TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kai vienodai svarbu ir ąžuolas, ir kerpė

2012 05 28 8:53

Prirašyta nemažai įvairių tarptautinių konvencijų, susijusių su biologinės įvairovės apsauga, tačiau daugeliu atvejų, pasak miškotyros mokslų daktaro Žydrūno Preikšos, nėra žinoma, koks iš tikrųjų turi būti tvarus ūkininkavimas, kokie yra retų ir nykstančių rūšių ekologiniai poreikiai.

Plačialapiai miškai, turintys didžiausią įtaką biologinei įvairovei iš visų vidutinių platumų miškų Europoje, kartu yra ir tarp labiausiai pažeistų ekosistemų pasaulyje. Jie daugiausiai paveikti žmogaus. Jų mažiausiai likę nepaliestų. Sengirių mažėjimas ir fragmentacija yra pagrindinė grėsmė daugeliui rūšių Europoje. Dr. Ž.Preikša apvažiavo visus vertingiausius Lietuvos ir kai kuriuos aplinkinius Baltarusijos, Lenkijos ir Rusijos miškus, o jo atlikti unikalūs tyrimai aktualūs ir kitoms valstybėms. Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) absolvento pernai apgintas darbas "Kriptogamų įvairovė skirtingo miškų ūkinės veiklos intensyvumo senuose plačialapių ir mišriuose su plačialapiais medžiais miškuose" neseniai įvertintas kaip geriausia 2011 metų disertacija Lietuvoje aplinkosaugos tematika.

Arčiau gamtos

Iš Prienų kilęs ir dabar ten gyvenantis keturiasdešimtmetis tyrėjas juokavo, kad mokslinio kelio pradžia buvo gana ilga. Buvusioje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar - ASU) 1995 metais baigė hidrotechnikos bakalauro, o 1997 metais - magistro studijas. Įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę, tačiau pradėjo dirbti Nemuno kilpų regioniniame parke vyriausiuoju ekologu. Tiesiog nulėmė pomėgis, nes ir techninius mokslus studijuodamas nuo pirmo kurso domėjosi paukščiais, augalais ir kitais gyvosios gamtos objektais. Buvo aktyvus Ornitologijos draugijos narys, dalyvavo įvairiuose paukščių apsaugos ir inventorizacijos projektuose. Jau dirbant Nemuno kilpų regioniniame parke vyriausiuoju ekologu pravertė ir technologinių dalykų, vandens ūkio išmanymas, nes tyrinėjant įvairias gyvosios gamtos rūšis, reikėjo planuoti ir jų buveinių atkūrimo darbus. Bendraujant su įvairių sričių mokslininkais ryškėjo ir paties interesų kryptis. Nors baigė technologijos mokslus, visas tolesnis darbas ir pasirinkta disertacijos tema buvo iš biomedicinos mokslų srities, todėl po aštuonerių metų vėl stojo į tuometinį Žemės ūkio universitetą studijuoti antrą - miškų ir ekologijos - magistrantūrą. Jau dabartiniame ASU baigė ir doktorantūros studijas.

"Pernelyg nesigilinu, tarkim, į rūšių biologiją, ląsteles ar genetiką. Labiau domiuosi ekologiniais procesais, pavyzdžiui, kaip rūšys ar jų sistematinės grupės tarpusavyje bendrauja, kokios sąlygos reikalingos vienoms ar kitoms grupėms arba rūšims išlikti. Viskas labai susiję - tiek augalai, tiek paukščiai, vabzdžiai, grybai ar kerpės, - kalbėjo mokslininkas. - Tuos ryšius ir nagrinėju."

Kur gūdūs miškai

Disertacijoje apsiribota kriptogamais, t. y. organizmais, kurie dauginasi sporomis. Tokie būtų įvairūs grybai, kerpės, samanos, paparčiai, asiūkliai. Užsibrėžta ištirti, kokios sąlygos reikalingos būtent samanoms, kerpėms ir grybams senuosiuose plačialapių medžių, pavyzdžiui, ąžuolų, uosių, skroblų, liepų, miškuose.

"Lietuvoje yra labai daug grybų, samanų ir kerpių rūšių, todėl pasirinkau tik tas, kurios susijusios su senaisiais miškais, - aiškino tyrėjas. - Galima sakyti, jos visos yra retos, saugomos, įrašytos į Raudonąją knygą. Mėginau nustatyti, kokių sąlygų reikia būtent joms miškuose išlikti. Tyriau įvairius medyno parametrus. Pavyzdžiui, negyvos medienos, visokių vertėlių svarbą miškuose. Dabar daug kalbama apie tvarų arba subalansuotą ūkininkavimą, tačiau daugeliu atveju nėra žinoma, koks iš tikrųjų jis turi būti, kad galėtume laikyti tvariu. Pavyzdžiui, nėra tiksliai nustatyta, kiek negyvos medienos, visokių vertėlių, numirusių medžių turi likti miškuose, kad saugomos, retos rūšys galėtų išlikti. Savo tyrimais pamėginau užpildyti šią spragą."

Taip pat buvo tiriama, kokia turėtų būti rūšinė miškų sudėtis - ar mišrus, ar vienos rūšies medžių medynas ir kokie medžiai svarbiausi. Lyginti ir skirtingo ūkininkavimo miškai. Vieni, kuriuose buvo intensyviai ūkininkaujama, daug medžių iškirsta. Kiti, kuriuose labai ilgai, daugiau kaip du ar net penkis dešimtmečius, nebuvo jokios ūkinės veiklos, galima sakyti, iš viso nebuvo kertami medžiai. Tirta, kaip retos, saugomos rūšys laikosi intensyviai kertamuose miškuose, kokia jų gausa, kiek rūšių išlikę, ir kokia padėtis visiškai neliestuose miškuose - daugiau ar mažiau kriptogamų rūšių veisiasi.

Šiuo atveju neužteko vien tik Lietuvos miškų, nes jų, visiškai neliestų, likę ne tiek daug. Todėl tyrimas apėmė dar kai kuriuos aplinkinius Baltarusijos, Lenkijos ir Rusijos miškus, patenkančius į vidutinių platumų plačialapių miškų zoną. Kaimyninėje Latvijoje miškai labai iškirsti ir tokių, kuriuose ilgai nebuvo jokios ūkinės veiklos, galima sakyti, neliko. Vertingiausias Europos miškas - Belovežo giria, nusidriekusi per Baltarusiją ir Lenkiją. Ji seniausiai, maždaug nuo 1920 metų, nekirsta. Tyrinėta jos dalis Lenkijoje.

Lietuvoje apvažiuoti visi vertingiausi miškai: Punios šilas, Biržų ir Dusetų girios, pagrindiniai Vidurio Lietuvos masyvai Kėdainių, Kauno, Ukmergės, Panevėžio rajonuose, kur eina lapuotyno juosta, įvairūs ąžuolynai, uosynai. Žemaitijoje vyrauja eglynai, Dzūkijoje - pušynai, todėl tų regionų miškai nepateko į tyrimų lauką.

"Mano tyrinėjami plačialapiai vidutinių platumų miškai yra labiausiai pažeisti iš visų ekosistemų, arba vadinamųjų biomų, pasaulyje, - pabrėžė darbo aktualumą dr. Ž.Preikša. - Juose daug kur vyksta labai intensyvi ūkinė veikla. Jų mažiausiai likę nepaliestų. Kad ir Belovežo giria. Ji seniausiai nekirsta, tačiau dar nėra praėję nė šimtas metų."

Dėl įvairovės

Koks turėtų būti idealus miškas biologinės įvairovės požiūriu?  Kokį mišką reikėtų formuoti arba palaikyti tvarkant, pavyzdžiui,  draustinius, kai galima nepaisyti ekonominių interesų? Atlikto tyrimo duomenimis, svarbiausios plačialapių ir mišriųjų miškų medžių rūšys, kurias reikėtų itin saugoti, būtų uosiai ir ąžuolai, taip pat drebulės ir eglės, labai svarbios kaip priemaiša.

Dar viena įdomi tyrimo išvada, susijusi su beržais. Nustatyta, kad Lietuvos miškuose beržai yra labai dažna medžių rūšis, tačiau biologinės įvairovės požiūriu ji nėra tokia vertinga kaip drebulės, eglės ar kiti medžiai. Todėl beržynų nereikėtų specialiai sodinti, nebent savaime kur nors koks pavienis medelis išauga.

Turbūt labiausiai diskutuotinas dalykas, pasak mokslininko, kiek negyvos medienos reikėtų palikti miškuose. Atliktais tyrimais nustatyta, kad turėtų likti apie 75 kubinius metrus viename hektare. Dabar rekomenduojama tik iki 20 kubinių metrų. Ilgai diskutuota su miškininkais. Jų nuomone, numatomas kiekis iš tikrųjų yra per didelis. Biologinės įvairovės apsauga kertasi su ekonominiais interesais, todėl tolesnis žingsnis būtų pritaikyti mokslinius duomenis.

"Aš ir nerekomenduoju, kad visuose miškuose šimtu procentų turėtų likti po tuos 75 kubinius metrus medienos viename hektare, - sakė tyrėjas. - Galima atrinkti, pavyzdžiui, tik draustinių miškus ar vadinamąsias kertines miško buveines, išskirtas kaip vertingiausi miško plotai kompleksinės biologinės įvairovės požiūriu, visoms rūšims, paukščiams ir augalams, moliuskams ir vabzdžiams, samanoms, grybams ar kerpėms, vertingiausios miško vietos, nes jose aptinkama daugiausia rūšių ir daugiausia retųjų rūšių. Gal ūkinius miškus galima apeiti ir tik 5-10 proc. visų miškų palikti tokį negyvos medienos kiekį, o kituose miškuose - gal kitaip. Reikia žvelgti ir politiškai."

Rekomendacijas dar reikės pagrįsti moksliniais straipsniais. Pasauliniuose mokslo žurnaluose publikuota medžiaga jau būtų rimtas pagrindas ir priimant teisės aktus, ir rengiant miškų tvarkymo planus. Atliktas darbas bus naudingas ir kitoms valstybėms, nes tokių kompleksinių tyrimų iki šiol dar nėra buvę. Paprastai apsiribojama viena grupe, sakysim, tyrinėjami vien grybai arba tik atskira jų rūšis, o vėliau pateikiamos rekomendacijas. Dr. Ž.Preikša ištyrė ne vieną ar dvi, o net 59 retas rūšis, todėl galima kalbėti, ko gero, apie visą biologinę įvairovę miškuose.   

"Palyginti su Vakarų Europa, mūsų miškai dar labai geri, ne taip stipriai išeksploatuoti. Dar likę pakankamai daug natūralaus miško lopinėlių, kur medžiai neiškirsti ir dar daug rūšių išlikę, - pasakojo mokslininkas. - Vakarų Europoje dabar daugiausia plantacijos - pasodinti vienarūšiai medynai, ir viskas. Atvažiavę, pavyzdžiui, į Punios šilą užsieniečiai tik aikčioja. Švedai, danai ar olandai tokių miškų jau neturi."

Paskui meldinę nendrinukę

Dr. Ž.Preikša nuo pernai rudens pradėjo dėstyti ASU, tačiau puse etato dirba ir Nemuno kilpų regioniniame parke. Kartu atlieka gana įvairius mokslinius tyrinėjimus, susijusius su konkrečiais projektais, skirtais, pavyzdžiui, paukščių ar miškų apsaugai. Jie apima jau visą Lietuvą ar net ištisus vidutinių platumų miškų regionus. Kaip globaliai nykstančių paukščių meldinių nendrinukių tarptautinės išsaugojimo grupės narys vyksta tyrinėti jų žiemaviečių net į Afriką.

"Kai rūšys migruojančios, neužtenka saugoti vien perėjimo vietų. Svarbu ir žiemavietės, - pasakojo pašnekovas. - Buvome nuvykę į Senegalą. Šiemet dar turėjome keliauti į Malį ir toliau, bet dėl ten įvykusio karinio perversmo mūsų ekspedicija nukelta neribotam laikui, kol Malyje stabilizuosis padėtis."

Meldinė nendrinukė yra rečiausia Europos paukščių rūšis ir didžiausia grėsmė, pasak mokslininko, jai išnykti. Tarptautinę meldinių nendrinukių išsaugojimo grupę sudaro po vieną atstovą iš kiekvienos valstybės, kurioje jos paplitusios. Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje meldinės nendrinukės peri ir čia tyrinėjamos jų perimvietės. Vėliau migracijos keliai veda į tokius kraštus kaip Ispanija ir Prancūzija. Dr. Ž.Preikša jau aplankė beveik visas Europos valstybes, susijusias su šiais paukščiais.

Iškeliaujant ir grįžtant

Prie kelionių prisideda ir tokie Europos Sąjungos projektai kaip vadinamasis LIFE, skirtas pievų buveinių tvarkymui. Patirties mokslininkas sėmėsi Danijoje, Švedijoje, netrukus važiuos į Vokietiją.

Ž.Preikša daug keliauja ir savo iniciatyva, nes yra įsitikinęs, kad neužtenka studentams pateikti vien vadovėlių ar filmų medžiagos. Nori pats pamatyti, pajausti tą biologinę įvairovę, apie kurios apsaugą per paskaitas kalba. Tada bus įtikimesni ir žodžiai apie gamtotvarką, susijusią su visų buveinių - vandenų, miškų, pievų - tvarkymu rūšims išsaugoti. Nuo ateinančio rudens prisidės dar biogeografija - viso pasaulio augalija ir gyvūnija. Mokslininkas jau aplankė visas Egipto oazes. Pernai buvo nukeliavęs į Japoniją. Šiemet po mėnesio išvyks į Malaizijos džiungles.

Dr. Ž.Preikšos laukia ir ilgesnė kelionė. Po devynerių bakalauro ir magistrantūros, penkerių doktorantūros metų jis dar yra numatęs podaktarines studijas svetur, padirbėti porą metų kurioje nors stiprioje miškų ekologijos požiūriu valstybėje. Labiausiai norėtų į Kanadą, iš Europos valstybių - į Šveicariją arba Švediją. Jose atliekama daug miškų tyrimų. Minčių negrįžti neturi ir niekada neturėjo. Sakė, seniai nusprendęs niekur neišvažiuoti iš Lietuvos visam laikui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"