TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kas išmokys vaikus mokytis

2013 05 06 6:09
VDA absolventė R.Urbonaitė-Krulikovska pasirinko būti mokytoja. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Švietimo rodikliais estai lenkia lietuvius ir latvius. Tačiau kodėl Austrijos, vienos pirmaujančių šalių pasaulyje pagal lėšas, skiriamas švietimui, akademiniai rezultatai prastesni nei Europos vidurkis?!

Vilnietė dailės ir technologijos mokytoja Rita Urbonaitė-Krulikovska, neseniai dalyvavusi pasaulinio tinklo "Teach for All" ("Mokymas visiems") suvažiavime Naujajame Delyje, Indijoje, neabejoja, kad poreikis keisti mokyklą, vaikų ir mokytojų santykius yra iškilęs visame pasaulyje. Tik švietimo sistemų įvairovė didžiulė, o patirtis - pamokoma arba ne.

Tarkim, Kinijoje mokytojai dirba net 60-70 mokinių klasėse. Taip įprasta dėl populiacijos dydžio ir kitokios paklusnumo tradicijos. Libane visi mokomieji dalykai nuo pirmos klasės dėstomi anglų kalba. Gimtajai arabų kalbai - atskiros pamokos. Tokia yra valstybės politika, reprezentuojanti Libaną kaip vartus į Vakarus.

Pasaulinis tinklas "Teach for All" prieš penkerius metus subūrė įvairiose valstybėse gyvuojančias nevyriausybines švietimo programas. R.Urbonaitė-Krulikovska atstovauja lietuviškai "Renkuosi mokyti" programai.

Mokytojas ir "Google"

"Lėšų švietimui niekada nebus per daug, tačiau Austrijos pavyzdys rodo, kad ne finansavimas yra svarbiausia. Ne modernios mokymo priemonės, gražios sienos ar tvarkingi suolai lemia mokyklų laimėjimus, - įsitikinusi mokytoja. - Taip kalbėjome ir su kolegėmis austrėmis. Svarbiausia yra mokytojo ir mokinio ryšys. Jis lemia santykius ir motyvaciją. Turėtume keisti švietimo supratimą nuo mokymo prie mokymosi, nes nei vadovėlis, nei mokytojas nebėra žinių šaltinis."

Per "Google" paiešką vaikas gali kur kas greičiau rasti informacijos, o išmanųjį telefoną pasikišęs po suolu dar patikrinti, ar mokytojas nepadarė klaidos. Dabar informacijos sklaida tokia greita ir mokytojo užduotis, pasak pašnekovės, - ne perteikti žinias, ne mokyti, o sudominti ir motyvuoti mokinius pačius mokytis, rinkti informaciją, mąstyti, suprasti, įžvelgti ryšius. Ugdyti bendrąją - socialinę, asmeninę, mokymosi mokytis - kompetenciją.

Vilnietė Indijoje aplankė keturias mokyklas. /Asmeninio archyvo nuotraukos

Išeitis iš skurdo

R.Urbonaitė-Krulikovska aplankė Indijoje keturias skirtingas mokyklas. Valstybinės švietimo įstaigos, pasak jos, labai skurdžios: suolai seni, aplūžę, nepritaikyti pagal mokinių ūgį. Kai kur ir jų nėra - vaikai sėdi tiesiog ant grindų. Apie kokias nors multimedijas nėra ko ir kalbėti.

"Kai pamatai, kokiomis sąlygomis vaikai mokosi valstybinėse mokyklose Indijoje, pradedi abejoti, ar Lietuvoje turime iš viso kokių nors problemų - socialinių, ekonominių ar švietimo, - kalbėjo mokytoja. - Kita vertus, Indijos mokiniai labai gerai žino, ko nori. Jie mokosi išsikelti ilgalaikius tikslus. Turi viziją, kurios nori siekti, nes puikiai supranta, kad švietimas yra vienintelė išeitis iš skurdo. Jei nesimokysi, kiekviena prarasta minutė atitolins nuo tikslo."

Programos "Teach for India" ("Mokyk Indijai") mokytojai sėkmingai taiko mokymosi bendradarbiaujant strategiją ir jau trečios klasės mokiniai moka dirbti grupėse, išklauso vienas kito nuomonę anksčiau aptartu klausimu. Nors modernios įrangos nėra, klasėse ant sienų kabo pačių mokinių ar mokytojų piešti plakatai. Per pamokas vaikai labai aktyvūs. Ko nors paklausus, visi kelia ranką. Jei tylės, kaip sužinos, ar jo atsakymas yra teisingas?!

Emigrantų vaikams

Jungtinėje Karalystėje programa "Teach first" ("Mokymas pirmiausia") įgyvendinama jau dešimtmetį ir turi, kaip pabrėžė R.Urbonaitė-Krulikovska, kitokių iššūkių. Ten programos dalyviai siunčiami tik į problemiškiausias mokyklas, kuriose apskritai nelabai kas nori dirbti. Sakysim, tokiame rajone, kur didelis nusikalstamumas ar gyvena daug emigrantų. Jei anglų kalba nėra gimtoji, vaikai pirmiausia turi ją išmokti ir kartu spėti mokytis kitų dalykų.

"Apie kokius rezultatus ir švietimo lygį mes kalbame?! - prisiminė lietuvė vienos entuziastingos mokytojos iš Anglijos žodžius. - Mano vaikams iš pradžių reikia išmokti angliškai. Tada dirbsime toliau."

Indijos mokiniai gerai žino, kad švietimas yra vienintelė išeitis iš skurdo.

Realybė ir lūkesčiai

Yra ir panašių visoms šalims problemų. Tarkim, atotrūkis tarp miesto ir kaimo mokyklų. Žinoma, yra išsivysčiusių agrarinių valstybių ir stiprių kaimo mokyklų. Tačiau Lietuvoje, pasak R.Urbonaitės-Krulikovskos, didžiausia problema - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir mažesnių miestų bei gyvenviečių atskirtis švietimo srityje, nes akademinių rezultatų kreivė, kaip rodo pasaulio ir Europos tyrimai, nuo didžiausių miestų iki kaimo mokyklų labai staigiai žemėja. Tokią padėtį lemia, pašnekovės įsitikinimu, pirmiausia socialinės ekonominės priežastys. Kaip atskleidė tie patys tyrimai, daug kas priklauso nuo šeimos ekonominės padėties, kaip vaikai gyvena ir kokias sąlygas mokytis turi namie.

"Kitas dalykas - mokytojo ir mokinių santykiai. Daugelyje kaimo mokyklų nėra tokių klasių, kur būtų per 30 mokinių kaip miestuose. Mokytojas dirba tik su 10-15 mokinių, tačiau kodėl jų rezultatai nėra geresni?! - lygino pašnekovė. - Manau, kad labai svarbu palaikymas, kokius lūkesčius iškeliame mokiniams. Kaimo aplinkoje vaikai dažnai nemato įkvepiančio pavyzdžio, kuris padrąsintų, kad ir jie gali daugiau pasiekti. Neretai jaučiamas nusivylimas: "Vairuosiu traktorių, kam man mokytis?!" arba "Važiuosiu dirbti į Angliją". Būtent tai vaikai mato savo artimiausioje aplinkoje - darbo netekę tėvai, artimieji išvažiuoja. Jie nepasitiki savimi, todėl ir neišsikelia tikslo mokytis, baigti mokyklą, stoti kur nors, kilti aukščiau."

Estiška vizija

Tyrimų duomenimis, Estijos akademiniai rodikliai (ketvirtų ir aštuntų klasių mokinių rezultatai) yra geresni nei Lietuvos ir Latvijos, o lietuvių ir latvių problemos - labai panašios.

"Estai geriau tvarkosi, nes turi viziją. Ji bendra valstybės, mokyklų, mokytojų, mokinių, jų tėvų lygmeniu ir visi eina ta kryptimi, informacinės visuomenės link, - kalbėjo R.Urbonaitė-Krulikovska. - Lietuvoje švietimo sistema nuolat kaitaliojama. Tik pradedame dirbti - ne, jau dirbsime kitaip, geriau. Ir tas "geriau" - kas dvejus, trejus, ketverius metus, pirmyn atgal kaitaliojant švietimo sistemą."

Pernai vykusiame Lietuvos švietimo strategijos dešimtmečio konkurse nevyriausybinės programos "Renkuosi mokyti" pateiktas projektas pateko tarp trijų geriausiųjų. Pasak pašnekovės, Švietimo ir mokslo ministerija, remdamasi tais siūlymais, sudarė ateinančio dešimtmečio strategiją, tačiau dabar, nepraėjus nė metams, ji iš naujo yra svarstoma.

"Taip ir buksuosime vietoje, nes neturime bendros vizijos, - apgailestavo pedagogė. - Jei sutartume, kur link judame, koks yra mūsų tikslas, ko norime iš savo mokinių, kokią visuomenę kuriame, mokykla būtų stipriausias įrankis."

Keičiant pasaulį

Ilgalaikė nevyriausybinė programa "Renkuosi mokyti" siekia pritraukti jaunus, perspektyvius, sėkmingus žmones dirbti dvejus metus mokykloje. Šiuo metu renkama jau penkta programos dalyvių karta. Į pirmą atrankos etapą kasmet suplaukia 400-500 paraiškų. Priimama apie 20 naujų mokytojų.

Vilniaus dailės akademijos (VDA) absolventė R.Urbonaitė-Krulikovska prisipažino, kad niekada nė nemanė būti mokytoja, tačiau prieš trejus metus kaip programos "Renkuosi mokyti" dalyvė nuėjo į mokyklą ir ten pasiliko. Nors niekada netraukė mokytojo darbas ir nepatiko mokykla kaip sistema, kuriai sunku buvo paklusti, viskas pasikeitė, kai baigusi VDA susilaukė dukrelės ir susimąstė, koks pasaulis jos laukia, kokią mokyklą ji lankys. Kaip tik buvo renkama antra programos "Renkuosi mokyti" karta, ir pasirodė, kad yra būdas pakeisti pasaulį. Juk nuo jaunosios kartos lengviau pradėti. Jauniems žmonėms lengviau pasakyti, kad jie gali daugiau.

"Programos dalyvis gali išjudinti mokyklos bendruomenę, - įsitikinusi pašnekovė. - Mokytojai iš tiesų nusivylę tais nesibaigiančiais kaitaliojimais ir kai jiems pristatomas koks nors inovatyvus metodas, turi teisę numoti ranka: "Žinome, žinome - dar vienas metodas!" Ateina jaunas žmogus ir sako: "Žiūrėkite, mano mokiniai dirba grupėmis ir jų rezultatai geresni. Metodas veiksmingas."

Mokytojų entuziazmą gesina ir į rutiną klampina, R.Urbonaitės-Krulikovskos manymu, per didelis pamokų krūvis. Kita vertus, mažiau pamokų - sunkiau išgyventi. Iš to užburto rato jaunajai mokytojai padėjo išeiti vos kelerių metų pedagoginės patirties padiktuotas sprendimas - turėti tiek pamokų, kad dar liktų laiko kitokiai veiklai, pavyzdžiui, dirbti mokykloje ugdymo karjerai koordinatore, vadovauti būreliui dailės mokykloje ir dar būti renginių dekoruotoja.

.

.

..

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"