TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kauno universitetų ambicijos

2014 01 21 6:00
Kaune spaustuvei statytas pastatas greitai buvo pritaikytas universitetui. Tarpukariu čia įsikūrė VDU Humanitarinių mokslų, Teologijos-filosofijos, Gamtos ir matematikos fakultetai. Dabar čia (K.Donelaičio g. 20) - KTU antrieji rūmai. Erlendo Bartulio (LŽ) nuotrauka

Kauno akademinėje visuomenėje užvirė aistros dėl ketinimų sujungti universitetus ir vieno iš jų vidinės reformos. Istorinei atminčiai neabejingus inteligentus neramina galima grėsmė istorinio tęstinumo išsaugojimui. Reformų kūrėjai savo pertvarkas argumentuoja būtinu optimizavimu. Panašu, kad vieni kitų negirdi ir nesusikalba.

Kauno technologijos universitete (KTU) vos ne slapčia kalbamasi apie rektoriaus Petro Baršausko reformų (iš 14 fakultetų liko tik 9) užkulisius. Žmonės prisipažįsta bijantys viešai komentuoti pertvarkas, nes esą pareiškę kritiką bus išmesti iš darbo. Redakciją pasiekęs tų kalbų šnabždesys paskatino pasidomėti, kas gi vyksta ir dėl ko tos aistros plieskiasi.

Žinant, kaip Kaunas iki šiol moka didžiuotis Laikinosios sostinės laikais, tų metų reikšme Lietuvos kultūrai, suprantamas atrodo kai kurių kauniečių nerimas dėl istorijos pėdsakų universitete įprasminimo. Susijungimai, fakultetų kilnojimai mažėjant studentų skaičiui, jų supratimu, yra logiška šių dienų būtinybė. Tačiau žmones neramina, jog tai daroma neatsižvelgiant į istorinį tęstinumą, tarsi specialiai norint užmaskuoti istorijos pėdsakus.

Trumpai žvilgterkim į istoriją, kuri, iš šalies žvelgiant, reformų metu tampa tarsi visai nesvarbi.

Penkių karalysčių nesusikalbėjimas

Tarpukariu VDU Didieji rūmai buvo praminti Humanitarų rūmais. Iš šio balkonėlio čia studijavę būsimieji poetai įvairių renginių metu skaitė savo eiles. / Erlendo Bartulio nuotrauka

Kai 1920 metais Lietuva neteko Vilniaus krašto, vadinasi, ir aukštosios mokyklos, Kauno inteligentai nenurimo tol, kol tais pačiais metais nebuvo įkurti Aukštieji kursai, o 1922 metais - Lietuvos universitetas. Tačiau tokį pavadinimą jis gavo tik dėl to, kad tai tuo metu buvo vienintelis Lietuvos universitetas. 1930 metais universitetui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas (VDU).

Neseniai penki Kauno universitetai (Aleksandro Stulginskio, KTU, Lietuvos sporto, Lietuvos sveikatos mokslų, VDU) pareiškė ketinantys susijungti ir pasivadinti Lietuvos universitetu, esą, taip būtų atstatytas istorinis teisingumas.

Ketinimai labai suprantami ir sveikintini. Negali šalyje būti tiek daug ir vienodai aukšto lygio universitetų. Tačiau ar ne logiškiau būtų pasivadinti VDU, o ne Lietuvos universitetu? Juk žinome, kad Lietuvos universitetu 1922 metais įkurtas universitetas vadinosi tik todėl, kad Lietuva Lenkijai atplėšus Vilniaus kraštą kito universiteto neturėjo. Tad dabar, kai Vilniaus universitetas (VU) irgi yra Lietuvos universitetas, lyg ir nelogiška, ar net per daug ambicinga VU atžvilgiu pasivadinti Lietuvos universitetu, kai pagrindiniu universitetu yra laikomas VU?

Pasiteiravus, ką KTU rektorius mano apie pavadinimo pasirinkimą, jis teigė: "Formaliai jūs teisi, tačiau VDU pavadinimas gali pakenkti bendram procesui. Be to, ne pavadinimas yra esmė. Mums daug svarbiau, kad apskritai pavyko susitarti dėl jungimosi. Bandymų kalbėtis buvo ir anksčiau, bet vis nepavykdavo. O jei mes dabar pareikštume, kad susijungę universitetai vadinsis VDU, kitiems universitetams atrodys, kad VDU juos prisijungs, juos praris, jų nebeliks. Niekas tokiomis sąlygomis net kalbėtis neitų. Supraskit, kiekvienas universitetas jaučiasi savarankiška karalyste. Du universitetai ir dabar dar šnypščia, suka uodegas, nori išlikti atskiromis karalystėmis. Mums daug svarbiau bus susitarti ne dėl pavadinimo, o kokiais principais integruosimės."

Gana keistoka atrodo, kad garbinga Kauno profesūra dėl vidinių savų karalysčių ambicijų net nesvarsto istoriškai teisingo pavadinimo galimybės.

Seni skauduliai

Kolonos išduoda, kad pastatas tarpukariu buvo statytas spaustuvei. Dekanės V.Šenavičienės vadovavimo laikais pastatui grąžinus smetoninę išvaizdą, jis buvo vadinamas baltąja gulbe. / Erlendo Bartulio nuotrauka

Dar pažvelkime į istoriją, kuri šiomis dienomis išlenda naujais skauduliais. Buvęs senasis VDU, ypač rūmai K.Donelaičio gatvėje nr. 20, kur tarpukariu, galima sakyti, buvo jo širdis (Humanitarinių mokslų, Teologijos-filosofijos, Gamtos ir matematikos fakultetai), atgavus Vilniaus kraštą 1939 metais "nukraujavo" - pagrindines savo pajėgas permetė į Vilnių. Patriotiškai susipratę profesoriai suvokė, kaip svarbu stiprinti atgautąjį Vilniaus universitetą. Vėliau, 1950 metais, ši buvusi VDU širdis tapo vienais iš Kauno politechnikos instituto (KPI) rūmų. Sovietinė santvarka VDU vardą išgujo iš akademinio gyvenimo.

Tarsi demonstruojant naujosios santvarkos galią, rūmų K.Donelaičio g. 20 trečiajame aukšte, kur tarpukariu veikė Maironio vadovaujamas Teologijos ir filosofijos fakultetas, buvo įkurta karinė KPI katedra. Čia buvo sumontuotas mokomasis tankas, privežta ginklų, rusiškų karinių plakatų. Atgavus nepriklausomybę KPI tapo KTU, minėtame pastate (antruosiuose rūmuose) įsikūrė Socialinių mokslų fakultetas. KTU humanitarai - kitoje gatvės pusėje.

Baltoji gulbė

Ilgametė Socialinių mokslų fakulteto dekanė prof. Viktorija Šenavičienė, šiuo metu pensininkė, prisimena, kaip neatpažįstamai buvo pakeistas pastatas. "Viską darėm pagauti entuziazmo. Skutom, lupom žalius sienų dažus, viską perdažėm. Norėjosi grąžinti prieškarinį smetoninį stilių. Mūsų fakultetas tapo baltąja gulbe. Mes čia sudėjom viską, ką uždirbome. Tikrai daug investavome", - pasakojo garbės profesorė, fakultete dirbusi daugiau kaip 20 metų.

Paklausta, ką ji mananti apie dabartines KTU reformas - sociolalinių mokslų fakulteto studentų iškėlimą iš tos baltosios jų rankomis susikurtos gulbės, V.Šenavičienė nenorėjo leistis į kalbas, tik atsiduso: "Aš išėjau į užtarnautą poilsį. Dabar naujus sprendimus tegul priiminėja jaunimas."

Kad nebūtų bereikalingo dubliavimo

Pastate išlikę ir tos pačios tarpukariu sudėtos grindų plytelės, ir laiptų turėklai. Pagal vokiečių architekto H.Fischerio projektą statomame pastate dirbo ne tik lietuviai, bet ir italai, lenkai, vokiečiai, kuriuos pasikvietė firma "Becker-Fiebig-Bauunion". / Erlendo Bartulio nuotrauka

Į redakciją paskambinę, bet prisistatyti dėl galimų sankcijų už kritiką bijantys žmonės apgailestavo, kad, jų nuomone, toks fakultetų kilnojimas yra nelogiškas, o gal net piktavališkas noras sunaikinti istorinio tęstinumo pėdsakus. "Jei į Vilniaus universiteto (VU) širdį, į Filologijos fakulteto pastatus kam nors šautų į galvą atkelti ekonomistus, matematikus ar fizikus, o į jų laboratorijas pasodinti filologus, atrodytų visiška nesąmonė. Kaune panašūs dalykai jau vyksta. Nuo KTU Socialinių mokslų fakulteto pastato jau nuimta šio fakulteto iškaba, - sakė susirūpinusi kaunietė. - Čia iš Laisvės alėjos atsikels niekada nieko bendro su šiuo pastatu neturėję ekonomistai. Ar ne geriau būtų pas sociologus atkelti humanitarus ir taip atstatyti istorinį teisingumą, tęstinumą?"

Paprašytas pakomentuoti šias fakultetų reformų išorines pasekmes, KTU rektorius P.Baršauskas teigė: "Tikrai mums svarbi istorija, ją prisiminti reikia, tačiau negalima į tai žiūrėti aklai. Gyvenimas yra gyvenimas. Jis keičiasi."

Rektorius pripažino, kad vis dėlto, darant reformas trūko komunikacijos. "Universitete 12 tūkstančių studentų, 3 tūkstančiai darbuotojų. Neįmanoma kiekvienam išaiškinti. Tačiau su kuo pasikalbu, lyg ir supranta, - pasakojo jis. - Na, žinoma, kad darant reformas visada bus nelaimingų. Vien jau sumažinus fakultetų skaičių neliko penkių dekanų. Ir jie negali būti patenkinti. O reformos daromos norint optimizuoti mokymo procesą, tikslingai panaudoti lėšas. Juk skirtinguose fakultetuose buvo panašių dėstomų dalykų, vieni dubliavo kitus. Pavyzdžiui, iš trijų fakultetų (Humanitarinių, Socialinių, Ekonomikos ir vadybos) padarėme du (Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų bei Ekonomikos ir verslo). O kadangi sociologus jungiame į vieną fakultetą su humanitarais, akivaizdu, kad jiems reikia vieno bendro pastato. Todėl ir tenka Socialinių mokslų fakultetą iš senųjų patalpų nukelti į A.Mickevičiaus ir K.Donelaičio gatvių sankryžoje stovintį pastatą, kur 1920 metais buvo Aukštieji kursai. Čia atsikels ir humanitarai. Bet argi taip svarbu, kas kur sėdės ir pro kurį langą žiūrės? Na, tikrai siekiant didesnių tikslų universiteto labui perėjimas į kitą kabinetą man atrodo smulkmena. Negalvokit, kad sprendimas buvo priimtas ekspromtu, neapgalvotai. Tikrai ilgai svarstėme."

"Reformos daromos norint optimizuoti mokymo procesą, tikslingai panaudoti lėšas", - sakė P.Baršauskas. / KTU archyvo nuotrauka

Paklausus, ar reformos davė daug naudos, ar sumažinus fakultetų daug buvo sutaupyta, rektorius aiškino: "Reikia žiūrėti ne tik į skaičius, o plačiau. Kai į tokį klausimą atsakau, kad sutaupyta buvo 10 procentų biudžeto, daug kas numoja ranka, sako, dėl tiek neverta buvo daryti reformas. Aš nesutinku. Juk pasikeitė strateginiai dalykai, bendra situacija, mes einame į priekį, pakeitėme studijų programas, pritraukėme tarptautinę programą."

Be to, kaip pasakojo rektorius, už didesnius atlyginimus, kuriuos diktuoja rinka, iš sutaupytų pinigų buvo galima pasikviesti kvalifikuotų specialistų, tobulinti studijų kokybę. Kalbama, kad kai kas dabar gauna penkiaženklius atlyginimus. Tai kaitina vidines aistras.

Kur sienas ramstė įžymybės

Pasidomėjus, kas geriausiai papasakotų apie senuosius VDU laikus, kurių istorinį tęstinumą daug kas norėtų matyti KTU Socialinių mokslų fakultete (dabar jau buvusiame), universiteto darbuotojai nurodė čia anksčiau dirbusią profesorę Ireną Leliūgienę. "Taip, aš tikrai domėjausi istorija. Man tikrai buvo svarbu sužinoti, kas šiame pastate buvo anksčiau, - teigė ji. - KTU bibliotekos darbuotoja Nijolė Lietuvninkaitė yra išleidusi brošiūrėlę apie KTU antrųjų rūmų istoriją. Išstudijavau ją, daug kitos literatūros. Man prieš akis vaizduotė ėmė skleisti tuos laikus, kai čia rektoriavo profesoriai, garsiosios asmenybės Jonas Šimkus, Mykolas Biržiška, Mykolas Riomeris, Stasys Šalkauskis. Inicijavau memorialinės lentos atidengimą šiam filosofui, paskutiniam universitetui rektoriui, vadovavusiam 1939-1940 metais. Pakvietėme jo sūnų, garsų fiziką Julių Šalkauskį, gyvenantį Vilniuje. Beje, S.Šalkauskis buvo drąsus. Išdrįso net prezidentui Antanui Smetonai nusiųsti laišką, kuriame kritikavo jo valdymą. S.Šalkauskis kaltino A.Smetoną pažeidus demokratiją ir ragino atsistatydinti." Po laiško tikėjosi, jog bus suimtas. Nuo Varnių kalėjimo jį išgelbėjo tik jo paties autoritetas ir tai, kad žmona Julija buvo vyskupo Kazimiero Paltaroko giminaitė.

B.Sruoga studentams įkvėpė meilę teatrui, išsireikalavo, kad jiems bilietai į spektaklius būtų pigesni. Su žmona Vanda rašytojas mėgdavo automobiliu pralėkti miesto gatvėmis (1937 m.).

Aprodydama rūmus profesorė kalbėjo labai jausmingai: "Įjunkite vaizduotę: čia šitais laiptais į viršų vis lėkdavo Balys Sruoga, kai grįžęs iš mokslų Vokietijoje 1930 metais įkūrė teatro seminarą. Čia studentai, susėdę ant laiptų aptarinėdavo spektaklius. Rašytojas juos uždegė teatru. Į sceną jo įkvėpta pasuko ir čia tuo metu lituanistiką studijavusi Monika Mironaitė. Įsivaizduokite čia, šioje laiptinėje, kur ir grindų plytelės tos pačios, ir laiptai, ir Kaune gaminti turėklai, būriuodavosi studentai ir dėstytojai, dabar jau mums žinomos garsios asmenybės." Pasak I.Leliūgienės, B.Sruoga tuomet išsireikalavo, kad studentams teatre būtų parduodami pigesni bilietai.

"Pritariu dėl fakultetų reorganizavimo, juk mažėja studentų. Tačiau nesuprantu, kodėl į šį pastatą atkeliami ekonomistai, kurie čia neturi tų šaknų, kurias turi iškeliamas Socialinių mokslų fakultetas. Geriau būtų atkelti čia humanitarus. Taip būtų grąžinta skola prieškario situacijai šiame pastate",- stebėjosi I.Leliūgienė. Profesorė, kaip tikra šių rūmų patriotė, remdamasi N.Lietuvninkaitės surinktais faktais, išdėstė įdomius universiteto įvykių verpetus.

Valstybės spaustuvė

Teologijos-filosofijos studentai gegužinėje 1926 m., kairėje - S.Nėris.

Dabartiniai antrieji KTU rūmai (buvę VDU rūmai) tarpukariu kuriant nepriklausomą valstybę pateko į lietuvių kultūros ir mokslo istoriją. Tuo metu Lietuvos poligrafijos pramonė dar tik kūrėsi, daugumą lietuviškų knygų teko spausdinti užsienyje, daugiausiai Vokietijoje. Tad buvo sumanyta Kaune pastatyti valstybinę spaustuvę. Finansų ministerija 1923 metais paskelbė tarptautinį konkursą spaustuvės projektui. Skelbimą išplatino daugelio Europos šalių spauda, tad varžėsi įvairių šalių architektai. Pirmąją vietą ir 1000 litų premiją laimėjo vokiečių architektas Henrikas Fischeris iš Brandenburgo. Jis ne tik geriausiai išsprendė spaustuvės techninio įrengimo klausimus, racionaliai paskirstė patalpas, bet ir suprojektavo taip, kad jo projektą esant reikalui būtų galima lengvai tobulinti ir keisti, pritaikyti kitoms paskirtims.

Tuo metu, kai Žaliakalnio pašlaitėje, Gedimino ir K.Donelaičio gatvių sankryžoje buvo statoma spaustuvė, Lietuvos universitetas jau buvo įkurtas, jis glaudėsi kitose, nelabai universitetui pritaikytose patalpose A.Mickevičiaus gatvėje. Tai pradžioje buvo vieninteliai universiteto rūmai, paveldėti iš Aukštųjų kursų.

1925 metų vasarą į pabaigtą statyti spaustuvės pastatą persikėlė ir laikraščio "Lietuva" redakcija. Tačiau spaustuvės veiklą greitai sužlugdė 1928 metų Finansų ministerijos sumanymas steigti vieną akcinę bendrovę, kuri perimtų Valstybės spaustuvės ir bankrutavusios knygų leidybos akcinės bendrovės "Švyturys" turtą. Valstybės spaustuvės vadovas prieštaravo tokiam sprendimui, spaustuvės sujungimą su "Švyturiu" laikė nuostolingu. Šiuo klausimu to meto spaudoje užvirė diskusijos.

Universitetui trūko patalpų

Lietuvos universiteto senatas 1929-1932 m. Iš kairės K.Kurnatauskas, V.Lašas, K.vasiliauskas, P.Raudonikis, V.Čepinskis, B.Čėsnys, P.Kuraitis, V,Krėvė, Z.Žemaitis, P.Leonas. / KTU bibliotekos archyvo nuotrauka

1928 metais buvo įsteigta didžiausia poligrafijos įmonė Lietuvoje - "Spindulys". Valstybės spaustuvė įsiliejo į "Spindulį" ir persikėlė į "Spinduliui" atitekusias "Švyturio" patalpas Miško gatvėje. Sparčiai augantis Lietuvos universitetas ėmė pretenduoti į ištuštėjusį Valstybės spaustuvės pastatą. Diskutuojantys šiuo klausimu to meto spaudoje pasidalino į dvi stovyklas. Vieni įrodinėjo, kad spaustuvės patalpų negalima pritaikyti universitetui, kiti - atvirkščiai. Universiteto senatas apžiūrėjo patalpas ir dienraštyje "Lietuva" išdėstė savo nuomonę - pastatas tinka universitetui. Prasidėjo žygiai dėl šių rūmų.

Tuometinis rektorius Petras Avižonis pasirėmė argumentu, kad ir kitose Europos šalyse ne visi universitetai turi specialiai jiems statytus pastatus. Be to, jo nuomone, pritaikyti jau esamus rūmus valstybei būtų pigiau, nei statyti naujus. Kelerius metus spauda ir visuomenė domėjosi rūmų likimu, kol galų gale šio klausimo sprendimas ėmė krypti universiteto naudai.

Žygis dėl rūmų baigėsi pergale

Studentų humanitarų draugija 1928 metais pradėjo leisti dvisavaitinį akademinį laikraštį "Studentas", kuris tapo tribūna kovojant dėl geresnių studijų sąlygų, naujų patalpų. Humanitarai kritikavo ir reikalavo, o paskui ir apsilankė pas tuometinį rektorių Praną Jodelę su memorandumu Švietimo ministrui. Rektorius pritarė jų reikalavimui gauti Valstybės spaustuvės rūmus.

1929 metų vasarį Finansų ministerija spaustuvės rūmus perdavė universitetui. Rūmai buvo pavadinti Didžiaisiais. Pritaikymo aukštosios mokyklos poreikiams darbai vyko labai sparčiai. Jau balandžio mėnesį į pirmąjį aukštą persikėlė administracija, gegužę - biblioteka, o palaipsniui ir fakultetai. Didžiuosius rūmus pasidalino Humanitarinių mokslų, Teologijos-filosofijos, Matematikos-gamtos ir Technikos bei trumpai veikęs Evangelikų teologijos fakultetas. Paskaitos šiame pastate prasidėjo nuo rudens semestro. Humanitarai suruošė Didžiųjų rūmų įkurtuves, kurios vyko "Neo-Lithuanios" korporacijos namuose. Jie savo dėstytojus, kolegas studentus ir miesto visuomenę pakvietė į kaukių balių su įvairiomis kalbomis, parodijomis. Apie šią kauniečių šventę plačiai rašė to meto spauda.

Asmenybių trauka

VDU bibliotekos dešimtmečio minėjimas 1933 m. / KTU bibliotekos archyvo nuotrauka

Didieji rūmai atliko ir centrinių rūmų paskirtį, kadangi čia buvo įsikūrusi universiteto administracija. O rūmų šeimininkai buvo humanitarai, įsikūrę antrame aukšte. Didieji rūmai tapo akademinio jaunimo bei kuriančios Kauno visuomenės trauka. Humanitarinių mokslų fakultete susitelkė nemažas žymių Lietuvos mokslininkų ir rašytojų būrys. Iki 1937 metų fakultetui vadovavo profesorius Vincas Krėvė. Pas humanitarus 1929 metais perėjo Vincas Mykolaitis-Putinas, anksčiau dirbęs Teologijos-filosofijos fakultete. Keletą metų humanitarams paskaitas skaitė iš Krokuvos atvykęs ekscentriškasis lektorius Juozas Albinas Herbačiauskas. Fakultete dirbo ir vienintelis visuotinės istorijos žinovas profesorius Levas Karsavinas. Būsimuosius rašytojus traukė filosofo Vosyliaus Sezemano paskaitos. Baltistas ir etnografas Eduardas Volteris, kalbininkas Juozas Balčikonis, istorikas Adolfas Šapoka, menotyrininkas Petras Galaunė, meilę taisyklingai lietuvių kalbai ugdžiusi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir daugybė kitų garsių pavardžių sutraukdavo gausias studentų auditorijas.

Fakultete nuo 1930 metų veikė Tautosakos komisija, kuriai vadovavo V.Krėvė. Komisija rūpinosi tautosakos rinkimu, tyrinėjimu, leido žurnalą "Mūsų tautosaka". Humanitarinių mokslų fakultetui priklausė Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos institutas.

Humanitarų muziejai

Lietuvos universitete 1922-1929 m. dėstytojavusio J.Tumo-Vaižganto muziejaus atidarymas VDU 1934 m. / KTU bibliotekos archyvo nuotrauka

Humanitarų fakultetas turėjo du muziejus. Dar 1923 metais Juozo Tumo-Vaižganto iniciatyva buvo įkurtas Kultūros muziejus. Jis vėliau buvo pervadintas Humanitarinių mokslų fakulteto muziejumi. Muziejus nutarė kaupti Lietuvos kultūros darbuotojų korespondenciją, literatūros rankraščius, spaudinius. J.Tumui-Vaižgantui 1929 metų pavasarį pasitraukus iš fakulteto muziejui vadovauti ėmė V.Mykolaitis-Putinas. Tačiau jau 1930 metais muziejus visą savo surinktą medžiagą perdavė universiteto bibliotekai. Taip atsirado bibliotekos rankraščių skyrius, daręs didelę įtaką mokslinei veiklai.

Antrasis muziejus 1926 metais atsirado rašytojo, teatrologo B.Sruogos iniciatyva. Teatro muziejus kaupė viską, kas susiję su Lietuvos ir lietuvių teatro istorija. Spėjama, kad jame buvo iki 2 tūkstančių eksponatų. Spektaklių afišas, programėles, kostiumus muziejui padėjo rinkti ir Teatro seminaro studentai. Į šį B.Sruogos vadovaujamą ir net už universiteto sienų garsėjantį seminarą veržėsi visi humanitarai, tačiau patekti galėdavo tik aukštesnių kursų studentai. Seminaro tikslas buvo ruošti originalius dramaturgus, teatrologus, režisierius, kritikus.

Meilės romanai

V.Mykolaitis-Putinas ir E.Kvedaraitė savo vestuvių dieną 1935 metais. Jų meilės romanas pradėjo megztis, kai Emilija 1924 metais atvyko studijuoti į universitetą, kuriame dėstė jaunas kunigas, poetas, prozininkas. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Pasakojama, kad virš įėjimo į Didžiuosius rūmus esantis balkonėlis buvo tapęs studentiškų kalbų ir eilių skaitymo vieta. O rūmuose sienas ramstė daug būsimų garsių asmenybių. Pirmame aukšte Tadas Ivanauskas įkūrė zoologijos muziejų. Čia tiek daug įvykių, politinių verpetų, gyvenimiškų istorijų sukosi. Pavyzdžiui, čia iš meilės vokiečių literatūros dėstytojui profesoriui šveicarui Juozui Eretui alpo jauna studentė Salomėja Bačinskaitė (Nėris), o jos geriausia draugė Emilija Kvedaraitė, studijuoti pradėjusi 1924 metais, ėmė sukti galvą išvaizdžiam naujosios lietuvių literatūros dėstytojui kunigui V. Mykolaičiui-Putinui. Visos merginos paskui jį lakstė, tačiau Emilija, visoms pareiškusi "mergaitės, Putinas mano", elgėsi išskirtinai. Ji pasiprašė gyventi profesoriaus bute. Tai buvo tiems laikams negirdėtas dalykas. 1935 metais Putinas metė kunigystę ir vedė E.Kvedaraitę.

S.Nėries romanas su trijų vaikų tėvu J.Eretu vedybomis nesibaigė. Profesoriui katalikiška visuomenė iškėlė ultimatumą ir dėl karjeros jis buvo priverstas nutraukti romaną. "Visas Kaunas apie juos kabėjo. Poetę vadino Eretiene", - pasakojo I.Leliūgienė. Beje, tai buvo ne vienintelis nelaimingas poetės meilės romanas. Universitete ji buvo įsimylėjusi jaunąjį rašytoją Joną Grinių, o jai galvą suko poetas Juozas Tysliava. Salomėją mylėjo ir dramaturgas Juozas Grušas, ir rašytojas, leidėjas Juozas Keliuotis, ir daugelis kitų. Vienas studentas vos ne kasdien laukdavo su gėlių puokšte. Dabar jos biografijos tyrinėtojai bando atsekti, kuriam kurios eilės buvo skirtos.

Kaip teigia poetės biografiją išnagrinėjęs Viktoras Alekna, poetei socialistinių pažiūrų pripūtė tikras širdžių ėdikas Bronius Zubrickas, kurį vėliau, jau baigusi universitetą S.Nėris įsimylėjo, susipažinusi su juo Vienoje.

VDU filosofiją dėstęs S.Šalkauskis, vėliau tapęs rektoriumi, 1927 metais vedė kitą S.Nėries draugę Juliją Paltarokaitę. "Kai ji atvyko studijuoti į Kauną, ant jos rankos jau žibėjo sužadėtuvių žiedelis, tačiau su buvusiu mylimuoju išsiskytė dėl meilės profesoriui S.Šalkauskiui", - pasakojo I.Leliūgienė.

Širdį jaunai poetei, studentei S.Nėriai sudaužęs prof.J.Eretas.

Beje, V.Mykolaičio-Putino bute 1932 metais, metusi mokytojavimą Lazdijuose, apsigyveno ir S.Nėris. Kaip prisiminimuose rašo Putino sesuo Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė, matyt, Putiną įkalbėjo E.Kvedaraitė. Buvo sutarta, kad S.Nėris mokys Putino seserį vokiečių kalbos, o už tai Putinas neims pinigų už kambario nuomą bei dar duos pietus. Beje, ryškių universiteto asmenybių dėka Kaunas tarpukariu buvo tapęs labai humanitariniu miestu. Jis tiesiog traukte traukė kūrybingus žmones. Humanitarų stoka ypač pasijuto ir pakeitė Kauno veidą, kai humanitarai išmigravo į Vilniaus universitetą.

Pasimatymų bulvaras

Dar grįžkime į vadinamuosius humanitarinius Kauno laikus. Universiteto humanitarų aukšte dažnai vykdavo literatūros popietės, kuriose savo kūrybą skaitydavo būsimieji poetai ir prozininkai. Ypač pasireikšti mėgdavo studentai Antanas Miškinis ir Jonas Aistis, kuriuos Kazys Binkis praminė dvyniais, kiti pravardžiuodavo "graudaus sopulio poetais." Literatūrines popietes rengdavo ir "Šatrijos" draugija, jos metu susirinkusiųjų dėmesį patraukdavo Vytautas Mačernis. Į "Ekspres" brolijos susirinkumus sugužėdavo ir miesto literatai. Brolijoje aktyviai veikė Antanas Venclova, Bronys Raila, Pranas Morkūnas, Leonas Skabeika.

Kūrybos popietėse, vakaruos prasidėjo poetų Bernardo Brazdžionio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus (Aisčio), Kazio Bradūno, Henriko Radausko, prozininkų Antano Vaičiulaičio, Petronėlės Orintaitės, Kazio Jankausko ir kitų kūrybinis kelias. Kaip daugelis to meto asmenybių yra rašę savo prisiminimuose, humanitarų aukštas pertraukų metu virsdavo pasimatymų bulvaru. Čia padiskutuoti mėgdavo užbėgti ir kitų fakultetų studentai. Didiesiems rūmams pagrįstai prigijo dar vienas pavadinimas - Humanitarų rūmai. Ryškios fakulteto asmenybės sukūrė nepakartojamą šių rūmų atmosferą, paliko įsimintiną pėdsaką universiteto istorijoje.

1940 metais atgavus Vilniaus kraštą į Vilnių persikėlė Humanitarinių mokslų ir Matematikos-gamtos fakultetai, o Didžiuosiuose rūmuose įsikūrė Statybos fakultetas (vienas iš trijų likusių universitete).

Paskutinis VDU rektorius S.Šalkauskis su sūnum Julium ir žmona J.Paltarokaite. / Šalkauskių asmeninio archyvo nuotrauka

Antrojo pasaulinio karo metais Didieji rūmai virto vokiečių karo ligonine. Iš pusrūsio išmėtę bibliotekos knygas vokiečiai įsirengė slėptuvę. Po karo spaudinių tvarkymas užtruko daugiau nei metus.

Kai 1950 metais Kaune buvo įkurtas Politechnikos institutas (KPI), jis iš VDU paveldėjo penkerius rūmus. Buvusiuose Didžiuosiuose, dar kitaip vadintuose Humanitarų rūmuose, įsikūrė Mechanikos fakultetas.

Kai atgavus nepriklausomybę KPI tapo KTU, šie rūmai atiteko Socialinių mokslų fakultetui. Prisimenant, jog kažkada VDU Humanitarinių mokslų fakultetui priklausė Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos institutas, tai buvo bent kažkiek arčiau istorinio tęstinumo. Todėl dabartinių KTU reformų užmojis (socialinių mokslų fakulteto studentus iš čia iškėlus atkelti ekonomistus), universiteto istoriją žinantiems žmonėms atrodo tarsi panieka ryškų pėdsaką ne tik Kauno, bet ir Lietuvos istorijoje padariusiai šių rūmų praeičiai. Dabartinių reformų autoriams atrodo, jog šiuo metu yra svarbesnių dalykų, nei kas kur sėdės ir pro kurį langą žiūrės. Ar išgirs jie vieni kitus ir ras protingą kompromisą?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"