TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kai tėvai be balso, o vaikai - be tėvų

2011 03 07 0:00
Tėvo išskirtinai vyriškas būdas prižiūrėti vaikus turi neabejotinos reikšmės jų raidai.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Dabartiniams tėvams neužtenka tik uždirbti pinigų, nors ir tai esant tokiam nedarbui sudėtinga. Netekęs darbo tėvas praranda visą savigarbą, jei ji, kaip pabrėžė sociologė Lina Radžiūnienė, tik tuo buvo grindžiama.

Nuolat kariaujantis ir namie nebūnantis tėvas - herojus viduramžiais. Šeimos maitintojas - iki vėluojančios industrializacijos žemdirbių krašte. Turintis pareigą mokėti alimentus po skyrybų, tačiau paliktas nuošalyje nuo šeimos ir vaikų auginimo - sovietmečiu. Kokia tėvo samprata dabartinėje Lietuvoje, kai tikrovėje dažnai šeimos skursta, o vyro maitintojo modelis sunkiai pasiteisina, mėgins atsakyti Vilniaus universiteto (VU) sociologijos doktorantė L.Radžiūnienė.

Kitokia tėvystė

Lietuvoje daugiausia dėmesio skiriama moterų ir šeimos tyrinėjimams, o vyriškumo tema dar mažai domėtasi. L.Radžiūnienė, pasirinkusi jai artimiausią vyrų tėvų problematiką, konsultavosi su vyriškumo tyrinėtojais Linšiopingo universitete (Švedija). Ji mėgina naujai apibrėžti, kaip keičiasi jauni tėvai, ką jiems reiškia auginti vaikus. Kaip jie supranta tėvystę, nes ji vis dėlto kitokia, palyginti su ankstesne, t. y. jų tėvų kartos supratimu. Kai kurie dabartiniai tėvai neturi aiškių tėvystės modelių, nes augo išsiskyrusiose šeimose.

"Nenagrinėju tokių socialinių problemų, kaip vyrų tėvų smurtas. Tačiau rizikos šeimų dėl to ir atsiranda, kad visuomenėje nėra suderinti įvairūs mechanizmai. Sociologija kaip tik ir nagrinėja visuomenę, kaip ji veikia", - sakė tyrinėtoja.

L.Radžiūnienė yra numačiusi apklausti dabartinius trisdešimtmečius ir šiek tiek vyresnius tėvus, kaip jie jautėsi, kai gimė pirmas vaikas, ar dalyvavo gimdant, kaip vaikas pakeitė gyvenimą, ar kas nors padeda ir kaip prižiūrėti vaiką, kokių reakcijų sulaukia iš aplinkos, koks turėtų būti, jų manymu, idealus tėvas, koks yra geras ir blogas tėvas. Tyrimas padės atskleisti, kaip vyrai suvokia save tėvu ir kokia apskritai yra jų tėvystės samprata.

"Dabartinės kartos tėvų tik vaikystė prabėgo sovietmečiu, tačiau jie buvo auginami ir auklėjami sovietmečio kartos tėvų. Tą problematiką ir mėginu tyrinėti, - kalbėjo sociologė. - Neretai dabartiniai tėvai iš savo tėvų neperėmė jokio konkretaus vaidmens ir dabar turi patys jį susikurti, patirdami labai skirtingus lūkesčius iš savo partnerės, aplinkos, visuomenės. Ir turi tuos lūkesčius suderinti."

Tyrinėtoją domina naujoji posovietinio laikotarpio tėvų karta, nes praėjus 20 metų, kertasi, pasak jos, tiek vertybės, tiek oficiali šeimos politika. Pavyzdžiui, pabrėžiama, kad vaikus turi auginti sutuoktiniai, bet juk yra ir kartu gyvenančių nesusituokusių porų, kurios sėkmingai augina vaikus.

Nulemtas iš prigimties?

"Tyrinėju tėvystę labiau iš atskirties ir įtraukties perspektyvos. Apžvelgdama Lietuvos istorijoje vyravusius ir šiais laikais paplitusius bei naujai atsirandančius tėvo modelius, aiškinuosi, kiek tėvas buvo ir yra įtraukiamas arba atskiriamas nuo vaikų auginimo. Imdama interviu iš tėvų, jų pasakojimuose mėginsiu išskirti tėvų mąstymo strategijas, kaip jie savo sprendimais įsitraukia į vaikų priežiūrą ar atsitolina nuo jos. Kas lemia tokius sprendimus, kiek juos veikia išorinės aplinkybės ir vidinės nuostatos", - pasakojo L.Radžiūnienė.

Teorijas, kuriomis galėtų grįsti sociologijos darbą, doktorantė taip pat atsirinko Švedijoje, per stažuotę Upsalos universiteto vyriškumo tyrinėtojų grupėje. Pavyzdžiui, vieni teoretikai teigia, kad tiek motinos, tiek tėvo elgesys yra nuolat atkuriamas diskutuojant su kitais šeimos nariais. Jis nėra fiksuotas ar stabilus ir tėvo vaidmenį veikia tokie struktūriniai veiksniai kaip kultūra, klasė, šeimos forma, vertybės ir pan.

Šiai socialinio konstruktyvizmo teorijai dažniausiai priešpriešinamas esencialistų požiūris, labai ryškus ir mūsų šeimos politikoje. Esencialistų teigimu, tėvo arba motinos vaidmuo yra nulemtas iš prigimties, jų skirtumai - universalūs ir biologiškai apibrėžti. Tėvo išskirtinai vyriškas būdas prižiūrėti, auginti vaikus turi neabejotinos reikšmės jų, ypač berniukų, raidai, todėl geriausia vaikus auginti šeimoje, t. y. santuokoje. Šis požiūris kritikuojamas, nes atmetami kiti, tarkim, išsiskyrusių ar gyvenančių ne santuokoje, tėvų vaidmenys.

"Tėvo simbolis Lietuvos istorijoje mažai apžvelgtas. Jis šiek tiek nagrinėtas Rytų Europoje, bet dažniausiai pateikiami JAV ir Vakarų Europos modeliai, kaip keitėsi tėvo statusas, pavyzdžiui, industrializacijos laikotarpiu. Valstietiškoje kultūroje tėvo darbas buvo matomas vaikų ir amato perėmimas iš tėvo padėjo išlaikyti jo autoritetą. Industrinėje visuomenėje tėvai, dirbantys fabrikuose, tapo "nematomi". Jie uždirbdavo pragyvenimui, bet nebebuvo pavyzdys vaikams, - kalbėjo tyrinėtoja. - Lietuvos istorija kiek kitokia, todėl įdomu palyginti, kiek nukrypstame nuo vakarietiškų modelių ir kokių savitumų turime. Kiek mūsų tėvo modeliuose atsiskleidžia lietuviškumas ir kitos vertybės. Kokios įtakos tėvo sampratai turėjo sovietinis laikotarpis."

Du maitintojai

Iš Lietuvos viduramžių, kai vyrai dažnai išeidavo į karą ir būdavo suvokiami, pasak sociologės, kaip nesantieji namie, žinomas tėvo herojaus simbolis. Vėliau įsitvirtino patriarchalinis tėvo modelis. Lietuva iki pat Antrojo pasaulinio karo išliko žemės ūkio kraštu, industrializacija atėjo sovietiniu laikotarpiu, todėl toks industrinis tėvo modelis, koks buvo, pavyzdžiui, Amerikoje, kai aiškiai atsiskyrė vieša tėvo, šeimos maitintojo bei dvasinio vadovo, ir privati motinos, namų šeimininkės, erdvė, mūsų visuomenėje nesusiformavo.

"Lietuvoje visada gyvavo dviejų maitintojų šeima ir moters vaidmuo šeimoje visada buvo stiprus, - pabrėžė L.Radžiūnienė. - Moterys buvo ne vien namų šeimininkės. Jos visą laiką dirbo ūkyje. Sovietmečiu darbas buvo privalomas visiems ir tėvo vaidmuo tuo laikotarpiu, manoma, buvo instituciškai pakeistas, t. y. šeimos politika buvo nukreipta padėti motinai derinti darbą ir šeimą, o tėvas buvo paliktas nuošalyje - turintis pareigą po skyrybų mokėti alimentus, bet neįtrauktas į aktyvų vaikų auginimą."

Ieškant išeities

Atgavus nepriklausomybę įvyko savotiškas grįžimas prie motinos, namų židinio puoselėtojos idealizavimo. Vis daugiau moterų namie augino vaikus. Vėl sustiprėjo vyro, šeimos maitintojo modelis.

Tačiau šeimos politikos pasirinktą konservatyvų modelį veikė, pasak tyrinėtojos, modernizacija, globalizacija ir daug kitų prieštaringų veiksnių. Viena vertus, labai didelę įtaką dabartinei šeimos politikai padarė Katalikų bažnyčia, skatinimas auginti vaikus namie ir turėti gausią šeimą. Kita vertus, tikrovėje dažnai šeimos skursta, vyro maitintojo modelis sunkiai pasiteisina ir moterys vis tiek turi dirbti. Tada prasideda individualių sprendimų ir emigracijos istorijos, nes kiekviena šeima stengiasi rasti išeitį iš susidariusios padėties.

Pastaraisiais dešimtmečiais konservatyviam tėvo maitintojo vaidmeniui vis labiau priešpriešinamas vadinamasis naujojo tėvo modelis, kai vyras, tarkim, išeina tėvystės atostogų ir namie prižiūri vaiką. Vakarų tyrinėtojai pabrėžia, kad naujasis tėvo vaidmuo nereiškia motinos emocinio stiliaus perėmimo. Iš tėvo vaidmens, kaip ir bet kurios kitos vyriškos veiklos, tikimasi, kad jis bus atliekamas savitu, vyrišku būdu. Svarbiausia, kad šiuolaikinis globėjiškas tėvas tiesiogiai bendrauja su vaikais ir teikia jiems emocinę paramą.

Lietuvoje šis procesas tik prasideda ir kryptingos politikos nėra, tačiau, pavyzdžiui, Švedijoje, kaip pasakojo L.Radžiūnienė, jau du dešimtmečius skatinamas toks tėvo įvaizdis, kad vyrai labiau įsitrauktų į vaikų auginimą. Vakaruose stengiamasi palengvinti derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus. Lietuvoje trūksta vaikų priežiūros įstaigų, o ir visuomenėje, pasak sociologės, vyrauja nuostata, kad su vaiku šeimoje bet kuriuo atveju turi likti motina. Nors įstatymas numato, kad ir tėvas gali auginti vaikus, iš tikrųjų tik keli procentai jų pasirenka tokią galimybę. Didelį poveikį daro ir psichologų nuostata, esą iki trejų metų vaikas turi augti namie su mama, nes darželiai gali neigiamai veikti jo raidą.

"Ką renkasi Lietuvos šeimos, turint galvoje, kad reta išgyvena iš vieno atlyginimo?! - retoriškai klausė tyrinėtoja. - Kitose valstybėse dosnesnė ir socialinė apsauga, t. y. vaikų auginimas labiau remiamas. Lietuvoje paliekama spręsti individualiam šeimos ūkiui, todėl tiek daug žmonių ir emigruoja. Panaši tendencija visose pokomunistinėse šalyse, tik Lietuvoje ir galbūt dar Lenkijoje prisideda stipri katalikiška įtaka. Geriau tvarkosi Estija ir jos gimstamumo rodikliai, palyginti su Lietuva, didesni."

Kas kam geriau?

Vis dėlto neužtenka priimti politinio sprendimo, kad viskas pasikeistų į vieną ar kitą pusę. Išsamesni tyrimai atskleidžia problemas, veikiančias visuomenę. Pavyzdžiui, net Švedijoje, kaip pasakojo VU doktorantė, nepaisant pasirinktos socialinės politikos ir kur kas didesnio tėvų įsitraukimo į vaikų auginimą, pagrindinė atsakomybė už juos vis tiek tenka motinoms. Šeimai išsiskyrus, vaikai paprastai lieka su motina, o tėvas turi pasirinkimą: lankyti juos tik savaitgaliais ar iš viso nesimatyti.

Jei nesiimama padėti šeimai iš išorės, mažėja gimstamumas, o tokia tendencija nenaudinga pačiai valstybei. Pavyzdžiui, Vokietijoje dabar daugėja porų, kurios sąmoningai apsisprendžia neturėti vaikų. Jų auginimas - per sunki vienam individui tenkanti atsakomybė, o šiuolaikinėje visuomenėje, pasak L.Radžiūnienės, individualizmo tendencijos stiprėja ir kiekvienas renkasi, kas jam geriau.

Kiek nori ir leidžia

Kai kuriose Vakarų valstybėse tebėra išlikęs labai stiprus tėvo maitintojo vaidmuo. Tarkim, Didžiosios Britanijos viešoji politika atkakliai laikosi krypties, kad tėvai turi aprūpinti vaikus finansiškai, ypač šeimos skyrybų atveju. Tiek ten, tiek Amerikoje jau keli dešimtmečiai aktyviai veikia tėvų judėjimai. Pasak tyrinėtojos, vieni kovoja už teises, kad po skyrybų taip pat galėtų prižiūrėti ir auginti vaikus, kiti nori sugrąžinti patriarchalinį tėvo vaidmenį, atkurti jo autoritetą. Ypač Amerikoje paplitę tokie religiniai judėjimai.

"Ten irgi nėra vieno atsakymo dėl tėvystės sampratos tiek politiniu, tiek nevyriausybinių organizacijų, tiek teisinių judėjimų požiūriu, - kalbėjo L.Radžiūnienė. - Tačiau Lietuvoje tėvai, galima sakyti, yra dar be balso. Jie nereiškia jokios pozicijos. Jaunos mamos buriasi į organizacijas, keičiasi savo patirtimi, o tėvai palikti labiau kaip motinų pagalbininkai ir šeimos maitintojai. Kai šeima išsiskiria, vaikai pagal mūsų teisinę sistemą paprastai paliekami augti su motina, o tėvas vėl atsiduria nuošalyje. Nebent pats būtų labai aktyvus ir siektų bendrauti su vaikais. Tuo atveju vėl labai priklauso nuo individualių santykių - kiek jam leidžiama."

Teigiamu poslinkiu sociologė pavadino priimtą įstatymą, kai abu tėvai gali kartu prižiūrėti gimusį kūdikį, išeidami vieno mėnesio tėvystės atostogų. Tėvystė, jos manymu, turėtų būti labiau skatinama ir viešojoje erdvėje. Dabar šeimai palankios aplinkos kūrimo imasi dažniau nevyriausybinės organizacijos, tačiau tokie pavieniai projektai, atliekami bendradarbiaujant su Vakarų valstybėmis, vis dėlto negali atstoti kryptingos ir aiškios valstybės šeimos politikos. Juo labiau kad ir kiekviena Vakarų šalis turi savo patirtį. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija tik dabar nori priimti įstatymą, kad abu tėvai gimus vaikui galėtų išeiti tėvystės atostogų. Ir visai kitokia padėtis yra, tarkim, Skandinavijos šalyse.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"