TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Karšta vasara - kitų kraštų sąskaita

2010 08 24 0:00
G.Stankūnavičiaus manymu, labai svarbu regioninius pokyčius teisingai susieti su globaliniais.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kai šiltas ar net karštas oras keičiasi į vėsesnį, įprastą mūsų platumoms, gali būti labai daug tokių pavojingų reiškinių kaip smarkios liūtys, kruša, intensyvi perkūnija ar uraganinio stiprumo vėjas.

Kaip pasakojo Vilniaus universiteto (VU) Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros docentas dr. Gintautas Stankūnavičius, vėjas ne šiaip atsiranda - vyksta didžiuliai energijos mainai. Kuo dažniau pas mus užsuka tropinės kilmės šiltos ir daugiau vandens garų bei priemaišų galinčios turėti oro masės, tuo daugiau išlaisvinama energijos ir patiekiama audroms. Kai oro masė šalta, tokių reiškinių būna gerokai mažiau.

Škvalas ir viesulas.

Vėtrų poveikis lokalus, nes jos susijusios su atmosferos frontais, kurių dydis gerokai mažesnis nei oro masės. Tarkim, oro masė gali apimti pusę Europos, o atmosferos frontas - kelis šimtus kilometrų. Klimatologas taip pat patikslino, kad netinka vadinti stipraus vėjo uraganu. Uraganas yra tropinės kilmės cikloninis sūkurys, susidarantis Atlanto vandenyno Karibų jūros baseine, Meksikos įlankoje ar aplinkinėse akvatorijose ir keliaujantis iš tropikų į tropikus ir netropines sritis. Užtenka mažiausio trikdžio, kad susidarytų uraganas. Amerikiečiai turi net kelis vien uraganų genezės tyrimų institutus. Jie sunkiai nuspėjami. Lygiai kaip ir kelių kilometrų skersmens tornadai arba mažesnės apimties, kelių šimtų metrų skersmens, viesulai.

Stiprios audros, vėtros, siautusios Kaune, Varėnoje ir dar kai kuriuose Lietuvos rajonuose, mokslininko manymu, galėjo būti dalis škvalo, o dalis - įsisukusio viesulo, labai galingo sūkurio su vertikalia ašimi, kai vėjo greitis viršija 50 metrų per sekundę. Tik naktį niekas nematė ir viskas suversta škvalui, irgi staigiam vėjo sustiprėjimui nuo penkių iki 35 metrų per sekundę. Tačiau jis trumpalaikis, nuo kelių iki keliolikos minučių, ir neturi tokios jėgos, kad išverstų ištisus miško kvartalus. O, tarkim, viesulas jau gali nueiti medžių viršūnėmis, per pusę išraudamas, susukdamas medžius.

Nukrypimai nuo normos

"Tiek karštų dienų iš eilės kaip šią vasarą, kai temperatūra viršijo 30 ir daugiau laipsnių, Lietuvoje tikrai nebuvo per visą stebėjimų laikotarpį. Neaišku, kokios staigmenos laukia rugpjūčio pabaigoje, tačiau atvėsęs oras šios vasaros karščio vidurkį šiek tiek pamažins," - sakė dr. G.Stankūnavičius.

Klimatologas pabrėžė, kad vertinant dabartinę padėtį svarbu žinoti klimatinę normą - ilgo laiko tarpo, maždaug 30-50 metų, vidurkį. Dideli nukrypimai nuo jo - temperatūros, kritulių ar vėjo greičio - vadinami anomalijomis. Šiemet turime tokį atvejį, kai Rytų Europoje temperatūros anomalijos pasikartojimo laikas yra retesnis nei kartą per šimtą ar net daugiau metų, tik nėra senesnių duomenų. Vilniuje stebėjimai pradėti prieš 230 metų ir nors 37,5 laipsnio maksimumas, užfiksuotas 1994 metais Zarasuose, nepasiektas, tokios karštos vasaros dar nėra buvę.

"Sausomis ir karštomis vasaromis atostogautojus traukiantis Viduržemio pajūrys, tiek Kroatija, Bulgarija ar Rumunija - visi Balkanai šiemet gegužę ir birželį kentėjo nuo gana vėsaus klimato. Liepos pabaigoje - rugpjūčio mėnesį vėsu buvo Ispanijos ir Prancūzijos šiaurėje, taip pat Korsikoje, - vardijo klimatologas. - Ne šiaip sau pas mus pasidarė šilta. Gyvenome kitų sąskaita. Kai kur pasidarė gerokai vėsiau, nes iš ten šiltas oras buvo pagriebtas ir nustumtas į šiaurės rytus Rusijos lygumos ir Baltijos kraštų link."

G.Stankūnavičiaus įsitikinimu, kol kas iki galo neištirta, kodėl atsiranda anomalijų - ar jas lemia žmogaus veiklos padariniai, ar toks yra gamtos ciklų pasikartojimas. Amerikiečių organizacijos NASA mokslininkai yra nustatę, kad žmogaus ūkinės veiklos indėlis į klimato kaitą yra ne didesnis kaip 10 proc., o, tarkim, rusų mokslininkai dabar iš viso neigia klimato atšilimą. Anot jų, turėtų būti atvirkščiai - atvėsimas. Ir svarbiausias veiksnys, lemiantis anomalijas, yra Saulės aktyvumas. Vadinasi, galimas ir vienas, ir kitas veiksnys. Kartais jie veikia kartu, kartais atskirai, vienas kitą gesindami.

"Dramatiškai mažėja Arkties ledų ir būtų drąsu teigti, kad tik dėl žmogaus veiklos, - kalbėjo G.Stankūnavičius. - Tie, kurie gyvena iš antropogeninės klimato kaitos, skatina pereiti nuo iškastinio kuro prie ekologiškos energetikos. Pertvarkymams reikalingi dideli pinigai - net ne milijonai, o milijardai eurų ar dolerių. Daugelis bijo prieštarauti, nors reikėtų surinkti dar daug įrodymų, kad būtų tiksliai nustatyta, jog antropogeninė veikla yra pagrindinis veiksnys."

Instrumentiškai atlikti stebėjimai Arktyje ir rašytiniai šaltiniai dar nuo vikingų laikų leidžia manyti, kad tiek sumažėjusių ledų Arktyje nebuvo per pastarąjį tūkstantmetį. Klimato prognozavimo 50, 100 ar 200 metų į priekį modeliai parodė, kad vasarą Arkties ledynas visiškai nutirps apie 2070 - 2080 metus. Rekordas pasiektas 2007-aisiais, kai ištirpo daugiausia ledų per visą stebėjimo laiką. Antra vieta atiteko 2008-iesiems, trečia - 2009 metams.

"Šiemet rugsėjo pabaigoje matysime, kokia padėtis, - sakė klimatologas. - Jau nebėra labai senų ledų, kurie per daugelį metų sudarydavo iki 10 metrų storio sunkiai tirpstančias sangrūdas. Dabar centrinėje Arkties dalyje vyrauja sezoninis ledas. Ten aštuonis mėnesius būna vien neigiama temperatūra, tačiau ir per trumpą vasarą ledas suspėja ištirpti. Dar rudens audros išblaško, atveria daugiau atviro vendens plotų, todėl manyčiau, kad ir šie metai pateks į trejetuką ar bent penketuką, kai daugiausia ištirpo Arkties ledų."

Grenlandijos pietvakariuose tyrimus atliekantys geologai tvirtina, kad nuo šios salos po truputį traukiasi kontinentinis ledas. Formuojasi prieledyninės marios - prieš 10-12 tūkst. metų pagrindinis Lietuvos landšafto bruožas. Grėsmė, kad Baltijos jūros lygis pakils ir vanduo užlies dalį žemių, galima tikrai dar negreit. Pasak G.Stankūnavičiaus, Arkties ledynai ploni ir iš jų nedaug susidarys vandens. Šiek tiek daugiau - iš Grenlandijos ledynų, tačiau ten procesas bus labai ilgas. Jei staiga pradėtų tirpti kontinentinis Grenlandijos ledynas, iškiltų kita problema - jis labai apgėlintų Šiaurės Atlanto vandenis. Tada jau būtų galima laukti kokių nors kataklizmų. Tirpimas po truputį neturėtų sukelti skaudžių padarinių.

Ar pasikartos?

Mūsų vidutinį klimatą lemia nuolat pučiantys, nors ir nestiprūs, vakarų vėjai. Jie vasarą nuo Atlanto vandenyno į kontinentą atneša šiek tiek vėsesnes oro mases, o žiemą - šiltesnes. Kai šis kelias, tarkim, žiemą užsidaro, pas mus ateina šalti srautai iš šiaurės, rytų, galbūt iš Sibiro, Uralo ar net Arkties. Kai vasarą užsidaro vakarų srautas, pas mus gali ateiti visiškai kitos kilmės oro masės iš pietų, rytų, galbūt šiaurės rytų. Kaip pabrėžė klimatologas, žiemos ir vasaros oro srautai iš esmės skiriasi ir apie juos negalima kalbėti vienareikšmiškai.

"Praėjusi žiema ir ši vasara parodė, kad klimato ekstramalumas Lietuvoje didėja, - sakė G.Stankūnavičius. - Kita vertus, žmonės pripranta prie šiltesnio klimato ir kai grįžta tokia šalta žiema, kokios būdavo, pavyzdžiui, septintame ar aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kalba apie didžiulę anomaliją. Nors kaitrų kaip šią vasarą dar nėra buvę, teigti, kad tokios vasaros pas mus kartosis, irgi negalėčiau, nes neturime statistinio ryšio. Reikėtų mažiausiai bent kelių pasikartojimų per 50 metų, kad būtų galima skaičiuoti ciklus ir nustatyti jų patikimumą. Statistinę tikimybę dar reikia pagrįsti, nes kartais statistika būna iš piršto išlaužta."

Pavyzdžiui, 2007 metų sausio mėnesį buvo trys iš eilės galingos audros Baltijos pajūryje, tačiau tai nereiškia, pasak klimatologo, kad dabar kiekvieną žiemą audrų vis daugės. Audros yra gana lokalus reiškinys, susijęs su stipresne nei įprasta vakarine perneša iš Atlanto. Ji nebus kiekvieną žiemą vis stipresnė - tik kartkartėmis sustiprės.

Kita vertus, jau tiksliai nustatyta, kad pasaulinis vandenynas, ypač Ramiojo vandenyno tropinėje dalyje, yra įšilęs apie vieną laipsnį. Lūžis įvyko praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio antroje pusėje, kai vandenynas pradėjo šilti dešimtosiomis laipsnio dalimis. Vienas laipsnis tropikuose, pasak mokslininko, daug reiškia: iškart suintensyvėja garavimas, pernešama daugiau energijos į viršų ir panaudojama formuotis įvairiems dariniams, tarp jų ir tropiniams sūkuriams, uraganams ir taifūnams, kurie taip pat perskirsto energiją atmosferoje ir vandenyne.

"Viskas tarpusavyje labai susiję, todėl kalbėti, kad klimatas kinta tik pas mus, negalima, - sakė G.Stankūnavičius. - Pas mus grėsmė galbūt mažiausia. Iš tikrųjų, palyginti su Vidurio Europa, klimatas yra per daug vėsus. Tiek žiemos, tiek vasaros gerokai vėsesnės. Jei išsilaikytų šiltesnių vasarų tendencija, manyčiau, būtų labai gerai. Dėl klimato kaitos labiausiai nukentės sausringos ar pusiau sausringos sritys, ypač aplink Sacharą esantys rajonai, Vidurio ir Artimieji Rytai, Viduržemio pajūrio regionas Europoje. Pasaulio mastu dar galima kalbėti apie Pietų Aziją. Jiems gresia didžiausias pavojus ir iš ten vyksta didžiausia migracija į Europą, kitas išsivysčiusias šalis dėl bado ir nepriteklių."

Kas mums aktualu

Dr. G.Stankūnavičių labiausiai domina didelio masto atmosferos laukų kaita, kai slėgio, temperatūros, kritulių ir kai kurių kitų parametrų anomalijos skirtingai veikia tarpusavyje nutolusius regionus. Pavyzdžiui, kai Baltijos jūroje vandens sąmaiša dėl šiltų žiemų ir suintensyvėjusių audrų didėja, Juodojoje jūroje - ramus laikotarpis ir didesnių vandens fizinių savybių pokyčių nepastebima. Ir atvirkščiai, kai Juodojoje jūroje žiemos metu vyksta labai intensyvi sąmaiša, Baltijos jūroje padidėja leduotumas ir druskingumas, nes daugiau gėlo vandens sušąla į ledą, sumažėja sąmaiša viršutiniuose sluoksniuose. Būtent Baltijos ir Juodosios jūros regionų atsakui į globalaus masto klimato pokyčius buvo skirtas šiemet baigiamas bendras Lietuvos ir Ukrainos projektas.

"Atsižvelgdami į vandens temperatūrą ir siedami ją su atmosferos cirkuliacija, priėjome prie vienos išvados, kad atmosferos procesų lūžis įvyko 1976-1979 metais. Vadinasi, pasikeitė iš esmės didelio masto atmosferos cirkuliacijos sąlygos Šiaurės Atlante ir turėjo padarinių abiejų jūrų baseinuose, - kalbėjo klimatologas apie dvejus metus trukusį bendradarbiavimą su Sevastopolio jūrų hidrofizikos instituto mokslininkais. - Pasaulines problemas tiria daugybė protų ir su kur kas galingesne nei mūsų technika, tačiau yra regioninių problemų, kurios nedomina nei amerikiečių, nei kitų didelių valstybių mokslininkų. Būtų labai gerai, kad jas regioniniu mastu teisingai susietume su globaliniais pokyčiais."

Tarp tokių tik Lietuvai aktualių problemų G.Stankūnavičius minėjo smėlio nuplovimą iš mūsų pajūrio paplūdimių. Milijonai išmetami tarsi į vandenį, nes atliekamų darbų rezultatas menkas - kilusi audra vėl viską nuplauna. Klimatologo manymu, Lietuvos mastu reikėtų būti pasirengus spręsti ir tokias problemas, kurios, kaip parodė šių metų Rusijos patirtis, gali grėsti. Gerai, kad pas mus karščiai užgriuvo su gana didele drėgme ir neturėjome tokių padarinių kaip Rusija. Jei po kelerių metų jie pasikartos be drėgmės - gaisrai bus neišvengiami.

Apie prognozes

Globalinį orų prognozavimo modelį, kurio atstumai tarp skaičiavimo taškų, septyni ar mažiau kilometrų, turi tik didžiosios valstybės. Mažosios dažniausiai pasiima iš jo reikalingą regioną, sutankina skaičiavimus ir jie pasidaro šiek tiek tikslesni. Pavyzdžiui, amerikiečių dešimt dienų į priekį skaičiavimų modelio žingsnis - maždaug 40 km ir Lietuvai tektų tik penki - šeši taškai, tačiau rezultatas, pasak ilgalaikių meteorologijos prognozių tyrėjo, būna neką blogesnis negu HIRLAM sistemos, kurios atstumas tarp skaičiavimų - keli kilometrai. Bet kuriuo atveju galima pasitikslinti ir geriau pasirinkti iš kelių modelių nei iš vieno. Yra modelių, kurie globaliu mastu skaičiuoja 220 ir daugiau valandų į priekį, tačiau nuo dešimtos paros patikimumas labai menkas. Jei įsivelia bent mažiausia paklaida, per dešimt parų ji labai užauga ir iškraipo vaizdą.

"Prognozavimas, ypač ilgalaikis, labai nedėkingas dalykas. Nors pats prognozių nedarau (tai sinoptikų sritis), peržvelgiu jų daug - ir globalinių, ir kelių šalių, ir ilgalaikių, ir trumpalaikių, nes su jomis susijęs mano darbas, - sakė VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros docentas, skaitantis kursą apie prognozes ir prognozavimo metodus. - Visi norėtų sužinoti bent porą sezonų į priekį. Pagal skaitmeninius, sinoptinius ar statistinius prognozavimo metodus mažai ką galėčiau pasakyti apie ateinančią žiemą, tačiau iš savo, kaip klimatologo, patirties žinau, kad dviejų iš eilės šaltų, ekstremalių žiemų nebuvo tris dešimtmečius maždaug nuo 1980 metų. Taigi tikimybė susiformuoti antrai šaltai žiemai yra labai maža. Kitas dalykas, ilgaikiam prognozavimui naudojamas vadinamasis prediktorius, t.y. kuo remiamasi prognozuojant, - Ramiojo vandenyno akvatorinės dalies "El Nino" rajono paviršiaus temperatūra. Dabar ten yra labai galinga "La Nina" fazė, t.y. šaltesnis nei įprasta vandens sluoksnis paviršiuje. Žinau, kad tie šalti vandenys pasirodė vasarą. Jei jie pasirodytų rudenį, be didelių problemų būtų galima prognozuoti, kad žiema bus šiltesnė už klimatinę normą. Dabar, kai pasirodė vasarą, sunku prognozuoti, bet greičiausiai irgi bus maždaug klimatinės normos ar šiltesnė už ją žiema."

Bet kuriuo atveju vasaros karščiai baigėsi. Nėra ir galios, pasak klimatologo, jiems daugiau susidaryti. Dienos labai staigiai trumpėja, naktys ilgėja. Liepos pradžioje, kad karštis pasiektų, tarkim, 35 laipsnius, reikia kur kas mažiau pastangų negu rugpjūčio pabaigoje. Kur kas daugiau šilto oro turėtų būti pernešta iš pietų ar pietryčių į šiaurę, kad jis nespėtų atvėsti per ilgą naktį ir dar duotų tokią ekstremalią temperatūrą. Vis dėlto yra buvę net keli labai šilti rudenys. Pavyzdžiui, 1992 metais labai sausos vasaros karščiai tris keturias dienas truko pačioje rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje. Po dešimtmečio labai šilti ir sausi orai buvo nuo rugpjūčio iki rugsėjo vidurio. Tada degė durpynai ir net iš palydovo buvo matyti labai didelis dangaus drumstumas ne tik Lietuvoje, bet ir didesnėje Rytų Europos lygumos dalyje. 2006 metais po labai karštos vasaros rudeniop prasidėjo lietūs.

"Dabar, kiek žiūrėjau, ateina normalaus klimato sąlygos, - sakė dr. G.Stankūnavičius. - Vadinasi, vėl atsidaro kelias iš Atlanto. Pro centrinę Baltiją pradės keliauti cikloniniai sūkuriai. Jie po truputį temps vidutinių platumų jūrinės kilmės orą iš Atlanto į šiaurinę Europos dalį, taip pat ir pro mus."

Trumpai

Kitame pusrutulyje

Kur kas lėčiau klimatas kinta Pietų pusrutulyje. Beveik visi Antarkties ledynai, išskyrus Roso ir Vedelio jūrų šelfinį ledą, yra sezoniniai, nutirpsta iki vasaros pabaigos. Žiemą jūrinis ledas nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kilometrų aplink Antarktidą vėl užauga ir taip, netiesioginius įrodymais, kartojasi jau keli milijonai metų.

1993-1995 metais G.Stankūnavičius dirbo Rusijos Arktikos ir Antarktikos moklinio tyrimo institute, dalyvavo 39 antarktinėse ekspedicijose, buvo palydovinės informacijos dešifruotojas sinoptikas Molodežnajos bazėje Rytų Antarktidoje.

"Dabar galime maždaug po pusės valandos nuo praskriejusio palydovo gauti iš interneto gana gerą informaciją ir panaudoti ją savo tyrimams. Kai to dar nebuvo, šiek tiek avantiūristiškai iškeliavau į Antarktidą, - prisiminė mokslininkas. - Išplaukėme ledlaužiu iš Sankt Peterburgo ir po dviejų mėnesių su keliais sustojimais pasiekėme krantus. Aplankėme kelias bazes ir išsilaipinome didžiausioje."

Molodiožnajos bazėje, galima sakyti, tiesiog ledo lauke, kur devynis mėnesius per metus švilpia vėjai, o visi namai pastatyti ant polių, kad neužneštų sniegu, G.Stankūnavičius išbuvo net 16 mėnesių. Artimiausia žemė - už keturių tūkstančių kilometrų. Laivas atplaukia tik kartą per metus. Žiema labai ilga ir nėra iš viso jokios navigacijos.

"Jautiesi tarsi povandeniniame laive, kuris nusileidžia ir negali iškilti. Visas problemas - ir tarpusavio santykių, ir įvairiausių technikos gedimų - turi spręsti vietoje. Vis dėlto daugiausia būna tarpusavio santykių problemų, nes daugelis žmonių atvažiuoja nepasirengę ir po kelių mėnesių uždaro bendravimo pradeda elgtis neadekvačiai, gerti daug spiritinių ar panašių į juos gėrimų, kad numuštų stresą, - pasakojo mokslininkas. - Nors vasarą ten - malonumas. Saulė nenusileidžia ištisą parą, sukasi aplinkui, tik vidurdienį šiek tiek aukščiau, o vidurnaktį - arčiau horizonto. Laisvu laiku gali pasivaikščioti, pafotografuoti, pasportuoti ant ledo ar sniego."

Palydovinės antenos inžinieriaus darbas buvo naktinis. Reikėdavo laiku įjungti aparatūrą, nukreipti reikiamu spinduliu anteną, kad praskrendant palydovui pagautų iš jo informaciją. Per naktį turėdavo surinkti kokius penkis to regiono kosminius vaizdus ir dar šiek tiek apdoroti, kad rytą atėjęs meteorologas, sinoptikas ar okeonologas galėtų jais naudotis.

"Nepasakyčiau, kad technika buvo labai naujoviška, galbūt šiek tiek naujesnės kompiuterinės programos. Dideli prancūziški spausdintuvai žemėlapiams braižyti dirbdavo pagal kompiuterinės programos užduotis. Man visai patiko tokia patirtis. Kita vertus, nuolatinis šaltis, vėjai veikė priešingai, - prisipažino mokslininkas. - Norėjosi namo, pabėgti iš ten, tačiau supranti, kad niekur nepabėgsi."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"