TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kodėl racionalioje visuomenėje vaikus „gandrai neša“

2015 03 09 9:00
Dr. M. Smetona.  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Vaiką kopūstuose rado ar gandras atnešė, sakome, norėdami kitaip įvardyti gimimą. Apie mirusį kalbame, kad išėjo į dausas ar Anapilin. Šitoks tikrųjų žodžių maskavimas vadinamas eufemizacija. 

Kaip teigia neseniai Vilniaus universitete Filologijos fakultete disertaciją „Lietuvių kalbos eufemizmai: raiška ir motyvacija“ apsigynęs dr. Marius Smetona, eufemizmai mums mažiau reikalingi nei anksčiau, nes daromės vis racionalesni, siekiame mokslinių paaiškinimų. Visgi gyvybė ir mirtis išlieka paslaptingomis sritimis.

Kalboje atsispindintis mąstymas

Filologas ištyrinėjo beveik tūkstantį tradicinių lietuviškų eufemizmų, susijusių su gyvūnais ir žmogumi, remdamasis tautosakos, mitologijos medžiaga. Pasak etnolingvistika besidominčio M. Smetonos, darbo tikslas – ne tiesiog surinkti, suklasifikuoti bei išanalizuoti eufemizmus, bet suprasti, kaip žmogus mąsto, kaip kalboje atsispindi pasaulis. Nors neretai teigiama, kad kalba perdaug užkonservuota, pašnekovas teigia, kad šitaip saugomas mąstymo modelis: „Jeigu mes šnekėsime angliškai, mąstysime angliškai. Kiekviena kalba turi savitą požiūrį į pasaulį. Tas savitumas atsispindi net ir paprastuose dalykuose. Pavyzdžiui, mėlynės pavadinime. Rusiškai ji „černyka“ – juoda. Tai pasaulio skirtumas“. Lietuviai vaikus rasdavo kopūstuose, o anglai – berniukus agrastų krūmuose, mergaites petražolių lysvėse. Eufemizmų tyrinėjimas – būdas parodyti, kaip lietuviai suvokė pasaulį. Tiesa, kai kurie tradiciniai eufemizmai vartojami ir šiandien. Mokslininkas pažymi, kad eufemizmai – vienas nepastoviausių kalbos sluoksnių, panašiai kaip žargonas. Jų kūrimas vyksta be perstojo, šalia tradicinių atsiranda vis nauji. Didelę dalį jų sukuria žurnalistai, ieškodami sinonimų nuolat kartojamoms frazėms ar žodžiams.

Žargonas nuo eufemizmų skiriasi tuo, kad yra slaptas, suprantamas tik tam tikrai žmonių grupei ir neilgalaikis. „Mano nuomone, žargonas išnyksta, neturi galimybės pasilikti. Jeigu vagių žargoną perpranta policija – jis pakeičiamas. Vienintelė galimybė išlikti – įtraukti į literatūrą. Pavyzdžiui, karalienės Viktorijos laikų anglų romanuose yra žargono. Kitas būdas išlikti – tapti eufemizmu, kai žargono vartojimą perima visuomenė. Tarkime, „groti pianinu“ reiškia imti pirštų antspaudus. Jei visuomenė tokį pasakymą priimtų, jį pradėtų vartoti žurnalistai – žargonas taptų eufemizmu. [...] Jis gali tapti ir terminais. Kažkada medicinos terminai buvo žargonas“, – pasakoja M. Smetona.

Ir dėl etiketo, ir dėl sakralumo

Eufemizmai maskuoja, slepia, ką kalbantysis pasirenka – vulgarius dalykus ar priešingai – tai, kas sakralu. Pasak M. Smetonos, vieni jų susiję tiesiog su etiketu: ieškome žodžių sušvelninančių kalbėjimą apie lytinius santykius, oro gadinimą, ligas, tuštinimąsi, šlapinimąsi. Du pastarieji žodžiai, kaip pastebi, pašnekovas patys savaime yra eufemizmai, tačiau taip prigiję šnekamojoje kalboje, kad retas juos vartojantis besusimąsto kalbąs netiesiogiai. Kiti eufemizmai kyla iš tabu sferos. Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas tyrinėjo primityviųjų genčių tabu ir vadovavosi prielaida, kad šis pirmykštis draudimas perėjo į religiją bei įstatymus. „Šiandien mes gyvename dviem tabu sistemomis ir jos nuolat pildomos. Pavyzdžiui, odos spalva, seksualinė orientacija tapo tabu. Todėl kuriami nauji žodžiai šiems dalykams įvardinti, – kalba pašnekovas. – Bet patys pirminiai tabu, t.y. gimimas, mirtis, vis tiek egzistuoja“.

Eufemizacijos tikslas gali būti ir dezinformacija, nenorint pasakyti, kas iš tikrųjų vyksta. Pavyzdžiui, žodis „karas“ keičiamas į „krizę“ ar „konfliktą“ – tuomet neatrodo taip baisu. Ekonominis nuosmukis taip pat slepiamas. M. Smetonos teigimu, dar nuo sovietinių laikų, šlubuojant ekonomikai, pasitelkiami sporto arba karo terminai. Iš esmės eufemizmai gali tarnauti tokiam tikslui, kokio siekia kalbantysis. Pasak mokslininko, sąmoningas eufemizmo kaip propagandos vartojimas fiksuojamas dar Viduramžiais, skatinant dalyvauti Kryžiaus žygiuose. Veikale „De laudibus novae militiae“ kitatikių žudynės sušvelninamos tokiais žodžiais: „Iš tikrųjų žudantys piktadarį ne žudo, o, kaip aš mėgstu sakyti, sulaiko blogį“.

„Eufemizmais galima suformuoti žmogaus mąstymą – paslepiant tikrąsias intencijas, paskatinti kažką padaryti ar mąstyti atvirkščiai nei iš tikrųjų yra“, – teigia M. Smetona, pastebėdamas, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas per propagandą kuria visuomenės požiūrį, ukrainiečius vadindamas „banderovcais“, „fašistais“. Politinis korektiškumas taip pat yra bandymo pakeisti piliečių mąstymą pavyzdys. Pavyzdžiui, šiandien gali būti viešai pasmerktas juodaodį pavadinęs „juočkiu“ ar „negru“.

Šnypštukė, dryžė, čiužu čiužutė

Lietuvių kalboje egzistuoja kiek daugiau nei du šimtai skirtingų gyvatės įvardijimų, jie sudaro didžiąją dalį visų su gyvūnais susijusių eufemizmų. Filologas pasakoja, kad pats žodis „gyvatė“ yra eufemizmas. Senasis pavadinimas – angis, kuri eufemizuota pagal išvaizdą (dryžė, šemutė), gyvenamąją vietą (raistinė, krūminė), būdingus veiksmus (šnypštuoklė, čiužu čiužutė) ar pan. Šis gyvūnas eufemizuotas daugelyje kultūrų dėl religinio kulto. Pašnekovo teigimu, Lietuvoje atsiradus krikščionybei teigiamus gyvatės bruožus natūraliai pakeitė neigiami, o šiandien, kai miške mažai kas besilanko, jos eufemizacija apskritai neteko prasmės.

Lietuviai eufemizuodavo ir rupūžę, vilką. Anot M. Smetonos, gyvūnų pavadinimų maskavimas susijęs su religiniu kultu arba gyvenimo būdo pasikeitimu, pavyzdžiui, iš klajoklių tapus žemdirbiais. Vilkas žemdirbiui kenkia, o klajokliui nebūtinai. Tuo metu meškos eufemizmų lietuvių kalboje beveik nėra, tai leidžia svarstyti, kad čia jų menkai gyventa. Stumbrų eufemizmai, jeigu tokių apskritai būta, mūsų kalboje greičiausiai išnykę jau seniai. Tačiau esama smulkiųjų gyvūnų eufemizmų – kirmėlių, blusų. „Natūraliai nemalonus dalykas“, – komentuoja pašnekovas. Anais laikais buvo gėda prisipažinti, kad, tarkime, turi utėlių.

Polinkis į racionalizmą

Šiandien utėlių turėjimas nebeatrodo toks gėdingas, nes galima racionaliai paaiškinti, kaip atsirado, kaip panaikinti. „Tolerancijos ir racionalumo viršūnė, – sako M. Smetona, keliantis klausimą, ar tai gerai. – Ar tas racionalumas neprives iki visiško pasaulio nesuvokimo? Neįmanoma visko racionaliai paaiškinti.“ Mokslininkas pateikia pavyzdį su mažu vaiku, kuriam neaiškinsi moksliškai, kaip atsiranda kūdikiai, trimečiui reikia pasakos, kuri bus eufemizmas. Taip pat nyksta ir gyvūnų eufemizmai, nes gyvename miestuose, atsitraukę nuo gamtos, nebent iš pasakų atsiveja vilko ar lapės įvaizdžiai, pastebi M. Smetona. Nūdien nebeturime ir religinių tabu: pašnekovo nuomone, nė viena religinė bendruomenė taip nebijo Dievo, kaip buvo bijoma anksčiau. „Eufemizaciją žudo ir tai, kad labai sluoksniuojamės. Sluoksniai visuomenėje susidaro ne tik pagal turtą, bet ir pagal išsilavinimą, gyvenamąją vietą. Tai atsispindi mūsų mąstyme, todėl ir kalboje“, – tegia jis. Priduria, kad įdomus galėtų būti tyrimas apie miestiečių eufemizmus arba apie sovietmečiu skatintą eufemizaciją, kai melžėja vadinta melžimo operatore.

Etiketo srityje senųjų eufemizmų vartojame labai mažai. Kažin, ar pamatę prasegtą praskiepą sakytume „atdara vaistinė“ ar „paštininkas žiūri“. Viena vertus, kaip teigia M. Smetona, paštininkas nebėra dažnai sutinkamas žmogus, kita vertus – pasakytume tiesiogiai ar parodytume, kad, tarkime, kelnės neužsegtos. Valgant sutepus drabužius taip pat nesakytume, kad „putpelikės lekia“. Kas gi šiais laikais yra mate putpelę, klausia pašnekovas. Jo nuomone, eufemizmai, susiję su apranga šiandien apskritai nebėra aktualūs, nes nebeteikiame tiek reikšmės išeiginiams drabužiams – visi rūbai yra geri. Lytiniai santykiai taip pat tampa vis mažiau eufemizuojama sritimi, net ir viešojoje erdvėje.

Vietoj amerikiečio – norvegas

Tačiau gimimas, mirtis išlieka paslaptimi. Apie gimimą senovėje sakyta: „iš sterblės iškrito“, „bobulė parnešė“, „gandrai aplankė“, „žuvys davė“, „atvažiavo“. Mirtį maskuojant kitais žodžiais, kaip teigia pašnekovas, kalbantiesiems lengviau susitaikyti su tuo, kas neišvengiama. Būdavo sakoma: „avelių ganyti pas Abraomą nuėjo“, „išėjo su Dievu pasišnekėti“, „į aną svietą išsikraustė“, „į dausas išėjo“, „po velėna atsigulė“. Žmogui gimus taip pat sakyta „amerikonas atplaukė“, o mirus – „į juodąją Ameriką išvažiavo“. Šiais laikais tokie eufemizmai nebeaktualūs, nes XIX a. JAV įvaizdis, siejamas su didžiuliais pinigais, yra pasikeitęs. Juose nutylima prielaida, kad po mirties patenkama ten, kur geriau. Dabar, anot M. Smetonos, galėtų atsirasti eufemizmai „anglas ar norvegas atvažiavo“, turint mintyje, kur šiandien daugiausia lietuvių emigruoja.

Dargi pašnekovas prisiminė, kad mokykliniais laikais eufemizuotas rūkymas. Iš draudimo atsirado „dūmyti“, „pešti dūmą“ ir kiti. Tai, kas negalima, pakeičiama, tikintis, kad kiti nesupras. „Šiandieninės realijos skatina šiuolaikinius eufemizmus. Neseniai mačiau, kad marihuana keičiama „420“. Tai jau nebe žargonas. Kitoks apibūdinimas nuramina bent dalį visuomenės, o policija, žinoma, dirba savo darbą“, – kalba jis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"