TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Karvės gamtotvarkininkės gelbsti Žuvintą

2008 09 17 0:00
"Nors lankytojų centre įrengta Žuvinto floros ir faunos ekspozicija, tačiau atvykę nori pamatyti paukščius gyvus. Tam per klampią pakrantę iki atvirų ežero vandenų įrengėme medinį tiltą. Jo gale - namelis paukščiams stebėti", - pasakojo A.Pranaitis.

Jau antrus metus Žuvinte ganosi ir pakrančių vaizdą keičia Škotijoje išvestų mėsinių herefordų galvijų banda. Šie neišrankūs "gamtotvarkininkai" mielai rupšnoja šlapių pievų augmeniją, nendres, viksvas, į kurias įprastos lietuviškos karvės nė pažiūrėti nenori.

Buvom įpratę, kad rezervatais paskelbtose teritorijose žmogui nevalia nė šakelės nulaužti, nė žolelės numinti, viskas turi būti paliekama savieigai: kas auga, tai auga, o kas griūva, tas paliktas vietoje supūva. Tačiau dabar gamtininkai pastebi, kad tokiu požiūriu neretai buvo perlenkta lazda - anksčiau žmogaus naudotos ir paukščiams tinkamos pievos bei pelkės pradėjo sparčiai užželti ir nykti. Išsaugoti tokias buveines skatina ir rezervatui suteiktas "Natura 2000" teritorijos statusas.

Pasak Žuvinto biosferos rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio, dėl

pasikeitusios augmenijos prof. Tadas Ivanauskas dabar neatpažintų savojo Žuvinto, kuris rezervatu jo pastangų dėka buvo paskelbtas dar 1937 metais.

Pakrančių "šlavėjos"

"Nebenaudojamose pakrantėse pradėjo keistis augmenija, į pakitusią aplinką reagavo ir paukščiai, kai kuriems neliko tinkamų sąlygų perėti. Dabar mes keičiam požiūrį organizuodami rezervato tvarkymo darbus, - rodydamas į aplink ežerą kertamus krūmus pasakojo A.Pranaitis. - Juk kadaise aplink ežerą buvo šienaujamos pievos. Pavasarį su ledais ir potvynio vandeniu dalis augmenijos patekdavo ant kranto, ir taip ežeras išsivalydavo. Dabar, kai nebėra atvirų pievų, kai ežerą juosia krūmynų juosta, ežeras neišsivalo. Mokslininkai padarė išvadą, kad minimali ūkinė veikla aplink ežerą būtina. O atviresnės pakrantės labai svarbios daugumai mūsų paukščių (ypač tilvikinių rūšių), kurie čia koncentruojasi. Aplink ežerą norinčių ūkininkauti beveik neliko, tad, norėdami pakeisti paežerės vaizdą, prieš dvejus metus įsigijome specialių herefordų veislės galvijų (bulių ir 15 telyčaičių), kuriuos ganome pakrantėse." Neišrankios karvutės rezervato teritorijoje šluoja viską, kas tik pasitaiko, taip palengvindamos gamtininkams darbą.

Ramios ir be ragų

Ši Škotijoje išvesta mėsinių galvijų veislė yra viena seniausių ir labiausiai paplitusių. Galvijus-pagalbininkus Žuvinto bičiulių klubui nupirko VšĮ "Gamtos paveldo fondas", vykdydamas projektą "Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse". Bandoje - dviejų tipų herefordų veislės karvės: vienos su ragais, kitos beragės.

Pasak A.Pranaičio, rinkdamiesi galvijus jie kreipė dėmesį, kad karvės ne tik gerai ėstų pelkių žolę, bet ir būtų ramaus būdo. Šios - būtent tokios. Kai ��jome į jų aptvarą banda tik smalsiai apsupo mus, ir kaip naminiai šuniukai ėmė uostinėti ant žemės padėtą fotografo krepšį. Bulius ramiai gulėjo nė nekrustelėdamas. "Kitos veislės bandos bulius jau seniai būtų mus iš čia išvaręs", - sakė A.Pranaitis.

Gamtininkas džiaugiasi karvių ganymo rezultatais: "Ir ežero pakrantės prašvito, ir karvės gražiai atrodo. Ganymo laiką derinam prie paukščių perėjimo meto, tad jiems galvijai netrukdo. Kartu atliekam mokslinius tyrimus - stebim, kaip šienaujant ir ganant atsikuria pievų augmenija. Nudžiugom, pastebėję, kad praretėjusiose pakrantėse išlindo anksčiau nematytų retų lietuviškų orchidėjinių augalų - gegūnių. Jas anksčiau užgoždavo brūzgynai. Be to, dauguma paukščių nemėgsta aukštos žolės, nesaugiai joje jaučiasi. Pradėję vykdyti šiuos gamtotvarkos darbus, pastebėjom, kad padaugėjo pilkųjų žąsų - šį sezoną perėjo jau apie 70 porų."

Karvės formuoja paplūdimius

Palei krantą braidydamos karvės ir čia vaizdą gerokai pakeitė. "Smėlį sutrypė su durpėmis, durpės greit išsiplovė, ir prie Žuvinto atsivėrė nuostabių mažyčių paplūdimių, ko anksčiau pas mus nebuvo. Manau, didelė klaida, kad Lietuvoje neleidžiama ganyti pakrantėse. Dėl to paežerės daug kur uždumblėję", - sakė A.Pranaitis.

Karvutės nespjauna ir į vandenyje mirkstančius švendrus ar nendres, kuriuos anksčiau šienaudavo vietiniai. "Kadangi aplink nedaug malkinės medienos, vietos žmonės nuo seno nendrynus naudodavo pakuroms, o švendrus - gyvulių paklotui. Toks ūkininkavimas gal ir keistai dera su rezervato statusu, tačiau, kaip jau spėjom įsitikinti, tai gerai veikė gamtą. Ežere ne taip kaupdavosi organinė medžiaga, jis ne taip dumblėjo, - pasakojo rezervato vadovas. - Per pastaruosius dvidešimt metų žmogaus neliečiami nendrynai ir švendrynai taip sutankėjo, kad jau tapo visiškai netinkami paukščiams perėti. Dabar nendrių ir švendrų niekam nereikia, todėl mes ir esam priversti prasidėti su karvutėmis."

Kur neįveikiama karvutės, šienauja ir krūmus kerta rezervato darbuotojai. Kai 50 ha plote bus iškirsti krūmai, atsigaus buvusios užliejamos pievos. Jų žalią jauną žolę pavasarį labai mėgsta skabyti žąsys. "Tačiau ne taip lengva krūmus kirsti pelkėje, - sakė A.Pranaitis. - Jei mes sugebėtume ežerą išlaikyti tokį, koks jis buvo prieš 30-40 metų, čia gyvenančių paukščių rūšių skaičius būtų kur kas didesnis."

Iškirstas ir iššienautas teritorijas iškart džiaugsmingai užima paukščiai - tarsi dėkodami už suteiktus plotus perėti. "Žuvintas negilus (vidutinis gylis - tik 60 cm). Kai švendrynai jame sutankėja, visi šakniastiebiai atsiplėšia nuo dugno, pakyla į viršų, susiformuoja plaukiojančios salos. Tačiau jose augmenija per tanki, kad būtų kur lizdus paukščiams sukti, - pasakojo A.Pranaitis. - Tose vietose, kur iššienavom švendrynus, iškart pradėjo perėti rudagalviai kirai, regimai pagausėjo jų kolonijos. Šį sezoną suskaičiavom virš trijų tūkstančių jų lizdų. Per pastaruosius 20 metų nieko panašaus nebuvo. Du trečdaliai jų peri būtent tose mūsų iššienautose vietose."

Paukščiai žmogaus neužuodžia

Paklaustas, kaip gamtininkai suskaičiuoja lizdus, ar teisybė, kad

paukščiai užuodžia, jei žmogus buvo prisiartinęs prie lizdo ir jį dėl to palieka, A.Pranaitis atsakė: "Jokiu būdu! Paukščiai negali užuost, jų uoslė gerokai prastesnė už žmogaus. Na, yra išimčių - kai kurios grifų rūšys turi gerą uoslę. Tačiau Lietuvos paukščiai uoslės neturi, tad mes skaičiuodami lizdus nesibaiminame."

Pavojingiau, pasak gamtininko, ne paliktas kvapas, o brydė. "Jei paliksi taką, tuomet koks nors šeškas, kiaunė ar audinės (kai jų Žuvinte buvo gerokai daugiau) būtinai patikrins, kur gi ten žmogus ėjo ir ką matė. O nuėję ir radę lizdą, kiaušinius būtinai išgers. Tad stengiamės brūzgynuose lizdų net neieškoti", - pasakojo A.Pranaitis.

Gervės keičia žiemavietes

A.Pranaitis džiaugiasi, kad Žuvinte daugėja gervių. "Niekur Lietuvoje tiek nepamatysite, - pasakojo jis. - Šiemet pas mus perėjo 54 poros, o prieš 20 metų - tik 5-6 poros. Dar Žuvinte vasaroja apie 200 jaunų nesusiporavusių gervių. Šį rudenį į ežero apylinkes prieš masinį išskridimą sulėkė apie 600 gervių. Čia jas, matyt, vilioja aplinkiniai laukai, kuriuose gausu lesalo. Ir, žinoma, puikios nakvynės sąlygos. Manau, kad dar iki šalnų, iki spalio vidurio, jos čia būriuosis. Gražus vaizdas! Nors gervėms būdingi pavasariniai tuoktuvių šokiai, tačiau noras pastrypinėti joms užeina ir rudenį. Neseniai mačiau - beveik visas laukas gervių nei iš šio nei iš to ėmė šokti! Labai gracingi paukščiai."

Pasak gamtininko, gervių žiemojimo vieta pastaruoju metu pasikeitė. Anksčiau jų įprastos žiemavietės buvo piečiau Sacharos. Pastaraisiais metais aptinkama žiemojančių gervių ir Europoje.

"Gervė gana atsparus paukštis. Kai pavasarį sugrįžta pas mus, pasitaiko, jog naktimis ir iki 20 laipsnių šaltukas paspaudžia. Ir nieko, ištveria. Pietvakarių Europoje tokių šalčių ir žiemą nebūna, tad gervėms nereikia toli skristi. Be to, vasarą ir vabzdžių prisirankioja, o dabar tinka vien grūdai. Jei pamatys pelę, be abejo, pasigaus. Europoje įpratę maitintis bulvių, kukurūzų laukuose", - pasakojo A.Pranaitis.

Prieš išskrendant Žuvinto nendrynuose būriuojasi ne tik gervės, bet ir varnėnai - jų šiemet čia gali būti apie kelis šimtus tūkstančių. "O kai tiek daug susirenka, koks triukšmas būna, kai jie pešasi dėl vietos! Net nendrynai linksta, - rudeniškus įvykius pasakojo A.Pranaitis. - Žuvintas juos traukia, nes jiems čia saugu nakvoti - jokie plėšrūnai nepasiekia, kai nendrės mirksta vandeny."

Emigrantai iš Baltarusijos

Pasak Žuvinto rezervato direktoriaus, baltieji garniai - jų naktimis susirenka apie 40 - jau nebe naujovė Žuvinte. "Prieš dvidešimt metų jie buvo retenybė. Lietuvoje pradėjo perėti tik prieš porą metų, - pasakojo A.Pranaitis. - Šie paukščiai plinta iš pietryčių, iš Ukrainos ir Baltarusijos. Ten nuo seno yra žinomos jų perėjimo vietos."

Pasak gamtininko, jį nesunku atskirti nuo gandro. "Gandrai skrenda ištiesę kaklus, o garniai - surietę, kaklus ant kupros užsimetę. Be to, jie lieknesni už gandrus, ir snapas ne raudonas kaip gandro, o geltonas, - pasakojo jis. - Jie gali perėti ir medžiuose, ir krūmuose, priklausomai nuo situacijos. Gandro lizdo ant žemės nerasite."

Pastaruoju metu Žuvinte pagausėjo čia perinčių pilkųjų žąsų. "Praeitą savaitę suskridusių migruojančių suskaičiavom apie pusantro tūkstančio. Joms čia dabar idealios sąlygos. Dieną dar randa maisto laukuose, vakare saugiau jaučiasi ežere. Vietą, kur jų niekas nemedžioja, paukščiai greit pajunta. Kai tik pilkosios žąsys išskrenda (maždaug po savaitės jos turėtų traukti kur šilčiau, į vidurio Europą - Vokietiją, Daniją, Prancūziją), po kelių savaičių pasirodo šiaurinių kraštų baltakaktės ir želmeninės žąsys. Jos Žuvinte kartais vieši iki gruodžio mėnesio." Tad ežeras dar ilgai nebus tuščias ir tylus.

Jokio pelno

Skaičiuodamas kokią naudą Žuvinto gamtai jau spėjo padaryti čia ganomos karvės, rezervato direktorius apgailestauja, kad karves žiemą tvartuose šeriantys ūkininkai kol kas neturi jokio pelno. "Du ūkininkai sutiko pas mus ūkininkauti. Tikėjomės, kad galvijų priežiūra ūkininkams atsipirks pardavus jau tik jiems priklausantį prieauglį. Tačiau, kaip paaiškėjo, Lietuvoje mėsinė galvijininkystė nepalaikoma, - tokia politika stebėjosi rezervato direktorius. - Tad kol kas neparduotas nė vienas jauniklis. Keista, kad Lietuvoje parduodant galviją nėra jokių kainų skirtumo, ar tu parduodi paprastą, ar ekologiškai užaugintą mėsinį, veislinį. O žinant, kad kiekviena herefordo telyčaitė buvo pirkta už maždaug tris tūkstančius litų, jokiu būdu jos parduoti neapsimoka už paprastos karvės kainą, kuri yra kelis kartus mažesnė. Šių galvijų mėsa labai kokybiška, vadinama marmurine. Kadangi jie ėda ir labai prastą augmeniją, mėsa būna beveik be riebalų. Vakarų Europos rinkoje jų mėsa būna du tris kartus brangesnė už paprasto galvijo. Pas kaimynus latvius, iš kurių galvijai buvo pirkti, - taip pat. Tad Žuvinto rezervato direkcija yra priversta remti ūkininkus, kad tik jie augintų rezervato gamtai naudingus gyvulius."

Pasak direktoriaus, karvių Žuvinto pakrantėse galėtų būti ir dvigubai daugiau, tačiau nėra kam tiek jų prižiūrėti ir žiemą tvartuose išmaitinti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"