TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kas gali prilygti seneliui

2015 07 01 6:00
Dr. Mindaugas Šinkūnas paniręs į XVI - XVII amžiaus lietuvių kalbos rašybos tyrinėjimus. Linos Juškauskaitės nuotrauka

Akademiko prof. habil. dr. Zigmo Zinkevičiaus vaikaitis dr. Mindaugas Šinkūnas šypsodamasis pasiduoda: neįmanoma prilygti seneliui ir net neverta stengtis. Sudėtinga būtų daryti ir kokius nors lyginimus. Mokslinių tyrimų objektas lyg ir tas pats, bet ir ne tas. Tačiau neabejotina, kad žymiausias Lietuvos kalbininkas, daugiausia dėmesio skyręs mūsų kalbos ir tautos praeičiai atskleisti, turėjo didelės įtakos jaunojo mokslininko pasirinkimui.

Dr. M. Šinkūnas prisiminė, kad vaikystėje nemažai laiko praleido pas senelius. Žaisdavo su senelio spausdinimo mašinėlėmis, matydavo jo darbo stalus. Ir tada jų turėjo du. Didžiulė senelio biblioteka padėjo studijuojant. Retai kada reikėdavo eiti į kitas bibliotekas, daug ką buvo galima rasti pas senelį. Buvo ir senųjų knygų. Jos turėjo savo dvasią, kvapą, specifiką. Kitaip, nematytais būdais, įrištos.

"Niekada nejaučiau spaudimo, kad turiu rinktis filologiją ar kalbos istoriją. Kurį laiką dvejojau tarp muzikos ir filologijos. Senelis paliko pasirinkimo laisvę, bet galų gale vis tiek atsidūriau prie senosios lietuvių raštijos", - juokėsi kalbininkas.

Vaikystėje su seneliu akademiku Zigmu Zinkevičiumi./Asmeninio albumo nuotrauka

Džiazuojantis filologas

M. Šinkūnas, baigęs muzikos mokyklą, buvo įstojęs į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos džiazo skyrių. Kelerius metus pasimokė, bet nebaigė. Tačiau muzika nepasitraukė iš gyvenimo. Namie yra bent keli instrumentai. Groja klavišiniais ir pučiamaisiais. Pradėjo nuo klarneto, paskui perėjo prie tenorinio saksofono. Netapo profesionalu, bet viename bigbende kartais pagroja.

Vilniaus universitete (VU) M. Šinkūnas studijavo baltistikos grupėje. Mokėsi latvių, senosios prūsų kalbos. Taip pat moka lotynų, anglų, šiek tiek rusų kalbą. Gali skaityti lenkiškai, vokiškai, šiek tiek - prancūziškai.

Apginta daktaro disertacija - iš XVI-XVII amžiaus Mažosios Lietuvos akcentografijos. Tirdamas senuosius raštus, Lietuvių kalbos instituto (LKI) mokslininkas bendradarbiavo su dėde programuotoju Vytautu Zinkevičiumi, sukūrusiu automatinį lietuvių kalbos morfologinės analizės įrankį.

Kalbininko mama Laima Šinkūnienė yra vertėja iš anglų kalbos. Tėvas Vytautas Šinkūnas - informatikas. Sesuo Milda Petkevičienė baigė istorijos ir etnologijos studijas, dirba Nalšios muziejuje Švenčionyse, su šeima persikėlusi gyventi iš Vilniaus arčiau gamtos.

Dr. M. Šinkūno žmona - taip pat filologė. Dr. Eglė Žilinskaitė-Šinkūnienė dėsto latvių kalbą VU Baltistikos katedroje. Šeimoje auga du vaikai: dvejų su puse metų Sirvydas ir dar tik mėnesio Radvilė.

Panyrant į XVI-XVII amžių

Dr. M. Šinkūnas daugiau kaip dešimt metų yra įsitraukęs į LKI senųjų raštų duomenų bazės kūrimą. Kompiuterinei analizei jau prieinamas beveik visas XVI - XVII amžius. Dabar mokslininkas baigia podaktarinę stažuotę VU Baltistikos katedroje. Darbas skirtas lietuvių kalbos rašybos istorijai XVI-XVII amžiuje. Tema plati - tyrinėtojas stengėsi apimti visus lietuviškus tekstus, kokie tik yra išlikę iš to laikotarpio. Pasinaudojo LKI senųjų raštų duomenų baze, trūkstamus parengė pats. Susirankiojo smulkesnius, važinėjo po įvairių šalių bibliotekas, ieškodamas Lietuvoje nesančių geresnių tekstų kopijų.

Susidarė didžiulis tekstynas - apie 140 šaltinių, maždaug 2,5 mln. lietuviškų žodžių formų. Darbui palengvinti kalbininkui teko pramokti programavimo pagrindų ir susikurti įrankius, kurie padėtų ortografiją tirti. Pavyzdžiui, sužinoti, kada Mažojoje Lietuvoje nustota fonemą š žymėti triraidžiu rašmeniu sch kaip vokiečių kalboje. Reikėtų versti daugybę knygų ir žiūrėti, kaip kur rašoma. Tačiau turint visus tekstus paruoštus kompiuteryje, galima lengvai nustatyti, kaip pasakojo dr. M. Šinkūnas, kad maždaug apie 1650 metus triraidis sch jau nebevartojamas. Dar šiek tiek anksčiau pradėta jo atsisakyti, ir Danielius Kleinas pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose, išspausdintose lietuviškai ir vokiškai, 1653 metais rašė, kad anksčiau buvo įprastas sch, o dabar jau vartokime sz junginį garsui š žymėti. Taip jis mėgino priartinti Mažosios Lietuvos rašybą prie Didžiosios Lietuvos ir įvedė papildomą raidę s su akūtu garsui š žymėti.

Nauji tyrimų įrankiai leidžia pasitelkti ir tikslią statistiką, apskaičiuoti, kiek rašyba varijuoja, nes XVI-XVII amžiuje dar nėra visiškai nusistovėjusių rašybos normų. Nors bendrų tendencijų yra, kiekvienas autorius turi savo specifinių bruožų. Galų gale gali lemti ne tik autoriaus apsisprendimas, kaip rašyti, bet ir ribotos spaustuvių techninės galimybės.

Pavyzdžiui, diakritiniai ženklai Mažojoje Lietuvoje atsirado, nes iš spaustuvininko Johanno Reusnerio išsireikalauta specialių raidžių specifinėms lietuvių kalbos ypatybėms žymėti. Iki tol Karaliaučiaus spaustuvininkai vertėsi tuo, ką turėjo lotyniškiems, vokiškiems, lenkiškiems tekstams spausdinti. Specifinės lietuvių kalbos ypatybės buvo nepažymimos arba griebtasi tokių keistų būdų, kokių Vakarų Europos spaustuvininkai niekada nebūtų sau leidę. Tarkime, neturėdamas kirčiuotos raidės, J. Reusneris painiojo šriftų stilius. Į gotikiniu šriftu spausdinamą tekstą įterpdavo trūkstamą raidę iš lotyniškiems tekstams skirtos raidžių garnitūros.

Visa giminė 2013 metais./Asmeninio albumo nuotrauka

Iš dviejų variantų

"Galima kalbėti iš esmės apie du rašybos variantus XVI-XVII amžiuje, nulemtus politinės ar geopolitinės situacijos, - pasakojo tyrinėtojas. - Vienas egzistavo Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno ir Baltramiejaus Vilento pirmosiose knygose, kurios buvo spausdintos Karaliaučiuje, tuo metu Prūsijos Kunigaikštystėje, o kitas formavosi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Dar yra religinių skirtumų. Prūsijoje - liuteronai, Didžiojoje Lietuvoje - evangelikai reformatai ir katalikai."

Podakatrinės stažuotės tyrimai bus pateikti dviejose studijose. Viena - apie ortografijos reformą Mažojoje Lietuvoje XVII amžiaus viduryje. Pasak dr. M. Šinkūno, reformos postūmis labai aiškus. 1639 metais Prūsijoje vyko visuotinė liuteronų bažnyčių vizitacija ir, pamačius tikrąją padėtį, nuspręsta, kad reikia pagaliau išspausdinti lietuviškai Bibliją, taip pat parengti lietuvių kalbos gramatiką, žodyną. Ruošiantis tiems darbams turbūt mąstyta, kaip patobulinti rašybą.

"Reformos motyvai glaustai suformuluoti D. Kleino 1653 metų "Gramatikoje". Politinis motyvas - suartinti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos rašybos sistemas, nes jos iki tol skyrėsi. Kitas, sakytume, puristinis motyvas - nevartoti svetimų lietuvių kalbai garsų, kartu ir raidžių, - vardijo studijos autorius. - Edukacinis motyvas galėtų būti siekis palengvinti rašymo ir skaitymo mokymąsi. Galiausiai ekonominis motyvas: brangiau spausdinti tris raides nei vieną."

Antra studija skirta Didžiosios Lietuvos rašybai. Ieškota skirtumų evangelikų reformatų ir katalikų tekstuose. Daugybė rašybos ypatybių sutampa, o skiriasi, pavyzdžiui, garso j žymėjimas. Katalikai visą XVII amžių rašė i, neskirdami nuo j.O evangelikai reformatai, pasak dr. M. Šinkūno, buvo modernesni. Pamažu pradėjo rašyti mums įprastą raidę j, ar ilgąją i, kaip tais laikais vadino. Su tuo susijusi ir dvibalsių ai, ei rašyba, bet skirtumų nėra daug. M. Daukša iš pradžių rašė kaip mes dabar, bet vėliau katalikai perėjo prie ay, ey - nuo lenkų nusižiūrėto rašybos būdo.

Vartodami raidę s su akūtu reformatai išliko labai nuoseklūs - visą XVII amžių ja žymėjo s minkštąjį. Katalikai maždaug nuo Konstantino Sirvydo laikų pradeda šia raide žymėti minkštąjį priebalsį.

Kas būtų, jeigu būtų

Dr. M. Šinkūnas galėtų daug papasakoti apie kiekvieną raidę. Mokslininkui įdomu, kokios buvo rašybos tendencijos XVI-XVII amžiuje, kaip jos keitėsi XIX amžiaus pabaigoje, nes dabartinė lietuvių kalbos rašyba iš esmės yra nauja. Suformuota "Aušros", "Varpo", Jono Jablonskio laikais.

"Jei turėtume raštijos tradiciją nuo XVII amžiaus, dabar rašytume visai kitaip. Mūsų rašyba būtų panašesnė turbūt į lenkų, - kalbėjo tyrinėtojas. - Nors galima spekuliuoti ir kitaip - kas būtų, jeigu būtų. Pavyzdžiui, pirmąją knygą Vilniuje lietuviškai išspausdinęs Mikalojaus Daukša turėjo gerą mecenatą. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis finansavo "Katekizmo" (1595) ir "Postilės" (1599) leidybą. Spaustuvė turėjo finansinių galimybių nuliedinti specialias raides. Gana brangus malonumas, bet galėjo tai padaryti. M. Daukšos raštuose matome daugybę raidžių su diakritiniais ženklais. Tekstas yra kirčiuotas, žymimas balsių nosinumas, ne tik a,e, kaip lenkų buvo įprasta, perbrauktos, bet ir nosinės i,u - specifinės lietuvių kalbos fonemos, tais laikais dar tariamos per nosį. M. Daukša galėjo specifines lietuvių kalbos fonetikos ypatybes atspindėti rašte. Buvo sukūręs gana modernią rašybos sistemą - su diakritiniais ženklais."

Tačiau tuo viskas ir baigėsi. Lietuviškai buvo spausdinama retai. Pagaminti šriftai kažkur nusimetė, nusidėvėjo ar kaip nereikalingi buvo perlydyti Vilniaus jėzuitų akademijos, universiteto pirmtakės, spaustuvėje.1605 metais Jokūbo Ledesmos "Katekizmo" vertimas spausdinamas dar kirčiuotas, bet jau 1629 metais K. Sirvydas savo "Postilės" prakalboje prašo malonųjį skaitytoją atleisti, kad neturi pinigų nuliedinti specialių raidžių kirčiui pažymėti, bei pataria klausytis, kaip lietuviai šneka, ir stengtis teisingai kirčiuoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"