TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kur didelės žvaigždės ir sena istorija

2012 05 15 8:09

Bendraudamas su stepių klajokliais, gyvenančiais jurtose, Vidurio Azijos regiono tyrinėtojas Mindaugas Pauliukas įsitikino, kad laimę galima suvokti ir taip: atsikeli rytą, bekraštėje stepėje sėdi ant žirgo, o aukštai danguje toks pat laisvas skraido erelis.

Visame pasaulyje neišvengiamai didėja susidomėjimas Vidurio Azijos regionu, turtingu gamtos išteklių, tačiau supamu galingesnių kaimynių: Rusijos, Kinijos, Indijos, Irano, Turkijos. Pasak M.Pauliuko, Vilniaus universiteto (VU) Orientalistikos centre pernai spalį įkurto Šiuolaikinės Vidurio Azijos studijų centro vadovo, posovietinei zonai priskiriamas regionas kultūrologiniu požiūriu mažai tyrinėtas. Galbūt politiškai labiau matomas Afganistanas. Tik pradedama atpažinti Tadžikistaną, Kirgizstaną, Kazachstaną, Turkmėnistaną, Uzbekistaną, anksčiau dažnai vadintus vienu vardu - tiesiog "stanais". VU Šiuolaikinės Vidurio Azijos studijų centras turi ambicijų tapti šio regiono ekspertais Europos lygiu, juo labiau kad Lietuvą su posovietinėmis Vidurio Azijos valstybėmis sieja bendra pusės amžiaus patirtis.

Ne tik "Boratas"

"Jaunajai kartai Vidurio Azija - jau visiškai nežinomas, egzotiškas regionas, o Kazachstanas girdėtas galbūt tik iš filmo "Boratas", - juokavo centro vadovas. - Daugelis klaidingai įsivaizduoja Vidurio Aziją kaip vieną blyną, kur viskas vienoda. Iš tikrųjų skirtumų tiek daug, kad pradėjus pasakoti, pavyzdžiui, kuo tadžikai kaip indoeuropiečiai skiriasi nuo klajoklių kazachų, išlaikiusių daug pagoniškumo, visiems būna nuostabu. Pats regionas yra unikalus ir islamas visur labai skirtingas."

Savitai Vidurio Azijos kultūrai pažinti pirmiausia kaupiama informacija - ir virtuali, ir apčiuopiama. Pavyzdžiui, Afganistano karo vado Abdu Rašydo Dustumo dovanotas chalatas, kirgizų tautinis kostiumas ir jurtos maketas, taip pat knygos, muzikos įrašai, kino filmai padeda geriau pajusti regiono dvasią. Nuo pernai rudens pradėtus paskaitų ciklus apie Vidurio Azijos valstybių kultūrą, islamo tradicijas mielai renkasi studentai. Ateinantį rudens semestrą prof. Aleksas Luchtanas dėstys istorijos kursą nuo neolito iki Didžiųjų Mogolų imperijos atsiradimo, M.Pauliukas - apie šiuolaikinės Vidurio Azijos valstybių ypatumus nuo Rusijos atėjimo XIX amžiuje iki dabartinių laikų. Žiemos semestrą numatytas paskaitų kursas apie šio regiono islamo specifiką. Jau užmegzti ryšiai su Kazachstano, Kirgizstano, Uzbekistano universitetais ir ateinančiais akademiniais metais tikimasi sulaukti vizituojančių dėstytojų. Šiuo metu VU Orientalistikos centre dėstomos turkų, farsi (persų), dari kalbos. Po kelerių metų galbūt bus galima mokytis ir uzbekų ar, tarkim, kazachų kalbos.

Arčiau dievų

"Tian Šanio kalnuose naktį tokios didelės žvaigždės, - prisiminė M.Pauliukas. - Girdėti gal tik upelis čiurlenant. Ir siela atsigauna, mintys nuskaidrėja."

Aukščiausia Kazachstano viršukalnė Tian Šanio kalnuose laikyta senovės tiurkų vyriausiojo dievo Tengri, pasaulio ir dangaus skliauto valdovo, buveine. XI amžiuje į Vidurinę Aziją atėjo sufistinis islamas. Senoje ir turtingoje kultūroje, susijusioje su Šilko keliu, susipynė pagonybės, islamo, budizmo tradicijos.

Daug pagoniškos kultūros išlaikė kazachai ir kirgizai. Pavyzdžiui, iki šiol Kirgizstano moterys ant jurtų ar prie lopšio kabina moteriškos dievybės Umė simbolius, kad apsaugotų vaikų sveikatą. Jei kūdikis suserga, eina pas šamaną (islamo kultūroje visiškai nesuprantamas dalykas), kad sugrąžintų Umė palankumą.

Vidurio Azijos kultūros tyrinėtojas ypač pabrėžė vietinių žmonių nuoširdumą. Jiems svečias - Dievo dovana ir duos, ką galės, atėjusiems be ginklo. Štai Tadžikistane ar Uzbekistane prie kiekvieno namo visada bus atrakinta patalpa užklydusiam keliautojui pailsėti bei vandens atsigerti.

"Ir afganistaniečiai kaip kitos tautos nenori, kad jų šalyje ginkluoti atėjūnai darytų savo tvarką. Kad ir kaip pozityviai vertintume statomas ligonines ar permainas švietimo srityje, karas nėra gerai ir turbūt niekam nesuteikė ramybės, - įsitikinęs M.Pauliukas. - Afganistane tradiciškai sugyveno įvairios tautos - tadžikai, uzbekai, puštūnai. Viską sujaukė pastangos primesti savo valdymo formą nuo pat 1979 metų Rusijos invazijos. Dabartiniai trisdešimtmečiai be karinių veiksmų daugiau nieko beveik nėra matę. Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Afganistane - tik 40 metų. Vadinasi, visą gyvenimą kariauja - su vienais atėjūnais, su kitais ar tarpusavyje. Vis dėlto lietuvių kariai Goro provincijoje labai gerbiami, nes patys gerbia vietos žmones, jų įprastą gyvenimo būdą."    

Kas neskiria

Afganistaniečiai ir tadžikai mums artimi, nes dari (Šiaurės Afganistane), tadžiki (Tadžikistane) ir farsi (Irane) kalbos priklauso tai pačiai indoeuropiečių šeimai. Pavyzdžiui, skaičių pavadinimai labai panašūs. Skiriasi raštas: iraniečiai ir afganistaniečiai vartoja arabiškus rašmenis, tadžikai - kirilicą. Uzbekai, turkmėnai, kirgizai ir kazachai priklauso tiurkų kalbų grupei, todėl artimesni turkams.

Vienaip į gyvenimą žvelgia sėslus žmogus ir visai kitaip - klajoklis. Tadžikai ir uzbekai - sėslūs. Turkmėnai, kilę iš klajoklių, dabar sėslesni. Kazachai ir kirgizai - klajokliai. Jiems ypač svarbu gamtos ciklai. Sėslus žmogus labiau paklus galbūt už save viršesniam, todėl, sakykim, uzbekas ar kazachas visai kitaip vertina tuos pačius dalykus.

"Kalbantis su Vidurio Azijos regiono žmonėmis, jie visada nurodys ką nors išskirtinio savo krašte. Pavyzdžiui, afganistaniečiai būtinai paminės violetines morkas. Jos tokios buvo pradžių pradžioje ir dabar dar Afganistano kalnuose auginamos. Šiaurinėje Azijoje labai populiarios geltonos morkos, paprastai dedamos į plovą, o pasaulyje paplitusios oranžinės - "tiesiog olandų sugadintos", - pasakojo pašnekovas. - Įspūdingo grožio ten ir laukinės tulpės, pavasarį žiedais užliejančios kalnus ir stepes."

Uzbekai didžiuojasi savo istorija. Garsusis karvedys Timūras, Vakaruose labiau žinomas sulotynintu Tamerlano vardu, buvo galingos Timūridų imperijos įkūrėjas, Timūridų bei Mogolų dinastijos pradininkas, XIV amžiuje išpuoselėjęs Šilko kelio viduryje esantį Samarkandą kaip savo imperijos sostinę. Daugiau kaip 2700 metų miestas UNESCO įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Timūro vaikaitis Ulugbekas, valdęs Samarkandą XV amžiuje, buvo talentingas matematikas ir astronomas. Jo įkurtoje observatorijoje patikslinta Žemės sukimosi aplink Saulę metinė paklaida, nustatytos labai tikslios 1018 žvaigždžių koordinatės. Ulugbekas taip pat laikomas uzbekų kalbos ir tautos pradininku. Netoli Bucharos, prie Šilko kelio įsikūrusio vieno seniausių ir istoriškai svarbiausių Vidurio Azijos miestų, gimė persų kilmės gydytojas ir filosofas Ibn Sina (Avicena). Jo veikalai buvo viduramžių Europos universitetų vadovėliai.

"Vidurinės Azijos perlai Buchara, Samarkandas nepalieka nė vieno abejingo, tačiau Uzbekistane savo grožiu sužavi ir Kizilkumo dykuma, pavasarį virstanti žiedų jūra, - pasakojo M.Pauliukas. - Nepaprastai įdomu matyti, kaip uzbekų meistrai žmonių akivaizdoje audžia kilimus iš vilnos ar šilko, o tą šilką čia pat ir gamina iš atitinkamai apdorotų šilkaverpių kokonų."

Tadžikistane nustebins pagarba poezijai. Žmogus gali ir nemokėti skaityti, tačiau poeziją deklamuos iš atminties. Poezijos knygų turi kiekvienas tadžikas, nesvarbu, mieste ar kaime gyventų. Visi nepaprastai didžiuojasi, kad tokie poetai kaip Omaras Chajamas, Abdulas Firdusi, Abu Abdalachas Rudaki buvo tadžikų kilmės.  

Kirgizstano pasididžiavimas - epinė poema "Manas". Ji ilgesnė net už "Iliadą" ir kaip didžiausias epas įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą.

Turkmėnistano istorinis paveldas - senovės civilizacijos Mervu (dabar Maro) miestas, gamtos turtai - nuostabaus grožio Karakumų dykuma, o ryškiausias kultūrinis paveldas - viena brangiausių ir seniausių pasaulyje achaltekų žirgų veislė. Tokius žirgus turėjo visi garsiausi karvedžiai. Turkmėnijoje žirgas - šventas gyvūnas ir turkmėnai vieninteliai Vidurinės Azijos regione nevalgo arklienos.

Kazachstane, atvirkščiai, pirmiausia būsite pavaišintas arklienos dešra "kazy". Sostinė Astana nustebins šiuolaikiniais architektūros stebuklais. Ten kūrė tokie garsūs pasaulyje architektai kaip britas Normanas Fosteris. Tviska naujumu ir keliai, tačiau nuvažiavęs bent porą kilometrų į bet kurią pusę nuo sostinės sutiksi žmonių, kaip pasakojo pašnekovas, gyvenančių jurtose tarsi prieš šimtus metų.

Kazachstanas - devinta didžiausia savo teritorija valstybė pasaulyje, tačiau turi tik 16 mln. gyventojų. Atrodo, vien bekraštės stepės ir tas laisvės pojūtis beribėse erdvėse kazachams labai svarbu. Net tautos pavadinimas kildinamas iš tiurkų kalbos žodžio, reiškiančio "pabėgęs į laisvę".

Dalelė Lietuvos

M.Pauliukas asmeniškai pažinojo Kirgizstane labai gerbiamą lietuvį kino režisierių ir operatorių Algimantą Vidugirį (1936-2010). Kai vaikščiodavo kartu sostinėje Biškeke, vietiniai kirgizai kreipdavosi į jį tiesiog "naš senelis" ("mūsų senelis"). Baigęs Maskvos kinematografijos institutą (VGIK), A.Vidugiris gavo paskyrimą dirbti Kirgizstane ir kaip režisierius debiutavo "Kirgizfilm" studijoje. Kūrė vaidybinius, dokumentinius, mokslo dokumentinius filmus ir pelnė daugybę Sovietų Sąjungos, tarptautinių festivalių apdovanojimų. Dar sovietmečiu už savo pinigus pastatė filmą "Po šimto metų ainiai pasakys...", perspėjantį apie aplinkosauginius "didžiųjų komunizmo statybų" padarinius. Žinoma, filmas buvo uždraustas. Visa nufilmuota medžiaga sunaikinta.

Pastaruosius du dešimtmečius A.Vidugiris buvo įsitraukęs į Eurazijos tautų etnografijos tyrinėjimus, parašė dviejų tomų veikalą ir net kelerius metus vedė TV laidą apie Eurazijos dievus per vieną Rusijos kanalą. Lietuvis artimai draugavo su pasaulinį pripažinimą pelniusiu kirgizų rašytoju Čingizu Aitmatovu, ir galima sakyti, kad abiejų palikimas buvo lygiavertis Kirgizstano kultūrai.

Tadžikistane garsėjo kitas lietuvis - geologas, geografas, mineralogas Vytautas Lelešius (1930-2007). VU absolventas išvyko į Tadžikistaną 1955 metais. Tarptautiniu mastu žinomas Tian Šanio ir Pamyro paleozojaus tyrinėtojas nuo 1962 metų iki gyvenimo pabaigos dirbo Tadžikistano mokslų akademijos Geologijos institute.

Kazachstano kalnuose, vieno labiausiai ištyrinėtų buvusioje Sovietų Sąjungoje Tujuksu ledyno mokslinėje bazėje iki šiol dirba lietuvė Aušrelė Revutaitė, jau 30 metų gyvenanti Almatoje.

"Aukštai kalnuose sutikome moterį, - prisiminė M.Pauliukas. - Ji abejingai žvelgė į mus, nors aplinkui nebuvo matyti daugiau nė vieno žmogaus. Pasisveikinome rusiškai ir ji rusiškai paklausė, iš kur esame atvažiavę. Kai atsakėme, kad iš Lietuvos, moteris prašneko lietuviškai. Buvo didžiausia staigmena. Aušrelė patikino, kad kalnuose dažnai pasitaiko tokių vaikščiotojų, todėl ji ir nenustebo. Būna, kad ieško kelio į Kiniją, o vėliau randa lavonus."

Tokia šiurpinanti kalnų realybė. Su Kazachstanu Lietuvą sieja ir daugybė tremčių, ypač į Karagandos sritį, kur buvo nepaprastai baisios trėmimo sąlygos. Prie dabartinės Kazachstano sostinės Astanos prieš metus atidengtas paminklinis akmuo lietuvėms moterims, kalėjusioms ir žuvusioms lageryje ALŽIR ("Akmolinskij lager žon izmennikov rodiny" - "Akmolinsko tėvynės išdavikų žmonų lageris").

M.Pauliukas sutiko ir nemažai Kazachstane likusių gyventi tremtinių, iki šiol lietuviškai kalbančių ta tarme, iš kurio Lietuvos regiono buvo ištremti. Yra ir sovietmečiu per darbo paskyrimus ar komjaunuoliškas statybas į Kazachstaną atvykusių lietuvių.

Svajonės ir žaizdos

Sovietmečiu Vidurinės Azijos respublikos buvo smarkiai industrializuotos. Pastatyta daug gamyklų, nutiesta kelių ir geležinkelių. (Afganistane, pavyzdžiui, iš viso nėra geležinkelio, tik neseniai nutiesta vienintelė trumpa atkarpa iš Uzbekistano į Mazari Šarifą.) Kita vertus, baisūs industralizacijos padariniai, kaip pabrėžė M.Pauliukas, juntami iki šiol - didžiulis užterštumas, daugybė ligų. O kur dar ekologinė Aralo jūros regiono Kazachstane ir Uzbekistane katastrofa, branduoliniai sprogdinimai garsiajame Semipalatinsko poligone. Iš 500 oficialių branduolinių bandymų 460 buvo atlikta Kazachstano teritorijoje.

Vidurio Azijos regionas sovietmečiu taip pat buvo smarkiai rusifikuotas. Tarkim, buvusioje Kazachstano sostinėje milijoniniame mieste Almatoje sovietmečiu tik vienoje mokykloje pamokos vyko kazachų kalba. Be to, buvo peršama tokia nuomonė, kad mokėdamas rusų kalbą tarsi priklausai aukštesniam, miestiečių, luomui, o jei kalbi gimtąja kalba, esi iš aūlo ar kišlako. Tadžikistanas sovietmečiu, kaip ir Lietuva, buvo viena homogeniškiausių respublikų, gyveno daugiausia tadžikų. Dabar etniniai tadžikai dažnai linkę leisti vaikus į rusiškas mokyklas, kad turėtų didesnių perspektyvų, galbūt išvažiuotų gyventi į Maskvą.

"Kazachstaną galima vadinti kontrastų šalimi. Valstybė turi naftos, dujų ir, galima sakyti, visą Mendelejevo lentelę metalų, tačiau greta ambicingų verslo interesų, šiuolaikiško sostinės gyvenimo yra nemažai skurdo. Gal du šimtus metų nepakitusios žmonių gyvenimo sąlygos, nors ir jurtose gyvenantys kazachai norėtų, kad bent vienas iš daugelio vaikų, aišku, sūnus, mokytųsi ir įgytų aukštąjį išsilavinimą",  - sakė Vidurio Azijos regiono žinovas.

Panaši padėtis ir kitose to regiono valstybėse. Tik sėslūs gyventojai, pavyzdžiui, uzbekai, tadžikai, gyvena ne jurtose, o moliniuose namuose. Prie jų vis prilipdoma naujų, kai skurdžių šeimų vaikai, jų paprastai būna daug, sukuria savo šeimas.

Turkmėnistano skausmas - du totalitariniai vadovai. Iki šiol valstybė labai uždara, žmonės negali laisvai išvažiuoti svetur. Sunku keliauti ir po patį Turkmėnistaną. Kirgizstane 2005 metais nuvilnijo Tulpių revoliucija, 2010 metais - dar viena. Po antrosios, pavadintos nacionaline revoliucija, buvo pakeista valstybės valdymo forma. Prezidentinė respublika tapo parlamentinė - vienintelė tarp to regiono šalių, tačiau apie demokratiją, kaip mes ją suprantame, pasak M.Pauliuko, sunku kalbėti. Ten tradiciškai gyvavo klanai, svarbius reikalus sprendė senolių tarybos. Tarkim, Uzbekistane yra tokia kaip ir savivaldos forma "maschalia" - mečetę lankančiai bendruomenei vadovauti išrenkamas garbingas žmogus, dažniausiai aukštas pareigas kadaise ėjęs senolis ir visi reikalai sprendžiami susirinkus arbatinėje, o ten priimtas sprendimas - nepaprastai svarbus.

"Visas Vidurio Azijos regionas yra musulmoniškas, tačiau posovietinės valstybės save vadina pasaulietinėmis. Tik Tadžikistane veikia vienintelė islamiškos pakraipos partija. O Kazachstane, tolstant sovietiniam periodui, vis daugiau žmonių penktadieniais eina į mečetes. Religijos atgimimas gali būti ir kaip jaunimo pasipriešinimas sovietmečio paliktoms ydoms, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonės kaimuose nevengia taurelės, - kalbėjo VU Šiuolaikinės Vidurio Azijos studijų centro vadovas. - Tai nėra radikalizmas. Galbūt noras pažinti kitokį gyvenimą. Tačiau vis dažniau sostinės Astanos gatvėse pamatysi kazachių, kurios rengiasi radikaliai, vilki parandžas, slepia kūną ir veidą čadromis - kaip priklauso musulmonėms."

Trumpai

34-erių M.Pauliukas yra baigęs tarptautinių santykių ir politologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Dvejus metus gyveno ir dirbo diplomatinį darbą Almatoje, Kazachstane. Apkeliavo beveik visas Vidurio Azijos valstybes, kai kuriose lankėsi ne kartą. Daug laiko skiria Vidurio Azijos regiono kultūros tyrinėjimams. Ypač mėgsta Omaro Chajamo eiles, Ibn Sinos (Avicenos) mokymus. Šiuo metu dėsto VU Orientalistikos centre, vadovauja Šiuolaikinės Vidurio Azijos studijų centrui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"