TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kol paukščiai peri, kareiviai nešaudo

2009 02 17 0:00
Vidury poligonų yra įsteigta gamtinių draustinių.
Lietuvos kariuomenės archyvo nuotrauka

Pasaulyje nuolat susiduriama su karinių veiksmų poveikiu aplinkai - užterštu gruntu, požeminiais ir paviršiniais vandenimis. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis ekologas majoras Algimantas Kutanovas pasakoja, kokias karines teritorijas paveldėjome iš sovietų kariuomenės ir kaip dabar jose tvarkosi mūsų kariškiai.

Lietuvos kariuomenė nuo pat nepriklausomybės atkūrimo turi savo ekologą. Sovietų armijai tokio specialisto nereikėjo. Matyt, todėl dar gaji nuomonė, jog kariuomenė ir ekologija - nesuderinami dalykai, kad kariškių valdose nepaisoma jokių gamtosaugos reikalavimų.

Kai iš Vokietijos buvo išvedama sovietų kariuomenė, ji buvo priversta atkurti padarytą žalą aplinkai ir sutvarkyti teritoriją bent iš dalies. Tada vokiečiai ir įkūrė ekologijos tarnybą.

Užkasti šarvuočiai

"Tuo metu ekologas atsirado ir sovietų Baltijos šalių (Pabaltijo karinės srities) karinėje apygardoje, - pasakojo biochemiko specialybę turintis majoras A.Kutanovas, dirbęs komisijoje, kuri iš išeinančios kariuomenės priiminėjo karinius dalinius ir jų naudojamas teritorijas. - Teko bendrauti su rusų papulkininkiu, atsakingu už gamtos apsaugą Baltijos šalių kariniuose daliniuose. Pamenu, pasirašius Tauragės raketinio kuro sandėlių perdavimo ir priėmimo dokumentus, papulkininkis prisipažino, kad daug įvairių kuro talpyklų, technikos jie paprasčiausiai užkasė. Ir net berželiais tas vietas apsodino. Ypač daug sugedusių, nurašytų tankų, šarvuočių rusai užkasė Rūdininkų poligone, kuris buvo naudojamas per bombardavimo pratybas. Techniką iš ten vėliau išsitraukė apsukrūs verslininkai, kurie vertėsi metalo laužu. Juk už maždaug po 10 tonų sveriančius šarvuočius, kurie pagaminti iš specialaus brangaus aliuminio lydinio, buvo galima nemažai uždirbti."

Naftos šuliniai

Kaip prisimena A.Kutanovas, labiausiai buvo užteršta Zoknių karinio aerodromo, esančio šalia Šiaulių, teritorija. "Pavyzdžiui, kasdami duobę virš požeminio gruntinio vandens rasdavome apie metro storio naftos produktų sluoksnį. Toje teritorijoje ilgai vyko valymo darbai. Kai kas ir neoficialiai kasė šulinius. Juose nusistovėdavo storas aviacinio žibalo sluoksnis, kurį buvo galima tiesiog kibiru semti. Per dieną iš vieno šulinio prisemdavo po keletą statinių. Tokie darbai net ekonomiškai buvo naudingi. Prisemi ir pardavinėji žibalą, - pasakojo majoras. - Paskui čia dirbo Baltijos konsultacinė grupė kartu su danų specialistais, jie oficialiai valė gruntinį vandenį ir siurbė naftos produktus."

Apskaičiuota, kad Zokniuose virš gruntinio vandens buvo susikaupę apie 60 tūkst. kubinių metrų naftos produktų, kurie iš pradžių atodangose ir karjeruose tiesiog tryško iš po žemės šaltiniais. Zoknių bazė užėmė 25 ha plotą, o užteršto gruntinio vandens plotas - daugiau kaip 300 hektarų.

"Nors degalai dabar ir brangūs, tačiau jau neapsimoka kasti šulinių ir mėginti ieškoti užsilikusių naftos produktų. Teritorija buvo išvalyta pakankamai gerai, ant gruntinio vandens dabar susidaro tik teršalų plėvelė. Kaip teko teirautis Šiaulių aplinkosaugininkų, į aplinkinius ežerus teršalai nepateko", - teigė A.Kutanovas.

Balistinės raketos

Didelių problemų dėl radioaktyviųjų medžiagų, pasak pašnekovo, nebuvo. "Buvusiose raketų saugyklose buvo gana griežta radioaktyviųjų raketų galvučių apskaita ir radiacijos kontrolė. Ten tikrai švaru - radiacijos nėra", - pasakojo majoras.

Lietuvoje buvusias vidutinio nuotolio balistines raketas užpildydavo ne tik kuru, kurio pagrindas - naftos produktai, bet ir įvairiais to kuro oksidatoriais (melanžu, amilu). Šios medžiagos, kaip ir pats raketų kuras, yra labai lakios, greitai pasklindančios po požeminius vandenis. "Buvo manyta, kad, pavyzdžiui, melanžu užterštos buvusios raketų bazės negreit išsivalys, ši medžiaga neišsiskaidys. Situacija, pasirodo, nebuvo beviltiška. Pagrindinė melanžo sudedamoji dalis yra azoto rūgštis. Nors ji gamtoje virsta žmogui kenksmingais nitritais ir nitratais, tačiau pastarieji yra puikus azoto šaltinis augalams ir mikroorganizmams, kitaip sakant - salietra", - pasakojo A.Kutanovas.

Buvęs Tauragės civilinės gynybos dalinys - trečioji pagal grėsmę buvusi vieta po Šiaulių aerodromo ir Šiaulių aviacijos remonto įmonės. Šio dalinio teršalai buvo prasiskverbę į tarpmoreninius vandeninguosius sluoksnius. "Dichloretano koncentracija požeminiame vandenyje po saugykla leistiną normą viršijo net 30 tūkst. kartų, nes, kaip sužinojome iš pasakojimų, čia buvo specialiai išpilta apie 25 kubiniai metrai šio tirpiklio. Šiuo metu teritorija, panaudojus sudėtingą ir brangią Europos Sąjungos dovanotą grunto ir gruntinių vandenų valymo technologiją, yra išvalyta", - tvirtino majoras.

Kai kur teritorijos buvo užterštos ypač pavojingais sunkiaisiais metalais, kurie pasižymi ilgalaikiu kenksmingu poveikiu, ardančiu ir išderinančiu žmogaus fiziologinę-imuninę sistemą. Kaip yra žinoma, daugelio žmonių, kurie nelegaliai ardė ir pjaustė senų buvusių raketų šachtų ir kitos paliktos karinės įrangos metalą, jau nebėra gyvų.

Pavojingi ciferblatai

"Radioaktyviosios taršos anuomet rasta ir Panevėžyje. Skaistakalnio aviacijos remonto dirbtuvėse buvo tvarkomi, techniškai prižiūrimi sraigtasparniai, su kuriais buvo dirbama Černobylio avarijos zonoje. Radioaktyviosios dulkės patekdavo į jų oro filtrus. Kai buvo perduodama teritorija, pareikalavome, kad rusai išsivežtų tuos filtrus, atliekas ir užterštą žemę", - pasakojo majoras. Beje, tyrimais tada buvo nustatyta, kad gama spinduliavimas aviacijos technikos remonto įmonės buvusiose atliekų duobėse natūralų foną viršijo net 200 kartų.

"Neatsakingai lėktuvų remontininkai Skaistakalnyje elgėsi ir su tamsoje žaliai švytinčiais (fluorescuojančiais) lėktuvų prietaisų ciferblatais, kuriuose yra radioaktyviojo radžio izotopo. Gal pamenate, tokie sovietmečiu buvo gaminami rankiniai naktį švytintys laikrodžiai? - pasakojo kariuomenės ekologas. - Tokių aviacijoje naudotų prietaisų ciferblatų Skaistakalnyje buvo gana daug pridaužyta ir primėtyta. Radioaktyviuoju radžiu, nusilupusiu nuo ciferblatų, buvo užteršta teritorija (radioaktyvumas leistiną normą viršijo 2-3 kartus). Nuolaužos bei užterštas gruntas buvo surinktas ir išvežtas."

Pasak majoro, panevėžiečiai vėl aptiko vietą, kur užfiksuotas padidėjęs radioaktyvumas. Matyt, liko nepastebėtų užkastų medžiagų. "Pagelbėsime technika ir padėsime jiems sutvarkyti, o gruntas bus išvežtas į radioaktyviųjų medžiagų sąvartyną, esantį prie Ignalinos atominės elektrinės", - žadėjo jis.

Dabar Lietuvos kariuomenė nenaudoja jokių radioaktyviųjų medžiagų. Kenksmingiausias - automobilių variklių aušinimo skystis - tosolas, kurį gyventojai naudoja ir savo lengviesiems automobiliams. Žmogui jis kenksmingas (80-120 g šio skysčio - mirtina dozė, kadangi organizme jis skyla į kepenis ardančią skruzdžių rūgštį ir aldehidus), o gamtai - nelabai. Jei šis skystis ir išsilies, mikroorganizmai jį suskaidys, kadangi tosolas gaminamas iš natūralių metabolizuojamų medžiagų.

"Suprantama, viskas priklauso nuo išsiliejusio kiekio ir vietos, pavyzdžiui, jei trūktų automobilio radiatorius ir 10-20 litrų patektų į Žeimenos upę, kur neršia lašišos, būtų labai rimta ekologinė problema", - sakė pašnekovas.

Kliūtis investicijoms

Pasitraukus sovietų kariuomenei, Vilniuje, buvusio Šiaurės karinio miestelio teritorijoje, 1994 metais buvo aptiktas radioaktyviosios spinduliuotės šaltinis. Fizikos instituto specialistai gruntą išvežė į radioaktyviųjų atliekų saugyklą. Vėliau šioje teritorijoje pridygo gyvenamųjų namų, įstaigų.

Kasmet pasaulyje iš karinių zonų civilinėms reikmėms taip pat atkariaujama nemažai plotų, išvaloma vis daugiau karų ir karinių pratybų užterštų teritorijų. Per pastarąjį dešimtmetį pasaulyje daugiau kaip 8 tūkst. įvairių buvusių karinių teritorijų savo reikmėms jau gali naudoti civiliai.

Nemažai problemų turėjo mūsų šalys kaimynės. Pavyzdžiui, Latvijoje karinis užterštumas jau buvo ne vien aplinkosaugos problema, bet ir kliūtis verslo investicijoms - niekas tokiose teritorijose nenorėjo nieko statyti. Tad buvo sukurtos modernios technologijos, kurios padėjo išspręsti opią problemą.

Labai užterštas gruntinis vanduo buvo ir Lenkijoje, kur sovietmečiu buvo dislokuotos net 59 sovietinės karinės bazės, užėmusios 70 tūkst. ha plotą. Palyginimui - gerokai mažesnėje Lietuvoje sovietų kariuomenė savo tikslams panaudojo daugiau kaip 67 tūkst. ha ploto.

Sumažėjo plotų

Lietuvoje daugiausia sovietų karinių bazių buvo sukoncentruota ties pajūriu, Vilniumi, Kaunu ir Šiauliais. Tada šalyje buvo dislokuota apie 100 tūkst. svetimos kariuomenės. Dabar mūsų armija dešimt kartų mažesnė. Pasak Lietuvos kariuomenės vyriausiojo ekologo, mažesnė kariuomenė naudoja tik apie 15 proc. buvusių sovietų kariuomenės teritorijų. Gerokai sumažėjo ir karinių poligonų plotų. Jų tiek Lietuvai nereikia, didelė poligonų dalis jau beveik apaugo mišku. Pavyzdžiui, jau daugiau kaip šimtą metų, nuo 1905-ųjų rusų ir japonų karo, eksploatuojamas dabartinis Lietuvos kariuomenės centrinis poligonas Pabradėje yra vienas didžiausių pagal plotą karinių objektų Lietuvoje. Jis užima apie 9 tūkst. hektarų. Sovietmečiu kariniams tikslams naudojama teritorija čia buvo dvigubai didesnė.

Bombos suformavo kopas

Lietuvos kariuomenė atsisakė Rūdininkų poligono, kur sovietmečiu vyko bombų mėtymo pratybos. Pasak A.Kutanovo, čia pratyboms atskrisdavo sovietų bombonešiai net iš dalinių, buvusių Vokietijos Demokratinės Respublikos, Latvijos ir Estijos teritorijose. Tai buvo didžiausias tokios paskirties karinis poligonas Baltijos šalyse. "Bombos taip išrausdavo žemę, išversdavo medžius, kad buvo net susiformavę vėjo pustomos žemyninės kopos, plikos kalvos. Gamta čia buvo gana unikali, panaši į Kuršių nerijos, - pasakojo majoras. - Dabar užaugo miškas, o atvirus smėlynus mėgę gyvūnai ir augalai išnyko arba pasitraukė iš šios teritorijos."

Pasak A.Kutanovo, čia iki šiol galima rasti įvairių sprogusių ir nesprogusių bombų. "Nesprogusiosios gali ir dabar tūnoti iki 5-6 metrų gylio įsiraususios į žemę. Kol jai nieko nedarysi, nieko blogo nenutiks. Pernai vienas metalo ieškotojas rado sprogmenį, iškvietė išminuotojus. Tai buvo padegamoji bomba, ją naikinant net nedidelis gaisras buvo kilęs," - sakė pašnekovas.

Teršalų sugertukai

"Kaip pastebėjome, gamta pati su tepalais, įvairiais naftos produktais poligonuose labai greitai susitvarko, ypač jei tarša nėra didelė, nes yra tokių mikroorganizmų, kurie minta naftos produktais. Daug baisesni ne naftos produktai, o, pavyzdžiui, sintetiniai raketinio kuro komponentai ar kiti chemikalai, - pasakojo A.Kutanovas. - Teko kalbėtis su bendrovės "Simple Green Baltic" specialistais, kurie pagal sutartį kariuomenės teritorijoje tvarkytų naftos produktų išsiliejimus, jeigu tokių atvejų būtų. Pasak jų, populiarusis indų ploviklis "Fairy" sunkiai pasiduoda biologinei destrukcijai, ilgam užteršia gamtą. Kenksmingi yra ir visi kiti sintetiniai plovikliai. Amerikiečiai, pavyzdžiui, savo kariuomenėje techniką plauna ekologiškais, natūraliais plovikliais, kurie gaminami iš apelsinų žievelių. Mes taip pat organizuojame ir vykdome vadinamuosius žaliuosius pirkimus, stengiamės, kad kariuomenėje naudojamos medžiagos kiek galima mažiau kenktų aplinkai."

Pasak ekologo, Lietuvos kariuomenėje rimtų avarijų, per kurias būtų išsilieję daug gamtai kenksmingo skysčio, nebuvo. "Jei truputis tepalų, dyzelinio kuro ar benzino išsiliedavo iš automobilių, turėdami reikalingų absorbuojamųjų medžiagų patys greitai susitvarkydavome. Kiekvienas karinis dalinys kariuomenės vado nurodymu privalo turėti tokį kiekį absorbuojamųjų medžiagų, kad jų užtektų pusei tonos išsiliejusių naftos produktų surinkti, - pasakojo A.Kutanovas. - Turime ir specialių absorbuojamųjų pagalvėlių, kilimėlių, kurie neleidžia naftos produktams pasklisti po gruntą. Juos pasiklojus po remontuojamu automobiliu, aplinka išlieka švari. Beje, nuo šių metų pradžios Lietuvos kariuomenės karinės jūrų pajėgos pačios vykdys naftos produktų ir kitų teršalų surinkimo iš Baltijos jūros darbus."

Minų grybautojai nebijo

Minomis poligonai neužminuojami. Matyt, tai žinodami aplinkinių teritorijų gyventojai drąsiai lenda į buvusių poligonų miškus grybauti ar uogauti. "Dauguma šalių, taip pat ir Lietuva, yra pasirašiusios vadinamųjų priešpėstininkų minų uždraudimo konvenciją, ir šie sprogmenys apskritai nenaudojami, kadangi tai labai nehumaniškas ginklas. Žinome, kiek tragedijų nutinka po karo likusiuose minų laukuose Afrikoje ar Balkanuose, - pasakojo majoras. - Kiek jų turėjome, sunaikinome Pabradės ir Kazlų Rūdos poligonuose. Deja, šią konvenciją pasirašiusios ne visos šalys. Prieštankinės minos žmogui nepavojingos. Ant jų užlipęs žmogus nenukentės. Šios minos sprogtų tik užvažiavus automobiliui, sunkvežimiui ar tankui. Tačiau ir jos nesimėto po poligonus." Tad, pasak A.Kutanovo, nereikia stebėtis, kad žmonės vasarą traukia į poligonų teritorijas grybauti ar uogauti. Jie neaptverti, tik pažymėti stulpeliais. Be to, poligono viduje yra paženklintos šaudymo zonos, sprogdinimo, granatų mėtymo aikštelės. Ekologo nuomone, jei pratybos nevyksta, negirdėti šaudymo, nėra įspėjamųjų ženklų, poligone grybaujant tikrai nieko blogo nenutiks ir vaikščioti čia nedraudžiama. Tik sovietmečiu turėdavai didelių nemalonumų, netyčia užklydęs į tokią karinę zoną.

Tačiau nereikia rankioti visokių neaiškių šaudmenų liekanų, nes kartais vanduo išplauna ir vėjas išpusto senos amunicijos.

Žvėrys kulkų nebijo

Pasak A.Kutanovo, žvėrys labai skiria medžiotojų šūvius nuo kareiviškų kovinių ginklų. "Supratę, kad šūviai poligonuose skirti ne jiems, mat čia medžioti draudžiama, ir joks karys į pro šalį lekiantį žvėrį nesitaikys, jie gana saugiai jaučiasi, - pasakojo majoras. - Medžiotojai net yra pastebėję, kad vos tik pradėjus medžioklę visi žvėrys, vos išgirdę šūvius, subėga į poligonų teritorijas."

Kalviukų rezervatai

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad karinių automobilių išmalti miškų smėlynai - akivaizdi žala gamtai, iš tiesų taip nėra. Pavyzdžiui, kai kuriems paukščiams, augalams kaip tik labiau patinka tokios atviros vietos. Kariškių veikla poligonuose neleidžia joms užželti krūmokšniais, mišku.

Kiek yra tekę kalbėtis su gamtininkais, jie, pasitraukus sovietų armijai, yra atlikę tyrimus devyniuose poligonuose ir radę daug gamtos vertybių. Kai kurios vietos net buvo paskelbtos įvairiais draustiniais. Pavyzdžiui, smėlynus, viržynus, miško aikštes labai mėgsta tam tikros saugomos augalų ir gyvūnų rūšys - į Raudonąją knygą įrašytos vėjalandės šilagėlės, atvirose vietose perintys dirvoniniai kalviukai, tetervinai. Dabar daugiausia Dzūkijos nacionalinio parko tetervinų gyvena kaip tik buvusio Pariečės karinio poligono teritorijoje prie Musteikos kaimo. Šiuo metu buvusias plynes, kad neužželtų, gamtininkai priversti saugoti patys. "Gamtininkų siūlymu Pabradės poligone įsteigėme atskirą teritoriją, kurioje saugiai ant žemės gali perėti atviras vietoves mėgstantys smulkūs paukšteliai - dirvoniniai kalviukai. Kai jie nuo gegužės pradžios iki birželio pabaigos peri, pratybos čia nevyksta, - pasakojo ekologas. - Išskrenda jaunikliai, tose vietose vėl atgyja kariškas gyvenimas, tad žemė ir neužželia."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"