TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kurapkos - proza, kurtiniai - poezija

2012 09 24 8:12
Taip patobulintų inkilų kiaunės nesugeba nusiaubti./Asmeninio albumo nuotraukos

"Gamtosaugininkų padaugėjo, o gamtos - sumažėjo", - tokių pasikeitimų per pastaruosius keletą dešimtmečių pastebėjo savo 80-metį minintis gamtininkas Vytautas Logminas.

Paukščių žmogus - taip gamtininkai vadina ornitologą V.Logminą. Jį ir šiandien gali sutikti sparnuočių pamėgtose vietovėse. Sausumos ir vandens paukščiai, žinduoliai - daugelio gyvūnų ekologinės problemos domina zoologą V.Logminą.

Šiais metais Lietuvos edukologijos universiteto docentas, gamtos mokslų daktaras V.Logminas atšventė 80 metų sukaktį, tačiau tebėra lieknas ir judrus. "Vakar važinėjau po Užnemunę", - LŽ pasigyrė pašnekovas.

Senosios kartos gamtosaugininkai (iš kairės): kraštovaizdžio specialistas, disidentas Kazys Ėringis, ornitologas V.Logminas ir tuometis Valstybinio gamtos apsaugos komiteto pirmininkas V.Bergas.

Kurapkos niekam neberūpi

Prisiminęs, kad V.Logminas - bene geriausias Lietuvoje kurapkų žinovas, paklausiau, ar toje kelionėje matęs šių paukščių. "Ne, - papurtė galvą mokslininkas. - Jų labai sumažėjo, nes keletas pastarųjų žiemų buvo sniegingos. Tuomet žmogus turi jomis pasirūpinti - padaryti slėptuves nuo vėjo ir paberti jose lesalo. Tačiau dabar beveik niekam tai neberūpi."

Gamtininkas prisiminė, kaip prieš porą dešimtmečių neilgame ruože nuo Širvintų iki Šešuolių pakelėje suskaičiavo 10 palapinių-lesyklų kurapkoms, kurias surentė medžiotojai.

"Tada juos kritikavau, kad prastokai jas pastatė, matyt, rūpėjo tik planą įvykdyti. O šią žiemą važiavau ten pat - nė vienos lesyklos! Net mūsų medžiotojų būrelis, kuriam ir aš priklausiau, jų nebestato. Pernai su anūkais keletą slėptuvių įrengiau, vėliau kolegos grūdų pabėrė, bet kurapkos nepasirodė - jos išnyko", - apmaudą liejo V.Logminas.

Jis tyrinėjo kurapkas daugelį metų. "Tai būdingas mūsų kraštui ir labai naudingas paukštis. Medžiojamas, jo mėsa gardi, daug skanesnė nei, tarkime, medžiotojų garbinamų tetervino ar kurtinio. Be to, kurapkos naikina piktžoles, mat lesa jų sėklas. Ir šiaip gražus, mielas paukštis, laukų puošmena", - gyrė šiuos sparnuočius gamtininkas.

Profesorius Tadas Ivanauskas anuomet negailėdavo patarimų jaunam mokslininkui V.Logminui.

Glaudžiasi arčiau namų

Daugumą kurapkų tyrimų jis atliko vasaromis Vilkaviškio, o žiemomis - Širvintų rajonuose. "Tuomet labai padėdavo medžiotojai, gamtos apsaugos darbuotojai. Su Zoologijos instituto mašina, kurioje buvo įrengta laboratorija, nuvažiuodavome beveik prie pat kurapkų slėptuvių. Buvau sukonstravęs gaudyklę, kuria jų pasigaudavome. Kiekvieną pasverdavau, išmatuodavau, nustatydavau lytį ir amžių, tirdavome medžiagų apykaitą, paskui užmaudavau ant kojos žiedelį ir vėl išleisdavau ten pat", - pasakojo V.Logminas.

Šitaip jam pavyko nustatyti daug ligi tol nežinotų kurapkų gyvenimo paslapčių. Pavyzdžiui, tai, jog jos įsikuria dažniausiai laukų pakraščiuose. Kadangi anksčiau dauguma laukų buvo maži, tai ir kurapkų būdavo daugiau, o paskui užėjus "stepių madai", kai laukai tapo didžiuliai, sąlygos kurapkoms kurtis pasidarė kur kas blogesnės.

"Daugelis kitų paukščių, tarkime, pempės, mato savo lizdą iš aukštai ir tiesiai prie jo nusileidžia. O tokie vištiniai paukščiai kaip kurapkos skraido prastai, todėl nutupia neretai toli nuo savo lizdo ir pasiekia jį pėsčiomis. Jei žolės aukštos, nešienaujama, kurapkoms sunku eiti. O jei liepos antroji pusė būna lietinga, kurapkiukai tiesiog prigeria, mat tuo metu jie kaip tik išsirita", - aiškino gamtininkas.

Kai gausiai pasninga, kurapkos glaudžiasi arčiau kaimų, gyvenviečių. V.Logminas jas yra globojęs net Vilniaus centre. "Skaičiau Pedagoginiame institute studentams paskaitą ir pro langą pamačiau kurapkų būrelį netoli instituto. Ateidavo jų ir į Neries pakrantę prie Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės.

Su gamtos fotografu Kęstučiu Verbicku parvežėme iš miško eglišakių ir pastatėme joms ten lesyklų, tai kad prisirinko vėliau fotografų... Fotografuoti parūpo daug kam, tik padirbėti, palesinti alkanus paukščius ne visi norėjo", - šypsosi pašnekovas.

N. ir V.Logminai kartu jau daugiau kaip 50 metų. "Nebuvo kada pyktis - Vytautas dažniausiai gamtoje", - juokavo N.Logminienė.

Rytmečiai su paukščiais

Tyrė V.Logminas ir tetervinus, kurtinius. "Kurapkos yra proza, o tetervinai ir kurtiniai - poezija", - teigė gamtininkas. Kodėl? "Kurapkos - laukų paukščiai. Jeigu jas lesini, globoji, tai jų ir turi, o tetervinams ir kurtiniams tereikia ramybės, nes tai miškų sparnuočiai. Todėl jų ir liko mažai, kad miškai pilni lankytojų, grybautojų", - aiškino mokslininkas.

Jis praleido daug valandų klausydamasis tetervinų ir kurtinių balsų, nes pamatyti šiuos labai baikščius paukščius nelengva. "Ypač įdomu būna per jų tuoktuves. Atvažiuoju iš vakaro į raistą, įsikuriu palapinukėje po medžiu ir nakvoju. Paryčiais pradeda burbuliuoti tetervinai, tekšėti kurtiniai", - pasakojo V.Logminas. Nesvarbu jam būdavo, kad tuo metų laiku dar stingdo šaltis, kad ne kiekvieną rytą išgirsi šiuos egzotiškus paukščius...

Klausytis, žinoma, įdomu, tačiau mokslininkui būtina paukščius ir pasverti, išmatuoti, nustatyti, kuo jie minta, ir t. t. "Nenušovęs paukščio to nepadarysi, todėl man teko tapti medžiotoju. Anuomet buvo manoma, kad kiekvienas gamtininkas privalo mokėti medžioti. Juk nušaudamas paukštį galbūt padarai mažiau nuostolio, negu trikdytum juos per perėjimą", - svarstė gamtininkas.

Porą tetervinų jis aptiko upės slėnyje. "Šliuožiau tada slidėmis, pamačiau netoliese beržus ir pamaniau - čia galėtų būti tetervinų, juk jie minta beržų žirginiais. Vos taip pamaniau - purpt iš po kojų tetervinas, netoliese - kitas... Sniege buvo užsikasę. Nušoviau juos, ištyriau, ko yra gūžiuose, nustebau radęs net juodalksnio kankorėžiukų - ligi tol manyta, kad jie lesa tik pumpurus ir žirginius", - pasakojo V.Logminas.

Kurtinių jis nemedžiojo, nors kurtiniai ir tetervinai į Lietuvos raudonąją knygą buvo įrašyti ir jų medžioklė uždrausta tik 1989 metais. "Jų ir anuomet buvo jau nedaug - tai ne mūsų platumų, o taigos paukščiai, atklydę į Lietuvą iš Rytų. Kad sumedžiotum kurtinį, reikia žinoti tuoktuvių vietas. Kurtinys buvo valdžios paukštis. Miškininkai, gamtos apsaugos inspektoriai kai kurias tokias vietas žinodavo, bet parodydavo jas tik valdžiai, ji ir medžiodavo. Dėl to iš principo aš nenorėjau jų medžioti", - teigė gamtininkas. Kartais jam pavykdavo tyrimams gauti elito medžiotojų nušautų kurtinių, iš kurių būdavo daromos iškamšos.

Keliaudamas pas kurapkas, V.Logminas kuprinėje nešdavosi grūdų, šieno pabirų. "Sykį buvau sumanęs nunešti lesalo tetervinams ir kurtiniams, maniau, prisipratinsiu ir galėsiu stebėti. Tačiau vėliau nutariau: kai bus grūdų, tai privis ir pelių, o tada atsiras lapių, kitų plėšrūnų, kurie peles mėgsta. Tad mano šėrimas gali ne padėti, o pakenkti", - dalijosi dvejonėmis mokslininkas ir pridūrė, jog į gamtą žmogui reikėtų kištis kuo mažiau, pasvarstyti, ar, užuot padėjęs, nepakenksi.

Todėl V.Logminas atsargiai vertina ir dabartinius didžiųjų apuokų, lūšių gausinimo eksperimentus Lietuvoje. "Jeigu milijonų tam atsirado, tai kodėl nepabandžius. Tačiau rizikos daug. Jei gyvūnas bus prie žmogaus pripratęs - negerai. Jis turi būti baikštus, labai atsargus ir mokėti susirasti maisto, o ne laukti, kol žmogus paduos", - aiškino žinovas. V.Logminas anksčiau taip pat bandė kurapkas veisti Zoologijos instituto voljeruose, tačiau įsitikino, jog tokias  sąlygas kaip laisvėje sukurti sunku.

Į keliones gamtoje gamtininkas dažniau imdavo ne šautuvą, o fotoaparatą.

Pražūtingi inkilai

Kartais, sako V.Logminas, padėti gyvūnams būtina. Sakysime, iškelti paukščiams inkilų. "Anksčiau miškuose būdavo daugiau senų medžių su drevėmis, genių iškaltais uoksais, kur galėjo įsikurti sparnuočiai.  

Pirmuosius inkilus gamtininkas sumeistravo būdamas paauglys ir iškėlė prie gimtosios sodybos. "Gauti lentų tais laikais buvo problema, tai priskaldžiau iš malkų plonų skalų ir iš jų padariau inkilus. Viename apsigyveno varnėnai. Nutaikęs momentą, kai, mano nuomone, jau turėjo būti išsiritę jaunikliai, atidariau inkilo stogelį pažiūrėti - viduje žalvarniukai tupi... Greitai uždariau ir jie užaugo mūsų sodyboje", - džiaugėsi V.Logminas. Šiuo metu žalvarniai - jau labai reti paukščiai mūsų krašte.

Gamtą mėgstantys žmonės sumeistrauja ir iškelia nemažai inkilų. Tačiau, anot V.Logmino, dauguma jų tampa kiaunių "restoranais". "Kiaunės įkiša pro inkilo landą savo koją ir išsitraukia paukščius", - aiškino gamtininkas.

Kad taip neatsitiktų, anksčiau jis inkilų angas apkaldavo  pagaliukais, o vėliau rado paprastą, bet efektyvų būdą. "Ūkinių prekių parduotuvėse dabar būna plastikinių 5 centimetrų skersmens vamzdžių. Atpjaunu apie 8 cm ilgio gabalą, viename jo gale pjūkleliu padarau keletą įpjovų, atlenkiu toje vietoje replėmis plastiką ir medvaržčiais prisuku vamzdelį prie landos. Darbas užtrunka tik keletą minučių, o kiaunė paukščių nepasiekia", - rodė paties darytus inkilus V.Logminas. Jo teigimu, kita dažna klaida ta, kad inkilų stogeliai prikalti "visiems laikams". O juk kasmet inkilus būtina valyti. "Sykį specialiai tyriau, kiek laiko perės nevalytame inkile zylės. Paaiškėjo, kad tik dvejus metus. Nesulaukęs įnamių atidariau stogelį pasižiūrėti, ogi inkilas beveik ligi landos pilnas senų lizdų liekanų, - dėstė mokslininkas.

Inkilų, kuriuos pats iškėlė gimtojoje sodyboje, stogelius jis prikalė dviem vinimis: vieną - iki galo, kitą priešingame kampe - ligi pusės. Norint išvalyti senus lizdus, tereikia tą "pusinę" vinį ištraukti ir pasukti stogelį į šalį. "Bet šiemet mane kiaunė pergudravo: išmoko išklibinti tą pusiau įkaltą vinį, atsuko stogelį ir perėjusį karklažvirblį suėdė", - prisipažino V.Logminas. Tad jis ėmė kalti stogelį trimis vinimis.

Nevalyti inkilai - tas pats, kas jokių. "Sykį buvau Dotnuvoje ir vietos medžiotojai pasiguodė, esą iškėlę parke daug inkilų, bet paukščiai jų nebelanko. "Ar valote?" - paklausiau. Medžiotojai nustebę prisipažino, kad ne. Nukabinome keletą inkilų, šiaip taip numušėme aklinai užkaltus stogelius, o inkiluose pilna senų lizdų liekanų. Kitą pavasarį medžiotojai didžiuodamiesi rodė 40 inkilų, kuriuos padarė su plastikiniais vamzdeliais, atidaromais stogeliais, ir pažadėjo kasmet juos valyti", - prisiminė gamtininkas.

Vytauto Logmino nuotraukos/Smalsų griciuką V.Logminas nufotografavo Kretuono ežero saloje.

Aplinkosaugininkai bijo

Svajonę būti gamtininku vaikystėje V.Logminui sužadino senelis. "Nusivesdavo pavasarį mane į mišką pažiūrėti ančių lizdų. Jų būdavo daug ant kupstų tarp užtvindytų juodalksnių. O sykį diedukas parnešė  iš Giedraičių miestelio naminio karvelio jauniklį. Įdėjo į mano delnus tarsi gamtos stebuklą. Pajutau, kad kažkas manyje apsivertė... Kiek buvo džiaugsmo tą paukštuką maitinti, prižiūrėti! Kai baigiau mokyklą, net neabejojau - būsiu gamtininku, ornitologu", - prisiminė pašnekovas.

Paklaustas, kokių pasikeitimų matąs gamtoje per netrumpą jos stebėjimo laiką, mokslininkas atsiduso: "Labai sumažėjo gražiausių mūsų paukščių - žalvarnių, kukučių, kurtinių, tetervinų, kitų. Žalvarniai ir kukučiai anksčiau buvo įprasti paukščiai, kukučio lizdą prieš kelias dešimtis metų esu radęs net priepirtyje paliktų malkų krūvoje. Dabar mažai jiems tinkamų gyventi vietų."

Tačiau juk gerokai padaugėjo valstybinių gamtosaugos įstaigų ir pareigūnų? Išgirdęs šį klausimą, docentas V.Logminas dar labiau apniuko.

"Kai jaunystės laikais susirūpindavau kuria nors gamtosaugos problema, nueidavau pas tuometinį Gamtos apsaugos komiteto pirmininką Viktorą Bergą. Jis suprasdavo iš pirmo žodžio ir čia pat imdavo ieškoti išeities. O kur dabar nueiti? Dabar sunku rasti žmogų, kuris norėtų sutvarkyti kurią nors gamtosaugos problemą. Tai girdžiu ne iš vieno. Aplinkosaugoje reikia karingų žmonių, o tokių dabar lyg ir nėra. Juk jei ne visiems patiksi, gali ir išlėkti iš darbo", -  su kartėliu kalbėjo gamtininkas.

Bet anuomet buvo tik Gamtos apsaugos draugija, o šiais laikais visuomeninių gamtos ir gamtosaugos įstaigų, organizacijų - nors vežimu vežk, ir visos tvirtina labai saugančios gamtą? "Matyt, idealistų laikai praėjo", - tyliai tarė mokslininkas.

Kiauliukė - vienas gražiausių Lietuvos paukščių.

Vasaros prie Kretuono

Daugelį vasarų jis praleido prie Kretuono ežero, tyrinėjo paukščius, vadovaudavo studentų praktikoms. Šio ežero Didžiojoje saloje, kurią sparnuočiai buvo pamėgę, V.Logminas su studentais buvo įkūrę savotišką lauko laboratoriją, kurioje, pasak jo, buvo atliekami įvairūs biotechniniai darbai, kad ten galėtų veistis paukščiai ir jiems būtų saugu. Studentai rinkdavo medžiagą kursiniams ir diplominiams darbams. Tuomet jis su studentais Kretuono ežere stebėjo 141 paukščių rūšį, iš jų čia veisėsi 122 rūšys, 14 rūšių buvo retų. Gausiausi ežero gyventojai - rudagalviai kirai. Kai kuriais metais jų būdavo iki 4 tūkst. porų. Gyveno daug žuvėdrų - 1998 metais rasta 150 lizdų. Veisėsi tilvikai: juodkrūtis bėgikas, gaidukai, griciukai, raudonkojis tulikas, taip pat įvairių rūšių antys.

"Mūsų ir vaikai augo prie Kretuono. Jie kartu su studentais turėdavo atlikti visas praktikas. Tėtis būdavo griežtas, o jo sudarytas darbų grafikas - nekoreguotinas: kasdien nueiti keletą kilometrų pėsčiomis, dienoraštyje parašyti apie rastas naujas gyvūnų rūšis ir jų lizdus", - tvirtino į mūsų pokalbį įsiterpusi V.Logmino žmona Nijolė. Ji ir Vytautas susituokę jau 50 metų, išaugino dukterį ir sūnų, turi penkis anūkus.

Šias kurapkas mokslininkas globojo Vilniaus centre, prie universalinės parduotuvės.

Trumpai       

Vytautas Logminas 1955 metais Vilniaus universitete įgijo biologo zoologo specialybę, vėliau tapo mokslų daktaru. Dirbo Biologijos, Zoologijos ir parazitologijos institutuose, nuo 1969 metų buvo ilgametis Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) Zoologijos katedros dėstytojas, docentas, katedros vedėjas. Tyrė vištinius ir vandens paukščius. Parašė knygas "Kurapka", "Antys", "Lietuvos paukščiai", kartu su bendraautoriais - "Gamtos apsauga", "Kretuonas", "Vadovas Lietuvos stuburiniams pažinti", "Čepkelių rezervatas", "Lietuvos raudonoji knyga", "Biologo vadovas", "Lietuvos fauna. Paukščiai" 1-2 t., taip pat daug straipsnių mokslinėje ir mokslo populiarinimo spaudoje.

Tetervinų tuoktuvės žavi daugelį gamtininkų.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"