TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Konstitucinis modeliavimas kultūrų hibridizacijos sąlygomis

2015 10 13 15:53
beforeitsnews.com nuotrauka

Jėzaus Kristaus amžininkas, kurio gimtinė – Kordubos miestas Ispanijoje, o asmenybės brandos ir sklaidos aplinka Romoje, Lucijus Anėjus Seneka (4 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.), laikomas vienu ryškiausių romėnų filosofų. Šis iškilus mąstytojas neslepiamai susižavėjęs rašė apie graikų filosofo Sokrato (470–399 pr. Kr.) pagarbą įstatymui, vertindamas jo pasirinkimą atsisakius galimybės slapčia palikti kalėjimą ir eiti myriop, idant nebūtų pažeista įstatyminė tvarka, pagal kurią jis buvo nepagrįstai apkaltintas.

Daugiau kaip 400 metų skyrė Sokrato ir Senekos vertybių formavimosi laikmečius, bet jų požiūriai į įstatymą ir pagarba bendruomenės sutartinei tvarkai išliko tapatūs. Reikšdamas pagarbą Sokratui, Seneka jo poelgio kilnumą išreiškė taip: „Negalėjo būti kalėjimo ten, kur buvo Sokratas“.

Kas iš šiandieninių Lietuvos politikų svarbiausią tautos sutartį – Konstituciją vertina labiau už partinius interesus? Manau, kad nereikšminga mažuma. Dar menkesne vertybe laikomi pokonstituciniai aktai ir tarptautinių sutarčių nuostatos.

Vertinant to priežastis peršasi nuomonė, jog tai labiausiai lemia galimybė ignoruoti įstatymą, nesusilaukiant jokių neigiamų pasekmių, nes atsakomybė už netinkamą pareigų atlikimą valstybės tarnyboje Lietuvoje netaikoma. Tikriausiai taip yra dėl to, kad pinigų kulto civilizacija, kurioje mums tenka gyventi, suformavo tokias politiškai aktyvių grupuočių vertybines orientacijas, kurios stimuliuoja jų elgesį tik tiek, kiek gresia asmeninėmis turtinėmis pasekmėmis.

Garbė, padorumas, santūrumas, atjauta, teisingumo siekis ir kitos nematerialios žmogiškosios apraiškos palaipsniui traukiasi iš mūsų viešojo gyvenimo. Tenka pastebėti, kad net sveiko proto nepaisymo reiškiniai dažnai nesukelia bendruomenės atmetimo reakcijos.

Jeigu kas nors Lietuvoje įžūliai siekia privileginio kelialapio į bendruomeninių gėrybių dalybas ar šmeižtu prasivalo kelią nuo konkurentų į politinę trasą, vedančią prie tautos išteklių skirstymo, paprastai, niekas nesivargina stoti tam skersai kelio. Tokia nūdienos tikrovė, tokie mes trumparegėje tikrovėje. Tačiau trumparegystė ir istorinė patirtis nėra bendrakeleivės. Joms laikas nuo laiko tenka susidurti.

Kokie šiandieniniai tų susidūrimų iššūkiai ir galimos jų atomazgos?

Pirmiausia, tai nelauktai užklupęs kultūrų hibridizacijos procesas. Islamizacija ir jos teritorinė plėtra, slenkanti tiesia kryptimi į pinigų kulto civilizacijos lopšį, liudija, jog artėja laikas atsigręžti į istorinę patirtį ir pamąstyti, kaip mūsų vertybinės orientacijos prasilenkia su universaliomis vertybėmis ir kaip Europos naujakuriams reikėtų pateikti savąsias vertybes, kad kitų kultūrų atstovams jos atrodytų logiškos ir įtikinančios. Nekelia abejonių, jog bet koks kultūrų priešinimas iššauks konfliktus, bet koks ryškesnis savų vertybių atsisakymas taps svetimybių katalizatoriumi.

Reikėtų pasvarstyti, gal naujiesiems mūsų įnamiams iš islamo aplinkos būtų daug kas suprantamiau, jeigu teigtume, jog tai, kas jų gyvenime Koranas mūsų viešajame gyvenime – Konstitucija. Tačiau skleidžiant tokias vertybines orientacijas tektų daug drausmingiau ugdyti mūsų pačių pagarbą savo Konstitucijai bei kitiems įstatymams ir sutvarkyti Konstitucijos normas taip, kad jos būtų aiškios ir lingvistiškai tikslios.

Štai mes deklaruojame įstatymo viršenybės principą, pagal kurį teismai turėtų nenukrypstamai vadovautis įstatymais. Tačiau Teismų įstatymas teisėjams suteikia teisę aiškinti įstatymą, t.y. interpretuoti įstatymą teisėjo nuožiūra. Tuo būdu viršenybę įgauna ne įstatymas, o jo išaiškinimas, kurio turinys gali ženkliai skirtis nuo įstatymo prasmės. Teisėjas konstitucinę ar kitą teisės normą suprasdamas kaip kalbinį (verbalinį) žmogaus elgesio ar institucijos funkcinį modelį ir kieno nors veikas lygindamas su tuo modeliu, įstatymo viršenybės principo kontekste negali jo taikyti kitaip, nei lingvistinė, loginė ir teleologinė teisės normos prasmė.

Jeigu teisėjas, kaip teisminės valdžios atstovas pagal subjektyvią klausą (neprigirdėjimo atveju – pagal kieno nors pakuždėtus ar savo interesus) savo išaiškinimu pakeičia įstatymų leidžiamosios valdžios valią, tai pažeidžiamas valdžios galių proporcingumo principas.

Iš to darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos norma, teigianti, jog teisėjai klauso tik įstatymo neįpareigoja teisėjo girdėti, ko įstatymas reikalauja, nes teisėjas be jokių neigiamų sau pasekmių gali išaiškinti įstatymą pagal kieno nors interesus ir sprendimą grįsti ne įstatymu, bet savo išaiškinimu. Dėl to ši, kaip ir daugelis kitų konstitucinių normų, turi būti kitaip suredaguota. Jeigu minėtos konstitucinės normos redakcija atitiktų Jungtinėse Tautose patvirtintų Pagrindinių teismų nepriklausomumo principų tos dalies redakciją, teisėjas privalėtų ne tik įstatymo paklausyti, o savo daryti, bet vadovautis faktais ir įstatymais.

Civilizuotos visuomenės darnios savivaldos principų laikymasis ar jų pažeidinėjimas žymia dalimi priklauso nuo Konstitucijos normų kalbinių modelių tobulumo. Logiškai neišbaigta, sistemiškai nerišli ar daugiaprasmė konstitucinė norma – netobulo konstitucinio modeliavimo padarinys. Ydingos konstitucinės normos įstatyminė detalizacija ar interpretacija gali būti daugiavariantė. Ypač skirtingai tokias normas gali suprasti skirtingų kultūrų žmonės, nes kitokia tų žmonių ne tik istorinė, religinė, etinė, bet ir privataus šeiminio gyvenimo patirtis.

Kad išvengtume Konstitucijos interpretacinės įvairovės konfliktų, konstitucines normas turime ne tik tobulai suformuluoti, bet ir prasmingai susisteminti, centrine konstitucinio reguliavimo figūra pripažindami žmogų. Ypač tai svarbu kultūrų hibridizacijos pradžioje. Kodėl?

Paskaičius Koraną matyti, kad jame greta religinių dogmų gausu teisinių, moralinių ir etinių normų. Tai reiškia, jog tai, kas mums pasaulietiška, musulmonui gali būti Mahometo priesakas, kurio nesilaikymas – šventvagystė.

Jeigu pasirinktume kultūrų susikalbėjimo priemone lyginamąjį metodą ir imigrantams iš musulmoniškų kraštų teigtume, jog Mahometo priesakai Europoje transformuojasi į Tautos balsą („Tautos balsas – Dievo balsas“), tektų atsisakyti Konstitucinio Teismo išrastos „gyvosios Konstitucijos“, o parlamentarais turėtume rinkti daug brandesnės teisėjautos (nei rinkome iki šiol) piliečius, kuriems tarptautinių institucijų aktai nebūtų patyčių objektu, kaip buvo iki šiol, be teisinės nuovokos suabsoliutinus nepalankumą prezidento Rolando Pakso asmeniui, sprendžiant piliečių rinkimų teisės atkūrimą.

Ar kultūrų maišaties ir jų hibridizacijos galima išvengti? Jeigu didžiuliai Sirijos gamtinių dujų klodai juos išeksploatavus nustos kurstyti pilietinio karo aistras ir pasaulio galingųjų nepasotinamus apetitus, tai klimato kaita ir musulmoniškų šeimų gausa, europiečiams demografiškai nuskurdus, skatins ir skatins tautų kraustymosi poreikį. Dėl to peršasi nuomonė, kad kultūrų hibridizacija Europoje nepraras aktualumo, krikščioniškajai Europai įgaunant promusulmoniškosios Europos pavidalą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"