TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kalakutas – amerikietiškas paukštis

Kalakutas - neatsiejamas Padėkos dienos elementas./AFP/Scanpix nuotrauka

Praūžė Padėkos diena. Nebuvo tokios šeimos Amerikoje, kuri nebūtų kepusi kalakuto. 

Jei nekepė, tai vaišinosi kažkieno iškeptu. Prieš keletą šimtmečių piligrimų noras pažymėti švente pirmąją išgyventą šaltą žiemą, tvirtai įleido šaknis – Padėkos diena tapo „geležine“ žemyno tradicija.

Kalakutas yra laikomas beveik nacionaliniu Amerikos paukščiu. Žymus JAV politikas, rašytojas, išradėjas, mokslininkas ir verslininkas Benjaminas Franklinas, rašydamas savo dukrai Sarah‘ai Bache, 1784 sausio 26 dieną pažymėjo, kad laukinis kalakutas, o ne simbolizuojąs laisvę baltagalvis erelis turėtų būti naujai susikūrusios valstybės nacionalinis paukštis. B.Franklinui nebuvo priimtinos baltagalvio erelio moralinės savybės. Paukštis priklauso vanaginių paukščių šeimos grupei ir yra plėšrus.

Pasak laiško autoriaus, erelis negali gyventi neskriausdamas kitų. Misdamas žuvimi, jis nevengia dvėselienos. Taip pat gaudo smulkius žinduolius: kiškius, triušius, meškėnus, ondatras, elnių jauniklius, taip pat krabus, driežus, paukščius, ypač antinius. Viso sąrašo nesuminėsi. Užmušdamas auką, naudoja savo stiprias kojas ir nagus. O kalakutas lesa grūdus, giles, uogas, uodus, vabzdžius, kartais jam pasiseka pagauti klastingąją gyvatę. B.Frankliną žavėjo kalakuto bruožai: kuklus, budrus, pasitikintis savimi, prisitaikantis prie visokių sąlygų, neatnešantis niekam žalos. 

Prijaukinus erelį, iš jo nebūtų jokios naudos, o kalakutas yra nepamainomas patiekalas iškilmingam stalui. Apie kalakuto naudą žmogaus pilvui byloja navahų indėnų genties mitas. Ši gentis buvo įsikūrusi Šiaurinės Amerikos pietvakariuose. Fantastinis pasakojimas mena, kad potvyniui užliejus šalį, išsilaisvinę žmonės išvyko į aukščiau egzistuojantį pasaulį, viską palikdami vandens valiai. Kilnus paukštis kalakutas, norėdamas padėti žmonėms išgyventi, nėrė į vandeniu užlietą pasaulį atnešti sėklų pasėliams, kad žmonės naujoje vietoje galėtų auginti grūdus.

Nuo seno kalakutas buvo laikomas Šiaurės ir Pietų Amerikos regiono laukiniu paukščiu. Jį indėnams pavyko prijaukinti maždaug prieš 2000 metų. Tai įvyko Centrinėje Amerikoje, kur klestėjo majų, actekų, mištekų, toltekų, olmekų, sapotekų civilizacijos. Šiaurės Amerikos laukinis kalakutas lotyniškai vadinamas Meleagris gallopavo, o Pietų Amerikos – Meleagris ocellata. Pastarasis yra mažesnis ir kitaip yra vadinamas „pavo, pavo ocelado“. Vietiniai Amerikos gyventojai ne tik žinojo kalakuto mėsos skonį. Jo įvairiaspalvėmis plunksnomis dekoravo strėles, svaidymui naudojo kaulus. Teigiama, kad kalakutas turi 3500 plunksnų. Jų užteko ne tik rūbams dekoruoti, bet ir juos gaminti, galvos apdangalams papuošti, kaklo papuošalams pasigaminti. Užklupus šaltai žiemai, į išaustą audeklą gausiai prikamšydavo plunksnų.

Šie apsiaustai buvo ypač populiarūs tarp vaikų. Jais apsijuosę jie atrodė tarsi maži kalakučiukai. Pietvakarinėje Amerikos dalyje kalakuto plunksnų apsiaustą naudojo laidojant. Į jį suvyniodavo mirusiojo kūną ir laidodavo. Buvo tikima, kad kalakutai yra vedliai, galintys nuskraidinti sielą į naująjį pasaulį. Keturių kalakuto plunksnų ritualas buvo populiarus hopių genties indėnų tarpe. Ši gentis šiuo metu gyvena Arizonos valstijoje esančiame rezervate. Skaičius keturi simbolizavo keturis vėjus, o kalakutas – Žemę. Indėnų manymu, žmogus negali kontroliuoti Žemės. Tad keturios plunksnos padeda žmogui susijungti su paukščiu – Žeme ir per šį ryšį prašyti sau palankumo. Kalakutas atliko ir vabzdžių kontrolieriaus pasėliuose vaidmenį. Jis įnirtingai lesė kenkėjus.

Atvykę į žemyną europiečiai ėmėsi niokoti šventąjį paukštį. Jie jį traktavo tik kaip tinkamą valgyti. Indėnai priešintis beširdžiams kenkėjams bijojo, nes būtų susilaukę kalakuto likimo. 1800 metais Kentukio valstijos miškuose nebesimatė nė vieno kalakuto. Vėliau ištuštėjo Ilinojaus ir Misūrio valstijų miškai. Beveik visi gyvenantys Amerikos miškuose kalakutai dingo arba buvo išvežti į Europą.  Prancūzijos karaliaus Karolio IX Maksimilijono vestuvių stalas neapsiėjo be kalakuto. Šimtmečius tradicinis Anglijos šventinis patiekalas buvo žąsis. Tačiau šis paprotys XVI amžiuje dingo, Anglijos sieną kirtus kalakutui. Anglijos karalius ir Airijos lordas Henrikas VIII vienas iš pirmųjų Anglijos karalių pamėgo kalakutą. Valdant Edvardui VII kalakutas tapo kalėdiniu patiekalu. Piligrimai, atsibastę iš Europos į Masačiūsetso valstiją, lengvai atpažino Amerikos miškuose vaikštinėjantį kalakutą. Jie juo ir mito. Kalakutas pabuvojo keliuose žemynuose ir, kaip bebūtų keista, visur pritapo: ištvėrė ir šaltį, ir karštį. Pabuvojo ant karališko stalo, patenkino aukštuomenės skonį.

Laukinių ir šiuolaikinių kalakutų gyvenimo būdas skiriasi. Laukiniams tekdavo snausti medžiuose. Tuo būdu jie buvo apsaugoti nuo plėšrūnų. Jie skraidė, bet ne labai greitai ir ne labai toli. Būtent ši priežastis sutrukdė kalakutams išskristi į kitus kraštus ir ten žiemoti, tad teko prisitaikyti. Jie gebėjo bėgioti – 12 km per valandą greičiu. Laukiniai kalakutai turi ilgesnes kojas nei naminiai, lieknesnį kūną, mažesnę galvą. Patinai nuo patelių skiriasi savo puošniu apdaru. Laukiniai kalakutai labiau žėri spalvomis ir ant savo galvos ir kaklo neturi plaukų. Jie taip pat keičia spalvas. Kai yra ramūs, jie išlieka pilkos ir mėlynos spalvos. Supykus, kaklas tampa raudonas. Kalakutai praktikuoja poligamiją. Pavasario sezonui atėjus, jie poruojasi su keliais partneriais iš karto. Kiaušinius deda po medžio šakomis, prieš tai išsirausę duobę.   Kiaušinių skaičius stulbinantis – nuo 12 iki 18.

Kalakuto mėsa yra vertinga, ypač tamsioji, nes pastaroji yra raumuo. Jame yra mioglobino, kitaip vadinamo raumeniniu hemoglobinu. Jis aprūpina mėsą deguonimi, būtent jo pagalba kraujo indais cirkuliuoja deguonis. Kuo daugiau mioglobino, tuo mėsa raudonesnės spalvos. Tamsioje, o ne baltoje mėsoje yra daugiau geležies, cinko, riboflavino, tiamino, vitamino B6.        

Lietuviškas paukščio vardas yra kilęs nuo Kalikuto uosto, esančio Indijoje. Gali būti, kad šis buvo atgabentas į Lietuvą iš tenai. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"