Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Ko galima pasimokyti iš keistų Alberto Einšteino įpročių?

 
Albertas Einšteinas /
Albertas Einšteinas / pixabay.com nuotrauka

Daugiau nei dešimt valandų miego ir griežtas ne kojinėms – ar tai galėtų būti raktas į genijaus protą? BBC žurnalistė Zaria Gorvett nusprendė užmesti akį į Alberto Einšteino įpročius ir jų įtaką mąstymo procesams.

Žinomas fizikas ir išradėjas Nikola Tesla kasdien atlikdavo kojų pirštų pratimus. Pasak autoriaus Marco J Seiferio, mokslininkas kas vakarą po 100 kartų sugniauždavo kiekvienos kojos pirštus. Nors nėra visiškai aišku, kaip tie pratimai atrodė, N. Tesla teigė, kad jie padeda stimuliuoti jo smegenų ląsteles.

Pats produktyviausias dvidešimto amžiaus matematikas Paulas Erdosas pirmenybę teikė kitokiam stimuliantui – amfetaminui. Narkotiku jis naudojosi idant palaikytų degimą, spręsdamas uždavinius po dvidešimt valandų per parą. Sykį jo draugas nutarė su matematiku susilažinti, kad pastarasis negalės mėnesį sustoti vartoti stimulianto. Mokslininkas laimėjo, tačiau draugui tarė – „tu matematiką gražinai mėnesiu atgal“.

Izaokas Niutonas gyrėsi celibato teikiama nauda. 1727 metais miręs mokslininkas amžiams pakeitė mūsų suvokimą apie gamtos pasaulį ir paliko 10 milijonų žodžių ilgio užrašus. Jis taip pat mirė būdamas nekaltu. Įdomu, kad N. Tesla taip pat laikėsi celibato, tačiau vėliau jis teigė pamilęs balandį.

Daugelis pasaulio pačių įspūdingiausių mokslo protų buvo pasakiškai keisti. Kelias į didybę yra grįstas tikrai ypatingais įpročiais: nuo Pitagoro griežto boikoto pupoms iki Benjamino Franklino nuogų maudynių šalto oro voniose.

O jei tiesa slypi kažkur anapus šių paviršinių faktų? Mokslininkai po truputį ima suprasti, kad intelektas yra kur kas mažiau priklausomas nuo genetinės sėkmės, nei iki šiol buvo linkstama manyti. Pagal neseniai gautus duomenis, tai, ar suaugęs žmogus bus moksliukas, ar tuščiagalvis, daugmaž 40 procentų yra lemiama aplinkos. Kad ir kaip ten bebūtų, kasdieniai įpročiai turi labai didelę reikšmę mūsų smegenims, jų struktūros formavimuisi ir mąstymo būdo keitimui.

Vienu didžiausių vidinio genijaus ir keistų įpročių derinimo meistrų buvo Albertas Einšteinas – vargu, ar įmanoma rasti geresnį pavyzdį, norint įvertinti smegenis dirbti verčiančius įpročius. Jis mus išmokė kaip iš atomų išspausti energiją, taigi galbūt jis galėtų mus išmokyti vieno ar kito dalyko apie tai, kaip iš savo smegenų išspausti kuo daugiau. Ar galima gauti kokios nors naudos, sekant Einšteinio miego, mitybos, net mados pasirinkimais?

Dešimties valandų miegas ir sekundės trukmės pogulis

Gerai žinoma, kad miegas yra naudingas smegenims – A Einšteinas į šį patarimą žiūrėjo kur kas rimčiau, nei daugelis. Jis miegodavo bent 10 valandų per parą – beveik pusantro karto daugiau, nei vidutinis amerikietis šiandien. Ar įmanoma išmiegoti aštresnį protą?

Autorius Johnas Steinbeckas sykį pasakė: „dažnas atvejis, kai vakare sunki problema yra išsprendžiama ryte, sprendėjui gerai išsimiegojus“.

Daug žmonijos proveržių istorijoje, įskaitant periodinę lentelę, DNR struktūrą ar reliatyvumo teoriją, tikėtina, gimė, atradėjui esant be sąmonės. Pastaroji teorija Albertui Einšteinui šovė į galvą, kuomet jis sapnavo, kad karves krato elektros srovė. Bet ar tai tikrai tiesa?

2004 metais mokslininkai Liubeko universitete Vokietijoje šią mintį patikrino paprastu eksperimentu. Pirma jie išmokė savanorius žaisti skaičių žaidimą. Dauguma ilgainiui suprasdavo, kur šuo pakastas, tačiau greičiausias metodas buvo suprasti paslėptą taisyklę. Kai studentai buvo mėginami dar kartą, po aštuonių valandų, tikimybė, kad pamiegoję studentai greičiau supras žaidimo kabliuką, buvo dvigubai didesnė.

A. Einšteinas buvo užkietėjęs pypkės rūkorius, universitete pagarsėjęs ne tik savo teorijomis, bet ir dėl aplink jį nuolat sklandžiusio dūmų debesies.

Kai mes užmiegame, smegenys įžengia į seriją ciklų. Kas 90 – 120 minučių smegenys mėtosi tarp lengvo miego, gilaus miego ir fazės, kuri siejasi su sapnais, geriau žinoma kaip paradoksinis miegas, kuriam iki šiol būdavo priskiriama svarba mokantis ir naudojant atmintį. Tačiau tai nėra pilna istorijos versija. „Ne paradoksinis miegas buvo paslaptimi, tačiau juk mes praleidžiame beveik 60 procentų mūsų nakties taip miegant“, sako Stuartas Fogelis, Otavo universiteto neuromokslininkas.

Ne paradoksinio miego fazės yra apibūdinamos greitais smegenų aktyvumo proveržiais, „miego verpstėmis“, taip vadinamomis dėl verpstės formos zigzagų, kurias bangos suseka elektroencefalografijos metodu. Normalus nakties miegas sudarytas iš tūkstančio tokių, kiekvienos trunkančios ne ilgiau nei kelias sekundes. „Tai iš tiesų yra vartai į kitas miego būsenas – kuo daugiau miegi, tuo daugiau tokių verpsčių patiri“, – teigia S. Fogelis.

Miego verpstės prasideda nuo elektros energijos bangos, sugeneruotos staigių giliai smegenyse esančių struktūrų proveržių.

Už verpstes atsakingas yra gumburas, ovalinės formos darinys, kuris veikia kaip pagrindinis smegenų peradresavimo centras, siunčiantis gaunamus signalus teisinga kryptimi. Kol mes miegame, jis tarsi atlieka ausų kaištuko funkciją, sumaišantis išorinę informaciją, idant padėtų miegoti toliau. Miego verpstės metu banga keliauja iki smegenų paviršiaus ir tada atgal taip pabaigdama visą ratą.

Įdomu yra tai, kad tie, kurie patiria daugiau miego verpsčių, yra linkę turėti didesnį lankstųjį intelektą – galimybę spręsti naujas problemas, naudoti logiką naujose situacijose ir identifikuoti tendencijas. Tokio intelekto A. Einšteinas turėjo su kaupu. „Tai neatrodo susiję su kitais intelekto tipais, tokiais, kaip gebėjimas įsiminti informaciją, tai yra specifiniai argumentavimo gebėjimai“, – sako S. Fogelis. Tai gražiai dera su A. Einšteino panieka formaliam išsilavinimui ir patarimu „niekada neįsiminti nieko, ką gali susižiūrėti“.

Tačiau miego kiekis ir patiriamų verpsčių skaičius nebūtinai įrodo, kad daug miego yra naudinga. Tai yra viščiuko ir kiaušinio scenarijus: ar kai kurie žmonės miego metu patiria daugiau miego verpsčių, nes jie yra protingi, ar jie yra protingi, nes miegant patiria daugiau miego verpsčių? Vis dėlto nesena studija parodė, kad naktinis miegas moterims ir snaudimas vyrams gali pagerinti problemų sprendimo įgūdžius. Intelekto proveržiai buvo susieti su miego verpstėmis, kurios vyko moterims miegant naktį ir vyrams snaudžiant dieną.

Nėra žinoma, kuo miego verpstės gali būti naudingos, tačiau S. Fogelis mano, kad tai gali sietis su smegenų dalimis, kurios jų metu aktyvuojamos. „Mes atradome, kad tos pačios dalys, kurios generuoja verpstes – gumburas ir smegenų žievė, palaiko galimybę spręsti problemas ir taikyti logiką naujose situacijose“, – jis teigia.

A. Einšteinas taip pat reguliariai snausdavo. Pasak apokrifinės legendos, kad įsitikintų, jog nepramiegos, jis sėdėdavo kėdėje atlošęs galvą su šaukštu rankoje ir metaline lėkšte tiesiai po juo. Vos užsnūdus šaukštas jam iškrisdavo iš rankos ir tėkšdavosi ant lėkštės, tokiu būdu mokslininką pažadindamas.

Kasdieniai pasivaikščiojimai

Alberto Einšteino kasdieniai pasivaikščiojimai jam buvo šventi. Kol jis dirbo Prinstono universitete Niu Džersyje, mokslininkas kasdien sumindžikuodavo du su puse kilometro į universitetą ir atgal. Jis sekė kitų vaikštovų pėdomis, tame tarpe Darvino, kuris kasdien vaikščiodavo tris kartus po 45 minutes.

Tie pasivaikščiojimai nebuvo skirti vien tik formai palaikyti – egzistuoja krūva įrodymų, kad vaikščiojimas gali sustiprinti atmintį, kūrybingumą ir gebą spręsti problemas. Kūrybingumui vaikščiojimas lauke yra dar geresnis. Bet kodėl taip yra?

„Kai buvau jaunas, aš atradau, kad didysis pirštas kojinėje visada padaro skylę. Ta proga aš nustojau nešioti kojines.“

Pagalvojus tai neatrodo labai logiška. Vaikščiojimas atitraukia smegenis nuo įvairiausių užduočių ir verčia jas susikoncentruoti ties vienos kojos statymu priešais kitą ir bandymu nenukristi. „Trumpalaikis hipofrontalumas“ – tai reiškia, kad kai kurių smegenų dalių veikimas laikinai sulėtėja. Jei konkrečiau, priekinės skilties, kuri veikia tokiuose procesuose, kaip atmintis, vertinimas ir kalba.

Sumažinus tam tikrų dalių veiklą, smegenys įjungia visiškai kitokį mąstymo stilių – tokį, kuris, tikėtina, galėtų privesti prie įžvalgų, kurių nepadarytum būdamas prie stalo. Kol kas šiai teorijai nėra jokių įrodymų, tačiau tai – užburianti idėja.

Spagečių valgymas

Tai ką gi genijai valgo? Deja nėra aišku, kas palaikė A. Einšteino įstabaus proto degimą. Nelabai patikimuose internetiniuose šaltiniuose teigiama, kad tai buvo būtent spagečiai. Mokslininkas sykį pajuokavo, kad jo mėgstamiausi itališki dalykai buvo „spagečiai ir (matematikas) Levi-Civita“, taigi ir mes tuo patikėkime.

Nors angliavandeniai turi prastą reputaciją, kaip visad Einšteinas ir čia buvo teisus. Gerai žinomas faktas, kad smegenys yra gobšios maisto atžvilgiu ir suvartoja net 20 procentų kūno energijos, nors tesudaro tik 2 procentus kūno svorio; įdomu yra tai, kad A. Einšteino smegenys svėrė tik 1,23 kg, o vidutiniškas svoris yra 1,4 kg. Smegenys, kaip ir visas kūnas, teikia pirmenybę paprastiems cukrums, tokiems kaip gliukozė. Neuronai reikalauja beveik nenutrūkstančio energijos tiekimo ir kitus jos išteklius priims tik tuomet, kai situacija bus gana beviltiška. Čia iškyla problema.

Nepaisant to, smegenys energijos nekaupia, taigi kraujyje nukritus gliukozės kiekiui, ištekliai greitai pasibaigia. „Paleisdamas streso hormonus, tokius kaip kortizolis, kūnas gali pats išleisti šiek tiek energijos iš savo glikogeno išteklių, tačiau tai turi ir šalutinių efektų“, – teigė Leigh Gibsonas, psichologijos ir fiziologijos lektorius Roehamptono universitete.

Tarp efektų yra ir lengvas galvos sukimasis ir išsiblaškymas, kurį mes jaučiame nepavalgę vakarienės. Tie, kurie laikosi angliavandenių sumažinimo dietos, lėčiau reaguoja į aplinką ir sumažėja jų erdvinė atmintis. Tai, žinoma, tik trumpam – po kelių savaičių smegenys adaptuotųsi ir pradėtų naudoti kitų šaltinių energiją, pavyzdžiui baltymų.

Cukrūs smegenims gali suteikti postūmį, tačiau, deja, tai nereiškia, kad spagečių kramsnojimas be perstojo yra gera mintis. „Apie 25 gramai angliavandenių yra naudinga, tačiau dvigubas kiekis gali sutrikdyti galimybę mąstyti“, – teigia L. Gibsonas. Tai yra daugmaž 37 spagečių šiaudeliai, taigi daugmaž dvigubai mažiau, nei kad įprasta porcija. „Viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo“, – teigia L. Gibsonas.

Pypkės rūkymas

Šiandien rūkymo žala sveikatai yra žinoma, taigi tai nėra rekomenduotinas įprotis. Tačiau A. Einšteinas buvo užkietėjęs pypkės rūkorius, universitete pagarsėjęs ne tik savo teorijomis, bet ir dėl aplink jį nuolat sklandžiusio dūmų debesies.

Jam rūkyti labai patiko. Mokslininkas tikėjo, kad tai padeda jam išlikti ramiai bei objektyviai vertinti situacijas. Jis netgi susirinkdavo gatvėje besimėtančias nuorūkas gatvėje ir jose esančius tabako likučius susiberdavo į pypkę.

Regis tikrai genijui nederamas elgesys. Tačiau nors nuo penktojo XX amžiaus dešimtmečio vis kaupėsi įrodymai apie rūkymo žalą, tik 1962 m. buvo įrodytas rūkymo ryšys su plaučių vėžiu – praėjus septyneriems metams po mokslininko mirties.

Šiandien su šiuo įpročiu susijusios rizikos yra anokia paslaptis – rūkymas trukdo smegenų ląstelėms formuotis, suplonina smegenų žievę ir trukdo deguoniui patekti į smegenis. Būtų teisingiausia manyti, kad A. Einšteinas buvo protingas ne dėl šio įpročio, tačiau nepaisant jo.

Tačiau tai – dar ne viskas. Jungtinėse Valstijose vykdytas tyrimas, kurio metu 15 metų buvo stebima 20 000 paauglių sveikata ir įpročiai, parodė, kad nepriklausomai nuo amžiaus, etniškumo ar išsilavinimo, vaikai, turintys daugiau intelektinių galimybių, užaugę rūkydavo daugiau ir dažniau, nei visi kiti. Mokslininkai vis dar nežino, kas tai nulėmė. Tačiau taip nėra visur – Jungtinėje Karalystėje rūkalių intelekto koeficientas yra mažesnis.

Jokių kojinių

Joks Alberto Einšteino ekscentriškumų sąrašas negali būti užbaigtas be jo aistringo pasibjaurėjimo kojinėmis. „Kai buvau jaunas, – jis rašė savo laiškuose pusbroliui ir vėliau savo žmonai Elsai, – Aš atradau, kad didysis pirštas kojinėje visada padaro skylę. Ta proga aš nustojau nešioti kojines“. Vėliau, kai mokslininkas negalėdavo rasti savo sandalų, jis dėvėdavo Elsos batus su dirželiais.

Pasirodo, kad toks laisvas stilius mokslininkui jokios naudos nedavė. Nors kol kas dar neegzistuoja tyrimai, kuriuose būtų vertinama kojinių nešiojimo ar nenešiojimo nauda, tačiau kasdienių drabužių nešiojimas vietoje formalių, buvo susietas su prastais rezultatais abstraktaus mąstymo testuose.

Kaip gi geriau pabaigti straipsnį, jei ne paties genijaus patarimu. „Svarbus dalykas yra nesustoti klausinėti: smalsumas turi savo priežastį“, – jis teigė „Life“ žurnalui 1955 metais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"