TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Konstitucinės minties veiksniai ir XXI amžiaus Lietuvos konstitucinės raidos įžvalgos

2015 03 17 14:00
Jonas Ivoška. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Dabartinę vakarietišką konstitucinę mintį (kūriniją), kurios civilizacinis pagrindas anksčiau buvo vadinamas „Okcidentu“ (siejant tai su senovės Graikijos ir Romos kultūrinio paveldo perėmimu), galima būtų apibūdinti kaip tam tikrą evoliucijos ir revoliucijos sąveikos išdavą, nes ji susiformavo prigimtinės teisės doktrinų ir pasaulio pertvarkymo idėjų savito kompromiso įtakoje. 

Prigimtinės teisės teorija šiandien, turbūt, nuosekliausiai įkūnyta Jungtinių Valstijų veikiančioje teisėje. Pasaulio pertvarkymo teisinės idėjos pagal mūsų vartosenoje esančius rašytinius šaltinius prasidėjo XI amžiuje Popiežių revoliucijos metu. Tada buvo reikšmingai sumažinta imperatoriaus įtaka bažnyčiai, nustačius, kad ne imperatorius skiria popiežių, o jį renka kardinolai (Grigaliaus VII reforma).

Panagrinėkime žmonijos evoliucinių ir revoliucinių teisinių idėjų įtvirtinimo prasmingumą nūdienos konstitucinėse nuostatose.

Evoliucinė arba prigimtinė teisė, kadaise vadinta dieviškąja teise, o šiuo metu, paprastai, vadinama žmogaus teisėmis ir laisvėmis, iš kurios kilo ir tautų apsisprendimo teisės politinės ir teisinės idėjos, tikrai dvelkia žmogiškai kilniu sakralumu. Dieviškoji duotybė savyje talpina ir žmonių lygybės idėją, todėl prigimtinės laisvės principas neabejotinai laikytinas kertiniu konstituciniu principu, iš kurio gali būti kildinama žymi konstitucinių normų dalis. Tačiau alkana laisvė ar laisvė šąlant neteikia žmogui gyvenimo džiaugsmo, todėl konstitucijoje suabsoliutinti žmogaus prigimtinės laisvės principą logiškai nebūtų prasminga.

Kita vertus, bendruomeninėje aplinkoje, kurioje žmonijos egzistenciniai ištekliai duotuoju momentu nėra nei beribiai, nei laisvai prieinami, asmens laisvės ir teisės neatsiejamos nuo jo pareigų rūpintis savo ir savo nesavarankiškų palikuonių gyvenimo kokybe. Žmogaus egzistencinė erdvė, didėjant žmonių skaičiui planetoje, nuolatos mažėja. Dėl to žmogus verčiamas ne tik susilaikyti nuo kitų asmenų laisvių pažeidimo, bet ir susitaikyti su savo egzistencinės erdvės siaurinimu. Tokios istorinės ir socialinės aplinkybės riboja galimybę konstitucinėse nuostatose žmogaus teisių ir laisvių principą įtvirtinti be išlygų.

Kalbant apie revoliucinį faktorių teisėje, tenka pastebėti, kad nei 1517 m. Vokietijos revoliucija, nei 1640 m. Anglijos revoliucija, nei Prancūzijos revoliucija 1789 m., netgi 1776 m. Jungtinių Valstijų revoliucija, apsivainikavusi 1789 m. JAV konstitucija, pagaliau, 1917 m. revoliucija Rusijoje nepakeitė žmogaus egzistencinių vertybinių orientacijų. Visos revoliucijos savo šūkiais ieškojo trumpesnio kelio į teisingumą ir tiesą. Deja, visos jos (čia nekalbama apie pramonines revoliucijas) – net Lietuvos dainuojanti revoliucija – ką nuveikė ryškiausio (jeigu nežiūrėti į tautos valstybingumo atgavimą) – tai tik perskirstė materialines vertybes ir deformavo dvasines vertybes utilitarizmo (naudos ieškojimo) kryptimi.

Kad žmogaus bendrieji egzistenciniai lūkesčiai, keičiantis socialinėms – ekonominėms farmacijoms, mažai kinta, pailiustruosiu viena sentencija ir paprašysiu Jūsų pagalvoti, kuriam laikmečiui ji priklauso:

Citata: „6. Ar egzistuoja atomai, ar vieninga prigimtis, reikia atminti, kad esi prigimties valdomos visumos dalis ir kad esi susijęs su kitomis tos pačios rūšies dalimis. Atmindamas, kad esi visumos dalis, nebūsi nepatenkintas tuo, kas tau visumos skirta, nes negali daliai kenkti tai, kas naudinga visumai. O visumoje nėra nieko, kas jai nenaudinga, - tai yra bendra visų dalykų prigimtims, bet pasaulio prigimčiai būdinga dar ir tai, kad jokia išorinė priežastis negali jos priversti sukurti ką nors, kas jai kenktų. Atmindamas, kad esi visumos dalis, būsi patenkintas viskuo, kas tau atsitinka. Kadangi esi susijęs su kitomis giminiškomis dalimis, nedarysi nieko, kas kenktų visų gerovei, priešingai, atsižvelgsi į kitas giminiškas dalis ir visas savo pastangas nukreipsi jų labui, o nuo priešingų dalykų susilaikysi. Taip elgdamasis, be abejo, laimingai nugyvensi gyvenimą, nes juk laimingas yra gyvenimas piliečio, kuris užsiima kitiems naudinga veikla ir su malonumu priima visa, ką jam skiria valstybė.“ [Markas Aurelijus (121-04-26:-180-03-17), „Sau pačiam“, Dešimta knyga, 6 sentencija].

Nors žmonijos prigimtiniai lūkesčiai gana stabilūs, tenka pripažinti, kad žmogaus genome yra genas su užkoduota siekio pertvarkyti pasaulį informacija, kuri, pasiekus daugumos lūkesčiams kritinę ribą, virsta veiksena, reikalaujančia permainų ir jų teisinio sunorminimo, randant vietos ir konstitucinėse nuostatose.

***

Nuo XX amžiaus pirmosios pusės krikščioniškajai religijai tapus iš esmės privačiu reikalu, o teisei įgavus praktiškojo sakralumo, konstitucinio reguliavimo įtaka visuomenėje turėtų stiprėti. Deja, krikščioniškasis pasaulis sparčiai merkantilėja, įgaudamas vis daugiau pinigų kulto civilizacijos bruožų. Tai skatina nusivylimą, nes konstitucinės tiesos, ieškant būdų jas pajungti valdančiųjų ekonominiams interesams, netenka savo praktiškojo sakralumo, o tuo pačiu ir siekiamo stabilumo. Dėl to konstitucinio reguliavimo sritį reikėtų vertinti ir kitu aspektu, t.y. ją apibūdinti kaip etnokultūriškai artimų ir (arba) ekonomiškai glaudžių bendruomenių subjektų ir jų grupių tarpusavio santykius, konkuruojančiai besireiškiančius civilizacinės raidos ir hierarchinės sklaidos sandūroje.

Konkurencijos supuoklių apsvaigintas žmogus maniakiškai siekia vis didesnės naudos. Tam buvo sukurtos vartojimą skatinančios paradigmos. Vartotojiška visuomenė neproporcingai savo gausėjimui ir technologinio progreso tempams stimuliuoja vis didesnį energijos išteklių poreikį. Išgaunant energiją anglies junginių pagrindu, civilizacijos raida ima grėsti gyvybės įvairovei, o perspektyvoje – gyvybės išlikimui. Žmonija ir logiškai, ir jutimiškai jau reaguoja į tai. Mąstanti visuomenė, ieškodama įvairių būdų neigiamiems procesams stabdyti, imasi tam tarptautinio teisinio reglamentavimo kelių, kurie turi nusitiesti ir į valstybių konstitucinio reguliavimo sritį. Tuo būdu visuomenės civilizacinė raida reikalauja atitinkamų konstitucinių normų atsiradimo.

Kitas veiksnys, darantis įtaką visuomenės gyvenimo norminimui – primatų bendruomeninis gyvenimo būdas, paremtas hierarchiniais santykiais. Hierarchinė sklaida neturi organiškai apibrėžtų saiko ribų. Dėl to hierarchinės piramidės viršūnės kampą, priklausomai nuo ekonominių ir/arba militarinių galių siekiama vis didinti. Kadangi hierarchinių darinių yra daug, jie skleisdamiesi patenka į priešpriešą. Siekiant išvengti mirtinų susidūrimų tarp hierarchinių grupių ir sušvelninti viršūninių klanų spaudimą žemesniesiems piramidės sluoksniams, vadovaujantis prigimtinės teisės principais, vykdytinas hierarchinės sklaidos ir jos režiminių siekių ribojimas. Valstybiniu lygiu tai suprantama kaip valdžios galių ribojimas, patenkantis į konstitucinio reguliavimo lauką.

Tai reikštų, jog konstitucinį reguliavimą nuolatos sąlygoja evoliuciniai, revoliuciniai civilizaciniai ir hierarchiniai veiksniai.

Suabsoliutintas evoliucinis arba prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių veiksnys nepripažintų jokių viršenybės ir pavaldinystės ryšių tarp žmonių. Tuo pačiu būtų nepripažįstamos ir vienų individų atsakomybės už kitų gyvenimo kokybę priedermės. Gyvuotų principas – kiekvienas rūpinasi savimi, kiekvienas atskaitingas sau.

Tačiau žmonių bendruomenėms nesant analogu bičių šeimų gyvenimui, kur bendruomeninis darbo pasidalijimas pagrįstas genetine paskirtimi (motinėlė, tranas, bitė darbininkė) ir, paprastai, amžiaus faktoriumi (perų ir motinėlės maitinimas, korių siuvimas ir maisto atsargų (lizde) tvarkymas, šeimos būsto apsauga, galiausiai, darbas renkant mitybos atsargas), todėl negalimas kraštutinai suindividualintas žmonių gyvenimo būdas, nes jų kiekvieno prigimtiniai gebėjimai, kitaip nei bičių, labai skiriasi. Be to, žymią dalį savo poreikių žmogus tenkina per viešojo organizavimo priemones. Taigi, taikyti evoliucinį veiksnį kaip vienintelį pagrindą konstituciniams principams formuoti nėra prasminga.

Suabsoliutintas revoliucinis veiksnys reikštų, jog visuomenėje viskas vyksta ne laiku. „Pasikeisti laiku – štai koks yra bet kokios teisės sistemos, patiriančios neįveikiamą permainų poreikio spaudimą, gyvybingumo raktas. Revoliucija istorine šio termino prasme yra greita, šuoliška, prievartinė permaina, išsprogdinanti teisės sistemą“ - teigia Harvardo universiteto profesorius Haroldas J. Bernamas savo knygoje „Teisė ir revoliucija“ (40-41 psl.).

Kadangi, teisės, imant bendrai, ir konstitucinės teisės, kalbant konkrečiau, prigimtyje slypi du tikslai – apsaugoti tvarką ir įgyvendinti teisingumą, todėl evoliucinio ir revoliucinio veiksnių vidinė įtampa tarp poreikio keistis ir poreikio išsaugoti stabilumą yra neišvengiama. Čia pusiausvyros siekis konstitucinių normų turinyje tiesiog būtinas.

Suabsoliutinus civilizacinės raidos veiksnius, konstitucinėse normose įsivyrautų baimės dėl gyvybės sunaikinimo tendencijos, kurios blokuotų ne tik militarinių ar šlamštinių produktų gamybą, bet ir naudingų naujovių atsiradimą.

Suabsoliutinus hierarchinius veiksnius, konstitucijose, grindžiant juos, pavyzdžiui, valstybinių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo operatyvumu, valstybėse įsivyrautų totalitariniai režimai, kurių istorines pamokas dar atmename, o nūdienos apraiškas matome.

Taigi, daugiaplanė konstitucionalizmo koncepsija reikalauja plataus sisteminio požiūrio ir gilių pilietinės teisėjautos perspektyvinių įžvalgų, galinčių skatinti tuos procesus, kurie atitiktų ne tik nūdienos žmonių lūkesčius, bet ir ateities kartų interesus.

Turint galvoje, kad konstitucinės nuostatos nėra skirtos kokiai nors iš anksto aiškiai apibrėžtų santykių sričiai ir grindžiamos ne atskirais faktais, o visuotiniu kontekstu, todėl ir kalbinė jų raiška yra gana problemiška. Dėl to, bet koks teisinis principas, turintis visuotinumo požymių, negali būti iškart atmestas kaip nekonstitucinis. Jo tinkamumas ar netinkamumas konstituciniam kontekstui turi būti įvairiapusiškai išmatuotas ir pasvertas.

Ką galima būtų pasakyti apie 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją?

Kadangi Konstitucija nėra savaeigis automatas, o instrumentas pareigūnų rankose, apie jos kokybines savybes tenka kalbėti dvireikšmiai: kokio modeliacinio lygmens tas instrumentas ir kokią saugos sistemą jis turi, kad šis universalus instrumentas nepatektų į nepatikimas rankas, o patekęs negalėtų būti nekontroliuojamai naudojamas.

Vaizdumo dėlei aptarkime daug paprastesnį instrumentą – medicinį švirkštą. Jis mediko iš pašaukimo rankose – sveikatos ar net gyvybės grąžinimo priemonė, mediko – uždarbiautojo rankose – viltingą skausmą sukeliantis įnagis, narkomano rankose – asmenybės žudymo ginklas.

Konstitucija – ne techninis, o metodologinis instrumentas. Jos galimybės daug platesnės ir gilesnės. Pavyzdžiui, Lietuvos Konstitucija, būdama pareigūnų iš pašaukimo rankose kėlė piliečių pasitikėjimą savo valstybe, patekusi į pareigūnų – uždarbiautojų rankas – tapo teisinio cinizmo įnagiu ir emigracijos katalizatoriumi. Kokių pasekmių galima sulaukti, kai ji pateks į pareigūnų – narkomanų rankas, galima tik prognozuoti.

Apibendrintai apibūdinant silpnuosius dabartinės Lietuvos Konstitucijos požymius, galima būtų išvardinti šiuos:

1) neturi savisaugos mechanizmo nuo bet kokio interpretavimo ir taikymo padarinių;

2) perkrauta bevertėmis blanketinėmis normomis;

3) neturi nuoseklios struktūrinės sandaros;

4) funkciškai sukaustytos ir realiai neveiksmingos deklaruotosios suvereno galios;

5) neturi loginio pagrindimo Konstitucijos keitimo tvarka;

6) nemotyvuotas konstitucinių įstatymų ir konstitucinių aktų atsiradimas;

7) nenuosekliai išreikštas valdžių pasidalijimo principas;

8) nėra hierarchinių proporcijų tarp valdžios šakų;

9) teismų sistema neatitinka tarptautinių teismų nepriklausomumo principų;

10) neįgyvendintas bendrasis teisės principas – niekas negali būti teisėju savo byloje.

Kalbant apie teikiamo svarstyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto naujoves pažymėtini tokie momentai:

1. Konstitucinė sandara orientuota į žmonijos principines vertybes.

2. Įtvirtinti kertiniai pilietinės savivaldos elementai: pilietinė iniciatyva ir pilietinė kontrolė.

3. Įtvirtinta tautos kaip gamtinio ir civilizacinio (istorinio, kultūrinio, gamybinio) paveldo bei išteklių savininkės samprata.

4. Išryškintas ir apibrėžtas valstybės vaidmuo tautos gyvenime.

5. Įvesta viešojo intereso samprata ir numatytas profesionalus jo vertinimo mechanizmas.

6. Išgrynintas valdžių padalijimo principas ir subalansuotos valdžios galių proporcijos.

7. Apibrėžtos parlamentinės kontrolės galios ir ribos.

8. Nustatytas tautos atstovybės ir vykdomosios valdžios pareigūnų darbo apmokėjimas, siejant tai su tautos gyvenimo lygiu (vidutiniu darbo užmokesčiu).

9. Proporcingiau atstovaujami parlamente visos šalies piliečių interesai, Seimą formuojant teritorinio atstovavimo ir nacionalinio atstovavimo pagrindais.

10. Atsisakyta nuasmeninto (sąrašinio) tautos atstovų rinkimo būdo, kurį tauta vadina politinių lyderių pakuotė.

11. Likviduota bevaisių parlamentinių rietenų galimybė, suteikiant parlamentarų atšaukimo teisę rinkėjams.

12. Atsisakyta perkamos teisės į teisminę gynybą tvarkos.

13. Likviduota klaninė teismų sistema, įvedant visuomeninių teisėjų institutą.

14. Suderinta su tarptautiniais aktais teismų ir teisėjų nepriklausomumo principo apibrėžtis.

15. Įgyvendinta profesionali galutinės (kasacinės) teismų instancijos teisėjų atranka.

16. Sukurtas teisingumo vykdymo mechanizmas tiems atvejams, kai dėl teisėjų institucinio intereso jie negali vykdyti teisingumo savo bylose.

17. Įvesta ekspertinė konstitucingumo vertinimo tvarka.

18. Konstitucingumo kontrolė numatyta ne tik centrinių žinybų aktams, bet ir galutinės (kasacinės) instancijos teismų verdiktams.

19. Sukurtas valstybinių biurokratinių struktūrų dauginimosi užkardymo mechanizmas.

20. Nustatyta aiški ir logiškai pagrįsta konstitucijos priėmimo ir jos keitimo tvarka.

Svarbu visa tai atsakingai, be „etiketinio“ neraštingumo, kūrybiškai įvertinti ir patobulinti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"