TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kaip jie viską daro kitaip

2011 07 20 0:00
Tan Wei Mingo fotomontažas

Tarsi esame pirmojo pasaulio nariai, tačiau nusivylimas dabartine ekonomine ir politine padėtimi verčia jaustis antrarūšiais jo piliečiais ir ieškoti, kas yra prastesni už mus.

Tokia būtų viena antropologės Gabijos Grušaitės įžvalgų. Šiuo metu Malaizijoje gyvenanti lietuvė įsitikinusi, kad turi kritikuoti Lietuvą, nes Lietuva - jos namai, jos tapatybė. Kad ir kur būtų, nejaučia jokio atstumo. Ką augdama patyrė, ką pati sukūrė, viską nešiojasi savyje.

Dvidešimt ketverių metų vilnietė Londono universiteto Goldsmitho koledže baigė antropologijos bakalauro studijas. Pernai išleido pirmąjį romaną "Neišsipildymas". Jaunoji rašytoja yra sudariusi ir trumpą tolesnio gyvenimo planelį. Pirmiausia baigia antrą knygą, tada stoja į magistro studijas. Tikriausiai Olandijoje. Patinka ši atvira šalis. Be to, ten nesilaikoma įsikibus konservatyviosios antropologijos ir palankiai žvelgiama į medijų aspektą. Antropologija, susijusi su medijomis plačiąja prasme, labiausiai domina Gabiją. Geriausią vietą studijuoti doktorantūrą ji numačiusi JAV. Finansavimo turbūt vis tiek reikės ieškotis, o ten didžiausia tikimybė gauti stipendiją. Šiuo metu jau svarsto apie galimas doktorantūros temas.

Kritiniu žvilgsniu

Gabija mokėsi tapybos M.K.Čiurlionio menų mokykloje, tačiau nestojo į Dailės akademiją. Turbūt atgrasė, pasak jos, totalitarinė mokyklos dvasia. Iki šiol mano, kad taip neturėtų būti dėstomi menai. Dailės akademija atrodė kaip M.K.Čiurlionio menų mokyklos tęsinys, todėl pasirinko kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete (VU). Pirmakursei jos buvo panašios į plaukiojimą paviršiumi, kai atėjus sesijai keičiamasi konspektais, nusirašinėjama.

"Ir ne dėstytojų kaltė, nes buvo tiek įdomių pedagogų, tiek įdomių dalykų. Tiesiog pats stojimas Lietuvoje, kai nereikia jokios motyvacijos, tik surašomi numeriukai, kur labiausiai nori studijuoti, neužkerta kelio labai daug žmonių patekti ne į savo laivą, - sakė Gabija. - Vakaruose, tarkim, stojant į Anglijos ar JAV universitetus, reikia išsirinkti specialybę, parašyti motyvacinį laišką ir dar per pokalbį pagrįsti, kodėl nori tą specialybę studijuoti, kuo ji įdomi ir kuo toje srityje jau esi domėjęsis."

Kita vertus, Lietuvoje jaunoji antropologė pasigedo platesnio suvokimo, domėjimosi apskritai pasauliu. Pasak jos, antropologija nėra mokslas apie baltus. Antropologija yra mokslas apie žmones, todėl nereikėtų baimintis imti pavyzdžių, tarkim, kad ir iš Nigerijos. Tenkintis vien Lietuvos antropologiniais tyrimais - siauras nacionalinis suvaržymas. Juo labiau kad dabar mokslas apie gentis labai išsiplėtė - nuo ekonominės iki politinės antropologijos.

Nusprendusi studijuoti svetur, Gabija rinkosi tarp anglakalbių šalių JAV ir Jungtinės Karalystės universitetų bei aštuoniolikmetei svarbaus atstumo iki namų - keliolikos ar kelių valandų skrydžio. Taigi išvyko studijuoti į Londono universiteto Goldsmitho koledžą.

"Šis universitetas patiko, nes yra labai liberalus ir politiškai angažuotas kairysis. Aišku, po kokių trejų metų darėsi viskas juokinga, tačiau jei būčiau pasirinkusi iš tokių universitetų kaip Kembridžas ar Oksfordas, turbūt pirmiausia būčiau įsivariusi baisų nevisavertiškumo kompleksą, nes neturiu ponio ir nežaidžiu golfo, - juokėsi pašnekovė. - Tiesiog labai skirtingos klasinės vertybės. Kitas dalykas, Goldsmitho koledže galėjau studijuoti antropologiją ir medijas. Lyg atskirai, tačiau jau rašydama bakalauro darbą mėginau jungti medijas kaip šiuolaikines informacijos technologijas ir medijas kaip šiuolaikinį mitą. T.y., visi tie pasakojimai, perpasakojimai, žinių sklidimo būdai, ieškojimas panašumų tarp pasakų ir, tarkim, šiuolaikinių muilo operų."

Lietuviai Hurgadoje

Antropologija, susijusi su medijomis plačiąją prasme, apima ne tik žiniasklaidą, bet ir filmus, animaciją ar videofilmus. Visa ta vaizdų gausa, pasak Gabijos, yra tarsi visuomenės atspindys, tiesiogiai atskleidžiantis žmonių mentalitetą ir problematiką. Antropologės bakalauro darbo tema buvo tapatybės ieškojimai posocialistinėse šalyse. Londone labai domimasi Rytų Europa, išgyvenančia dideles permainas pereinamuoju laikotarpiu. Viskas nauja ir mažai tyrinėta: kaip iš savotiškų likučių kuriama visuomenė, kokios problemos iškyla, kokios sėkmės istorijos. Antropologinio tyrimo objektu Gabija pasirinko lietuvius, vykstančius atostogauti į Egipto kurortą Hurgadą.

"Praleidau ten beveik mėnesį ir stebėjau, kaip lietuviai reaguoja į kitus žmones ir skirtumus tame krašte, kaip prisistato, ką pasakoja apie save, kokias lietuvių vertybes paryškina, kalbėdami atostogų aplinkoje, - vardijo tyrinėtoja. - Svarbiausi teiginiai, išplaukiantys iš mano stebėjimų, būtų susiję su lietuvių rasizmu. Tiesa, jis labai keistas. Pavyzdžiui, JAV ar Didžiojoje Britanijoje yra vadinamasis institucinis rasizmas - per daugybę klodų taip įsisenėjęs, kad dabar kai kurie žmonės atrodo labai tolerantiški, tačiau iš tikrųjų tokie nėra. Lietuviai lyg ir neturi tiesioginio santykio. Paprasčiausiai mėgstame pasisakyti apie kitus žmones, apie kuriuos nieko nežinome, nesuprantame, tačiau norėtume, kad jie būtų šiek tiek menkesni už mus."

Lietuvių politinė tapatybė, kaip pabrėžė savo išvadose antropologė, konstruojama Europos Sąjungos (ES) ir Vakarų pasaulio paribiuose. Tarsi norėtume jaustis pirmojo pasaulio nariai, lyg ir jaučiamės, tiek rasiškai pabrėždami lietuvių odos baltumą, t.y. priklausymą baltajai rasei, tiek ir politiškai būdami ES dalimi, tačiau kartu didelis nusivylimas dabartine ekonomine ir politine padėtimi verčia jaustis antrarūšiais to pasaulio piliečiais. Kad mažiau taip žmonės jaustųsi, brėžiamos ribos, kas yra prastesni. Tarkim, egiptiečiai, juodaodžiai, azijiečiai. Nors dažniausiai jie gyvena kur kas geriau nei lietuviai ir yra labiau išsilavinę, nesaugumo, nevisavertiškumo kompleksas provokuoja stebėtis: "Kaip jie valgo?!", "Kitaip viską daro!", "Jie yra musulmonai!"

Nusprendė miestas

Šiemet sausį Gabija su draugu menininku Ernestu Zacharevičiumi išvyko keliauti po Pietryčių Aziją. Pirmoji kelionės vieta buvo Sumatros sala Indonezijoje.

"Autobusu 300 kilometrų važiavome 30 valandų. Vairuotojas be perstojo rūkė. Dar šalia kas nors nuolat rūkė. Aplink pilna cigarečių nuorūkų. Varva benzinas. Baigiasi kelias, prasideda kraterių kalnai. Autobusas įvažiuoja į duobę, pasigirsta keistas garsas, vėl išvažiuoja. Jautiesi taip arti mirties, - prisiminė keliautoja. - Tokių atvejų patyrėme ir daugiau. Žiauriai pavargome."

Dėl kinų Naujųjų metų nelabai turėję iš ko rinktis, Gabija ir Ernestas nusprendė skristi į Penangą. Vienas dalykas, labai arti, tik 40 minučių skrydis. Be to, jau buvo lankęsi toje geru maistu garsėjančioje saloje ir ten labai patiko. Per Ernesto pažįstamą, kilusią iš Penango ir po studijų ten grįžusią, susirado draugų, kur apsistoti. Vėliau sulaukė ir kūrybinių pasiūlymų. Ernestą ėmėsi globoti vienas kolekcininkas, išpirkęs visus jo tapybos darbus šešis mėnesius į priekį.

"Tiesiog tas miestas už mus nusprendė, - pasakojo Gabija apie Penango salos sostinę Džordžtauną. - Liberalus, gražus ir jaukus miestas. Jo senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldą. Džordžaunas taip pat labai turtingas, o tokių specialybių žmonėms kaip mes labai svarbu perkamoji galia. Tarkime, ir žurnalai gali normaliai mokėti už straipsnius."

Šiuo metu lietuvė rašo antropologinius straipsnius į vieną Malaizijos žurnalą anglų kalba. Rašinių ciklas vadinasi "Gatvių esė". Pasirenka vieną gatvę ir pamėgina atskleisti jos istorinį kitimą, kaip formavosi gatvės įvaizdis. Džordžtaunas, kaip pasakojo tyrinėtoja, labiau kinų nei malajų miestas. Nors Malaizijoje kinų mažuma, jie daugiausia telkiasi Penango sostinėje. XVII amžiaus pabaigoje - XVIII amžiaus pradžioje siaučiant laukiniam kapitalizmui, tuometinėje anglų kolonijoje miestas buvo pastatytas greito praturtėjimo ieškojusių atvykėlių iš Kinijos. Būrėsi gatvių gaujos, virė mūšiai - beveik kaip Niujorke kadaise.

"Gatvė, apie kurią dabar rašau, buvo visų tų įvykių centre, o šiais laikais virto galerijų, prabangių parduotuvių, didelės kainos nekilnojamojo turto gatve, - lygino autorė. - Ėmiau interviu iš užsieniečių, kurie ten gyvena, ir vietinių. Kalbėjomės, kaip keitėsi gatvė, o kas nesikeitė, nes neseniai įtraukta į UNESCO paveldą.

Miestas man kaip gyva būtybė, keičianti veidus per žmones, kavines, parduotuves, kitus verslus."

Močiutės Tamaros receptai

Malaizijoje Gabija ir Ernestas gali pragyventi iš savo kūrybos. Pasak pašnekovės, yra daug visokių planų. Pavyzdžiui, ji gavo pasiūlymą padirbėti reklamos agentūroje. Taip pat puoselėja sumanymą su draugu vietiniu kinu atidaryti savo močiutės receptų kavinukę. Draugas istorinėje gatvėje Džordžtauno centre turi mažytį dviejų aukštų namą, o maistas Penange iš karto reiškia pelną ir labai gerą verslą. Taigi būtų smagu pamėginti.

"Močiutė Tamara mums buvo geroji namų dvasia. Kartais juokiuosi, kad senelis nebūtų padaręs karjeros, jei ne močiutės maistas, - juokėsi tapytojo Broniaus Grušo vaikaitė. - Prisimenu iš vaikystės, kad senelis turėdavo visokiausios veiklos. Pas mus ateidavo vakarieniauti ambasadorių ir garsių žmonių."

Ukrainietės Tamaros, per karo audras atblokštos į Lietuvą, maistas buvo žinomas visame Vilniuje. Pavyzdžiui, geriausias totoriškas bifšteksas. Gabija labai didžiuojasi močiute, o jos receptų kavinuke dar ir pagarsintų ją.

Maistas ir alkoholis

Pastarąjį pusmetį gyvendama Penange, antropologė daug galvojo ir rašė apie maistą kaip kultūros dalį. Pavyzdžiui, Malaizijoje, Kinijoje ar Tailande maistas yra socialumo, šeimos simbolis. Žmonės nevalgo vieni, nes turi būtinai su kuo nors dalytis. Yra įvairių slaptų teorijų ir ritualų, kaip reikia valgyti, arba kas moka už vakarienę. Maistas iš tikrųjų suburia žmones ir lemia visą socialinį gyvenimą. Valgydamas susitinki su žmonėmis, veži dovanų maisto ar keliaudamas pažįsti kraštą per maistą. Toks yra, tarkim, Malaizijos gyventojų požiūris.

"Iš toli žvelgdama į Lietuvos visuomenę, pastebėjau, kad mes negarbiname maisto, - lygino Gabija. - Kai grįžusi į Vilnių susitinku draugus ir kviečiu kur nors užkąsti, atsako, kad metė valgyti. Arba Vilniaus senamiestyje atsidaro didelė ir labai graži kavinė, tačiau ten nėra jokio maisto - tik alkoholis. Mano draugai iš Malaizijos to paprasčiausiai nesuprastų. Lietuviai, pavyzdžiui, nesuprastų, kodėl malaiziečiai eina į tris valandas trunkančias vakarienes."

Antropologei įdomu, kaip susiformuoja tokie skirtingi požiūriai, kultūriniai skirtumai. Tarkim, pas mus socialumas ateina per alkoholį, o musulmonų valstybėse į jį žvelgiama nepalankiai ir apie asmenį, išgėrusį porą taurių vyno, iškart gali susidaryti nuomonę, ar tik nebus šiek tiek asocialus.

Londone palyginti viskas persipynę ir dar susiję su klasine struktūra. Pavyzdžiui, vidurinei klasei ir turtingiesiems maistas taip pat svarbus, o darbininkų klasei - alkoholis. Pašnekovė neatmetė galimybės, kad Lietuvoje toks požiūris į maistą dar susijęs su sovietmečiu, kai nebuvo jokio pasirinkimo. Malaizijoje virtuvė, galima sakyti, nesibaigianti.

"Gyvenu šešis mėnesius ir dar neišragavau visų įmanomų patiekalų. Pavalgyti ten labai pigu - kiekvienam skoniui ir piniginei, - pasakojo keliautoja. - Būna, kad labai pasiturintys žmonės, o jų yra gana daug, atvažiuoja pavalgyti į kuklią gatvės kavinukę sukrypusiais stalais, nes oficialiai pripažinta, kad ten senelis indas gamina geriausią pasaulyje žuvienę. Maistas svarbiau už interjerą. Tiesiog žinoma, kas kur skaniausia. Informacija klajoja tarsi sakmės. Būna, kad kai kurie mano kitaip ir ginčijasi. Pašnekesiai apie maistą gali trukti valandų valandas."

Ieškant ir kuriant

Gabija pradėjo rašyti pirmą knygą devyniolikos metų. Baigė dvidešimt trejų. Romano "Neišsipildymas" autorė prisiminė, kad nebuvo taip, kad štai ims ir parašys knygą. Tiesiog pradėjo rašyti ir išėjo kūrinys. Tik vėliau ėmė suprasti, kad gal ir yra tam tikra prasme rašytoja, nes dabar rašys antrą knygą ir iš to lyg šiek tiek gyvena. Toks ir jos gyvenimo būdas.

"Šiuo metu viskas išsirutuliojo taip, kad antros knygos pagrindinis veikėjas yra žmogus, keliaujantis po Pietryčių Aziją. Tačiau man įdomu ne pati Pietryčių Azija, jos egzotika, bet žmonės, kurie ten atvažiuoja, kažko ieško, neranda. Žmonės, kurie neapsisprendžia, ką nori veikti gyvenime, ir ten turi tokių keistų iliuzijų apie pirmapradę gamtą ir pasaulį. Man tai irgi gryna antropologija - visas tas turistinis katilas, tie žmonės, kurie ten klajoja, kokios jų istorijos, ko jie ieško ir tikisi, kas juos gena iš namų. Tapatybės ieškojimas man visada yra svarbiausia."

Neseniai Lietuvoje vykusiame Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume G.Grušaitė kaip kviestinė dalyvė kalbėjo diskusijoje "Iššūkis Lietuvai: tarpkultūrinis atvirumas ir tapatybių kaita". Antropologės įsitikinimu, žmonės patys formuoja savo tapatybę. Jeigu sąmoningai apsisprendi, kad esi lietuvis, tapatybė nėra primesta, pats ją susikuri, žinai, ką reiškia būti lietuviu, natūraliai juo ir būsi. Nesvarbu ar mokysiesi, gyvensi, pradėsi verslą svetur, kitoje šalyje.

"Lietuviškumas man yra grynai tapatybės ir apsisprendimo, o ne kraujo ar baltiškų šaknų klausimas, - pabrėžė pašnekovė. - Kartu su kolege Majamio universiteto profesore Neringa Klumbyte priėjome prie išvados, kad Lietuva nėra maža šalis ir reikia pagaliau nebevadinti jos taip. Jei įtrauktume savo diasporą ir palaikytume ryšius su žmonėmis, kurie išvažiavo per tris keturias kartas, tikrai nebeturėtume tokio komplekso."

Kitas dalykas, kai nenorima susieti įvykių, kurie vyksta visame pasaulyje, ir atsisakoma matyti Lietuvą kaip pasaulio dalį. Pavyzdžiui, gyvendama Malaizijoje, Gabija pastebi, kad labai daug problemų, kurios ten kyla politiniame ir ekonominiame gyvenime, yra panašios kaip Lietuvoje. Nesvarbu, kad vienas kraštas musulmoniškas, o kitas - katalikiškas, ir gyvename skirtinguose žemynuose, Malaizijoje lygiai taip pat aktualūs istorijos, etninės ir neetninės tautos klausimai, tam tikri kompleksai šalia didelės kaimynės Indonezijos.

"Kai vyko skandalas dėl Graikijos, ir Lietuvoje pasirodė pareiškimų, kad graikai patys turi kapanotis, atsisakant pirmiausia suvokti visus ES vidinius mechanizmus, pasigedau supratimo, kad tai, kas vyksta už poros tūkstančių kilometrų, yra labai tiesiogiai susiję su Lietuva, - kalbėjo pašnekovė. - Arba dabartiniai procesai Kinijoje. Girdėjau Lietuvoje remiantis tokiais pavyzdžiais, kad inovatyviausios mokslo srityje yra Japonija ir JAV. Tokia informacija visiškai pasenusi. Gal prieš penkerius metus taip ir buvo, tačiau dabar inovatyviausia valstybė yra Kinija. Vadinasi, mokomės ne iš tų pavyzdžių."

* * *

Laimėkite knygą

Laimėkite "Baltų lankų" išleistą Gabijos Grušaitės romaną "Neišsipildymas". Skaitykite "Lietuvos žinias" ir iki rugpjūčio 5 dienos atsakykite į klausimą: "Kokia kulinarijos knyga Lietuvoje per 55 metus susilaukė penkių leidimų ir kas yra jos sumanytoja?"

Atsakymus siųskite elektroniniu paštu juratem@lzinios.lt arba paštu: "Lietuvos žinios" (Konkursui), Kęstučio g. 4, 08117 Vilnius.

R.Gary romanas "Aitvarai", ištraukus burtus, atiteko pakruojietei Redai Jėčiūtei. Teisingas atsakymas į praėjusį klausimą: Joachimas Lelevelis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"