TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kas nuodija lietuvių kalbą?

2013 07 05 9:31
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pragaištinga rusų kalbos įtaka vis dar gaji. Nors mūsų jaunoji karta, užaugusi per nepriklausomybės dvidešimtmetį, rusų kalbos nebemoka, bet, pati to nesuvokdama, itin dažnai mąsto rusiškais stereotipais, paraidžiui išverstais į lietuvių kalbą. 

Ne ką mažiau rusiško raugo plūsta ir į viešumą. Nebekalbėsiu čia apie didžiąsias kalbos klaidas, tokias kaip kad su bendratim, ─ jos jau smerktos ir pasmerktos. Bet štai paradoksas: rusų kalboje nėra atskiro žodžio kokiai nors sąvokai reikšti, lietuviai tokį žodį turi, bet atkakliai vartoja ilgesnį, kai kada ─ ir dviprasmį, vertalą iš rusų kalbos. Štai tik žiupsnelis pavyzdžių: kitoje vietoje (─ kitur), todėl kad (─ nes), nepaisant to, kad (─ nors), pakankamai (─ gana), sudėtingas (─ keblus, sunkus), vietoj to, kad (─ užuot), degė atvira liepsna (─ liepsnojo)...

Atskirai verta pašnekėti apie pasakymą praėjusiais metais (─ pernai), kažkodėl itin pamėgtą žmonių, kalbančių ir rašančių viešai, nors visi gražiausiai rašo ir sako vakar, o ne praėjusią dieną... Mat rusų kalboje nėra žodžio, reiškiančio pernai, ir rusams tenka verstis žodžių junginiu в прошлом году. Tačiau jie skiria vienaskaitą (год) ir daugiskaitą (годы), o mūsų metai vienaskaitos neturi, tad tų praėjusių metų gali būti ir daug, ne tik pernykščiai. Jau ir dviprasmybė.

Lietuvių sintaksė turi raiškos priemonių, kurių stokoja rusams, todėl ir lietuviai vis rečiau jomis naudojasi. Savaiminius veiksmažodžius, būdingus lietuvių kalbai, iš vartosenos stumia ilgesni sangrąžiniai, sudaryti pagal rusišką pavyzdį, tad ir girdime sakant „automobilis apsivertė“ (rusiškai опрокинулся), o ne apvirto. Baigiame pamiršti žodį atitrūkti, vis taikomės atsiplėšti (mat rusiškai ─ оторваться), nors lietuviui atsiplėšti derėtų nebent tualetinio popieriaus. Rusai neturi priešdėlio, atitinkančio lietuviškąjį nebe-, todėl, pvz., žodį nebevogsiu noromis nenoromis verčia keturžode konstrukcija больше не буду воровать, o mes verčiam atgal iš rusų kalbos ─ daugiau nevogsiu (suprask ─ vogsiu, bet mažiau). Apskritai lietuviškų ir rusiškų priešdėlių vartosena nesutampa, todėl, pvz., derėtų sakyti ne užstrigo (rus. застрял), o įstrigo, ne persigalvojo (rus. передумал), o apsigalvojo (persigalvojo galėtų reikšti nebent: per ilgai galvojo). Mūsų gretimą atitinka rusų соседний, tai ir mes sukamės kaip išmanydami ─ kaimyninis, šalia esantis, o gretimą vis pamirštam. Rusų хранить dažnai reiškia ne saugoti, o laikyti: деньги храню в банке ─ pinigus laikau (ne saugau!) banke. Rusų закон reiškia ir įstatymą, ir dėsnį, o norint pabrėžti, jog kalbama apie dėsnį, vartojamas žodis закономерность. Lietuvių dėsningumas (juoba dėsningumai) čia netinka ─ tai tik savybė būti dėsningam.

Būtų galima pririnkti dar šūsnis panašių pavyzdžių, kai nesąmoningai sekame rusų kalbos pasakymais; taip patys padedame rusicizmams, tarsi rūdims, graužti lietuvių kalbą. Bet yra ir kitas, gal net rimtesnis pavojus ─ nelietuviška sakinių struktūra. Paimkim iš spaudos ─ iš laikraščio, iš knygos ─ ilgą, painų, nesklandų sakinį ir pamėginkim išversti jį į rusų kalbą. Dažnu atveju rezultatas bus stulbinantis: sklandus sakinys, kuriame greta atsidūrę visi žodžiai, susiję prasminiais ryšiais Vadinasi, nesklandusis lietuviškas sakinys sudarytas pagal rusišką sintaksinį modelį, tik nukėlus nederinamuosius pažyminius (dažnai net labai išplėstus) prieš pažymimąjį žodį, kaip reikalauja lietuvių kalbos dėsniai. Štai vienas kitas pavyzdys iš periodinės spaudos (kursyvu paryškinti žodžiai, kurie turėtų būti greta):

<...> bendrovės neryžtingumas į aklavietę veda nepriklausomybę nuo Rusijos koncerno „Gazprom“ turinčio garantuoti strateginio valstybės projekto ─ suskystintųjų gamtinių dujų terminalo ─ statybą.

Jei ne studentų, kuriems prireikė milžiniškų pastangų priversti policijos pareigūnus gelbėti į piktavalio užsieniečio žabangas pakliuvusius jų draugus, atkaklumas, sekso maniako tinkle jau spurdėtų dar kelios naujos aukos.

Net ir neskaidomo frazeologizmo dalys atsiduria toli viena nuo kitos:

Tapęs dešiniąja Latvijos futbolo federacijos prezidento ir vieno turtingiausių Latvijos verslininkų Gunčio Indriksono ranka lietuvis sparčiai kopė karjeros laiptais.

Esu įsitikinęs, kad lietuvišku sakiniu galima sklandžiai išreikšti kiekvieną mintį ne prasčiau nei kuria kita kalba, tik reikia atitrūkti nuo rusiško (ar kito svetimo) mąstymo modelio ir viską pasakyti savais žodžiais.

Iki šiol kalbėjom apie tai, kaip patys žalojame gimtąją kalbą. O kaip nenaudėliai kitataučiai braunasi į mūsų viešąją erdvę ir stumia iš jos valstybinę kalbą?

Antai koks nors Lietuvos pilietis, tarkim ─ lenkas Volončevskis, kovoja dėl teisės savo pavardę pase rašyti Wołączewski. Na ir tegu sau rašo ─ įsidės tą pasą (vienu egzemplioriumi) į kišenę ir tiek tos viešosios erdvės. Nepalyginsi su laikraščiu, kuris dešimtims tūkstančių skaitytojų pristato prancūzą Jules’į Verne’ą, kažkodėl ne į lietuvių, o į anglų kalbą ištranskribuotus bulgarus Elitsą ir Stoyaną, izraelietį Katsavą, nors jis yra Kacavas ─ juk hebrajų rašte garsas c žymimas atskira raide צ (cade). Va čia tai jau vienu kirčiu trempiama visa lietuvių kalbos sistema ─ rašyba, kaityba, tartis. Gal jau geriau izoliuotas angliškas tekstas ─ iškaboje, reklamoje? Bent jau nemaišom skirtingų kalbų. Anądien radau pašto dėžutėje spalvingą 8 puslapių reklaminę brošiūrėlę „LIFE MADE COMFORTABLE Cane-line“ Viskas angliškai, nė vieno lietuviško žodžio, tik pačiame gale ─ VADASIGA Klaipėda Kaunas Vilnius <...> www.vadasiga.lt. Nemokantiems angliškai ─ špyga taukuota, arba, kaip dabar madinga, pakeltas didysis (vidurinis) pirštas: tiek jūs ir teverti Pereikim per Vilniaus centrą ─ dauguma iškabų nelietuviškos, daug didesnės už lenkišką gatvės pavadinimo lentelę kur nors Šalčininkuose, ir niekas už tai negrasina baudomis Gal ne ten ieškome kenkėjų?

Graudenamės dėl angliškų terminų antplūdžio į lietuvių kalbą. Nieko čia nepadarysi, naujų specialiųjų terminų nespėsime versti į lietuvių kalbą, o ir tų vertalų daugelis neparankūs, griozdiški, tad vargu ar prigis; kažin ar angliškasis biliardas išstums iš vartosenos snukerį, o ugdomasis vadovavimas ─ kaučingą. Mano galva, pavojingesnis kitas reiškinys ─ polinkis teikti naujas reikšmes (anglų kalbos pavyzdžiu) tarptautiniams žodžiams, seniai vartojamiems lietuvių kalboje, ypač kai jie išstumia lietuviškus žodžius. Nuo seno regionu vadinome didelį žemės plotą, tokį kaip Skandinavija, Lotynų Amerika, Pietryčių Azija, o dabar tas žodis (angl. region) reiškia jau ir sritį, ir apskritį, maža to ─ regionais pavadinama ir provincija, kaip metropolijos priešprieša, mat tokią reikšmę turi regions. Skautai buvo (ir tebėra) tam tikra (daugiausia jaunimo) organizacija, tačiau kam reikia skautais vadinti žvalgus (angl. scouts)? Kitados produktais vadinome tik maistą, o dabar jau ─ bet kokį gaminį, mat angliškai gaminys yra product. Panašių „naujadarų“ vis daugėja, ir ypač liūdna, kad tam nežada užkirsti kelio nė naujasis Tarptautinių žodžių žodynas (leidykla „Alma littera“), mat neketinama prašyti kalbininkų aprobacijos...

Kartais ir patys mūsų kalbos tvarkytojai nebežino, ko nori, pamiršę, kad ir terminų, ir tikrinių vardų sistemos didžioji vertybė yra pastovumas. Ar tikrai reikėjo cholesteriną perkrikštyti cholesteroliu, gliceriną ─ gliceroliu, ir atvirkščiai ─ polistirolį pavadinti polistirenu? Išverčiau knygą, kurios veiksmas vyksta San Franciske, ir vos jai išėjus sužinau, kad ten jau nebe Franciskas, o Fransiskas Taip per vieną naktį raštingi žmonės paverčiami mažaraščiais. Kam prireikė Moldaviją perkrikštyti Moldova, nors joje vis dar gyvena moldavai? Jeigu todėl, kad jie patys savo kraštą taip vadina, tai kodėl Chorvatiją pavertėm Kroatija, nors originalo kalba ─ Hrvatska? Negi pakankama priežastis ta, kad anglų kalboje nėra garso ch [x]?

Lietuvių kalba ypatinga, pasauliui įdomi tuo, kad tai seniausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų ir per tūkstančius metų mažiausiai pakitusi. Tai vertingiausias mūsų paveldas. Iki šiol žinojome: kol ji gyva ─ bus gyva ir lietuvių tauta. Bet ar ilgai? Baigiam sėkmingai nusikratyti savų papročių; belieka pamiršti savo kalbą ─ ir jau būsim nebe lietuviai, būsim NIEKAS.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"