TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

KTU mokslininko sukurtas prietaisas neįgaliesiems pateks į rinką

2014 05 14 10:23

Prieš kelerius metus kino žiūrovus ir Kanų festivalio komisiją sužavėjęs filmas „Skafandras ir drugelis“ pasakojo tikrą Žano-Dominyko Bobi istoriją, kuris, po patirtos traumos galėdamas valdyti tik akis, parašė knygą. Istorija įkvepia, padėdama suvokti, kad žmogaus galimybės – neribotos.

„Jei jis būtų turėjęs mūsų sukurtą įrangą, būtų parašęs dar daugiau“ – šypsosi Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkas Vidas Raudonis. Jo sukurtas prietaisas padeda žvilgsniu spausdinti ekrane, o prijungus papildomą įrangą – ir savarankiškai vairuoti vežimėlį. Kartu su mokslininkų iš Izraelio grupe, V.Raudonio vadovaujama komanda kuria kompleksinį prietaisą neįgaliesiems.

V.Raudonis pripažįsta, jog kelias nuo mokslo iki verslo yra nelengvas. Vaizdų apdorojimo ir dirbtinio intelekto srityje dirbantį mokslininką domina įrangos, kuri palengvintų gyvenimą neįgaliesiems, kūrimas. „Mane motyvuoja dirbti žmonės, kurie kenčia“, – sako V. Raudonis, tačiau sutinka, kad norėdamas pralobti turėtų pritaikyti savo išradimus kitokiai rinkai – pavyzdžiui, kompiuteriniams žaidimams.

Lietuvos ir užsienio rinkai produktus kuriantis KTU mokslininkas neslepia, jog lietuvių verslininkai labai skiriasi nuo vakariečių – ir požiūriu, ir bendravimo kultūra.

Neseniai studentams paskaitą skaitęs bendrovės „Power of Eye“ įkūrėjas V.Raudonis pripažįsta, kad nors nuo mokslo iki verslo – tikrai ne vienas žingsnis, svarbu daug dirbti ir stengtis nuolat išmokti ką nors naujo.

- Kaip kilo mintis sukurti tokį daiktą – akimis valdomą prietaisą?

- Magistrantūros studijų metu Vokietijoje dirbau su mokslininkų grupe, kuri tyrinėjo žmogaus smegenų ir kompiuterio sąsajas. Jų kuriama įranga leido išmatuoti valingai valdomus elektromagnetinius žmogaus smegenų signalus ir juos paversti komandomis. Pavyzdžiui, vienas iš mūsų eksperimentų buvo roboto ranka daužyti šampūno buteliukus.

Įrangos veikimo principas paprastas – jei žiūrime į lemputę, kuri mirksi, pavyzdžiui, kelis kartus per sekundę, tai smegenų srityje, kuri atsakinga už vaizdų apdorojimą, atsiranda analogiškas signalas. Šiuo principu remdamiesi sukūrėme tokį prietaisą. Tyrimus panašia tematika norėjau tęsti ir čia, KTU doktorantūros studijose. Bet kadangi elektrodai, kurie jungiami prie galvos, yra labai brangūs, man kilo mintis sukurti kitokį prietaisą, kurio veikimas būtų paremtas kamera fiksuojamais valingai valdomais akies judesiais.

- Vadinasi, aš žiūriu į klaviatūrą, o ekrane matosi spausdinamas tekstas? Skamba kaip mokslinė fantastika...

- Tai – realus daiktas. 3D spausdintuvu pagaminau akinių rėmelius, tad jau turime prototipą – prie rėmelių pritvirtintą dėžutę, į kurią sukelsime visas mikroschemas. Akiniai veikia bevieliu būdu. Nuo tada, kai pradėjau kurti šį projektą, jau praėjo 6-7 metai. Jei atvirai, jau norėjau slėpti jį stalčiuje, nes lietuviams tokių daiktų nereikia. Kartais man atrodo, kad mes esame nepajėgūs suvokti, kam reikia naujų technologijų.

- Kuriate įrangą, palengvinančią gyvenimą neįgaliesiems. Atrodo akivaizdu, kad tokių išradimų reikia.

- Turinčių negalę žmonių Lietuvoje – daugybė. Vien cerebraliniu paralyžiumi sergančiųjų yra apie 25 tūkstančius. Tačiau iš tiesų, net patys neįgalieji, jeigu nėra dirbę kompiuteriu, nesupranta, kam jam reikia įrangos, kuri padėtų spausdinti. Taip, rinka, kuriai galime pasiūlyti savo produktą, labai sumažėja – lieka tie žmonės, kurie kažkada dirbo kompiuteriu, tačiau dabar dėl traumų ar ligos to daryti negali.

Kita vertus, mūsų įrangą labai norėtų naudoti marketingo specialistai – ja galima fiksuoti žmogaus akių judesius ir juos analizuoti. Pavyzdžiui, galima nustatyti, ar pamatė žmogus šampūno buteliuką, stovintį lentynoje, ar nepamatė. O jei pamatė, tai kiek laiko žiūrėjo ir panašiai. Tačiau, kai pateikiu sąmatą, kiek kainuotų mūsų įrangos pritaikymas tokioms reikmėms (kaina, lyginant su analogiškais produktais, pavyzdžiui, Švedijoje, yra keliolika kartų mažesnė), interesas nuslūgsta.

Iš užsienio investuotojų sulaukdavau pasiūlymų pritaikyti savo produktą kompiuteriniams žaidimams – pavyzdžiui, ši technologija galėtų padėti kam nors ką nors greičiau nušauti, aktyviau reaguoti ir panašiai. Tačiau manęs tai nežavi.

- Nežavi? Kodėl?

- Mane motyvuoja dirbti tie žmonės, kurie kenčia, kuriems reikia pagalbos. Kompiuterinių žaidimų iš viso galėtų nebūti. Žinoma, tai – didžiulė rinka, ir užsidirbti joje galimybių begalės. Žmonių su negalia perkamoji galia dažniausiai yra maža. Didelės kompanijos, kurios prekiauja panašia technologija paremtais produktais, jų parduoda vos vieną kitą per metus, o užsidirba iš marketingo, rinkos tyrimų.

- Tad jūsų išradimas išvys dienos šviesą kaip komercinis produktas?

- Tikiuosi, kad taip. Per tuos metus aš „apaugau“ žmonėmis, o jie niekaip neleidžia man mesti šito sumanymo. Neseniai laimėjome „Eureka“ programos finansavimą projektui, pagal kurį kursime daugiamodalę sąsają: žmonėms, kurie valdo smakrą ar skruostą, sukūrėme „smakralazdę“, o visa įranga būtų įmontuota į elektrinį vežimėlį su roboto ranka. Mechaninė ranka žmogui, kuris nejuda padėtų, pavyzdžiui, atsigerti – jis žvilgsniu išsirinktų iš meniu ko nori, o ranka paduotų stiklinę su šiaudeliu. Projektą vykdome kartu su mokslininkais iš Haifos universiteto Izraelyje.

- Turite daug patirties mokslinių projektų komercializavimo srityje. Neseniai ta tema skaitėte ir paskaitą KTU studentams. Kas, jūsų nuomone, šiame kelyje svarbiausia?

- Man nepatinka, kai mane pristato kaip kokį nors guru: „O dabar Vidas Raudonis pristatys savo sėkmės istoriją...“ Tai – ne sėkmės, o sunkaus, nuoširdaus darbo istorija. Jei nedirbsi, tai ir nepasiseks. Net ir loterijos bilietus reikia pirkti, jei nori laimėti.

- O kas, jūsų nuomone, yra sėkmė?

- Man kartais atrodo, kad žmogaus sėkmė šiandien dažniausiai vertinama pinigais. Tai, kiek knygų perskaitei, ką sužinojai, niekam nerūpi. Sėkmingas esi, jei vairuoji lambordžinį, ar maseratį. Mano matas kitas – svarbu realizuoti save. O jeigu tai, ką darai, duoda ir finansinės naudos, tai jau yra sėkmė. Studentams bandžiau pasakyti, kad nesvarbu, ką jie darytų savo gyvenime – ar lentą obliuotų, ar programuotų, tą reikia daryti gerai, kaskart vis tobuliau. Nežinau darbo, kuris neatsipirktų, jeigu jį darai nuoširdžiai ir savęs neapgaudinėji.

Niša, kurioje aš dirbu – vaizdų apdorojimo, dirbtinio intelekto – atrodo visiškai mokslinis darbas. Tačiau dabar, po 6 ar 7 metų, į mane kreipiasi vis daugiau ir daugiau įmonių su įvairiausiais užsakymais. Iš tiesų galimybių yra daugybė, dažniausiai mus apriboja žinių ar gabumų trūkumas. Vos tiktai kažko naujo išmoksti, gal ir neatsidaro iš karto naujos durys, bet tu bent jau pamatai, kad jos ten yra. Investicijos į save – į kompetencijas, žinias – tikrai atsiperka.

- Kaip jums, mokslininkui, sekasi bendradarbiauti su verslininkais?

- Aš, švelniai tariant, esu nusivylęs lietuvių verslininkais. Pateikdami užsakymą jie nesuvokia, kad kažkas gali nepavykti, kad gali keistis biudžetas, kad darbas gali užtrukti. Tiksliausia turbūt tai būtų įvardinti kaip lankstumo trūkumą.

Užsienio verslininkai susikuria tokį rizikos „buferį“ – jei kas nepavyksta, jie nesinervina ir nesirauna plaukų nuo galvos. Be to, tik iš užsieniečių išgirsi tokią frazę: „Tiek daug dirbai, norėtume tau tai kompensuoti, pakeldami honorarą.“ Lietuviškoje rinkoje tavo viršvalandžiai yra tavo problemos, vadinasi, kažko nemokėjai.

- Esate sakęs, kad Lietuvos vartotojų nuvilti negalima. Kuo ypatinga Lietuvos rinka?

- Lietuvos rinka maža ir visi vieni kitus pažįsta. Aš pažįstu daugelį mano srityje dirbančių žmonių, ir net žinau, kokias jie daro klaidas.

Normali verslo praktika visame pasaulyje yra sukurti vadinamąjį beta produktą, galintį atlikti minimalias funkcijas, paleisti jį į rinką ir laukti grįžtamojo ryšio iš vartotojų – ką reikėtų patobulinti, ką pakeisti. Tačiau ši taisyklė Lietuvoje, ir ypač, kuriant produktus neįgaliesiems, negalioja. Vieną kartą nepavyks, ir niekas tavimi nebetikės. Sakys: „Šitas vaikinas – apsimetėlis. Jis suteikia vilčių, bet negali jų įgyvendinti“.

- Esate inžinierius, tačiau išmanote vadybos dalykus. Kaip gavote tos srities žinių?

- Visiškai nesistengiu kažką daryti vadybiniu požiūriu „teisingai“. Man patinka renginiai verslininkams, patinka bendrauti, pasisemti idėjų. Kai pasakoji apie tai, ką darai, atsiranda žmonių, kurie nori dirbti kartu. Tarp jų – ir tų, kuriems taip pat patinka kalbėti. O kai taip atsitinka, tada jūs galite užsiimti tuo, kas jums patinka – lituoti, programuoti, o jie daro tai, kas patinka jiems – pavyzdžiui, parduoti.

- Kokia turi būti inovacija, kad ji galiausiai taptų produktu?

- Žmonėms patrauklūs paprasti dalykai. Įmantrūs smegenų skaitytuvai ir akies judesių monitoriai skamba moksliškai ir nepatraukliai – niekas nesupranta, kam jų reikia. Egzistuoja tokios „crowd funding“ svetainės, kuriose daug žmonių investuoja į vieną inovaciją. Jeigu pasižiūrėtumėte, kas laimi finansavimą, tai pamatytumėte, kad tai – labai paprasti, net primityvūs įrengimai. Pavyzdžiui, neseniai mačiau, kad vienoje svetainėje pusantro milijono dolerių finansavimą surinko popierinio lėktuvėlio su motoriuku, valdomu per mobiliąją programėlę, projektas. Jeigu pavyksta, gali tokiam paprastam daiktui surinkti tiek pinigų, kad užtektų ir jo gamybai, ir liktų kitiems, rimtesniems darbams.

- Papasakokite apie kitus savo sukurtus inovatyvius prietaisus.

- Neseniai sukūriau tokį aparačiuką, kuris atpažįsta paviršiaus spalvą ir žmogiška kalba pasako: „Raudona, tamsiai raudona, mėlyna“ ir panašiai. Jis skirtas akliesiems, kurie, pavyzdžiui, nori susirasti vienodos spalvos batus.

Vieną dieną per šiltai aprengiau savo vaiką ir jis perkaito. Taip sumaniau sukurti tokį temperatūros daviklį „Babby check“, kuris pypsėtų, jeigu per šilta – tada žinotum, kad reikia nurengti vieną kitą megztinį. Visada pradedu nuo idėjos. Niekada netikrinu ar yra rinka kokiems nors išradimams, tiesiog darau tai, ką man smagu daryti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"