TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kai sistema atrodo nepakeičiama

2014 07 16 6:00
Fizinių ir technologinių mokslų centro tyrėjas dr. Ramūnas Augulis prieš trejus metus sugrįžo į Lietuvą. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Švedijoje parkuose ant suoliukų žmonės skaito knygas, Lietuvoje - geria. Pievutės šiukšlinos, po suoliukais - tuščios gėrimų skardinės. Aptrupėję šaligatviai ir ant jų statomi automobiliai. Tokie dalykai užkliūva ne tik sugrįžusiam iš užsienio dr. Ramūnui Auguliui.

Mokslininko pažįstami, atvykę iš Nyderlandų, sako, kad Lietuva kai kuo primena Rusiją. Na taip, jauna demokratija, per dvidešimt metų nebuvo laiko pasikeisti. Tačiau jei taip bus dar penkiasdešimt metų?! Fizinių ir technologinių mokslų centre (FTMC) dirbančiam biofizikui po septynerių metų Nyderlanduose ir Švedijoje rūpi ne tik mokslinių tyrimų galimybės Lietuvoje. Svarbu viskas. Slegia kultūros stoka. Nerimą kelia, kokioje aplinkoje augs vaikai.

Saugiai pasirenkant

Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos auklėtiniui R. Auguliui sekėsi tikslieji mokslai. Lietuvos moksleivių fizikos ir matematikos olimpiadose dvyliktokas užėmė pirmą vietą. Tarptautinėje fizikos olimpiadoje vienuoliktoje klasėje gavo pagyrimo raštą, dvyliktoje - bronzos medalį. Vunderkindu vadintas olimpiadininkas pasirinko studijuoti Vilniaus universitete (VU) fiziką. Užsienis atrodė tolimas, o VU Fizikos fakultetas - jau gerai pažįstamas, nes keturis kartus per metus lankė Fizikos Olimpo, papildomo ugdymo mokyklos, sesijas. Per bakalauro studijas trumpam išvykęs į Linšiopingo universitetą Švedijoje, fizikas svarstė, ar nevertėtų toliau studijuoti užsienyje, tačiau liko VU tęsti biofizikos magistrantūros.

"Programa buvo įdomi ir naudinga: daug fizikos, bet taip pat ir įvairių kitų dalykų Gamtos ir Filosofijos fakultetuose, net vienas kursas - smegenų tyrimo metodai - Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje, - prisiminė mokslininkas. - Biofizika užkabino dar per bakalauro studijas, kai trečiame kurse pradėjau dirbti prof. Ričardo Rotomskio laboratorijoje. Ten po paskaitų ateidavo daug energingų žmonių ir dirbdavo iki vėlyvo vakaro."

Prof. R. Rotomskio vadovaujama Biofotonikos grupė atliko pirmuosius mūsų šalyje savitvarkių nanodarinių erdvinės sandaros tyrimus. Iš mokslininkų tyrinėtų nanovamzdelių saviorganizacijos būdu per metus išaugo visas krūmas, matomas net paprastu optiniu mikroskopu. Prof. R. Rotomskis buvo R. Augulio bakalauro ir magistro darbų vadovas.

"Kai per doktorantūrą dirbau Groningeno universitete Nyderlanduose, ten didelė chemikų grupė, vadovaujama prof. Beno Feringos, tyrinėjo molekulinius varikliukus. Pirmą variantą buvo sukonstravę gal prieš keliolika metų. Nanotechnologijos srityje pirmus žingsnius padaryti lengva, tačiau toliau viskas juda gana lėtai ir sudėtingai, - kalbėjo biofizikas. - Į Groningeną atlikti kelis eksperimentus buvau nuvykęs dar pirmame magistrantūros kurse. Prof. R. Rotomskio laboratorijoje dirbo daugybė žmonių, kurie dabar yra garsūs tyrėjai užsienyje. Kai reikia atlikti kokį nors eksperimentą, o Lietuvoje nėra tokių galimybių, prof. R. Rotomskis susisiekia su buvusiais studentais. Groningeno universitete tuo metu dirbo dr. Audrius Pugžlys, dabar prof. Andriaus Baltuškos dešinioji ranka Vienos technologijos universitete. Jis supažindino mane su prof. Paulu van Loosdrechtu, dar jaunu mokslininku, rinkusiu savo grupę. Kartu su prof. Jasperu Knoesteriu, gana garsiu tyrėju toje srityje, kurioje norėjau dirbti, sutarėme dėl doktorantūros."

2008 metais apginto darbo tema - molekuliniai agregatai, dendrimerai ir motorai. Tyrinėjant šiuos nanometrinių matmenų darinius, siekta išsiaiškinti, kas vyksta, kai molekulinės sistemos tampa vis sudėtingesnės. Ar gali jose atsirasti kokių nors naujų dėsningumų, kurių nematyti paprastose sistemose. Pavyzdžiui, jei molekulių labai daug ir jos organizuotos teisinga tvarka, gali įsižiebti net gyvybė. Vis dėlto nuo vienos molekulės iki gyvybės - didžiulis šuolis ir sunku, pasak tyrėjo, prognozuoti, kad įmanoma iki jo prieiti.

Lietuviška dvimatės koherentinės elektroninės spektroskopijos laboratorija Lundo universitete: grupės vadovas Donatas Zigmantas (priekyje), podoktorantė Jurga Valančiūnaitė iš Vilniaus ir Ramūnas Augulis 2010 metų gegužę. Visi - buvę prof. R. Rotomskio studentai. /Asmeninio archyvo nuotrauka

Laikinumas stumia į priekį

Po ketverių metų Nyderlanduose dr. R. Augulis podoktorantūros stažuotę atliko Lundo universitete Švedijoje, pakviestas ten dirbančio buvusio prof. R. Rotomskio studento dr. Donato Zigmanto. Lundo universitete lietuvis konstravo labai modernų dvimatės koherentinės elektroninės spektroskopijos įrenginį.

„Manyta, kad prietaisas veiks, kai atvyksiu po Naujųjų metų. Pirmą vaizdą gavome apie Velykas, o dar po metų - pirmą teisingą vaizdą, - pasakojo dr. R. Augulis. - Po truputėlį gaudėme klaidas, kol prietaisas pradėjo veikti. Įdėta daug pastangų, sugaišta pusantrų metų, tačiau kai prietaisą paleidome, jis buvo, sakyčiau, geriausias dvimatis spektrometras pasaulyje. Niekas neturėjo analogiško aparato. Tuo metu neturėjo turbūt ir dešimt kartų blogesnio."

Lundo universitete tyrėjas praleido pustrečių metų ir neslėpė, kad buvo sunku išvykti nepasidžiaugus darbo vaisiais, tačiau tokie laikini, pasak jo, visi mokslo darbai užsienyje. Pavyzdžiui, Švedijoje podoktorantūros stažuotės sutartis dažniausiai pasirašoma metams. Jei darbas patinka ir vadovas nėra nusiteikęs paleisti - dar metams. Atrodytų, jaunaisiais mokslininkais tarsi pasinaudoja. Aukštos kvalifikacijos specialistas, turintis daktaro laipsnį ir nemažos patirties, gauna darbą, kuris nėra labai gerai mokamas, ir - jokių ateities garantijų. Kita vertus, būtent toks laikinumas, pasak dr. R. Augulio, ir stumia mokslą į priekį, nes keičiasi žmonės. Tyrimams atlikti ar laboratorijai įkurti suburiami mokslininkai iš viso pasaulio, kai darbas baigtas – jie išsiskirsto. Procesas kur kas lėtesnis, jei tyrėjai yra nuolatiniai darbuotojai. Žmogus, nuvykęs į naują vietą per pusmetį išmoksta daugiau nei per kelerius metus toje pat laboratorijoje, nes kitas prietaisas, medžiagos, kiti žmonės, idėjos.

Dr. R. Augulis įsitikinęs, kad ir Lietuvai reikia gerokai lankstesnės mokslininkų kaitos. FTMC Molekulinių darinių fizikos laboratorijoje jau atsiranda užsieniečių. Pas prof. Vidmantą Gulbiną ir prof. Leoną Valkūną šiuo metu dirba vokietė doktorantė, podoktorantas ukrainietis ir į stažuotę atvykęs japonas doktorantas.

Brangiausia - laikas

Po septynerių metų užsienyje dr. R. Auguliui grįžti į Lietuvą nebuvo sudėtinga. Čia trūksta gerų mokslininkų. Be to, Lundas jau buvo žingsnis Lietuvos link. Ne tik geografiškai. Po olandiškos Groningeno komandos dirbo su lietuviu dr. D. Zigmantu, palaikančiu ryšius su Lietuva.

„Dabar mokslui pinigų Lietuvoje yra, nors galbūt mažiau nei kur kitur ir jie smarkiai suvaržyti biurokratiškai, - vertino padėtį sugrįžėlis. - Pavyzdžiui, reikia kelis šimtus litų kainuojančio stovelio su veidrodėliu, tačiau pirkimas užtruks mėnesį. Švedijoje tokią smulkmeną užsakyčiau internetu ir po dienos jau turėčiau ant stalo. Po mėnesį būčiau baigęs eksperimentą. Dėl stambių pirkimų visur sudėtinga, tačiau, tarkim, Švedijoje tai gali padaryti per pusmetį. Lietuvoje trunka metų metus. Jei esi suplanavęs kurti revoliucinę laboratoriją, kol įrengsi ją, nebebus tokia. Vieno mūsų pirkimo pradinis aprašas buvo sudarytas dar 2006 metais. Prieš metus ar dvejus metus tą aprašą keičiau ir dar turėjau pasiteisinti kodėl. Biurokratinis aparatas toks lėtas, kad mokslas juda greičiau. Brangiausias dalykas turbūt yra laikas. Ką atradai šiandien, po dešimties metų atrasta nebus atradimas. Šiuo metu su prof. V. Gulbinu turime rezultatų, kurių, esu tikras, niekas kitas pasaulyje neturi. Dar reikia juos apdoroti ir paskelbti. Tos žinios gali būti labai svarbios ateities saulės energetikai.“

Dr. R. Augulio pusė mokslinės veiklos yra susijusi su saulės energetika. Pasak tyrėjo, šioje srityje šiuo metu yra daug žadančių krypčių. Jei bent viena prasiveržtų į pramonę, saulės energetika taptų konkurencinga ir palyginti pigi. Gal ir ne visai tiesiogiai su naująja saulės energetika susiję ir kiti biofiziko darbai. Kartu su prof. L. Valkūnu tiriama, kaip veikia įvairios šviesą surenkančios sistemos. Pavyzdžiui, augalai turi reguliacinį mechanizmą ir perteklinę saulės energiją paleidžia vėjais, kad jų nežalotų. Dar daug kas neatskleista. Tyrėjo manymu, iš fotosintezės, t. y. kaip augalų lapai surenka energiją ir ją kaupia, galima pasisemti kai kurių idėjų ir naujajai saulės energetikai.

Kovoti ar pralaukti

„Pažinau mokslininkų, kuriems jau keturiasdešimt, tačiau jie vis dar kaip peraugę studentai: keliauja, dirba laikinus tyrimų darbus ir niekaip nesustoja. Grįžau į Lietuvą, nes norėjau pastovumo. Tiesiog pamaniau, kad reikia auginti vaikus, ir kur kitur juos lietuviškai auginsi, jei ne Lietuvoje, - kalbėjo trisdešimt penkerių metų mokslininkas. - Kitas dalykas, norėjau prisidėti prie Lietuvos pažangos. Esu užsidegęs ir jau tarsi įsipareigojęs įkurti dvi naujas laboratorijas būsimam Saulėtekio slėniui. Tokias laboratorijas, kurios būtų pirmaujančios pasaulyje. Tačiau kartais yra tiek daug visokių stabdžių, kad prisimenu savo buvusio vadovo prof. P. van Loosdrechto, prieš pusmetį apsilankiusio Vilniuje, žodžius: „Sistema yra per didelė ir bandydamas prieš ją kovoti tik eikvoji savo jėgas. Geriausia yra pralaukti. Viskas turi po truputį savaime pasikeisti.“

Prieš trejus metus sugrįžęs į Lietuvą dr. R. Augulis vedė ir su žmona Gintare susilaukė dviejų dukrų: Ramintos ir Marijos. Kadaise save laikęs labai sėsliu žmogumi, dabar mokslininkas neatmeta galimybės vėl išvykti svetur. Kartais ateina darbo pasiūlymų, pavyzdžiui, iš Vokietijos. Žino, kad būtų įdomu ir sugebėtų, gautų neblogą atlyginimą, bet kol kas atsisako. Tačiau gali būti, kad po kelių tokių pasiūlymų ir nebesusivaldys: „Gerai, bandom!“ . Aišku, nepastovus gyvenimas, darbo neapibrėžtumas atrodo kaip nepatogumas. Kita vertus, neleidžia apkerpėti.

Prisidėtų ir tokie dalykai kaip gyvenamoji aplinka, vaikų lavinimas. Pavyzdžiui, Švedijoje vaikų darželių – mažų, gerų ir nedaug kainuojančių - kiek Lietuvoje prekybos centrų. Rasi puskilometrio spinduliu nuo namų. Lietuvoje trūksta ir saugaus kiemo, kur būtų galima išleisti vaikus žaisti. Laiptinėse ar lifte vis dar įprasta rūkyti.

„Švedijoje gyvenau palyginti pigiame bute, tačiau buvo gražus kiemas, žydėjo medžiai, žaliavo pievutė. Vilniuje prie daugiabučių - duobės, purvynas, automobiliai. Po langais - šiukšlių konteineriai. Nepaskaitysi knygos pievutėje ar po medžiu atsisėdęs, - lygino dr. R. Augulis. - Ir niekam neįdomu, kad ta aplinka turėtų keistis: brangiai kainuoja ir kam to reikia?! Sakyčiau, kultūra nuleidžiama iš viršaus. Į sutvarkytą Bernardinų sodą visas Vilnius suvažiuoja pasivaikščioti. Tačiau prie laiptinės pasisodinti porą medžių yra blogai, nes ten vieta automobiliams statyti. Nutrupėję šaligatviai ir šiukšlės niekam nekliūva. Tačiau gyvenamoji aplinka, kad ir kur gyventum, turi būti maloni.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"