TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kalbų politika ir klaidinantys jos atšvaitai

2011 05 23 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Nesame išskirtiniai. Kalbinių konfliktų yra ir kitur pasaulyje. Blogiausia, pasak dr. Meilutės Ramonienės, kad iš kalbos politikos sprendimų daromi kiti politiniai sprendimai, kurie iš tikrųjų gali kelti sumaištį visuomenėje.

Kalbininkės nuomone, nieko blogo, jeigu Lietuvoje gyvenantys lenkai asmens dokumentuose turėtų savo pavardę ir lenkiška rašyba. "Jei kurioje nors vietoje gyvena daugiau lenkų negu lietuvių, gatvių pavadinimai galėtų būti parašyti ir lenkiškai, - mano Vilniaus universiteto (VU) Lituanistinių studijų katedros docentė M.Ramonienė. - Tačiau kai vietos valdžia pavadinimą lenkiškai parašo lentelėje, kuri turi atšvaitus, o lietuvišką užrašą - lentelėje, kuri neturi atšvaitų, kuo virsta kalbos politika? Greitoji pagalba naktį mato tik apšviestą lenkišką pavadinimą ir negali rasti ligonio, nes turi tik lietuvišką adresą. Kuo atsigręžia prieš visuomenę, prieš pačius lenkus, jų agresyviųjų politikų sprendimai?"

Šiais laikais beveik visos valstybės yra daugiakalbės. Sunku rasti tokią, kurioje būtų kalbama tik viena kalba. Europos Sąjungos dokumentuose labai aiškiai palaikoma daugiakalbystė. Kai kurios valstybės net apsisprendžia regionuose, kur koncentruotai gyvena kuri nors tautinė grupė, taip pat ir jos kalba rašyti viešuosius ženklus, gatvių pavadinimus. Pavyzdžiui, Suomijoje yra dvi valstybinės kalbos ir švedakalbiuose regionuose gatvių pavadinimai pirmiausia rašomi švediškai, o apačioje - suomiškai.

"Sprendimai, kuriose srityse kokios kalbos tinkamos ar netinkamos, reikia ar verta vartoti, susiję su kalbų politika įvairiu, ne tik valstybės, bet ir šeimos lygiu, - sakė kalbininkė. - Reikėtų drąsiai žvelgti į gyvenimo tikrovę. Jei galėtume patraukliai ugdyti kalbinę toleranciją ir sąmoningumą, ne draudimais ar baudomis, ne gąsdinimu, o šviesdami visuomenę, parodydami, ką duoda vienokie ar kitokie sprendimai jos grupėms, gal mažėtų baimė, kuri, manau, ir skatina neteisingus sprendimus. Mūsų valstybėje kai kurie visuomenės sluoksniai eskaluoja problemą, susijusią su noru rašyti pavardes lenkiško originalo forma. Toks buvo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos siūlymas Seimui, tačiau politikai nutarė kitaip. Nežinau, ar visi lietuviai, gyvenantys Lenkijoje, nori ir turi asmens dokumentuose lietuviškomis raidėmis įrašytą pavardę, bet pagal dabar galiojančią tvarką tikrai gali turėti."

Šiek tiek istorijos

Pavardės yra naujausias asmenvardžių sluoksnis. Buvo laikai, kaip pasakojo lietuviškos onomastikos tyrinėtoja, kai žmonėms bendraujant užteko vieno vardo. Pavardės ėmė rastis tada, kai kilo poreikis labai tiksliai įvardyti asmenį, nurodant, tarkim, kam priklauso turtas arba kas jį paveldi. Vieno vardo nebeužteko, nes tokį pat turėjo daugiau žmonių. Tada imta papildyti tikslinančiais žodžiais, prievardžiais.

Europoje pirmos pavardės atsirado maždaug IX amžiuje Šiaurės Italijoje, tuo metu ekonomiškai stipriausiame krašte. Vėliau ėmė plisti po visą Europą, o Lietuvą pasiekė maždaug XVI amžiuje. Manoma, kad pačios pirmosios kilmingųjų sluoksnio pavardės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galėjo atsirasti ir XV amžiuje. Žemesniuose visuomenės sluoksniuose jos labai intensyviai formavosi XVII amžiuje. Galutinai lietuviškos pavardės įsigalėjo XVIII amžiaus pabaigoje. Pavyzdžiui, M.Ramonienė tyrinėjo to laikotarpio Žemaičių vyskupystės pavardes, lygino jas su šimtmečiu vėlesnėmis, tame pačiame regione užrašytomis, ir dabartinėmis, XX amžiaus pirmosios pusės, įtrauktomis į dvitomį "Lietuvių pavardžių žodyną". Pasirodo, dauguma to regiono pavardžių XVIII, XIX ir XX amžiuje buvo tos pačios.

Pavarde onomastikos mokslas apibrėžia asmenvardį, kuris paveldimas bent dviejų kartų ir yra jau ne vieno žmogaus, o bendras šeimai ar giminei. Vis dėlto iš istorinių dokumentų ne visada lengva nustatyti, ar asmenvardis jau yra pavardė. Pasak kalbininkės, dabar įprastiniai mūsų asmenvardžiai tokiu pavidalu atsirado pirmiausia ne kaip pavardės, bet kaip tėvavardžiai, nusakantys tėvo vardą ar pravardę, žodžiu, parodantys ryšį su tėvu. Pavyzdžiui, Jonas Petraitis - Petro sūnus, o Jokūbas Jonaitis - Jono vaikas. Taip per tėvavardžius susiformavo labai daug lietuviškų pavardžių. Vienas jų sluoksnis - iš krikščioniškų vardų, pradėjusių plisti įvedus krikščionybę. Kitas pavardžių sluoksnis kilęs iš labai senoviškų, pagoniškų, lietuviškų vardų, pavyzdžiui, kaip mūsų kunigaikščių Vytautas, Mindaugas, Tautvilas. Manoma, kad tokie iš dviejų kamienų sudaryti asmenvardžiai buvo būdingi indoeuropiečių kilmingiesiems. Dažniausiai ir jų prasmė kilni. Pavyzdžiui, Gintautas - ginti tautą. Tačiau kuo senesnis dvikamienis asmenvardis, tuo jo reikšmė dabar mažiau suprantama, ne tokia skaidri, nutolusi nuo mūsų žodyno, sunkiai atpažįstama.

Paprasti žmonės, kaip spėjama, turėjo daugiau pravardinės kilmės pavardes, nusakančias kokį nors bruožą ar požymį, kaip ir dabartinės mūsų pravardės. Galima atpažinti žodžio šaknį ir sieti su kokiu nors bendriniu žodžiu. Tarkim, Pikčiūnas, Mažiulis arba Vilkas, Kiškelis, Stumbrys.

Užrašytos kitakalbių

Apie istorines lietuvių pavardes žinome iš istorinių ar bažnytinių dokumentų, tačiau per tuos kelis šimtmečius, kai Lietuvos teritorijoje formavosi lietuviškos pavardės, lietuvių kalba nebuvo valstybinė. Pasak doc. M.Ramonienės, mūsų kilmingieji, kaip ir kitų pasaulio valstybių elitas, įvairiais tarpsniais vartojo skirtingas kalbas ir dažniausiai nekalbėjo prastuomenės kalba.

XV-XVI amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiakalbė valstybė. Jos elitas diplomatiniam susirašinėjimui vartojo lotynų

kalbą. Valstybės dokumentai buvo rašomi senąja kanceliarine slavų kalba. XVII-XVIII amžiuje smarkiai paplito lenkų kalba.

Mokslininkės skaityti dokumentai, kuriuose užfiksuotos XVIII amžiaus pabaigos lietuviškos pavardės, buvo parašyti lotyniškai. Kai kuriuose administracinio ar juridinio pobūdžio raštuose, taip pat ir bažnytiniuose dokumentuose, vartojama lenkų kalba.

"Iš jų sužinome, kaip tuo metu pavardės buvo rašomos. Tačiau tais laikais tiek bažnytinius, tiek nebažnytinius raštus tvarkė raštininkai ar bažnyčios žmonės, kurie mokėjo rašyti. Ir dažniausiai - nelietuviškai. Savaime suprantama, kad ir lietuvių pavardės nebuvo rašomos pagal kokias nors bendras taisykles. Tų taisyklių nebuvo, - pasakojo tyrinėtoja. - Labai dažnai raštus rašė visai lietuviškai nemokantys arba sulenkėję asmenys, priklausomai, koks amžius. Lietuvių rašto kalba dar tik formavosi ir nebuvo nusistovėjusi. Vyravo lotyniškas raštas ir lietuviškos pavardės buvo rašomos pagal to meto tradicijas. Kitomis kalbomis ir dažniausiai kitakalbių parašytuose dokumentuose lietuviškos pavardės užrašytos labai įvairiai - kaip buvo išgirstos ar sugebėta jas užrašyti."

Kalbininkai yra perskaitę labai nedidelę išlikusių istorinių raštų dalį ir dar gali būti, kaip pripažino doc. M.Ramonienė, daugybė atradimų, archyvuose skaitant senuosius dokumentus ir rankiojant juose užfiksuotus lietuviškus asmenvardžius. Jie paveikti įvairių kalbų. Ypač stiprus lenkų, vakarinėje pusėje - vokiečių kalbos poveikis. Vadinamasis slavinimas arba vokietinimas įvairiais pavardžių formavimosi tarpsniais buvo labai nevienodas. Mūsų asmenvardžiai buvo smarkiai veikiami įvairiais sluoksniais: keičiama fonetika ir morfologija, pavyzdžiui, nutraukiamos galūnės, pridedamos nelietuviškos priesagos. Net leksika buvo veikiama. Labai aiškios lietuviškos šaknies pavardę raštininkas galėjo ir išversti, jei suprato, ką ji reiškia. Pavyzdžiui, vietoj Kiškelis užrašyti Zajenčkovski. Tokių atvejų, kaip pasakojo M.Ramonienė, aptiko prof. Zigmas Zinkevičius, tyrinėjęs Vilniaus Šv.Jonų bažnyčios santuokų ir krikšto metrikų raštus. Kartais net tas pats asmuo santuokos registre įrašytas lietuvišku asmenvardžiu, o po metų per vaiko krikštą - jau sulenkinta pavarde ar net išversta į lenkų kalbą.

"Pavarčius dvitomį "Lietuvių pavardžių žodyną" pirmas įspūdis, kad lietuviškos pavardės yra labai nelietuviškos: nelietuviškos šaknys, nelietuviškos priesagos, - kalbėjo tyrinėtoja. - Pavyzdžiui, populiariausia lietuviška pavardė Kazlauskas: slaviška šaknis, lenkiška priesaga, dabar pridėta lietuviška galūnė gali būti ir visiškai nelietuviška Kozlowski. Taip pat viena dažniausių lietuviškų pavardžių Paulauskas: krikščioniško vardo Paulius šaknis, vėl ta pati slaviška priesaga. Per kitas kalbas atėję mūsų krikštavardžiai taip pat buvo paveikti jų įtakos ir pritaikyti lietuvių kalbai, todėl dažniausiai nutolo nuo savo prototipinio lotyniško, graikiško ar hebrajiško vardo. Į pavardes perkelti su įvairiausiomis modifikacijomis, todėl kartais net sunku atpažinti, iš kokio krikštavardžio kilę. Pavyzdžiui, dabartinės lietuviškos pavardės Brazauskas šaknis yra iš Ambraziejaus vardo. Priesaga pridėta lenkiška. Lietuviška galūnė taip pat galėjo būti sulenkinta ir protėvių dokumentuose galbūt ir buvo Brzozowski."

Demokratiška tendencija

Istoriniuose dokumentuose moterų pavardės pradėtos rašyti vėliau negu vyrų. Jų ir užrašyta gerokai mažiau, nes labai dažnai, kaip pasakojo M.Ramonienė, juridinio ar administracinio pobūdžio raštuose šeimos reikalai būdavo tvarkomi vyriška linija. Bažnyčios dokumentuose moters pavardė kartais būdavo rašoma pagal tėvą arba net nebūtinai pavardė. Iš lenkinimo laikotarpio labai daug lietuviškų moteriškų pavardžių užfiksuota su nelietuviškomis priesagomis: -ova ar -ovna. Gyvojoje vartosenoje moteriškos pavardės labai įvairavo. Net ir dabar tarmėse išlikusios kitokios priesagos.

"Pavyzdžiui, Žemaitijoje Ramono dukra būtų Ramonalė, o Aukštaitijoje Vaitiekūno - Vaitiekūnaič ar Vaitiekūniukė, ir visai nebūtinai Vaitiekūnaitė, - juokėsi tyrinėtoja. - Istoriniuose dokumentuose yra užfiksuota ir tokių moteriškų pavardžių kaip Derkintė, Derkinčio žmona, arba net vyriška forma, pavyzdžiui, Dorota Derkintis. Dėl tos pačios priežasties - dokumentai buvo rašomi įvairiomis kalbomis. Būtų savotiškas spekuliavimas tvirtinti, kad moteriškos pavardės su priesagomis -aitė ir -ienė yra senesnės, nes nelabai daug žinome. Istoriniuose dokumentuose tvirtos atspirties nėra, o gyvoji vartosena visai kitokia nei vėliau, ypač XX amžiuje, nusistovėjo norminė taisyklė. Ji galiojo įvairiuose raštuose, bet nebūtinai gyvojoje vartosenoje."

XX amžiaus pabaigoje atsivėrus sienoms, moterys, ypač emancipuotos, pradėjo kitaip vertinti savo pavardes. Kodėl jos turi rodyti priklausomybę ir nevienodą statusą, ar moteris yra ištekėjusi ar netekėjusi, o kartu - ir nevienodas galimybes, pavyzdžiui, įsidarbinant? VU Lituanistinių studijų katedros docentė prisiminė, kad daugelis kalbininkų užsienio konferencijose stebėdavosi tokia lietuvių kalbos tradicija. Iš tikrųjų ji labai reta. Lenkų kalboje buvusi tokia sistema, kai moterys pagal vyrą ir pagal tėvą vadintos pavarde su skirtingomis priesagomis pakito anksčiau, bet kai kur Lenkijos pakraščių tarmėse tebevartojama iki šiol.

"Gali būti, kad demokratiška tendencija tam skirtumui nunykti yra tipiška, tačiau sprendimas, leidžiantis moteriai laisvai pasirinkti pavardę arba šeimai laisvai apsispręsti, kaip užrašyti gimusią dukterį, nebuvo lengvas, - prisiminė 2003 metais Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbo grupėje dirbusi M.Ramonienė. - Daug diskutuota, nes buvo labai skirtingų nuomonių, tačiau nutarta vis dėlto priimti naują taisyklę, kad moterys gali laisvai pasirinkti.

Vėliau viskas aprimo ir naujos formos pavardžių nelabai daugėjo. Ilgainiui vis daugiau moterų keičia savo pavardes, tačiau šis procesas vis dėlto užtruks ir moterų pavardžių formos dar ilgai įvairuos."

Neatsakyti klausimai

Kalbos, kuriomis bendrauja žmonės toje pačioje aplinkoje, visada daro poveikį viena kitai, o tikriniai žodžiai, kaip pabrėžė VU Lituanistinių studijų katedros docentė, kur kas labiau negu kiti kalbos sluoksniai yra veikiami iš šalies - kitų kalbų ir nekalbinių dalykų. Tas pat darosi ir dabar. Sovietmečiu tikrinių vardų bangos iš kitų kalbų buvo kur kas ramesnės ir mažesnės. Atsiradus internetui, globalizacijai, urbanizacijai, kur kas didesnei migracijai, svetimi tikriniai žodžiai plūsta iš įvairiausių šalių.

"Pasaulyje yra beveik septyni tūkstančiai kalbų ir jos jau ateina ne tik į mūsų žiniasklaidą, - sakė M.Ramonienė. - Pažiūrėkite, kokie žmonės vaikšto po Vilnių. Jų pavardės taip pat ateina į mūsų kalbą. Jas turime reikalui esant ir užrašyti. Nebegalime gyventi tik savo terpėje."

Ne tik mums, bet ir visam pasauliui, kyla problema, kaip rašyti, tarti svetimą asmenvardį ar vietovardį, kad jį galėtų perskaityti, suvokti ir išgirsti to krašto žmonės ir kad, tarkim, tą pavardę turintis žmogus atpažintų, kad apie jį rašoma ar kalbama. Sprendimas nėra paprastas.

"Kalbų politikos sprendimas, - patikslino mokslininkė, - tačiau nelengvas, nes dažniausiai nelabai sutampa poreikiai. Pavyzdžiui, aš norėčiau, kad mano pavardė visada būtų rašoma su -ė, nesvarbu, kur važiuočiau ir kur gyvenčiau. O kodėl kiti Lietuvoje negali norėti to paties? Tarkime, lenkai. Arba kokią pavardę turi gauti lietuvė, ištekėjusi už austro? Ne tokią kaip jos vyro? Išverčiame žmogaus pavardę į jam nebeatpažįstamą ir kam geriau ar patogiau - lietuviams ar tam žmogui? Nesvarbu, kad lietuvių kalbos žodžiuose, lietuviškoje abėcėlėje tokios raidės nėra, natūralus, normalus noras asmens dokumentuose turėti autentišką pavardę."

Šiais laikais daugelyje valstybių dažniausiai taip ir apsisprendžiama, nes pavardė yra savotiška asmens nuosavybė, labai svarbi kiekvienam. Pavyzdžiui, informacinių technologijų paieškos sistemoje netiksliai parašyta pavardė neduotų jokių rezultatų.

M.Ramonienė priskiria save tiems kalbininkams, kurie mano, kad šiais laikais nuoseklus visų tikrinių žodžių sulietuvinimas praktiškai nebeįmanomas, ir būtų teisinga svetimus tikrinius žodžius rašyti originalo kalba. Dėl raidžių abejonių kaip ir nekiltų, tačiau lietuvių kalbos sakiniai turi laisvą žodžių tvarką, todėl mums svarbu žinoti linksnį. Pasak kalbininkės, reikia galūnių, kad galėtume linksniuoti, įterpti svetimą tikrinį žodį į lietuvišką sakinį ir suprastume, pavyzdžiui, ar Barackas Obama paskambino ar Barackui Obamai kas nors skambino.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos užsakymu 2003 metais atliktas tyrimas atskleidė aiškią tendenciją, kad svetimų tikrinių žodžių rašymui originalo forma pritaria didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai, jaunimas, labiau išsilavinę žmonės, o juos lietuvinti norėtų kaimo, vyresnio amžiaus, menkiau išprusę ir mažiau kalbų mokantys gyventojai. Tiksliau, daugelis žmonių pritaria ne visiškai vienodam svetimžodžių rašymui. Mokslinėje literatūroje ir žiniasklaidoje būtų geriau originalo kalba, o mokomojoje, grožinėje ir vaikų literatūroje - labiau sulietuvinti kitų kalbų tikriniai žodžiai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"