelį ir jam priskirti visas naująsias ES šalis, nes skirtumų vis dėlto yra. Pavyzdžiui, Čekija mažu skurdo lygiu pralenkia ne tik kitas naująsias ES nares, bet ir penkiolikos senųjų ES valstybių vidurkį, - kalbėjo mokslininkė. - Palyginus grynuosius rodiklius, t. y. išmokas ir išlaidas socialinei politikai, akivaizdu, kad naujosioms ES šalims vis dėlto sunku peršokti tą pokomunistinę ribą ir pasivyti išsivysčiusius kraštus. Tarkime, Čekijoje, kaip ir kitose devyniose naujosiose ES šalyse, išskyrus Slovėniją, yra mažiausias minimalus darbo užmokestis. Socialinei politikai Čekija, Slovėnija ir Slovakija išleidžia daugiau, bet vėlgi neprilygsta išsivysčiusiųjų grupei. Deprivacijos lygiu, nustatomu individualiai apklausiant gyventojus, pavyzdžiui, ar gali bent du kartus per savaitę valgyti mėsos ar žuvų, bent kartą per metus išvykti kur nors atostogauti, ir Čekija, ir net Slovėnija patenka į labiausiai skurstančiųjų grupę. Taigi padėtis yra daugmaž panaši."

Sociologė taip pat pamėgino apžvelgti, kas vyksta Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse. Lietuva, palyginti, pavyzdžiui, su Ukraina, Uzbekistanu, Turkmėnistanu, tikrai yra gerovės valstybė.

Jungtinių Tautų duomenimis, Rusija, Ukraina, Baltarusija gerokai atsilieka nuo Lietuvos pagal žmogaus socialinės raidos indeksą. Mūsų valstybė kasmet patekdavo į aukštą žmogaus socialinės raidos indeksą turinčių šalių grupę. Šiemet esame 44-oje vietoje, kai Baltarusija - 61-oje, Ukraina - 69-oje, Rusija - 65-oje, o Turkmėnija net 87-oje vietoje.

"Prieš krizę, kai BVP augo, socialinių išmokų daugėjo, pensijos didėjo ir net gyvenimo trukmė ilgėjo, prognozės buvo optimistinės, kad gal vis dėlto greitai pasivysime kitas ES valstybes, mūsų gyvenimo lygis pakils. 2004-2008 metų teigiami pokyčiai baigėsi, o krizės laikotarpis, - įsitikinusi J.Aidukaitė, - kaip tik ir įtvirtins pokomunistinį modelį, kai socialinių programų aprėptis didelė, bet išmokos mažos, socialinės garantijos menkos, bet prieinamos daugumai."

Tarp Europos ir Amerikos

Gerovės valstybės modeliai, kaip patikslino sociologė, skiriasi. Pavyzdžiui, JAV turi liberalią socialinę politiką, kai valstybė prisiima minimalią atsakomybę už savo piliečius. Tokia sistema dažnai priešpriešinama dosnesniam ir universaliam Europos modeliui, atsiradusiam jau XIX amžiaus pabaigoje, kai pirmuosius pensijų draudimus inicijavo Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas.

Lietuvą galima vadinti pokomunistine gerovės valstybe. Jos socialinio draudimo programos yra gana didelės aprėpties, bet žemo lygio. Pensininkai gauna mažas pensijas, menkos ir kitos socialinės išmokos, tačiau kiekvienam prieinama sveikatos apsauga ir vidurinis švietimas.

"Dabar studentai privalo mokėti už mokslą, yra ir kitų pokyčių, tačiau Lietuvos sistema, palyginti su JAV, vis dėlto yra visapusiškesnė, - mano J.Aidukaitė. - Nors kai kurie mokslininkai sako, kad Lietuva artėja prie liberalaus modelio, apžvelgus dabartines socialinės apsaugos struktūras akivaizdu, kad jos dar nėra liberalios. Pavyzdžiui, JAV apskritai nėra jokių universalių išmokų vaikams, net tėvystės ir motinystės draudimo. Žmogus kokios nors socialinės rizikos atveju, kai nėra nieko, kas jam padėtų, gali kreiptis į tam tikras institucijas dėl testuojamos išmokos, tačiau visuomenėje vyrauja labai neigiamas požiūris į tokius prašytojus."

Europos ir JAV gyventojų nuomonės tyrimas patvirtino tokį individualistinės visuomenės požiūrį. Europoje į klausimą, kodėl kai kurie žmonės yra neturtingi, labai daug kas kaip priežastį nurodė ekonomikos krizę ar apskritai blogą padėtį šalyje, darbo vietų trūkumą ar diskriminaciją. Amerikoje daugelis atsakė, kad neturto priežastis yra tingumas ir nenoras dirbti. Jei žmogus stengiasi, jis gali būti turtingas.

"Nežinau"

"Nors Skandinavijos valstybėse įtvirtinta universali socialinė politika, visos trys Baltijos valstybės pasirinko vis dėlto labiau liberalią kryptį. Tiesa, pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje, atrodo, buvo ketinimų kurti kai ką panašaus kaip Švedijoje, tikintis taip pat gerai gyventi", - prisiminė VU docentė.

1993 metais Baltijos valstybėse atlikto tyrimo duomenimis, maždaug 60 proc. respondentų pritarė požiūriui, kad teisingoje visuomenėje darbščių ir protingų žmonių pragyvenimo lygis yra aukštas, o kvailių ir tinginių - žemas. (Būtent tokie provokuojami buvo tyrimo teiginiai.) Nedaugelis respondentų pasirinko atsakymą, kad teisingoje visuomenėje kiekvieno žmogaus pragyvenimo lygis yra maždaug vienodas. Pasak sociologės, tokį vyraujantį požiūrį lėmė sovietinės patirties ir okupacinės sistemos atmetimas. Ypač liberalūs buvo estai, nors patys teigė savo mentalitetu esą labai panašūs į skandinavus.

2002 metais J.Aidukaitė tam tikru aspektu pakartojo tyrimą trijose Baltijos valstybėse. Jis atskleidė, kad daugumos gyventojų požiūris beveik nepasikeitė. Nedidelių pokyčių buvo tik Latvijoje, be to, visose trijose Baltijos šalyse atsirado daugiau žmonių, kurie pasirinko atsakymą "nežinau".

"Vis dėlto ta sistema, kurią paveldėjome iš sovietmečio, labai ilgai išliko, - kalbėjo sociologė. - Atsirado apkarpymų ir naujų išmokų, bet pokyčiai vyko pamažu. Nebuvo reformuojama drastiškai. Iš tikrųjų socialinės apsaugos nepakeisi taip greitai, nes žmonės yra įpratę gauti tam tikrų išmokų. Pavyzdžiui, kodėl Lietuvoje buvo lengva apkarpyti universalias išmokas vaikams iki 18 metų? Jos buvo mokamos labai trumpai ir visuomenėje nespėjo įsitvirtinti požiūris, kad yra būtinos kaip, tarkim, senatvės pensijos."

Estijoje ir Latvijoje universalios išmokos vaikams atsirado dar 1990 metais ir iki šiol mokamos. Tai vėlgi rodo skirtingą požiūrį į valstybės įsipareigojimus piliečiams. Pavyzdžiui, Estija reformavo savo socialinę ir ypač šeimos politiką labai daug bendradarbiaudama su Suomija. Socialinės politikos reformuotojai tarsi perėmė idėją, kad valstybė turi rūpintis vaikais. Tai buvo motyvuojama ir labai mažu gimstamumu. Maža šalis, mažai vaikų ir visi vaikai yra svarbūs, ar gimtų turtingoje, ar neturtingoje šeimoje. Valstybė turi parodyti, kad rūpinasi savo piliečiais, taigi ir savo vaikais.

Lietuvoje buvo visiškai kitoks požiūris: tėvai augina vaikus ne valstybei, o sau, todėl privalo prisiimti pagrindinę atsakomybę už juos. Valstybė galėtų skirti tik mažas išmokas visiems vaikams iki 18 metų, todėl geriau mokėti tiems vaikams, kurie skursta. Gimstamumui didinti buvo akcentuojamos darbo ar gyvenamojo būsto garantijų priemonės.

Elito žodis

Pernai spalį J.Aidukaitės vadovaujama mokslininkų grupė Lietuvos socialinių tyrimų centre pradėjo tyrimą "Gerovės raida Lietuvoje: ištakos, būdingiausi bruožai ir pagrindiniai veiksniai". Pirma tokia išsami studija apims gerovės valstybės raidą nuo pat jos atsiradimo prieškario Lietuvoje iki šių dienų. Mokslininkai apžvelgs socialinę politiką raidą nuo 1990-ųjų iki Lietuvos įstojimo į ES 2004 metais, ikikrizinio laikotarpio tam tikrą pakilimą, kai padidėjo pensijos ir padaugėjo išmokų, galiausiai krizės laikotarpio įvairiausius apkarpymus. Studija apibendrins, kokia buvo socialinės politikos raida Lietuvoje ir kodėl, ar vyko vien ekonominiai pokyčiai, ar įtakos turėjo ir tarptautinės organizacijos, politiniai interesai. Šiek tiek daugiau nei metus truksiančio projekto pirmasis etapas skirtas apklausti visuomenės elitą, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjusį prie socialinės politikos reformos.

Gerovės valstybė, kaip pabrėžė sociologė, priklauso ir nuo ekonominių sąlygų, ir nuo politinio fono. Jei neplėsime gamybos, neturėsime iš ko finansuoti gerovės valstybės. Kitas dalykas, ar elitas suinteresuotas kurti gerovės valstybę ir mato naudą, kai, pavyzdžiui, pensininkai gauna didesnes pensijas.

"Taip, šių dienų elitas moka mokesčius, bet jo atstovai susirgę nesikreips į valstybinę polikliniką, eis į privačią struktūrą. Elito vaikai mokosi užsienyje. Ir jis pats mato daugiau naudos bendradarbiaudamas, tarkim, su Pasaulio banku nei plėsdamas socialinės apsaugos struktūras Lietuvoje. Yra labai įtakingų tarptautinių organizacijų, kurios veikia valstybių socialinės politikos raidą, ypač Rytų Europoje", - kalbėjo J.Aidukaitė.

Pasak jos, Pasaulio bankas, kaip ir Tarptautinis valiutos fondas ar Pasaulinė prekybos organizacija propaguoja liberalų gerovės valstybės modelį, kai mokamos išmokos tik vargšams, o visi kiti turi draustis privačiu draudimu. Beveik visose Rytų Europos šalyse per labai trumpą laiką buvo atlikta pensijų draudimo reforma. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje įvestas trijų pakopų pensijų draudimas. Liberalizavus švietimo sistemą Lietuvos studentai privalo mokėti už mokslą. Taip pat propaguojamas privatus sveikatos draudimas.

Gerovės valstybė, VU docentės manymu, iš tikrųjų yra ideologija. Kaip suprantamas socialinis teisingumas ir valstybės vaidmuo siekiant, kad visuomenėje atsirastų taika ir ramybė. Todėl elito vaidmuo labai svarbus. Pavyzdžiui, Švedijoje politinis elitas kūrė socialines programas ir matė jų naudą. Švediško gerovės modelio nepaveikė ir dabartinė krizė.

Švediška gerovė

"Dabar Lietuvoje sumažintos pensijos, apkarpyti atlyginimai bei išmokos. Jeigu iš to, kuris mažai turi, dar atimame, o tų, kurie turi daug, yra tik keliolika procentų, kas veiks mūsų ekonomiką? - klausė sociologė. - Žmonės mažiau vartos, ekonomika lėčiau plėtosis ir vėl sukursime mažiau pridėtinės vertės. Pajamų perskirstymas per mokesčius didina vartojimą visuomenėje ir kartu skatina ekonomikos raidą. Jeigu investuosime į žmonių švietimą, pagalbą bedarbiams, jie susiras darbą ir vėl galės mokėti mokesčius, o ne gyventi iš jų. Per didesnius mokesčius investuodami į visuomenės sveikatą, turėsime daugiau sveikų, darbingų žmonių, kurie vėlgi galės mokėti mokesčius."

Švediška gerovės valstybė, kaip pasakojo J.Aidukaitė, grįsta principu, kad kiekvienas turi dirbti. Jeigu nori išlaikyti gerovės valstybę, reikia surinkti mokesčius. Vadinasi, reikia, kad kuo daugiau žmonių dirbtų, nes nedarbas - tiesiog žmogiškų išteklių švaistymas. Kiekvienam sudaromos sąlygos siekti aukštojo mokslo, nes turėdamas aukštesnį socialinį kapitalą žmogus uždirba daugiau ir vėlgi - sumoka daugiau mokesčių. Ir visi ką nors gauna iš gerovės valstybės. Nuo universalių išmokų vaikams iki rekreacinių darbuotojų centrų, kuriuose sudarytos sąlygos sportuoti, plaukioti baseine, ar tiesiog nemokamos kavos įstaigoje.

Skandinaviškasis socialinės politikos modelis kartais gretinamas su socialistiniu, kai kiekvienam buvo prieinamas nemokamas švietimas ir sveikatos apsauga, garantuotas saugumas nedarbo, ligos ar senatvės atveju. Vis dėlto vadinamasis švediškasis socializmas, pasak sociologės, iš esmės skiriasi, nes yra pagrįstas laisva rinkos ekonomika ir jos augimu. Skandinavijos valstybės bene vienintelės sugebėjo suderinti rinkos ekonomikos ir socialinio teisingumo principus. Atlikta nemažai tyrimų mėginant išsiaiškinti, kodėl skandinavai pajėgė sukurti tokią unikalią gerovės valstybę, suderinti rinkos ekonomikos ir socialinio teisingumo principus. Tarp pagrindinių priežasčių minimas nuo seno labai teigiamas požiūris į solidarumą visuomenėje ir pasitikėjimas valstybe kaip savo namais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"