TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Labanoro Vilkas vilkų nemedžioja

2012 11 19 0:00
Biologas ir tikras žaliasis A.Gaidamavičius gimtajame Januliškio kaime./ Felikso Žemulio ir Andriaus Gaidamavičiaus nuotr.

Labanoro Vilkas - taip kai kuriuos rašinius apie gamtą pasirašo botanikas Andrius Gaidamavičius. Šitaip adresuoti laiškai pasiekia ir jo gimtąjį Švenčionių rajono Januliškio kaimelį Labanoro girioje. Miestiečiu tapęs 32 metų vaikinas neseniai baigė doktorantūrą ir dabar rašo daktaro disertaciją. 

A.Gaidamavičius - tikras žaliasis: augo Labanoro girios eigulio šeimoje, studijavo miškininkystę ir botaniką, dirbo Labanoro regioninio parko biologu, redagavo "Žaliosios Lietuvos" laikraštį, nuolat protestuoja prieš gamtos niokojimą. Neseniai vaikinas baigė doktorantūrą ir dabar rašo daktaro disertaciją. Labanoro Vilko pseudonimą pasirinko todėl, kad šis žvėris - jo mėgstamiausias. Taip Andrius paaiškino, kai keliavome per Labanoro girią į jo tėviškę.

Yra ir kitų, net mistinių priežasčių. "Kai mano tėtis jaunystėje Joninių vakarą ėjo per Labanoro girią iš savo Mozūriškės kaimo į šokius Antaviešės kaime, kur gyveno mama, prie Januliškio kelią perbėgo septyni vilkai. Man tai magiškas ženklas, nes susituokę tėvai įsikūrė būtent Januliškyje, namuke prie girininkijos, kur tėvas dirbo", - sakė A.Gaidamavičius.

Andriaus nuomone, vilkai Lietuvoje buvo ir yra labiausiai skriaudžiami žvėrys. "Juos ir šiais laikais pernelyg intensyviai medžioja, o sovietmečiu tiesiog beatodairiškai naikino. Net jauniklius traukdavo iš guolio ir žudydavo, mat už tai mokėdavo premijas", - teigė vilkų užtarėjas.

Labanoro girios kaimuose pasakojama daug legendų ir tikrų atsitikimų apie vilkus, nes, anot A.Gaidamavičiaus, koks kitas žvėris garsina šį kraštą labiau negu vilkas.

Žvėris laidotuvėse

A.Gaidamavičius apgailestavo, kad prieš keletą metų nutarta Labanoro miestelio herbe pavaizduoti ne šio krašto simbolį vilką, o šerną. "Taip sumanė seniūnas medžiotojas, o valdžia herbą patvirtino. Vietos žmonės per vėlai sužinojome, kad Labanoro herbe atsirado kiaulė", - piktinosi Andrius.

Vienas šio krašto senukas iš Vilkaslasčio kaimo papasakojo jam apie savo mamą, kuri būdama dar piemenaitė išprašiusi iš piemenų jų rastus irštvoje vilkiukus ir nunešusi juos atgal į vilkės guolį. "Kai toji moteris po keliasdešimties metų mirė, jos karstą, kaip įprasta, vežė per girią arklio tempiamu vežimu, iš paskos ėjo žmonės. Netikėtai prie laidotuvių procesijos prisidėjo ir vilkas. Sekė jis karstą per visą girią, o žmonės kuždėjosi - vilkai atsidėkoja velionei už jos širdies gerumą", - prisiminė Andrius.

Šią ir kitas istorijas jis tikisi įamžinti dokumentiniame filme apie Lietuvos vilkus. "Labanoro girioje jų mažai liko, ir šio krašto žmonės sako, kad giria nebe ta be šių žvėrių", - apgailestavo pašnekovas. Kartu su bendraminčiais Andrius įsteigė gamtos apsaugos asociaciją "Baltijos vilkas", kuri rūpinasi šių žvėrių išsaugojimu Lietuvoje.

Ar pats buvo sutikęs vilką? "Akis į akį - ne, bet ne sykį būdamas girioje jaučiau, kad šis žvėris čia pat. Kartą vėlų vakarą grįžau namo pėsčiomis iš Švenčionėlių vieškeliu per girią. Žygiuojant užklupo vidurnaktis, buvo lapkritis - taip tamsu, kad vos kelią įžiūrėjau. Likus iki Januliškio gal pora kilometrų, už nugaros sulojo stirninas. Atsisukau pažiūrėti, netoliese nuniro į mišką kažkoks žvėris... Pamaniau, bene vilkas, ir stirninas jį pajuto? Rytą grįžau apžiūrėti vietos: tikrai, vilko pėdos. Jis ilgai mane sekė", - prisiminė Andrius.

Grįždamas naktimis per girią iš ilgų pasisėdėjimų su poetu Albinu Bernotu Argirdiškės kaime, kartais Andrius jusdavo, kad vilkas netoliese. "Kad būtų drąsiau, imdavau visa gerkle dainuoti. Tėvai išgirdę žinodavo, kad sūnus pareina", - juokėsi pašnekovas.

Kaimo redaktorius

Keletą pastarųjų dešimtmečių Labanoro girioje gyvenęs poetas A.Bernotas buvo vienas tų kaimynų, kuriuos ypač mėgo lankyti A.Gaidamavičius. "Štai jo sodyba, - parodė Andrius paprastą medinį namelį, kai prie kelio išniro Argirdiškės kaimelis. - Gaila, neseniai poetas iškeliavo anapilin. Daug gero gamtai jis padarė, miškus ir gerves gynė, kai sovietmečiu rusų kareiviai jas pelkėse šaudydavo."

Būdamas penkiolikos metų Andrius tapo laikraščio redaktoriumi. "Januliškio vaikai sumanėme leisti kaimo laikraštį. Pavadinome jį "Januliškio naujienos". Iš pradžių tai buvo lyg ir žaidimas, bet greitai peraugo į rimtą reikalą. Tarkim, buvo spausdinami straipsniai "Ar nori Januliškio žmonės į NATO" ir panašiai", - sakė Andrius.

Aktyvų vaikiną pastebėjęs tuometis Labanoro regioninio parko direktorius Kęstutis Jakštas klausė, ar nenorėtų jis dirbti tėviškėje - regioniniame parke. "Baik miškininkystės studijas ir priimsiu", - pažadėjo K.Jakštas.

Taip ir atsitiko. Miškininkystės mokslas Andriui nebuvo sunkus, nes gamtą pažino nuo mažens, be to, mokykloje buvo pirmūnas. Tik ekonominė šio mokslo dalis, kai reikėdavo apskaičiuoti, kiek, sakysim, kubų medienos gali gauti iš medžio ir už kiek parduoti, nepatiko. Studijas jis baigė ir buvo priimtas dirbti biologu Labanoro regioninio parko direkcijoje.

Šis darbas, pašnekovo teigimu, būtų neblogas, jei ne biurokratizmas - ne tiek gamtoje darbuojiesi, kiek ataskaitas rašinėji. Ir jo patarimų, kur ir kaip girioje medžius kirsti, mažai kas paiso. "Vietos, kuriose prašiau nekirsti, mat ten auga retų augalų ar yra gyvūnų, šiandien jau plynos", - apmaudžiai atsiduso A.Gaidamavičius. Palikęs biologo tarnybą jis išsikėlė į Kauną redaguoti žaliųjų laikraščio "Žalioji Lietuva". Andrius teigė nuo mažumės jautęs prielankumą gamtai, o bendradarbiauti pakvietė Žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis.

Žvengė arkliai ežere

Mums šnekučiuojantis išniro miško laukymė, o joje - Januliškis, mažytis keleto namų kaimukas Labanoro girioje. Štai ir Gaidamavičių sodyba netoli Peršokšnos upės. Seno medinio namo sieną kone remia milžiniška eglė. "Mama baiminasi, kad griūdama ji gali nuversti mūsų namą, bet pasakiau jai: "Jeigu nupjausite, namo nebeparvažiuosiu", - prisipažino pašnekovas.

Andriaus mama krovė mums grybų į lėkštes ir tikino, kad nė už ką nenorėtų gyventi mieste ir pro langus matyti mūrų. "Anksčiau Andrius marinuotas žaliuokes labai mėgo, o dabar atprato. Kai gyveno kaime, buvo nelepus, išėjo į miestą - išlepo, visokių vegetarizmų užsimanė", - guodėsi Andriaus mama, o jis tik šypsojosi.

Nuo mažens Andrius mėgsta klajoti po Labanoro girią ir tvirtino visai dienai joje nepaklystų, o kelioms valandoms - pasitaiko. Sykį skendo ežere. Per rudens paukščių palydas sumanė ankstų rytą nuvažiuoti prie Urkio ežero Molėtų rajone, nes ten gyvena retų paukščių - raguotųjų kragų, kurių balsai panašūs į arklių žvengimą. Andriaus teigimu, galbūt dėl to atsirado ir legendų apie šių gyvūnų balsus ežere ir nuskendusias pilis.

Nors iki ežero apie 40 kilometrų, atsidūrė ten anksti. Šiaip taip prasibrovė pro krūmus, pasiekė nendrynus, o jų viduryje - upė, galbūt bebrų išrausta. Plati - neperšoksi, bet viduryje kyšojo kupstas. Sumanė nušokti ant jo, paskui - į kitą krantą. "Šokau ir nugrimzdau, o grimzdamas iš tiesų išgirdau arklių žvengimą - kragus...", - prisipažino pašnekovas.  

Laimė, spėjo įsitverti gal piršto storumo šaltekšnio ir išsikabarojo. Buvo 4 laipsniai šalčio, sėdo ant mopedo ir pasileido namo. Kol parvažiavo, taip sustiro, kad nebegalėjo nulipti... "Mama pakūrė krosnį, išsikaitinau, išgėriau keletą puodelių žolelių arbatos, ir net nesusirgau. Ne kartą taip buvo: sušlampu, sušalu girioje ar pelkėje, tai aviečių, viržių arbatos pageriu ir gerai. O mieste vos tik pašalu, tuoj prikimba gripas ar bronchitas", - neslėpė Andrius.

Arbatžolių jis renka savaip - visą rinkinį iš vienos buveinės.  "Eugenija Šimkūnaitė mokė, kad geriausiai gydo ne grynos arbatžolės, o jų mišiniai. Tad, manau, gamta pati tuos gydomuosius mišinius sukūrė tam tikrose augalų buveinėse - pievose, upelyje", - aiškino pašnekovas.

Trūksta ekomedžiotojų

A.Gaidamavičius teigė dėl trijų dalykų galįs kovoti iki pamėlynavimo - tai medžioklė, genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) ir atominė elektrinė. "Jei bent vienai jų žmogus pritaria, niekada nebus tikru mano draugu", - įspėjo Andrius.

Jei kada nors iškoptų į valdžią, jis jau turi parengęs, kaip pats sako, planą chuliganą. "Siūlyčiau palengva, per 15 metų, uždrausti Lietuvoje medžioklę kaip pramogą. Nesakau, kad nereikia nušauti pasiutusio gyvūno, tačiau medžioklės dėl malonumo neturi būti. Pirmiausia uždrausčiau komercines medžiokles, panaikinčiau leidimą auginti žvėris voljeruose, kurių dabar kiekvienas didesnis ponas turi. Be to, neleisčiau medžioti paukščių, nes jie žalos nedaro.

Žvėrimis rūpintųsi Laukinių gyvūnų apsaugos ir kontrolės tarnyba, kuri būtų visuomeninė organizacija, šitaip pavyktų išvengti valdininkų korupcijos. Tarnyba saugotų žvėris nuo brakonierių, mokytų visuomenę, kaip su jais elgtis. Jei atsirastų rimtas reikalas kurį nors gyvūną pagauti ar nušauti, tai darytų tik toji tarnyba.

Uždrausčiau šerti žvėris vasarą. Į galvą nuolat kalama, esą žmogus yra gamtos valdovas, tarytum koks gamtos sandėlio vedėjas, ir jam būtina ją reguliuoti. Jis esą žino, kiek ko joje reikia, pavyzdžiui, gandrų, šernų ir t. t. Nė velnio - jei yra varlių, tai netrūksta ir gandrų, o jei medžiotojai nešertų šernų - jų sumažėtų. Gamtoje nieko nebūna per daug", - dėstė A.Gaidamavičius.

Pašnekovo įsitikinimu, dauguma žmonių medžioklių nemėgsta, o medžiotojai netgi valdžioje turi užtarėjų. Esą jeigu medžiotojai nenori visuomenės akyse būti viename katile su brakonieriais, tai bent jau galėtų įkurti, kaip profesorius Tadas Ivanauskas buvo padaręs, Taisyklingos medžioklės draugiją. Joje nebūtų nei "mėsininkų", kuriems medžioklė yra verslas, nei pramogautojų, kuriems žudyti žvėrį yra pramoga. Vokietijoje ir kitose Vakarų šalyse jau yra ekomedžiotojų draugijų, kurių nariai šaudo ne į gyvūnus, o į molines lėkštes.  

Vėžys retina žmones

Peikia Andrius ir GMO bei atomines elektrines. "Kokią teisę žmogus turi patentuoti ir piršti naują organizmą, jeigu tik įkėlė geną iš augalo į gyvūną arba priešingai? Būdamas GMO valdymo ir priežiūros komiteto prie Aplinkos ministerijos nariu jis kartu su kolegomis pasiekė, kad Lietuvoje nebūtų auginami GMO. Tačiau dabar, pašnekovo teigimu, daug GMO patenka į Lietuvą su gyvulių pašarais. Andrius mano, kad būtina bent jau paženklinti, kurie parduotuvių mėsos ir pieno produktai pagaminti iš pašarais su GMO šertų galvijų. Jo nuomone, šiuo metu Lietuvoje esą visas pienas ir visa mėsa bei jų produktai turi GMO.

Trojos arkliu, kuris gali sunaikinti tautą, A.Gaidamavičius vadina ir ketinimus statyti atominę elektrinę (AE). "Esu įsitikinęs, kad mano tėtis, kuris mirė nuo limfmazgių vėžio, 1999 metais būdamas dar jaunas susirgo dėl katastrofos Černobylio AE. Vėžiu serga ir mano pusbrolis, kuris buvo išvežtas likviduoti Černobylio AE avarijos padarinių. Jeigu yra bent menkiausia tikimybė, jog tokia avarija kaip Černobylio ar Fukušimos pasikartos ir kitoje AE - nors elektros energija iš tokios AE būtų net nemokama, aš nesutikčiau jos imti ir kitiems siūlau taip daryti", - sakė A.Gaidamavičius.

Žiedadulkių paslaptys

Andrius kolekcionuoja antikvarines knygas apie gamtą, domisi fotografija, rašo eilėraščius, bet parodyti jų nenori - dauguma eilių yra liūdnos, nes rašytos tuo metu, kai nuo vėžio skausmų kentėjo tėtis. "Dalį eilėraščių sesuo sudegino. Iš pradžių pykau, dabar manau, kad gerai padarė", - prisipažino A.Gaidamavičius.

Mieliau jis kalba apie dabartinį savo gyvenimo etapą - sumanymą tapti mokslininku. Disertacija jau beveik parašyta, o idėją jai pasiūlė Norvegijos profesorius, kuris tyrinėja pelkėse palaidotas žiedadulkes ir iš jų atkuria istoriją.

"Atvažiavo į Labanoro girią tas profesorius pažiūrėti mūsų pelkių. Jį lydėjo gamtos mokslų daktarė botanikė Jūratė Tupčiauskaitė ir aš, kadangi esu iš šio krašto. Profesorius apžiūrėjęs mūsų raistus paklausė: "O kodėl Lietuvos mokslininkai pelkių žiedadulkių netyrinėja?" Docentė J.Tupčiauskaitė pirštu parodė į mane: "Štai jis galėtų." Taip ir įklimpau", - sakė Andrius.

Dabar jis važinėja po Lietuvos pelkes, ežerus ir gręžia jų dugną ilgu grąžtu. Grunte, kurį grąžtas iškelia į paviršių, neretai pasitaiko žiedadulkių. Apdorojęs jas specialiu tirpalu, A.Gaidamavičius tyrinėja pro mikroskopą ir, sako, žiedadulkėse matąs krašto istoriją, klimatą ir gamtą prieš tūkstančius metų. Pavyzdžiui, Labanoro krašte nuo pat ledynmečio laikų vyravo smėlis ir jį mėgstančios pušys, žmonių gyveno mažai, tik prieš 300-400 metų jų čia kiek daugiau įsikūrė.

Pašnekovas tikisi disertaciją apsiginti jau netrukus, tačiau neslepia, jog dabar jam kaip būsimam mokslininkui "atsirūgsta" žalioji jo biografija ir visuomeninė veikla. Andrius supranta, kad reikėtų bent kuriam laikui visuomeninę veiklą apriboti ir daugiau laiko skirti mokslui. "Bet man sunku atsisakyti, ypač jeigu matau neteisybę ir žmonės prašo padėti", - atsiduso žaliasis.

Su mama gimtinėje.

Vienas Andriaus pomėgių - fotografija. Nuotraukoje Labanoro giria.

A.Gaidamavičiaus užfiksuotos akimirkos Labanoro girioje.

Protesto akcijoje prieš GMO.

Pastaruoju metu Andrius rašo mokslų daktaro disertaciją.

Felikso Žemulio ir Andriaus Gaidamavičiaus nuotr.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"