TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Latviai ir lietuviai: mušami vienu botagu

2012 11 14 8:08
flickr.com nuotrauka

Mes - baltai, mes - broliai... Mes, lietuviai, vis kartojame jau iki koktumo nuvalkiotą žodį "braliukai" - gal iš tiesų pasiilgę didesnės brolystės, gal pasąmoningai tvirtindami tariamą savo pranašumą.

O žiūrėdami šiaurėn, į kitą kaimyną, latviai sako: estas - idealus latvis. Ir kai įpyksta, pavyzdžiui, dėl kiauliško mūsų poilsiautojų elgesio Kuržemės pajūriuose, drebia žiauriai: lietuvis - nepavykęs lenkas. Kokie mes jų akimis? Kokie jie savo pačių akimis?

Į tai atsakyti gali jauna latvių etnologė Ilzė Buoldanė, neseniai apgynusi daktaro disertaciją. Ji tyrinėjo latvių etninius stereotipus XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje.

- Kaip apibūdintumėt latvius remdamasi tyrinėjimų medžiaga? Kokios teigiamos ir neigiamos jų savybės?

- Tyrimas rodo, kad latvių apibūdinimas išsirutulioja iš tris tapatybės vaizdinius - žemdirbių tauta, dainuojanti tauta, našlaičių tauta - nusakančių požymių: uždarumas, sėslumas (šaknų, namų pojūtis), ribų nustatymas, nuorodų "būk geras pats, tai ir kiti bus tau geri" bei "nebūk pirmas ir nelik paskutinis" paisymas, prisitaikymas, sutikimas su socialine hierarchija, posakio "lankstosi prieš visus vėjus" teisingumo pripažinimas, taikingumas, agresijos stygius ir mandagumas, taip pat - pavydas, priekabumas, nepaslaugumas ir taip toliau. Latvių tapatybei labai svarbi tautos praeitis ir jos dabartinės interpretacijos.

Sau priskiriamų ypatybių gana daug, jos įvairios ir prieštaringos. Nenorėčiau skirstyti į teigiamas ir neigiamas. Kas šiandien regisi tikrai nepriimtina, tarkim, prisitaikymas prie įvairių valdžių, galimas dalykas, užtikrino latvių tautai galimybę išlikti iki XXI amžiaus, o tokia savybė kaip pavydas, matyt, yra veikusi kaip motyvacija stengtis, dirbti, lavintis.              

- Kaip tuos įsivaizdavimus veikė sovietmetis, kaip - ankstesni laikai? Ką pridėjo pastarieji - nepriklausomybės - dešimtmečiai?

- "Žemdirbių tauta", "dainuojanti tauta" - XIX amžiaus antroje pusėje tokius apibūdinimus iškėlė jaunalatviai (kultūrinio-nacionalinio sąjūdžio Latvijoje dalyviai - aut.), įsitraukę į diskusiją (ar konfrontaciją) su to meto visuomenės elitu - Baltijos vokiečiais. Liaudyje tie apibūdinimai įsitvirtino "Ulmanio laikais" (1934-1940). Latvių požiūris į savo tautos ir žemės istoriją per aukos ir skriaudiko prizmę - taip pat iš XIX amžiaus, bet apibendrinanti sąvoka "našlaičių tauta" atsirado Atgimimo metais (XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje).

Sovietmetis sukūrė prielaidas tam, kad dabar daugelis įsivaizdavimų apie savo tautą yra peržiūrimi. Mano respondentai dažnai imdavo netgi diskutuoti su savimi - ar galime vadintis žemdirbių, valstiečių tauta, jeigu kaimuose gyventojų vis mažėja? Ar esame darbštūs, jei laukai dirvonuoja, apauga krūmais, o mes patys paliekame savo žemę? Su sovietmečiu paprastai asocijuojasi doro darbo vertės sumenkimas, tai siejama su darbo organizavimo ypatybėmis, nesuinteresuotumu jo rezultatais, valandų atsėdėjimu ir panašiai. Šis laikas dominuoja latvių kolektyvinėje atmintyje: schema jau pažįstama, mes tebesame aukos, o skriaudikai - kiti.        

- Vis dėlto darbštumas tebėra svarbi kategorija?

- Ne tik vyresnioji karta mano, kad latvis visada viską pasiekia tik savo darbu. Airijoje irgi. Kita vertus, kaimuose iš vyresnių žmonių galima išgirsti, kad į užsienius išvažiuoja ne darbščiausieji, o tie, kurie bėga nuo problemų. Jie lyginami su lietuvių ir lenkų samdiniais, kurie anksčiau atvykdavo į Latviją. Esą latvis verčiau tarnaus svetimam ponui negu eis dirbti pas kitą latvį.  

- Našlaičiai užima svarbią vietą lietuvių tautosakoje, bet mes nesiryžtume vadintis našlaičių tauta.

- Našlaičių tautos įvaizdis kildintinas iš latvių požiūrio į savo istoriją. Našlaitėlė - teigiamas latvių tautosakos personažas, keliantis užuojautą, nes vienas ar abu jos tėvai mirę, o ji svetimų  žmonių (dažniausiai - pamotės) skriaudžiama. Respondentų pasakojimuose apie praeitį, kurie remiasi mokyklose susidaryta istorijos samprata, išskiriami laisvės (jos mažai ir labai trumpam) ir nelaisvės (populiariausi nusakymai - "700 vergystės metų" ir "50 okupacijos metų") etapai. Nelaisvės etapais latvių būvis asociatyviai lyginamas su našlaitėlės padėtimi latvių liaudies pasakose ir dainose. Poetė Mara Zalytė tą panaudojo savo kūryboje, tai prigijo.    

Asmeninio albumo nuotrauka/Latvių etnologė I.Buoldanė išvedė mokslinį "latvio apibrėžimą".

- Latvio ribų nustatymas - išdidus atsiribojimas "čia ne mano"?

- Bet tai ir pagarba savo bei kitų laikui, erdvei ir būdui. Sykiu latvis suvokia, kad tai gali apsunkinti jo gyvenimą ir kad geriau sekasi tiems, kurie geba tas ribas peržengti.

- Mes, latviai ir lietuviai, esame baltai, tačiau latviai ir estai atrodo netgi artimesni vieni kitiems nei mūsų tautos. Kodėl? Jūs ir jie - labiau šiauriečiai? Kokie jie jūsų požiūriu?

- Estai atrodo artimesni, nes latvius ir estus sieja tie patys "700 vergystės metų". Lietuvos istorija kitokia. Latvių ir estų pasaulio suvokimas panašesnis. Liuteronybė irgi vienija, nors nei estų, nei latvių savivertei religija nėra išskirtinės svarbos dalykas. Čia išimtis būtų latvių etnografinė grupė latgaliečiai: katalikybė - reikšminga jų egzistencijos dalis.

Mano pokalbiuose estai apibūdinami kaip patriotiški, aukštos etninės savimonės žmonės, kalbantys labai skirtinga kalba nei latvių, užsisklendę, racionalūs, taip pat išdidūs ir pasipūtę.

- Gal mes, lietuviai ir latviai, esame konkurentai ir tai trukdo labiau suartėti?             

- Nelygu kokia sritis. Šiaip jau labiau esame nei nesame. Bet tai nėra blogai. Garbinga konkurencija gerina pasiūlą.

- Latviai lietuvius palygina su rusais, kartais netgi su čigonais. Turimas galvoje šiek tiek karštesnis temperamentas?

- Bent jau mano respondentai taip nelygino. Galbūt jei tyrimai būtų apėmę platesnį Lietuvos ir Latvijos pasienio ruožą, lyginimų įvairovė būtų didesnė. Kiek anksčiau mūsų savaitraštyje "Sestdiena" buvo išspausdintas straipsnis, kuriame dėl aktyvios prekybos Latvijoje lietuviai pavadinti "Baltijos gruzinais", tačiau šis apibūdinimas neįsišaknijo. Savo ruožtu respondentai lietuvius dažnai siejo su lenkais - dėl katalikybės. Taip pat jie minėjo, kad šių abiejų tautų atstovai tarpukario Latvijoje parsisamdydavo į didelius čionykščius ūkius sezoniniais darbininkais. Respondentai pabrėžė, kad lietuviai aktyvesni, kryptingiau siekiantys tikslo, verslesni ir agresyvesni už latvius.

- Mūsų brolybės pojūčiai neišblėso?

- Manau, ne. Ir jaunimas, kalbėdamas apie lietuvius, vartojo apibūdinimus "kaip broliai", "brolių tauta".

- Kai praėjusią vasarą latviškuose portaluose pasirodė straipsnių apie lietuvių poilsiautojų nederamą elgesį jūsų pajūryje, skaitytojų komentarai buvo tūžmingi: lietuvis - nepavykęs lenkas; leišis kaip ir lenkas - tai yra profesija ir panašiai. Ar tokios nuomonės paplitusios?

- Manau, ne! Jau nurodžiau, kokiame kontekste lietuviai siejami su lenkais. O anoniminiai negatyvūs komentarai internete... Turbūt taip žmonės atsikrato susikaupusios neigiamos energijos. Vienam reikia sporto salės, kitas išsikrauna taip. Jei šiuo požiūriu patyrinėtume latvių autostereotipus (stereotipus apie save), rezultatai šiurpintų.

- Ar žodžiai "leitis", "leiši" (šalia "lietuvietis", "lietuvieši") turi neigiamų atspalvių?

- Mano požiūriu, neturi. Bent jau iš interviu to nepajutau. Tiktai Aknystėje vietos lietuvis, kalbėdamas apie latvių vartojamus kitų tautų menkinamuosius apibūdinimus, šį žodį pateikė kaip pavyzdį.   

- Kaip dar skiriasi lietuvių apibūdinimai pasienio zonoje ir kitur Latvijoje?

- Pasienyje apibūdinimai įvairesni, kadangi susiję su bendrabūviu. Kitur - labiau apibendrinti: broliai, katalikai, didvyriška istorija...

- O rusai? Kokie jie latvių akimis? Kiek pagal tai galima spręsti apie latvių toleranciją? Kantrybę? Lankstumą?

- Tyrimas rodo, kad etnonimas "rusai" labai talpus. Dažnai respondentai vartojo jį kaip sinonimą sąvokai "tarybinis žmogus", turėdami galvoje visus rusiškai kalbančius sovietmečio atvažiavėlius: ukrainiečius, baltarusius, žydus ir kitus. Kartais taip apibūdinti caro, vėliau sovietinės armijos kariškiai. Rusų vaizdinio nusakymus vienija tokie respondentų nurodomi bruožai: svetingumas, nuoširdumas, verslumas, begėdiškumas, agresyvumas, iššaukiamas elgesys, tinginystė. Visų kartų respondentų apibūdinimai daugiausia nulemti Latvijos rusams priskiriamos privilegijuotųjų padėties sovietmečiu. Mano manymu, tai patvirtina to laikotarpio įtaką dabarties latvių požiūriui į save, o per tai - į Latvijoje gyvenančias tautines mažumas.

Kalbant apie latvių lankstumą, su šiuo stereotipu susiję lūkesčiai - mes elgiamės taip, o kodėl to nedaro šalia gyvenantys "jie", "kiti"? - atitinkamai emociškai nuspalvina dabartinės Latvijos visuomenės tarpetninius santykius. Tačiau, priešingai nei teigiama latviams vis metamuose kaltinimuose tautinių mažumų teisių pažeidimais, latviai yra tolerantiški.       

- Jūsų tema - stereotipai. O kiek stereotipai atitinka tikrovę?

- Apibrėžimai teigia, kad stereotipai yra ne visada teisingi įsivaizdavimai apie ką nors, taip pat ir tautoms priskiriamus bruožus. O tyrinėtojai juose ieško tiesos grūdo... Man artimas filosofo Nikolajaus Šulgino požiūris - stereotipas yra tikrovė, paversta schema. Istorijos gelmėse jis neišlieka, tačiau yra gana aktyviai naudojamas tame tikrovės matmenyje, iš kurio yra pasemtas. Stereotipas išpešamas iš realybės, į kurią vėliau ir grįžta, kad ją užgožtų.

Stereotipai nei gerai, nei blogai - jie tiesiog yra. Kitas klausimas, kaip jie taikomi, kokių ketinimų turint kuriami, kokiais tikslais suaktualinami ir platinami.

- Kas iš šio tyrimo medžiagos jus labiausiai nustebino?

- Tikriausiai pernelyg kritiškas savęs pačių vertinimas. Reikėtų apie save daugiau kalbėti gerai.           

Iš "Pievagrybių testamento"

Būnant svetur, toli nuo savo kiemo, išryškėja mums, kaip tam tikrai tautai priklausančiai visumai, būdingi požymiai. Jie slypi mumyse dar nuo tų laikų, kai Dievas atskyrė dangų nuo žemės ir sukūrė mus tokius skirtingus. Kaip mes įgijome tokių skirtumų? Visiškai paprastai - istorinė patirtis mus margino iš kartos į kartą, palikdama įvairiausių ženklų charakteriuose, įpročiuose ir pasaulėžiūroje.

Jei šeimininkas Airijoje priima dirbti latvį, jis ramus. Darbininkas atlieka viską, ką palieptas. Ryškiai blyksteldavo latvio, kaip viensėdininko, būdas - kiekvienas pluša nugaros neištiesdamas, apie kitus nieko žinoti nenorėdamas. Toks individualistas, vienatinis ir, taip, perfekcionistas.

Tačiau kur pasirodė bent vienas lietuvis, šeimininką netrukus užgriūdavo vargai: pas dirbantį lietuvį tuoj atvažiuoja žmona, paskui žmonos sesuo ar brolis, krikštaduktės, giminės, artimesni ar tolimesni kaimynai, koks senas mokyklos laikų draugas... Lietuviai laikėsi drauge. Nesišaipykite, bet kaip kariaunoje!

Aš nežinau, kaip įsispausdavo tie ženklai charakteryje. Gal tai atgarsiai iš anų laikų, kai buvo sumušti prūsai, kai lietuviai kovojo, kūrė savo Didingąją Lietuvos valstybę ar kai gebėjo išsaugoti lietuvybę sovietmečiu geriau nei mes, latviai.

Mes visi buvome ir esame mušami vienu botagu. Visi norime gyventi žmogaus vertą gyvenimą. Tačiau akimirkomis, kai Airijoje mes pasiskirstydavome į saviškius ir jūsiškius, į mūsiškius ir svetimus, aš pavydėdavau lietuviams. Kunigaikščių.

Laima Muktupavela. Pievagrybių testamentas (2003). Pratarmė lietuviškajam leidimui. Vertė Dzintra Elga Irbytė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"