TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kur esi, Didžiapėdi?

2012 03 24 9:40

Tas padaras praneša apie save riksmu ir palieka pėdsakų. Kas matė, tas žino...

Šauksmas miške skamba kaip garsus skundas. Brandonas Kielas įsiklauso į nakties tylą, įkvepia oro, sudeda delnus lyg pūstų tūbą: "Huup, huup, huup..." Atliepia tik aidas. Didžiapėdis ("Bigfoot") neatsiliepia.

"Metų laikas palankus, - sako nusivylęs Brandonas. - Uogos prinoko, jaunučiai elniukai vapičiai, Didžiapėdžio gardumynas, dar nedidukai. Bet gali būti ir taip, kad šiuo metu nei vieno iš tų padarų arti nėra."

Keturiasdešimt vienų B.Kielas priklauso Didžiapėdžio ieškotojų organizacijai. Padaras, kurio jie ieško, vikrus, baikštus ir nesugaunamas, tikras slapstymosi meistras. Redvudo miške Kalifornijos šiaurėje B.Kielas su dviem dešimtimis kolegų tikisi jį sutikti. Gauruotas padaras - pusiau žmogus, pusiau beždžionė - labai raumeningas, pustrečio metro ūgio, sveria iki 230 kilogramų.

Jis neva slapstosi Šiaurės Amerikos miškuose. Tokio beždžionžmogio egzistavimo įrodymų iki šiol nebuvo pateikta. Nė vienas egzempliorius - nei gyvas, nei miręs - nebuvo patekęs į žmonių rankas.

Tvoskia šlapimu

Patyrę ieškotojai, tokie kaip B.Kielas, įsitikinę: beždžionžmogiai tikrai egzistuoja. Net indėnai, gyvenantys tose apylinkėse, kadaise apdainavo paslaptingą Kinkongą. Aptikta dešimtys maždaug šešiasdešimto ir dar didesnio dydžio pėdų atspaudų. Nuo Britų Kolumbijos iki pat Floridos šimtai liudytojų tvirtina matę tą padarą. Tarp jų policininkai, automobilių aikštelių prižiūrėtojai ir profesoriai. Rašiniuose ta tema net teigiama, jog netoli Didžiojo Kanjono pavyko rasti krūvelę plaukų ir kojos didžiojo piršto nagą.

"Esu įsitikinęs, kad tas laukinis padaras tikrai egzistuoja, - teigia biologas Johnas Bindernagelis, laukinių žvėrių specialistas. Šis mokslininkas jau nebe pirmus metus rizikuoja savo reputacija mokslo pasaulyje, nes ne tik tiki Didžiapėdžiu, bet ir studijuoja jo gyvenimą. - Jų populiaciją, mano manymu, sudaro keli tūkstančiai egzempliorių."

Didžiapėdžio lankomiausiu rajonu laikomos šiaurės Kalifornijos Klamato gyvenvietės apylinkės.

"Didžiapėdis aktyviausias naktį, mūsų palapinių miestelyje jis galėtų pasirodyti tarp antros ir penktos valandos nakties, - aiškina B.Kielas. - Jie gyvena grupėmis ir tvoskia šlapimu. Minta ūgliais, sraigėmis, varlėmis, stirnomis, elniais, žuvimis, grybais, uogomis." Ar Brandonui pačiam teko matyti tą padarą? "Žinoma, - atsako jis, - pastarąjį kartą mačiau pernai vasarą. Liepos pabaigoje paieškos grupė susirinko netoli Blaf Kriko, už kokių dviejų dešimčių mylių į rytus per kalnus nuo dabartinės vietos. Buvome nuėję maždaug pusantros mylios, kai kažkuris sušuko: "Štai ten, ant kelio pakraščio, sėdi Didžiapėdis!" Nepatikėjau, dar paklausiau: "Ar kartais ten ne lokys?" Jis tvirtino, kad ne."

Tada B.Kielas išsitraukė fotoaparatą, fotografuojantį infraraudonuosius spindulius. "Kokių penkių dešimčių metrų atstumu pamačiau didelį žvėrį, kuris sėdėjo atsukęs mums nugarą. Bekaklis, nepaprastai plačių rankų, plačios galvos, kuri į viršų siaurėja. Buvau apstulbęs", - įspūdžiais dalijosi B.Keilas. Vėliau padaras atsisuko į jo pusę ir nužvelgė. Tas intymus pasikeitimas žvilgsniais truko apie penkiolika minučių. Po to ekspedicijos šefas nusprendė pasitraukti.

Rajoną aplink Blaf Kriko upelį žino visi Didžiapėdžio ieškotojai. Čia 1967 metų spalio 20 dieną buvo nufilmuotas legendinis mėgėjiškas filmukas, kuriame keliolika sekundžių matyti galingas, apžėlęs padaras, brendantis per upę. Filmų montavimo ekspertai daug kartų analizavo tuos kadrus. Net specialiųjų efektų ekspertai iš Disney'aus koncerno triūsė prie tų neryškių kadrų. Dokumentinė medžiaga neaiški. Ar ta figūra - žmogus beždžionės kostiumu, ar pasaulinio lygio kriptozoologinė sensacija? Filmo autorius, rodeo išjodinėtojas Robertas Pattersonas, net mirties patale prisiekinėjo, kad filmas autentiškas.

Tuo neabejoja nė vienas stovyklos Kalifornijoje narių. Iš jų kiekvienas bent kartą yra matęs Didžiapėdį. "Dalyvavau elnių medžioklėje, - pasakoja Rey'us Lopezas, valdininkas iš Sakramento apylinkių. - Iš pradžių pamaniau, kad matau kitą medžiotoją. Tik vėliau susivokiau, jog tai Didžiapėdis žilu kailiu."

Pilkoji paieškų zona

Kartu su ieškotojų būriu žurnalistas važiuoja į naktį. Sustojama aikštelėje miško viduryje. Stebima su infraraudonųjų spindulių įrenginiais, kad nebaugintų žvėrių. Dar vienas trumpas pasitarimas ir visi pasirengę naktiniam žygiui per Didžiapėdžio valdas.

Slenka valandos, nervingai kuždantis ir tamsoje griuvinėjant. Šituose miškuose buvo filmuojamos Steveno Spielbergo "Juros periodo parko" scenos. Jaučiama tankmėje susikaupusi drėgmė, o po kojomis pasipainiojančių šaknų neįmanoma įžiūrėti. Ekspedicijos vadovas B.Kielas kas keliolika žingsnių stabteli ir keistai ūkauja. Kartais veriančiai sušvilpia, o po to vėzdu padaužo medžių šaknis. Duslus garsas turėtų privilioti Didžiapėdį.

Visas šis teatras turi tik vieną prasmę: paslaptingasis miškų gyventojas turi atsiliepti kokiu nors ženklu. "Didžiapėdis garsėja tuo, kad mums atsiliepia, - aiškina B.Kielas. - Dažnai pasitaiko, kad kažkas svaido į mūsų pusę akmenis, iš miško girdėti, kaip vėzdu daužo medžių kelmus, klykauja ir kaukia."

Įrašyti garsai liudija šio padaro išraiškos formų gausą. Galima išgirsti ir veriantį staugimą, ir peliuko Mikio skleidžiamus garsus primenantį murmėjimą. Itin smalsūs ieškotojai tuose garsuose geba įžvelgti rusų ar senosios kinų kalbos pėdsakų.

Jau cirkuliuoja net Didžiapėdžio genomas. B.Kielas pasakoja, kad Melba Ketchup, veterinarijos gydytoja iš Teksaso, neseniai ištyrė dešimtis plaukų pavyzdžių. Rezultatai dar nepaskelbti, bet tarp besidominčiųjų sklaido gandų, esą M.Ketchup laboratorijoje yra dviejų negyvų Didžiapėdžių audinių. Pati M.Ketchup nenori kalbėti šia tema, tad kasmet rengiamos Didžiapėdžiui skirtos konferencijos dalyviai bergždžiai laukė pasirodant ponios daktarės.

Ar tai vien tik kvailiojimas? Tikriausiai. Tačiau kokių nors abejonių visada lieka. Viena 1992 metų žinia sukėlė Didžiapėdžio ieškotojų entuziazmą: Pietų Azijos džiunglėse aptikta nauja raguočių veislė. Saolos aptiktos plote, kuris tik šiek tiek rečiau gyvenamas negu kai kurie kiti JAV miškingi rajonai.

Tad gal dar lieka kibirkštėlė vilties, kad švilpianti milžiniška beždžionė gyvena neatrasta Amerikos miškuose? "Bet kas yra gera priežastis šiek tiek pastovyklauti", - pripažįsta B.Kielo kolega Billas Breveris, dar nepraradęs skepticizmo.

"Mėgstu ieškojimo romantišką aspektą, tą nuostabią pilkąją zoną, kurioje esame", - pritaria B.Kielas. O jeigu vieną gražią dieną Didžiapėdį suras? "Deja, tada viskas baigsis."

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"