TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kiekvienas medis turi savo kirmėlę

2012 06 04 8:15

Botanikė Gintarėlė Jurkevičienė Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose prie augalų ir augalams lankstosi jau daugiau kaip 35 metus, tačiau prisipažįsta vis dar nepripratusi prie augalijos stebuklo.

Gintarėlė neslepia, kad apsiverkia, kai kas nors nukerta medį ar krūmą. "Kai nušąla augalas, neatlaikęs žiemos, taip pat verkiu. Daug savo sodintų augalų esu apraudojusi", - prisipažino moteris.

Kulių miestelyje (Plungės r.) augusi Gintarėlė sako esanti botanikė iš pašaukimo - jau nuo mažens šeimininkavusi močiutės darželyje. "Kai dar nėjau į mokyklą - prieš kokius penkiasdešimt metų, - senelės sodyboje švytėjo bijūnai, narcizai, žaliavo rūtos, vešėjo vienadienės ir flioksai, kvepėjo diemedis ir mėtos. Iš vasarinių augalų atsimenu kosmėjų ir rožūnių gausybę. Tokių ir dar kitokių gėlių buvo pilni darželiai prie viso Kulių miestelio žmonių trobų. Bėgant metams čia surasdavo savo vietą nauji augalai ir malonindavo vietos žmonių širdis", - prisiminė žemaitė.

1976 metais Gintarėlė, baigusi Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, gavo paskyrimą dirbti šios aukštosios mokyklos Botanikos sode - kiekvieno tų laikų botaniko svajonė. Tuomet sodas Kairėnuose dar tik buvo kuriamas, pati pradžia sostinės pašonėje, mat jau nebetilpo Vingio parke, kuriame iki tol buvo, dalis ir dabar tebėra.

Gintarėlė kartu su kolegomis sodino šimtus medžių, krūmų, gėlių. Dabar tie medžiai nebemaži, augalų sode - per 10 tūkst. pavadinimų. Vilniaus botanikos sodas tapo turtingiausias visoje Lietuvoje.

Nemažai kolegų per tą laiką pasikeitė, ir sodo direktorius jau bene trečias, o Gintarėlė darbuojasi jame visais metų laikais, net žiemą, kai užpustyti augalai miega ir, atrodo, nelabai čia yra ką veikti. "Susigadiname sveikatą tuomet sėdėdami prie popierių ir laukdami, kada vėl galėsime lakstyti po sodą", - juokėsi moteris.  

Kaip įamžinti save

Kai į Vilniaus botanikos sodą Kairėnuose atvyksta žurnalistų, pabūti jų gide administracija dažniausiai siunčia Gintarėlę. Direktorius tam darbui pernelyg rimtas, be to, amžinai apsivertęs popieriais, atstovas spaudai - pernelyg jaunas, o Gintarėlė - kaip tik: botanikė, seniai čia dirba, moka gražiai pakalbėti, prireikus, ir parašyti bei nufotografuoti.  

Tad ir pėdiname dabar paskui ją per sodą. Kepina saulė, nerimsta strazdai, devynbalsės ir kitokie giesmininkai. Užsidėjusi plačiabrylę skrybėlę Gintarėlė džiaugiasi, kad dar nelabai karšta, todėl ryžtingai kylame į kalvą buvusio Kairėnų dvaro parke pro šimtamečius jo medžius.

Ką ten šimtamečius - štai toms vešlioms liepoms, kaip sakė G.Jurkevičienė, mažiausiai 200 metų, jos čia galbūt dar iš tų laikų, kai dvarą valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai Isaikovskiai, vėliau - Sapiegos, Lopacinskiai. "Mes juokingai jauni palyginti su tais medžiais", - svarstė vedlė.

Šitaip pradžiuginti pražygiuojame pro pamatų griuvėsius - tiek telikę iš kadaise čia stūksojusių dvaro rūmų - ir atsiremiame į senovinį fontaną, kuris, atrodo, per stebuklą išliko iš anų laikų. Žinoma, nėra visiškai taip. Jį sutvarkė tik prieš keletą metų. Restauratoriai pasitaikė geri, todėl dabar eglių ir kitos žalumos įrėmintas fontanas jaukiai purškia kaip prieš šimtą ar daugiau metų.

"Kai čia ateinu, apima keista nuotaika - tarsi būčiau Palangoje, Birutės parke", - sakė Gintarėlė. Aplink - angliško stiliaus parkas: nuskustos vejos, prie fontano ir takų - dailūs vardiniai suoleliai.

Vardiniai todėl, kad ant jų atlošų pritvirtintos žalvario lentelės, kuriose išgraviruotos tų suolelių fundatorių pavardės. Šią madą Vilniaus botanikos sodo darbuotojai nusižiūrėjo pavažinėję po Didžiosios Britanijos ir Vokietijos sodus. Pasiūlė tokią idėją ir Vilniuje - prigijo, žmonės aukoja, džiaugiasi savo pavardėmis ant suoliukų, be to, ir sodo svečiams prisėsti patinka. Kur kas geresnis savęs įamžinimas negu ant paminklų kapinėse.

Alyvų kalne

"Jei jau pabodusios monokultūrinės trumpai kirptos vejos, kurių šiais laikais pilna net nuošaliuose kaimuose, galime nuraminti - tokių Vilniaus botanikos parke nėra labai daug. Čia nestinga ir tikrų lietuviškų senovinių pievų. Vis daugiau dėmesio pradedama skirti savaiminei, natūraliai Lietuvos florai. Labai tuo džiaugiuosi, man rūpi, kad mūsų flora nebūtų pastumdėlė. Visoje Europoje natūralūs augalai tampa madingi, ir juos sėja, sodina, o mums juk nei sėti, nei sodinti nereikia - savaime auga. Telieka susmaigstyti lenteles su užrašais ir parodyti", - aiškino G.Jurkevičienė.

Brangenybėmis ji vadina čiobrelius, dobilus, migles, raktažoles, snapučius, pelėžirnius, ramunes ir šimtus kitų mūsų krašto augalų, kurie dažnam žmogui tėra paprasčiausios žolės. Kai kurios jų veši pievoje, mėgstamoje drugių, todėl ir pavadinta Drugelių pieva - tai liudija užrašas lentelėje.

Patraukiame į gėlininkų valdas - Gėlių slėnį, už kurio stūkso Alyvų kalnas. Taip jis pavadintas dėl to, kad ten dera daugiau kaip pusantro šimto veislių alyvų krūmų. Gegužės pradžioje tas kalnas traukė daugybę smalsuolių, o dabar paprastosios alyvos baigia žydėti, užleisdamos vietą pekininėms, amerikinėms ir kitokioms.

Užtat jau pražydo daug gėlių - antai prie tvenkinio (Vilniaus botanikos sode jų net 14) mėlynuoja vilkdalgiai, geltonuoja burbuliai, raudonuoja žiognagės, skleidžiasi oranžiniai viendienių žiedai. Birželį įvairiaspalvius žiedų burbulus išskleidžia bijūnai - tada jų mėgėjams būna šventė. Vilniaus botanikos sode auginama apie 3 tūkst. pavadinimų gėlių, iš jų maždaug 600 sukūrė Lietuvos gėlių selekcininkai.

O kokie augalai patinka mūsų vedlei? "Buvau surinkusi apie 150 veislių penstemonų kolekciją, žavėjausi jais beprotiškai", - prisipažino G.Jurkevičienė. Dabar jai gražiausios lianos, todėl pro didžiulį rožyną traukiame į dendrologinę sekciją, kurioje botanikė šiuos augalus veisia ir augina. Čia nuo ankstyvo pavasario iki vėlaus rudens žydi raganės, aktinidijos, sausmedžiai, smaugikai, vynmedžiai, kitos lianos. Tai gausiausia jų kolekcija visoje Lietuvoje. "Noriu parodyti žmonėms, kad lianų gali būti ir neįprastų", - teigė Gintarėlė.

Kam reikalingi sodai

"Kožnas" medis turi savo kirmėlę", - mįslingai skelbia užrašas prie apdžiūvusio nediduko dviskiaučio ginkmedžio. "Kiekvieną mūsų kas nors graužia - tą medelį taip pat. Paskaitę tokius žodžius žmonės gal užjaus tą vargšelį, juk jis stengiasi", - kalbėjo Gintarėlė.

Iš visų jėgų į gyvenimą kabinasi ir greta žaliuojantis geltonžiedis tulpmedis. Tikriausiai šių abiejų medžių "kirmėlė" - nelabai svetingos svetimžemiams augalams mūsų žiemos. Kauno botanikos sode šilčiau, todėl ten lengviau negu Vilniuje užauginti šilumą mėgstančius egzotus. O sostinės botanikams tenka paplušėti, kad jų augintiniai neiššaltų.

Užtat Vilniaus botanikos sode puikiai jaučiasi bukas, kurį čia per Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II vizitą Lietuvoje 2006 metais pasodino jos vyras, Edinburgo hercogas Philipas. Medelis jau nemažas, šviečia rausvais lapais žalių juodalksnių apsuptas. "Kai hercogas sodino šį buką, buvo vėsu, mes stirome su striukėmis, o hercogas vilkėjo tik švarką ir neatrodė, kad jam šalta - britai prie darganos pripratę", - prisiminė G.Jurkevičienė.

Vilniaus botanikos sode auga ir daugiau vardinių medžių: trakinis klevas, pasodintas botaniko profesoriaus Antano Minkevičiaus atminimui, Baltijos kelio 20-mečio raudonasis ąžuolas, Lietuvos ir Kanados bendradarbiavimą įamžinantis cukrinis klevas ir kiti. Kol apžiūrinėjome medžius, vieno jų paunksnėje jaukiai įsitaisė katė. "Mes ją vadiname Botanike, nes labai domisi augalais", - pagyrė įnamę Gintarėlė.

Katė, žinoma, neblogai, tačiau darbo rankų Vilniaus botanikos sode trūksta. Antai G.Jurkevičienės kuruojamoje dendrologijos kolekcijoje - apie 2,6 tūkst. pavadinimų augalų, o juos ravi, sodina, geni, prižiūri tik du žmonės. "Argi aukštųjų mokyklų studentai botanikai neateina padirbėti?" - paklausiau.

"Ateina dažniausiai tik tie, kurie kilę iš kaimo, - juos dar traukia žemė. Taip pat jaunimas, kuris botanikos studijas pasirinko iš pašaukimo. Globodami augalus studentai geriau juos suvokia, mato "kitu kampu". Tačiau paprastai tai trunka tik vieną semestrą", - apgailestavo G.Jurkevičienė.

O gal vertėtų pasiūlyti gamtos mėgėjams prižiūrėti "savo" kampelius šiame sode, panašiai kaip leista turėti vardinius suolelius? Tarkime, lentelės informuotų, kas rūpinasi vienais ar kitais augalais. "Gal ir reikėtų perduoti šią idėją direktoriui", - svarstė Gintarėlė.

Prie puošniais baltais žiedais aplipusio halesijos krūmo G.Jurkevičienė papasakojo, kaip dažnai atsitinka botanikams. "Pasėji kurio nors augalo sėklą ir lauki, kol išdygs. Lauki metus, antrus, trečius - nieko nėra, todėl išverti iš vazonėlio žemes į šiltnamio pašalį ir pamiršti. Paskui pamatai - ogi kažkas ten įdomus išlindo!" - juokėsi G.Jurkevičienė.

Šitaip atsitiko ir su šios halesijos, arba smulkiažiedžio skambenio, sėklele. Tarsi netyčia išdygusį augalėlį, kurio gimtinė - Šiaurės Amerika, botanikė perkėlė į sodą. "Kai persodinau, pražydo. Užpernai vienas žiedelis, pernai keli, o šiemet - štai koks gražumas", - džiaugėsi halesija Gintarėlė.

"Medį pažinsi iš vaisių" - šis žinomas posakis užrašytas prie graikinio riešutmedžio. Na taip, riešutus mėgsta daugelis. "O man ir jo žirginėliai patinka, kurių dabar pribirę po medžiu. Neretai pastebiu, kaip žmonės vaikšto po mūsų sodą ir stabteli tokiose vietose. Vadinasi, jie regi grožį, gamtos meną", - įsitikinusi pašnekovė.

Botanikei ypač patinka matyti sode vaikštinėjančias mamas su vaikais. "Jos labai protingai elgiasi. Vaikas, nuo mažens matydamas grožį, neįsivaizduos be jo gyvenimo. Gamtos grožį reikia rodyti nuo kūdikystės, gal net nuo įsčių. Nėščios moterys turėtų kuo daugiau laiko praleisti gražiose, ramiose vietose, kad vaikelis gimtų ramus, geras ir mėgtų grožį", - aiškino G.Jurkevičienė, jau ir pati turinti vaikaitę.

Ramina nervus

Štai rododendrynas. Jame auga daugiau kaip 130 rūšių rododendrų (japoniškų azalijų), kilusių iš Kinijos, Japonijos, Šiaurės Amerikos, Himalajų ir kitų tolimų kraštų. Dabar - pats jų žydėjimas, tik gaila, kad kai kurių viršutinės šakelės žiemą šiek tiek apšalo. Ore tvyro stiprus kvapas. Vieniems jis nuostabus, kitiems - pernelyg sunkus.

Šalia rododendryno netrukus vartus atvers japoniškas sodas. Botanikos sodas, padedamas Japonijos ambasados Lietuvoje, užmezgė ryšius su japoniškų sodų kūrėjais Hiroshi Tsunoda ir Hajime Watanabe. Pagal jų planą prie tvenkinio, kurio krantuose prikrauta akmenų, baigiamas kurti japoniškas pasivaikščiojimo sodas. Įrengtas upelis su kriokliu, tvenkinyje supilta sala, nutiesti apžvalgos takai.

Sodelyje auga keliasdešimties veislių rododendrai, lyonijos, kiti Tolimųjų Rytų augalai. Dirvą jiems teko ruošti specialiai - atvežti durpių, apmulčiuoti pušų spygliais.  

Kiekvieną dieną, ypač pavasario ir rudens savaitgaliais, po Vilniaus botanikos sodą vaikštinėja žmonės. Po vieną ir grupelėmis, su gidais ir savarankiškai. Nemažai jų suvilioja ir čia organizuojami įvairūs renginiai. Antai gegužę Botanikos sode šurmuliavo mugė "Lietuvos žiedai", jaunimas traukė į džiazo koncertus "Flora Jazz 2012". Birželį prasideda ir visą vasarą vyks "Kristupo piknikai". Originalios sode būna Tarptautinė biologinės įvairovės ir Žolynų dienos, Tyrėjų naktis, vyksta Žemės ir aplinkos meno bei kitokios parodos, veikia Gamtos muziejus.

Daugiau kaip 50 tūkst. žmonių kasmet šioje žalioje oazėje pailsi nuo miesto triukšmo, nuramina pasaulinių ir asmeninių krizių ištampytus nervus ir įsitikina, kokia graži Lietuvos gamta. Gal net susimąsto - stebuklas, kad augalas auga.     

Trumpai                  

Vilniaus universiteto botanikos sodas įkurtas 1781 metais tuometinio Vilniaus universiteto profesoriaus botaniko Joanesso Emmanuelio Giliberto iniciatyva. Nedideliame plotelyje prie universiteto ir šiltnamyje (dabar čia - Pilies gatvė) augo maždaug 500 pavadinimų augalų.

1784 metais vadovavimą sodui perėmė kitas mokslininkas - Georgas Forsteris. 1799-aisiais Botanikos sodas buvo perkeltas į erdvesnę vietą Pilies kalno papėdėje - Sereikiškes. Tai padarė ir augalus prižiūrėjo Stanislovas Bonifacas Jundzilas. XIX amžiaus pradžioje sodas išsiplėtė iki daugiau kaip 8 tūkst. pavadinimų augalų.

Carinei Rusijai numalšinus 1830 metų sukilimą buvo uždarytas jį rėmęs Vilniaus universitetas, vėliau - ir Botanikos sodas. Daug jo kolekcijų, herbarų, sėklų išgabenta į Rusiją. Tik 1919 metais lenkų botanikai atkūrė sodą, tačiau jau Vingio dvarvietėje. Čia, šiek tiek daugiau kaip 7 ha plote, Botanikos sodas glaudėsi iki 1974 metų, kai buvo nutarta skirti jam dar 150 hektarų sklypą Kairėnuose, už 6 km nuo sostinės.  

Dabar Vilniaus botanikos sodas - Vingio ir Kairėnų kolekcijos - yra didžiausias Lietuvoje ir turtingiausias augalų. Beveik 200 ha plotuose auginama per 10,5 tūkst. pavadinimų augalų, iš jų 102 įrašyti į Pasaulio, 48 - į Lietuvos raudonąsias knygas.  Įspūdingiausios - rododendrų, alyvų, lianų, bijūnų, jurginų, svogūninių gėlių kolekcijos, bene didžiausia Europoje - serbentų kolekcija.

Sode veikia Biotechnologijų ir genetikos laboratorija, Žolinių dekoratyvinių augalų, Dendrologinių, Pomologinių, Uždaro grunto, Lietuvos savaiminės floros kolekcijos. Jas prižiūri 82 darbuotojai, tarp jų apie 10 mokslininkų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"