TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Keistame vorų pasaulyje gausu paslapčių

2008 12 09 0:00
Aptikęs savo kabineto kampe vorą, gamtininkas A.Vilkas nudžiunga.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Daugumai mūsų nariuotakojai šlykštūs, kai kuriems net baisūs. Nesuskaičiuosi, kiek žmonių mėgsta šunis, kates, paukščius, drugius, augina žuvis ir roplius, yra net vilkų apsaugos organizacija, o vorai domina net nedaugelį gamtininkų. Tad mažeikiškio Algirdo Vilko pomėgis - išskirtinis.

Mažeikių jaunųjų gamtininkų stoties valytoja, aptikusi kuriame nors kampe voratinklį, susimąsto - valyti ar palikti? Žinoma, valyti reikėtų, tačiau šios įstaigos direktorius Algirdas Vilkas vorus mėgsta ir net renka - spinta jo kabineto kampe prikimšta šių gyvių...

Arachnologas (arachnologija - mokslas apie vorus) A.Vilkas tikina, kad vorų gyvenimas labai įdomus, jame galima įžvelgti net tarsi tik mums, žmonėms, būdingą draugystę, pasiaukojimą ir panašių dalykų.

Antai juostuotasis plūdrius - dažnas, ant žolių kūdrose ir kitose drėgnose vietose gyvenantis vienas didžiausių (siekia 2 cm) Lietuvos vorų. Iš kiaušinėlių išsiritę jo jaunikliai kurį laiką būna draugiškai sulipę į vieną kamuolėlį. Kai jį kresteli, voriukai pasklinda ir išsislapsto, tačiau netrukus vėl susirenka į kamuoliuką. Savarankiški jie tampa tik užaugę.

Kilpininkų šeimos vorė maitina jauniklius iš savo burnos - atryja jiems suvirškintą maistą. Savo palikuonimis rūpinasi ir guolininkų patelė - išgąsdinta čiumpa ir nešasi kokoną, o išsiritusius voriukus sergsti, kol šie suauga.

Kai kurių rūšių vorės, padėjusios kiaušinėlius savo numegztame voratinkliniame kokone - namelyje, įlenda į jį ir aklinai užsimezga. Jos čia tūno tol, kol nugaišta ir tampa maistu išsiritusiems jaunikliams.

Patelė suėda patiną

Kanibalizmas vorams nėra svetimas - daugelis jų mielai sudoroja silpnesnį gentainį, jei tik pasitaiko proga. Antai paprastųjų guolininkų (šių vorų esama ir Lietuvoje) patinai, kaip ir daugelis vorų patinų, prieš "tuoktuves" atvelka patelei grobį - tarsi įsiteikia jai. Kol ši doroja "dovaną", patinas, kuris, beje, būna mažesnis už patelę ir ne toks spalvingas, daug negaišdamas skuba su ja poruotis. Skubėti yra pagrindo - mat patelė po poravimosi gali atsisukti ir suryti savo "kavalierių". "Jei patinas užsižiopso, taip ir atsitinka, tačiau dažniausiai jis spėja pasprukti", - sako A.Vilkas.

Galbūt todėl vorai po tuoktuvių šeimų nesudaro - atlikęs darbą patinas iškeliauja savais keliais, o būsimais palikuonimis tenka rūpintis patelei. Toji parankioje vietoje, kur gana šilta, drėgna ir ramu, padeda kiaušinėlius. Iš jų išsirita kelios dešimtys ar net keli šimtai voriukų.

Dauguma vorų gyvena tik vienus metus. Per tą laiką jie išveda vieną ar dvi vadas jauniklių. Tik kai kurie vorai, pavyzdžiui, juostuotieji plūdriai, išgyvena dvejus metus.

Ir taip didelė bei įvairi vorų armija būtų dar didesnė, jeigu jų nelestų paukščiai. O vorai sudoroja begalę musių ir kitokių įvairių vabzdžių, tarp kurių, kaip žinoma, yra daug kenkėjų. Taigi vorai - labai reikalinga gamtos dalis.

Vorų "krikštatėvis"

Studijuodamas biologiją Vilniaus universitete A.Vilkas ilgai neapsisprendė, kuo būti - botaniku ar zoologu, mat patiko ir augalai, ir gyvūnai. Pasirinko genetiko specializaciją, o baigęs studijas ir parvykęs dirbti į gimtuosius Mažeikius toliau domėjosi visomis gamtos sritimis. Tačiau labiausiai jį išgarsino vorai - dabar A.Vilkas yra bene žymiausias arachnologas Lietuvoje.

"Šie gyvūnai tebėra mažai ištirti, jų gyvenimas mums, žmonėms, vis dar labai paslaptingas. Galima padaryti daug atradimų", - taip savo apsisprendimą tyrinėti vorus aiškina A.Vilkas ir juokais priduria: galėjęs domėtis ir vilkais, bet apie juos žinoma kur kas daugiau negu apie vorus.

Manoma, kad Lietuvoje gyvena maždaug 700 rūšių vorų, tačiau bent trečdalis jų dar nerasti. Kasmet aptinkamos kelios naujos rūšys, o į Raudonąją knygą įrašytos tik dvi. Daugelis vorų iki šiol turėjo vien lotyniškus vardus. A.Vilkas prieš keliolika metų suteikė jiems ir lietuviškus pavadinimus, išleido vardyną.

Lietuviškų vorų tyrinėjimus arachnologas aprašo savo sukurtame interneto tinklalapyje www.vorai.lt/mke. Šiomis dienomis išleistas A.Vilko parengtas 2009 metų vorų kalendorius.

Gamtininko kabineto kampe stovinčioje spintoje - daugybė stiklainių ir buteliukų su vorais. "Čia jų daugiau kaip tūkstantis, o rūšių - apie 200", - paaiškina A.Vilkas. Eksponatai užkonservuoti 70 laipsnių spiritu. Kitaip supūtų. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis laikomi jie ilgainiui praranda savo spalvas.

Galbūt todėl A.Vilkas savo kolekcijos nedemonstruoja atvirose lentynose kaip muziejuje - beprasmiška, kita vertus, galbūt ne visiems Gamtininkų stoties lankytojams tai patiktų. Be to, daugelis vorų yra mažyčiai, kai kurie - vos milimetro, tad plika akimi mažai ką įžiūrėsi.

Aukos kūną išgeria

Arachnologas atkemša vieną buteliuką, pincetu ištraukia iš jo didoką vorą ir deda ant specialios lėkštelės po mikroskopu. Įjungia greta stovintį kompiuterį - monitoriaus ekrane išryškėja voro vaizdas stambiu planu. Mat prie mikroskopo prijungta kamera, kuri ir perduoda vaizdą į kompiuterį.

Tokiu būdu A.Vilkas ir tyrinėja savo "laimikius", randamus per išvykas į gamtą. Itin detaliai gamtininkas yra ištyręs Mažeikių rajono ir gretimame Akmenės rajone esančio Kamanų valstybinio rezervato vorus. Juos "šienavo" entomologiniu tinkleliu, rinko iš specialiai įrengtų gaudyklių, kratė nuo medžių ir krūmų į išskleistą skėtį, net buvo įsmukęs į akivarą pelkėje.

"Tai plyšinis kampavoris, - įvardija mikroskopu apžiūrimą vorą A.Vilkas. - Šiemet paskelbtas Europos voru. Pavadinau jį plyšiniu todėl, kad mėgsta tūnoti kambarių plyšiuose už radiatorių, rūsiuose, sandėliuose, namų kertėse. Vienas didžiausių ir labiausiai į akis krintančių vorų, kurių galime rasti savo namuose. Būtų gerai, jei pamatę šį vorą žmonės praneštų man, atsiųstų jo nuotrauką."

Atskirti plyšinį nuo kitų vorų nesunku - jo paskutinė, ketvirta, pora kojų yra ilgiausia ir gali siekti iki 3 centimetrų. Tai ir suteikia jam kone gigantiško gyvio vaizdą, nors kūnas nėra didelis. Beje, vorų kojos - puikus gamtos išradimas. Jomis šie gyvūnai gali judėti įvairiu paviršiumi, įlindę į plyšius - įtraukti.

Plyšiniai kampavoriai aukoms medžioti pina netaisyklingus voratinklius. Įsižiūrėję į tokį tinklą pamatysite lyg ir vamzdelį. Jo viduje voras ir tūno. Vos tik musė ar kitoks vabzdys nutupia ant voratinklio, jis sudreba. Tai pajutęs voras kaipmat iššoka ir įkanda aukai - taip įšvirkščia nuodų, kurie ją suparalyžiuoja. Paskui suleidžia virškinimo sekreto ir aukos kūnas netrukus tampa skystas. Vorui tereikia jį išgerti. Iš vabzdžio lieka tik skeletas.

Ne visi vorai gaudo grobį tinklais. Kai kurie aukas užpuola iš pasalų, prieš tai jų patykoję. Antai geltonasis žiedvoris įsikuria ant augalų žiedų ir prisitaiko prie jų spalvos: ant geltono žiedo tampa geltonas, ant raudono - raudonas ir t. t. Vos tik greta nutupia bitė ar kitas vabzdys, voras stveria jį.

Kai kurie kiti vorai, tarkim, plėšriavorių šeimos atstovai, prisėlina arba tyko nejudėdami vienoje vietoje, kol auka prisiartina, o tada čiumpa ją. Dar kiti paspendžia vabzdžiams spąstus prie savo urvelių. Įsipainioja koks nors - kaipmat nusitempia į urvelį ir sudoroja.

Dabar, vėlų rudenį, galima pamatyti tik kambarinių vorų. O laukiniai žiemoja plyšiuose, tarp lapų, po medžių žieve, kitose saugiose vietose. Tačiau dauguma jau nugaišę - tik patelių padėti kiaušinėliai likę. Pavasarį iš jų išsiris nauja vorų karta.

Atsargiai - diegliavoriai

Pastatuose vieni dažniausių - ilgakojai virpūnėliai. "Jų galima aptikti kone kiekviename kambaryje. Nagi pasidairykime, - gamtininkas A.Vilkas atsistoja ir apmeta žvilgsniu savo kabineto sienas, - aha, štai! Matot?"

Iš tiesų kampe virš sekcijos išvydau ramiai savo tinklą mezgantį vorą. "Virpūnėliu pavadinau jį todėl, kad paliestas pradeda drebėti. Gyvena dažniausiai vonios kambariuose, tualetuose, kur drėgna ir šilta", - paaiškina A.Vilkas.

Galbūt jūs ramų vakarą stebėjotės: kažkas kambaryje čirpia, trukdo miegoti. Svirplys? Ne - čirpia tyliau, bet ne mažiau energingai. Tačiau pamatyti sunku...

Tai ne vaiduoklis, o dvitaškis brėžius. Šis namų muzikantas voras griežia pilvelio dygliukais - trina juos į krūtinės kraštelius. Šia tuoktuvine giesme dvitaškis brėžius vilioja patelę.

O laukuose, pievose gyvena daug kryžiuočių vorų. Taip jie vadinami dėl kryžiaus, puošiančio nugaras. Šie vorai, kaip ir dauguma kitų, žmogui visiškai nepavojingi, išgąsdinti - sprunka, tik užspeisti į kampą grasindami iškelia koją.

Tačiau kai kurių rūšių vorų verta pasisaugoti. Tarkim, diegliavorių. Jų cheliceros (žandai, kuriais pastveria auką ir praduria jos kūną) labai stiprios. Skauda ne ką mažiau, negu įgėlus bitei, o alergiško žmogaus kūnas įkąstoje vietoje gali sutinti.

Diegliavorių šiltuoju metų laiku būna pievose, čia jie įsikūrę ant augalų. Kanda tik gindamiesi. Pavyzdžiui, pamatysi ant smilgos mažą iš voratinklio supintą kamuoliuką ir susidomėjęs paimsi apžiūrėti - iš to kamuoliuko išlindęs klajoklinis diegliavoris, ko gero, krimstelės į ranką, nes gins kokoną, savo kiaušinių dėtį.

Todėl ne be reikalo daugelis žmonių baiminasi imti vorus į rankas. "Tyrinėjau šimtus vorų, tačiau ir pats vengiu juos liesti - kai kurie pikti, ne vienas yra krimstelėjęs", - prisipažįsta mažeikiškis.

Tačiau, anot jo, pernelyg bijoti šių gyvūnų neverta. Kai kurie itin jautrūs žmonės net serga arachnofobija - liguistai, tiesiog paniškai bijo vorų. Dėl to vengia iškylų į gamtą, o įžengę į kambarį pirmiausia apžiūri sienas, ar nėra kur nors voro.

Puola net paukščius

Tikriausiai daugeliui ne viename filme teko matyti, kaip tūkstančiai vorų apspinta žmogų. "Niekai, - nusijuokia arachnologas A.Vilkas, - tokie filmai skirti tam, kad įvarytų baimės. Vorai puola tik vabzdžius."

Tiesa, paukštėdos - vieni stambiausių pasaulyje vorų - ieško paukščių lizdų ir gali sudoroti neseniai išsiritusius jų jauniklius, tačiau tenkinasi ir žiogais, skėriais bei kitais vabzdžiais.

Alkaną vorą išduoda susiraukšlėjęs jo pilvelis. Tai gerai žino jų augintojai, kurių Lietuvoje vis daugėja. Globoti tarantulus, paukštėdas ir kitus egzotiškus vorus tampa kone mada. A.Vilko interneto tinklalapyje yra patarimų, kaip prižiūrėti šiuos gyvius, tačiau jis pats tuo nesižavi ir nei namie, nei Gamtininkų stotyje vorų neaugina.

"Neseniai viešėjau pas kolegą gamtininką latvį. Jis turi puikią kolekciją orchidėjų, įvairių roplių ir tarantulą - didelį atogrąžų kraštų vorą. Kolega prisipažino: "Visus savo augintinius paglostau, tik tarantulo neimu į rankas", - pasakoja A.Vilkas.

Arachnologas pataria: jei nusprendėte auginti vorą, pirmiausia tiksliai sužinokite, kokios jis rūšies, paskaitykite apie jo įpročius. "Priešingu atveju rizikuojate turėti nemalonumų. Voras gali įkąsti, be to, nuo jo atitrūkę plaukeliai gali sukelti alergiją", - įspėja gamtininkas.

Lietuvoje pavojingų nėra

Paukštėdų, tarantulų Lietuvos gamtoje nėra. Tik atogrąžų kraštuose veisiasi ir tokie pavojingi vorai kaip juodosios našlės. Nuo jų įkandimo mirė ne vienas žmogus. "Nuvykę į Australiją ir kitus egzotiškus kraštus, kur gyvena nuodingų vorų, mūsų žmonės turėtų ginti šalin smalsumą ir apeiti tokius vorus iš tolo", - moko A.Vilkas.

Svetimų kraštų vorų gali atkeliauti pas mus ir su vaisiais bei kitomis prekėmis, kurių atvežama dabar iš viso pasaulio. "Vienas kaunietis man pasakojo parsinešęs iš parduotuvės vaisių. Kai susiruošė valgyti, žiūri - ant vieno keistas voriukas. Nufotografavo, atsiuntė man nuotrauką - labai gražus. Gaila, pavadinimo nežinojau. Nusiunčiau nuotrauką vokiečių arachnologams, bet ir šie rūšies nenustatė", - pasakoja gamtininkas.

Kai kurie egzotiški vorai atkeliauja į mūsų kraštą dėl šiltėjančių orų. Galbūt todėl pastaraisiais metais Lietuvoje padaugėjo vapsvavorių - gražių, spalvingų vorų, kurių kūnas panašus į vapsvos.

Prieš keletą metų vapsvavorių buvo aptikta tik prie Klaipėdos, paskui jų rasta Lazdijų rajone, dar vėliau - Žemaitijoje prie Platelių, o dabar pranešimai apie šiuos įdomius vorus pasiekia A.Vilką iš daugelio Lietuvos vietų. "Gali būti, jog šilti pietvakarių vėjai atneša vorų iš Lenkijos, Vokietijos, atklysta jų net per Baltijos jūrą iš Švedijos ir kitų šalių, o mūsiškiai nukeliauja ten", - svarsto gamtininkas.

Tikriausiai daugeliui teko matyti daugybę vorų ir voratinklių bobų vasarą. Tomis dienomis šiems gyviams pabunda klajoklių instinktas: jie užlipa ant kokio nors augalo viršūnės ir tol leidžia voratinklį, kol vėjas jį su visu voru atplėšia nuo augalo, pakelia aukštyn ir nulakdina. Taip vorai gali nukeliauti daug kilometrų.

Ne mušk, o išnešk

Jei žmogus mokėtų statyti taip, kaip tai daro voras, suręstume nepaprastai aukštus dangoraižius. Juk vorų tinklai labai tvirti, nes išausti iš nepaprastai stiprių siūlų, kuriuos šie keisti gyvūnai pagamina savo pilvelyje iš baltymų. Nuostabus gamtos išradimas. Voras kryžiuotis yra tik centimetro dydžio, tačiau jo voratinklis siekia net pusę metro. O kai kurie vorai savo tinklais apipina ištisus laukus.

Lietuvoje vorai kiek išsamiau ištirti tik saugomose gamtos teritorijose, ypač rezervatuose. Tačiau šiais įdomiais gyvūnais domimasi vis daugiau. JAV mokslininkai porą vorų kryžiuočių net įkurdino kosminėje stotyje ir vaizdo kamera stebi, kaip jie nesvarumo sąlygomis pina tinklus ir gaudo vaisines museles, kurių iš Žemės įdėta užtektinai. Iš pradžių voratinkliai buvo chaotiški, bet netrukus vorai kosmose apsiprato.

Seni žmonės spėja: jei voras savo siūlą ilgina - bus giedra, jei trumpina - lauk lietaus ar net audros. Daug voratinklių rodo gražią dieną.

Tačiau kodėl sakoma, kad užmušti voro negalima - jie neša laimę? A.Vilkas gūžteli pečiais. "Nežinau. Bet šis prietaras neblogas. Radai vorą - ne mušk, o išleisk jį į lauką. Bijai - rankomis neimk. Susuk iš laikraščio tūtą ir įgink ten vorą. Jis nulįs į tamsiausią kampą ir be vargo išneši", - moko gamtininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"