TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kaip gyvens Lietuva ir... Pietų Korėja

2015 12 09 6:00
Prof. Arūnas Juška sakė atvykęs iš provincijos, nedidelio miestelio Šiaurės Karolinoje, ir džiaugėsi turtingu Vilniaus kultūriniu gyvenimu. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Atrodytų, kas gali būti bendra tarp tokių skirtingų šalių kaip Lietuva ir Pietų Korėja. Lietuvių kilmės mokslininkas prof. Arūnas Juška iš Rytų Karolinos universiteto (JAV) pirmiausia nurodo neoliberalios politikos dominavimo tendenciją visose srityse nuo ekonomikos iki kultūros.

Tarptautinės mokslininkų komandos pradėtas lyginimasis tyrimas Lietuvoje ir Pietų Korėjoje skirtas dabar abiejose šalyse perrašomiems darbo kodeksams. Sociologai aiškinsis, kas ir kaip keičiama, ir kokie galimi padariniai.

Praėjusią savaitę Vilniaus universitete (VU) surengtame susitikime dalyvavo į naujausią projektą įsitraukę sociologai prof. A. Juška, prof. Kwang-Yeong Shino iš Chung-Ang universiteto (Pietų Korėja) ir prof. Charlesas Woolfsonas iš Linšiopingo universiteto (Švedija). Mokslininkai taip pat susitiko su Lietuvos profesinių sąjungų, Seimo, darbdavių atstovais. Domėtasi priimamais įstatymais, ko tikimasi iš naujojo Darbo kodekso, kaip jis paveiks darbo rinką.

Ankstesnis sociologų susitikimas vyko Pietų Korėjoje. Tarptautinį projektą finansuoja Švedijos vyriausybė. Švedija, pasak prof. A. Juškos, skiria daug dėmesio ir lėšų bendradarbiavimui su Azijos šalimis, nes ten dabar yra globalios ekonomikos augimo centras. Ir Švedijos universitetai skatinami plėtoti tyrimus, kad būtų žinoma tikroji padėtis.

Valstybės ir visuomenės sutartis

„Per mūsų projektą norime kartu su sociologais iš Pietų Korėjos pasižiūrėti, kokia yra darbo santykių politika Lietuvoje ir Pietų Korėjoje, kaip vyksta darbo kodeksų perrašymas, – pasakojo JAV mokslininkas. – Abiejose šalyse neoliberali politika yra dominuojanti. Rinkos principų įgyvendinimo visose srityse tendencija turi panašių socialinių padarinių. Abiejose visuomenėse didėja skurdas, turtinis susisluoksniavimas. Tiek Korėjoje, tiek Lietuvoje yra labai didelis savižudybių skaičius. Todėl ypač svarbu, koks bus dabar perrašomų darbo kodeksų poveikis.“

Prof. A. Juška pabrėžė, kad darbo kodekso perrašymas – labai sudėtingas procesas. Darbo santykių keitimas iš esmės yra socialinės sutarties perrašymas. Visuomenė su valstybe sutaria, kaip keisis darbo santykiai ir kartu – kaip gyvens visuomenė, nes darbas yra viena pagrindinių gyvenimo sričių.

Daugelyje pasaulio šalių dabar perrašomi darbo kodeksai, ir sociologai mėgina atskleisti, kodėl būtent dabar, o ne keleriais metais anksčiau ar vėliau. Vyksta globalizacijos procesas, didėja rinkos nestabilumas, ir naujuoju projektu norima apimti bendresnę dinamiką. Ne tik tai, kas vyksta Baltijos šalyse, Pietų Korėjoje.

„Pietų Afrika, Filipinai, kitos Azijos šalys taip pat dabar perrašo darbo kodeksus, – vardijo sociologas. – Tokia bendra tendencija – liberalizuoti darbo santykius. Nuolatinio darbo mažės, laikino – daugės. Bent mūsų supratimu, tai labai fundamentalus pasikeitimas, ir visuomenę tikrai labai paveiks dešimt, dvidešimt, trisdešimt metų į priekį. Nuo to, kaip bus perrašytas darbo kodeksas, labai priklausys, kaip darbo rinka funkcionuos ateityje, kiek ir kokių darbų turės, kiek veiks skurdą, nelygybę, emigraciją.“

Egzistenciniai klausimai

Prof. A. Juška pastaruoju metu labai produktyviai bendradarbiauja su Švedijoje gyvenančiu kolega Ch. Woolfsonu, dešimt metų praleidusiu Lietuvoje ir atlikusiu tyrimus. Viena Švedijos mokslininko specializacijos sričių – Baltijos šalių darbo rinka ir darbo santykiai.

„Prof. Ch. Woolfsono manymu, Lietuvai šiuo metu iškyla egzistenciniai klausimai dėl socialinio visuomenės tvarumo: gyventojų skaičius mažėja, emigracija išlieka, ypač didelis turtinis susisluoksniavimas. Mano bendras įspūdis, kad žmonės yra labai įsitempę, sudirgę. Matyt, sunkesnis gyvenimas atsiliepia ir santykiams. Dominuojančios išlieka neigiamos tendencijos, nors yra ir pagerėjimo, ir ekonomikos augimo, – kalbėjo lietuvių kilmės JAV mokslininkas. – Tas augimas sukuria savų problemų – socialinę poliarizaciją, didelį skurdą, visuomenės išsisluoksniavimą, išliekančią didelę emigraciją. Nors ekonomika auga, labai sunkiai sekasi, kad ta augimo trajektorija būtų ir socialiai tvari. Ekonomikos pagrindas tebėra mažos pridėtinės vertės gamyba, ir taip pat sunkiai kol kas sekasi plėtoti labiau inovacijomis grįstą ekonomiką.“

Lietuvoje, išgyvenusioje labai sunkų griežto taupymo politikos periodą, visuomenės susiskirstymas, pasak prof. A. Juškos, dar padidėjo. Nelygybė nėra tik tarp turtingųjų ir neturtingųjų. Darbo rinka suskilo į du nelygius segmentus: viešąjį (Lietuvoje labai didelį, beveik 30 proc.) ir privatų sektorių. Valstybiniame sektoriuje dirbantys žmonės labiau apsaugoti ir turi geresnes sąlygas, palyginti su privačiu sektoriumi. Sociologų manymu, ir perrašius darbo kodeksą viena galimų tendencijų, kad ta nelygybė tarp viešojo ir privataus sektoriaus didės.

„Žodžiu, darbo kodeksas rašomas ne viešajam, o privačiam sektoriui. Jei žmogus gaus darbą valstybinėje įstaigoje, gyvens gerai. Turės darbą ir atostogų. O privačiame sektoriuje, kuris bus reguliuojamas naujų darbo santykių, žmogus turės mažiau socialinių garantijų“, – kalbėjo sociologas.

Tyrimų objektas – Lietuva

Iš Klaipėdos kilęs A. Juška 1989 metais baigė aspirantūrą tuometiniame Sociologijos, filosofijos ir teisės institute Lietuvoje. Pagal JAV ir buvusios Sovietų Sąjungos mokslininkų mainų programą išvyko studijuoti anapus Atlanto. 1991 metais baigė magistrantūros studijas Niujorko valstijos Sirakūzų universitete ir liko studijuoti doktorantūrą Mičigano universitete. Sociologijos daktarui buvo pasiūlytas darbas Nebraskos universitete. Nuo 2000 metų prof. A. Juška dirba Rytų Karolinos universitete.

„Niekada nemaniau, kad grįšiu prie Lietuvos temų, – prisipažino mokslininkas. – Bet gavau darbą Pietų Karolinos universitete, toks buvo, pasirodo, ten dirbusių žmonių interesas. Socialinio darbo fakulteto dekanas Davidas Harrisonas, metus gyvenęs Lietuvoje ir pramokęs lietuviškai, mane, naująjį dėstytoją, lietuviškai ir pasveikino: „Labas!“ Jis rėmė dėstytojus, kurie važiavo į Rytų Europą, ir universitetas skyrė lėšų. Domėtasi naujosiomis šalimis. Lietuva kaip tik tada rengėsi būti priimta į Europos Sąjungą. Atsivėrė tokia akademinė niša, ypač žemės ūkio klausimais.“

Prof. A. Juška kartu su VU mokslininku prof. Arūnu Poviliūnu važiavome į kaimo vietoves Lietuvoje, domėjosi kaimo bendruomenėmis ir paskelbė kelis mokslinius straipsnius apie kaimo bendruomenių judėjimą, jų kūrimosi procesą. Kaimas, pasak sociologo, tuo metu buvo paliktas visiškai nuošalyje. Tik mieste vyko ekonominis augimas, gerėjo, modernėjo gyvenimas. Į kaimą niekas pernelyg nekreipė dėmesio, nors ten žmonės turėjo labai daug problemų. Bandymas kurti bendruomenes ir patiems, kiek įmanoma, tvarkytis, gražinti aplinką, steigti slaugos namus, plėtoti socialinį verslą, buvo labai pažangios ir sveikintinos iniciatyvos.

Mokslininkas atkreipė dėmesį ir į Lietuvos gyventojų senėjimą. Nors ši problema globali, visuomenės senėjimo tendencija bendra pasauliniu mastu, Lietuvoje ji galbūt aštresnė dėl emigracijos – daugiausia išvažiuoja vis dėlto jaunimas, o lieka pagyvenę žmonės. Tačiau Pietų Korėjoje nėra emigracijos, o senėjimas – dar spartesnis. Tiesa, ten šis procesas anksčiau ir prasidėjo.

„Studentams sakau: jei norite visada turėti darbą, rinkitės gerontologiją, – juokėsi prof. A. Juška. – Iš tikrųjų socialinės pagyvenusių žmonių problemos tik didės, reikės daugiau įvairių paslaugų. Dabar sociologija iš dalies ir perorientuojama į pagyvenusių žmonių problemas.“

O dėl emigracijos, mokslininko supratimu, ji pasidarė struktūrinė Lietuvos visuomenės charakteristika. Kai pasiekta kritinė riba, išvažiuoja labai daug žmonių, susiformuoja diaspora ir srautai, kuriais žmonės cirkuliuoja, susižinodami, kur kokių darbų atsirado, migracija vyksta iš dalies nepriklausomai nuo sąlygų Lietuvoje – ar jos gerėja, ar blogėja. Kitas dalykas, anksčiau žmonės iš kaimo migruodavo į miestą, iš miesto – į užsienį. Dabar tos grandies nebeliko. Iš kaimo važiuoja tiesiai į užsienį.

„Kai tyrinėjau kaimo bendruomenes, būdavo, šneki su žmonėmis, o jie daugiau žino, kas darosi Airijoje ar Londone, bet ne Vilniuje“, – prisiminė sociologas.

Prof. A. Juška džiaugėsi ypač išgražėjusiu Vilniumi, europinio miesto kultūriniu gyvenimu: koncertais, spektakliais, parodomis. Pasak mokslininko, jis pats yra iš provincijos. Grinvilio miestelio, kuriame gyvena Šiaurės Karolinoje, nepalyginsi su Vilniumi. Tik problema, kad visa likusi Lietuva ne taip gerai gyvena. Miestai tuštėja. Kai parvažiuoja į gimtąją Klaipėdą pas mamą, keistas įspūdis – pustuštis miestas. Nors Klaipėda – uostas ir ekonomiškai palyginti dar visai neprastai laikosi, anksčiau buvo beveik 200 tūkst., dabar – 160 tūkst. gyventojų. Ir dauguma išvažiavusiųjų buvo vis dėlto jaunesnio amžiaus žmonės. Tai labai jausti. Vakarais senamiestis tarsi apmiręs, visa veikla persikelia nebent aplink didžiuosius prekybos centrus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"