TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kirtimų stigma: neraštingi romų vaikai

2014 01 29 6:00
Sociologė dr. V.Petrušauskaitė neseniai apgynė disertaciją, skirtą analizuoti ankstyvą romų vaikų pasitraukimą iš švietimo sistemos Vilniaus mieste. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Kirtimų tabore Vilniuje daug vaikų yra neraštingi ar nebaigę pradinės mokyklos, o pagrindinį išsilavinimą įgyja tik vienas kitas. Šį išskirtinį Lietuvos romų atvejį tyrinėjo sociologė dr. Vita Petrušauskaitė, išsikėlusi esminį klausimą, kodėl Kirtimuose gyvenančių romų vaikai taip anksti palieka mokyklą.

Kirtimų gyvenvietė labai jauna: beveik pusė iš 378 gyventojų - vaikai iki 18 metų. Dr. V.Petrušauskaitės atliktos apklausos duomenimis, 2011 metų pavasarį neraštingi ar nebaigę pradinio išsilavinimo buvo 49 proc. 10-19 metų, 46 proc. 20-29 metų ir net 52 proc. 30-39 metų Kirtimų romų. Vyresni Kirtimų gyventojai labiau išsilavinę: 45 proc. 50-59 metų romų turėjo pagrindinį išsilavinimą ir tik 21 proc. jų buvo neraštingi. Dabar padėtis tokia, kaip pabrėžė tyrinėtoja, kad jauniausios kartos neraštingumas išlieka gana didelis ir labai neraštingi mokyklinio amžiaus vaikų tėvai. Nors matyti ir teigiamų pokyčių, daugiau romų įgyja pradinį išsilavinimą, pagrindinis išsilavinimas tebėra iššūkis ir jį įgyja vos 2 proc. vaikų.

"Labai dažnai sakoma, kad viena pagrindinių romų integravimosi problemų Lietuvoje yra žemas jų išsilavinimas, o jis yra toks, nes romai nenori mokytis. Sociologai tokių individualių motyvacijų visai grupei netaiko. Jei kuri nors visuomenės grupė turi gerokai žemesnį išsilavinimą nei kitos, reikia ieškoti struktūrinių priežasčių. Ne tik pačių romų klausti, kodėl jie neina į mokyklą, bet žiūrėti, kokių sunkumų iškyla jiems dalyvaujant švietimo procese, - LŽ sakė dr. V.Petrušauskaitė. - Ir per mano tyrimą nepasitvirtino, jog romai nenori, kad jų vaikai mokytųsi. Iš tikrųjų jie sieja savo vaikų išsilavinimą su geresnio gyvenimo viltimi, ir galbūt ne Kirtimuose, tačiau patys turi gana ribotas galimybes jiems padėti. Jei nėra kompensacinės pagalbos mechanizmo iš valstybės, vaikas patenka į tokią pat situaciją kaip tėvai. Tada švietimo nelygybė, neišsilavinimas perduodamas iš kartos į kartą."

Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja dr. V.Petrušauskaitė baigė politologijos bakalauro ir socialinės antropologijos magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete. Pagal "Fulbright" programą vienus magistrantūros metus studijavo New School for Social Research universitete Niujorke, JAV. Per jungtinę Vilniaus universiteto ir LSTC doktorantūrą stažavo Lundo (Švedija) ir Centrinės Europos (Vengrija) universitetuose. Šiemet apgynė daktaro disertaciją "Ankstyvas romų vaikų pasitraukimas iš švietimo sistemos Vilniaus mieste: švietimo lauko analizė”.

Nuo pirmokėlio rūpesčių

Sociologė savo tyrimą pradėjo nuo Kirtimuose gyvenančių romų pirmokų: kokių sunkumų jie patiria pirmaisiais mokslo metais, kai atsiranda ir pirmųjų nelankymo periodų, kokių priemonių imamasi, kad vaikai sugrįžtų į mokyklą ir kaip jie jaučiasi sugrįžę. Sukaupti duomenys atskleidė bendras tendencijas. Paaiškėjo, kad vienas didžiausių sunkumų pirmokėliui jau rugsėjo mėnesį - įsigyti mokymosi priemonių, ir dažnas ateina į mokyklą jų neturėdamas. Labai aktualus ir susisiekimo klausimas, nes iš Kirtimų iki mokyklos Vilniuje gana sudėtinga septynerių - aštuonerių metų vaikui vienam atvažiuoti. Jei šeimoje nėra galimybių jo kasdien vežioti, kyla lankomumo problema. Tėvai nelabai gali padėti vaikams ir mokytis, jei, pavyzdžiui, sunkiai sekasi rašyti, nespėja klasėje pasivyti kitų, nes daug Kirtimuose gyvenančių romų patys yra neraštingi.

Palyginti gerai lanko mokyklą devynerių - trylikos metų vaikai. Kaip ir kiti tokio amžiaus mokiniai, jie yra labai motyvuoti, smalsūs, nori naujų žinių, išmokti skaityti ir rašyti. Be to, yra užtektinai savarankiški, kad vieni keliautų į mokyklą. Kai kurie mokosi geriau, kiti - prasčiau, tačiau visiems iškyla, pasak tyrinėtojos, ugdymo problemų: akademinis atsilikimas, žinių trūkumas. Jei nėra papildomos pagalbos, jie neturi lygių galimybių dalyvauti ugdymo procese su kitais vaikais.

Amžiaus tarpsniu nuo keturiolikos iki šešiolikos metų prasideda paauglystės problemos ir visiems vaikams silpnėja motyvacija mokytis, tačiau Kirtimų romų vaikai, kaip pabrėžė dr. V.Petrušauskaitė, dėl silpnėjančios motyvacijos ir daugybės problemų, apsunkinančių mokymąsi, labai dažnai nebemato prasmės lankyti mokyklą. Sugrąžinimo priemonės nėra efektyvios, todėl tokio amžiaus romų vaikai mokyklos paprastai ir nebelanko. Nuo šešiolikos metų ugdymas jau neprivalomas ir jie išbraukiami iš sąrašų.

"Jei vaikas iki šešiolikos metų baigtų dešimt klasių, įgytų pagrindinį išsilavinimą, jis turėtų visai kitokių galimybių toliau mokytis. Net jei ir darytų pertraukas, jam būtų lengviau grįžti į suaugusiųjų mokyklą nei tada, kai nėra baigęs pagrindinio ar juo labiau pradinio ugdymo, - sakė sociologė. - Tačiau kaip rodo ir ankstesni tyrimai, Kirtimuose gyvenančių romų vaikams ugdymo sunkumų kyla jau pradinėse klasėse ir jie labai anksti pasitraukia iš mokyklos."

Visuotinis bejėgiškumas

Lietuvoje visiems vaikams nuo septynerių iki šešiolikos metų mokymasis yra privalomas. Ir pareiga, ir teisė. Dr. V.Petrušauskaitė aiškinosi, kas dar, be tėvų, gali padėti romų vaikams dalyvauti ugdymo procese, kai iškyla sunkumų. Kokios yra mokytojų, socialinių pedagogų galimybės, kiek su šeimomis dirba Vilniaus miesto socialiniai darbuotojai, kaip į iškilusias problemas reaguoja vaiko teisių apsaugos institucijos. Tik apklausus pačius vaikus, jų tėvus ir vaiko teisę į išsilavinimą turinčius garantuoti specialistus, galima suprasti, pasak tyrinėtojos, kodėl po dvejų, trejų ar ketverių metų mokykloje vaikas nebenori ten eiti. Tas nenoras neatsiranda pirmoje klasėje. Jis susiformuoja pamažu, jau tapus mokyklos dalimi ir patyrus įvairių nesprendžiamų ar neišsprendžiamų problemų. Kai vaikas nuolat patiria nesėkmę, jaučiasi kitoks tarp savo bendraamžių, jis protestuodamas nori pasitraukti iš tos neigiamos erdvės.

"Vaikas yra ne tik šeimos dalis, bet ir valstybės pilietis. Valstybė privalo rūpintis jo teisių įgyvendinimu, kai tėvai dėl įvairių veiksnių negali tinkamai jų garantuoti. Tačiau dažnai mokytojai, socialiniai darbuotojai ar politinio lygmens atstovai linkę kaltinti pačius vaikus, kad šie nenori mokytis, yra nemotyvuoti, todėl nieko negalima padaryti, - pasakojo dr. V.Petrušauskaitė. - Galbūt sunkiau susitarti su paaugliu, jau turinčiu tam tikrą patirtį mokykloje, tačiau mokytojas arba kitas suaugęs žmogus visada yra galios pozicijoje ir turi daugiau galimybių nei tas vaikas ką nors pakeisti ar sugalvoti, kaip įdomiau mokytis, padėti suprasti, ko nesupranta, išspręsti konfliktines situacijas. Labai dažna tokia bejėgiškumo nuostata, kad priemonės, kurias galima taikyti, neveikia, be to, klasėje yra daug skirtingų poreikių vaikų, o už papildomą darbą niekas nemoka. Kartais tas bejėgiškumas pasireiškia ir neigiamomis nuostatomis, kurios iš dalies būdingos mūsų visuomenei."

Dr. V.Petrušauskaitės darbas atskleidė, kad romų vaikų poreikiai mokykloje nėra išskirtiniai, panašių turi ir kiti. Pavyzdžiui, socialinės rizikos šeimų vaikams taip pat iškyla skurdo nulemtos problemos, kai vėluoja įsigyti mokymosi priemones ar neturi tinkamų mokyklai drabužių. Tačiau romų vaikai išsiskiria poreikių gausa. Jiems reikia daug pagalbos. Kartais išsprendus vieną problemą, išlenda dar kelios. Tačiau tie žmonės, kurie turi garantuoti vaiko teisę į išsilavinimą, dažnai dirba pavieniui, ne kaip komanda. Jie nesidalija žiniomis, turimomis apie vaiko šeimą, ir nesupranta, kokių problemų jam iškyla, kaip jis gyvena, kokias galimybes turi mokytis namie, todėl pakeisti ką nors būna labai sunku. Reikia itin didelių pastangų, tačiau tokios individualios pastangos dažnai nepasiteisina ir rezultatais nusiviliama. Iš to nusivylimo kyla ir kaltinimai.

"Kai nusiviliama, išlaikomas status quo, kai tarsi visi dirba, bet kokių nors pokyčių nematyti. Darbas dėl darbo, kaip sakė keli informantai. Daroma, kas priklauso pagal pareigas, tačiau to nepakanka situacijai pakeisti, - kalbėjo tyrinėtoja. - Manau, kad tie žmonės tikrai gebėtų ją pakeisti, jei būtų geresnis komandinis darbas, bendradarbiavimas tarp institucijų, o problemoms spręsti skiriama lėšų."

Kaip vienas daugiabutis

2001 ir 2011 metų gyventojų surašymo duomenimis, neraštingų ar nebaigusių pradinio išsilavinimo Lietuvos romų per pastaruosius dešimt metų sumažėjo nuo 26 iki 10 proc., išaugo pradinį ir pagrindinį išsilavinimą turinčių asmenų dalis. Toms teigiamoms tendencijoms didžiausią įtaką, pasak dr. V.Petrušauskaitės, turėjo jauniausios kartos, 10-19 metų romų, išsilavinimo pokyčiai. Daugiau romų vaikų ateina į mokyklas, sėkmingai adaptuojasi ir tęsia mokslą. Tačiau valstybės institucijoms reikėtų atkreipti dėmesį, kad mažėjo vidurinį ir aukštesnį išsilavinimą turinčių romų dalis.

"Teigiami pokyčiai per pastaruosius dešimt metų rodo, kad keičiasi pačių romų požiūris į švietimo sistemą ir buvo naudingos valstybės taikytos, nors galbūt nenuoseklios, priemonės. Jas tęsti labai svarbu garantuojant sėkmingą romų integravimąsi į visuomenę. Visi žmonės nori geresnio gyvenimo ir supranta, kad be švietimo jį susikurti labai sunku. Dabar nuo mūsų, daugumos, priklauso, kaip priimame romus, padedame jiems ar ignoruojame juos", - sakė sociologė.

Kodėl Kirtimų gyventojai išsiskiria iš visų Lietuvos romų, vieno atsakymo nėra. Ši bendruomenė vienintelė segreguota, aiškiai teritoriškai atskirta romų gyvenvietė Lietuvoje. Didžiausia romų koncentracijos vieta Baltijos šalyse. Kai kuriais šaltiniais, aukštutinis taboras buvo apgyvendintas romų iš Lietuvos ir Lenkijos, nebeklajojančių po 1956 metų SSRS sėslumo įstatymo. Žemutiniame tabore nuo 1947 metų gyveno konservatyvesnių pažiūrų romai atvykėliai iš Rumunijos ir buvusios Sovietų Sąjungos. Kai čigonams uždraudė klajoti, jie privalėjo įsikurti ten, kur tuo metu buvo, o miesto valdžia turėjo suteikti jiems būstus. Prie Vilniaus sovietmečiu prijungtos Kirtimų gyvenvietės teisinis neapibrėžtumas išlieka ir dabar.

"Iki galo neišspręsta problema iš dalies generuoja tam tikrą nesaugumą, kuria tos bendruomenės atskirtį ir galbūt lemia socialinės rizikos veiksnius, net nusikalstamumą", - įsitikinusi dr. V.Petrušauskaitė.

2011 metų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena 2115 romų, mažiau nei vienas procentas. O Kirtimuose - beveik kaip viename daugiabutyje. Išspręsti tokios nedidelės grupės problemas, tyrinėtojos nuomone, nebūtų labai sunku. Net ir būsto, nors reikėtų didesnių investicijų. Tačiau jei padėtume tiems žmonėms įveikti sunkumus, keistųsi jų gyvenimai ir mūsų visuomenės santykis su jais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"