TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Klaidos, kurių verčiau nedaryti renkantis profesiją

2015 02 02 6:00
papertreetutoring.com nuotrauka

Klaidų renkantis profesiją daro ne tik moksleiviai, bet ir jų tėvai – svarbiausi savo vaikų patarėjai. Tad kaip išvengti galimų klystkelių? Pataria psichologė Dalia Arestovičienė.

Apklausus vyresniųjų klasių moksleivius nustatyta, jog apie 50 proc. jų, spręsdami dėl profesijos pasirinkimo, pasikliauja tėvų nuomone. Deja, tėvai kartais griebiasi kraštutinumų: arba problemą perima į savo rankas ir viską nusprendžia už vaiką. Arba, priešingai, atsiriboja nuo klausimo sprendimo, visą atsakomybę perduodami vaikui. Esą čia tik jo reikalas. Tėvams svarbu viena: kad vaikas susirastų profesiją ir problema būtų išspręsta. Taigi, jie nė kiek nesidomi, kaip sūnus ar dukra renkasi profesiją ir ar apskritai renkasi.

Taiko spaudimą

"Tėvai nė nebando padėti, tik daro spaudimą sakydami: turi kažkur įstoti ir viskas. Tuo metu tyrimai rodo, jog iš karto po mokyklos baigimo vos apie 40 proc. abiturientų yra subrendę patys vieni pasirinkti profesiją. "Pabendravus su vaiku matyti, ar laikas tam iš tiesų atėjo", – pastebėjo D. Arestovičienė.

Anot jos, kai verčiama stoti bet kur, kad tik įstotų, atsiranda vaiko nepasitenkinimas, jis žino studijuojąs tik dėl to, kad įstojo, ir galiausiai tai neduoda gerų rezultatų.

Kitas variantas – spaudimas, kad vaikas susirastų ne bet kokią, o tėvams priimtiną profesiją. Tai gali būti profesija, kurią turi tėvai. Dar būna, kad tėvai reikalauja pasirinkti, jų nuomone, prestižinę, gerai apmokamą profesiją. Arba primeta stereotipus: tai – vyriška, o tai – moteriška profesija.

Tėvų pėdomis

Neretai pasitaiko, jog tėvai perša profesiją, kurios patys kažkada norėjo. D. Arestovičienė papasakojo pamokomą istoriją.

"Rima labai norėjo būti šokėja. Tačiau jos mama buvo įsitikinusi, kad tai neperspektyvi profesija, iš jos gerai neuždirbsi. Be to, kaip reikės pasakyti giminaičiams, kad dukra nenorėjo sekti tėvų pėdomis, stoti į teisę. Nors Rimos argumentai buvo įtikinami, mergaitei nesinorėjo nuvilti mamos, todėl ji pasirinko teisininkės kelią. Tačiau mintys apie šokėjos profesiją jos taip ir neapleido. Kai Rima susilaukė dukrelės, ji tvirtai žinojo, jog elgsis ne taip, kaip mama ir leis savo dukrai būti laiminga. Laikydama savo vienerių metų dukrą ant rankų, ji tarė: "tikrai nekartosiu savo tėvų klaidos – mano duktė tikrai taps šokėja, nesvarbu, ko reikėtų dėl to atsisakyti".

Taigi, anot D. Arestovičienės, labai svarbu, jog tėvai objektyviai įvertintų tikruosius savo ketinimus: ar jie nori, kad vaikas jaustųsi laimingas, ar kad laimingi jaustųsi jie patys. Didelis klausimas, ar noras, jog atžalos sektų tėvų pėdomis, iš tiesų yra pagrįstas. Turbūt svarbiau, kad vaikai realizuotų savuosius gebėjimus bei pomėgius, atrastų savo kelią.

Kai tęsti mokslų nebenori

Dar pasitaiko tėvų spaudimo, jog jų atžala būtinai tęstų pradėtus mokslus. Juk neretai vaikas kur nors įstoja, o praėjus metams ar keleriems, nori mokytis kitur, tačiau tėvai nesutinka.

Dalia Arestovičienė. / Asmeninio archyvo nuotrauka

"Jei sūnus ar dukra nebenori tęsti mokslų, reikia įvertinti, dėl ko kyla šis nenoras. Tai gali lemti keletas priežasčių. Viena, jog bestudijuodamas vaikas geriau susipažįsta su dėstomais dalykais ir tuo, ką jie suteikia, tad nusprendžia, kad svarbiau yra kiti dalykai. Tokiu atveju reikėtų kartu aptarti situaciją ir leisti ją keisti. Bet gali būti ir kitas variantas. Pavyzdžiui, vos pradėjus studijuoti, kai dėstoma daug bendrųjų dalykų, vaikui būna nelabai įdomu, arba jam tiesiog sunku mokytis, arba, pavyzdžiui, prasidėjo meilės problemos. Apie visa tai reiktų pasikalbėti su vaiku ir paskatinti jį tęsti mokslus. Bet kad nebūtų kategoriškumo: jei jau pradėjai mokytis tą dalyką, tai privalai tęsti iki galo", – vardijo psichologė.

Būtinai – prestižinę

Klaidas, rinkdamiesi profesiją, daro ir vaikai. "Pirmoji, sutampanti su tėvų – noras rinktis populiarią, prestižinę, gerai apmokamą profesiją. Šiam požiūriui dažnai turi įtakos tėvai. Pavyzdžiui, kai sūnus ar dukra vaikystėje prasitaria, jog norėtų būti mokytoju, tėvai tuoj sukritikuoja, esą ką iš tokios profesijos uždirbsi, verčiau stoti į kokią ekonomiką. Taip vaikas "susidėlioja sau į lentynėles", kokias profesijas verta rinktis, o kokias – ne", – pasakojo D. Arestovičienė.

Ji pažymėjo, jog geras darbo apmokėjimas priklauso ne tik nuo profesijos, bet ir nuo to, ar žmogus yra geras specialistas. Pasirinkęs prestižinėmis laikomas teisę ar ekonomiką, bet jausdamas, kad šios specialybės visiškai svetimos, žmogus prastai atliks savo pareigas, tad negalės tikėtis gero atlyginimo. Tuo metu dirbdamas pamėgtą siuvėjo ar kirpėjo darbą turės daug klientų bei gerą uždarbį.

Jei nori tik dirbti

Kitas dalykas, kai vaikas pernelyg abejingai žiūri į profesijos pasirinkimą. Mat dar "neišaugęs" iš vaikystės, dar nesusiformavęs supratimas, jog karjera yra labai svarbi gyvenimo dalis, jog dera tai vertinti atsakingai. Taigi, jis delsia pasirinkti profesiją, – esą dar bus laiko, dar niekur nereikia skubėti, verčiau kelis metus padirbėti, o jau tada kažką spręsti. Tiesa, būna, jog vaikams norisi padirbėti vien tam, kad pabėgtų iš tėvų namų. Niekur nestojama ir todėl, kad manoma, jog pavyks užsidirbti ir be aukštojo išsilavinimo.

"Jei vaikas labai kategoriškai nenori niekur stoti, pageidauja tik dirbti, tėvai galėtų tam pritarti, bet kartu pateikti tokį planą: tegu sūnus ar dukra padirbėja metus laiko, bet su sąlyga, kad išlaikys pats save. Kartais, pradėjus dirbti nekvalifikuotą darbą ir pamačius, kaip sudėtinga save išlaikyti, patenkinti savo poreikius bei įgeidžius, vaikai persigalvoja. Jie pamąsto, jog visgi gal reikėtų kur nors studijuoti, nes tada galėtų dirbti aukštesnės kvalifikacijos darbą ir geriau uždirbti. Kita vertus, jei vaikui patinka, pavyzdžiui, prekybos centro kasininko darbas, reiktų pamąstyti: jeigu jis tuo taip patenkintas, gal nereikėtų spausti, skubėti sakyti, jog šis darbas – nesąmonė, tu jo nedirbk, tai neprestižiška. Juk iš tiesų visos profesijos yra garbingos, reikalingi ir menkų kvalifikacijų darbuotojai – šlavėjai, krovikai ir pan.", – sakė D. Arestovičienė.

Per mažai žino

Dar būna, kad vaikai nesugeba apsispręsti, kokią profesiją rinktis, nes mokykloje jiems patinka keli dalykai. Būna ir taip, kad renkasi, gerai nė nežinodami, kas jiems įdomu. Taigi, pasirenka tas pačias profesijas, kokias pasirinko jų draugai, pažįstami, – tiesiog norėdami kartu studijuoti.

"Šiuo atveju reikėtų su vaiku aptarti, kad draugiški ryšiai gali pasikeisti, net nutrūkti, ir tai neretai pasitaiko. Taip pat – atkreipti jo dėmesį, kad profesiją dera rinktis atsižvelgiant į savo stipriausias savybes bei pomėgius, nes dirbti tą darbą teks jam", – pasakojo D. Arestovičienė.

Vaikai netinkamai pasirenka profesiją ir dėl to, kad su esamomis profesijomis susipažinę labai paviršutiniškai. Tačiau labiau pasidomėję ima suvokti, kad tas darbas ne taip jau ir patinka.

Kitas variantas – žinoma nepakankamai daug profesijų. "Mano duomenimis, Lietuvoje užregistruota daugiau nei 400 įvairių profesijų, todėl reikėtų labiau pasidomėti jų įvairove. Jei vaikas žino vos keletą profesijų, kitos nepasirinks, nes jos tiesiog nebus girdėjęs", – vardijo D. Arestovičienė.

Daugiau supratimo

Ji paminėjo dar vieną klaidą: kai profesija sugretinama su mokykloje dėstomu dalyku. Tarkime, vaikui labai patinka matematika, tad jis nusprendžia būti bankininku ar ekonomistu. Deja, pamiršta savęs paklausti, o gal tas dalykas patinka tik dėl mokytojo? Kitas momentas: matematikos mokymasis mokykloje ir darbas ekonomikos srityje gali būti labai toli vienas nuo kito.

"Tai, kas patinka mokykloje, labiau turėtų atskleisti norimą darbo sferą, bet ne konkrečią profesiją. Tam reikėtų išsamiau išnagrinėti, kokios profesijos įeina į šią sferą. Būtų labai gerai pabendrauti su tų profesijų atstovais, jei yra galimybė, praleisti kartu darbo dieną ar atlikti nemokamą praktiką. Taip pat verta parašyti laišką tos profesijos atstovui. Įdomiausia, kad į tokius laiškus iš tiesų atsakoma, žmonės pasidalina patirtimi. Taip vaikai ima žymiai geriau suprasti, kokia ta profesija yra", – patarė D. Arestovičienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"