TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Lietuva pradėjo balinių vėžlių gelbėjimo misiją

2014 07 29 6:00
Dzūkų vadinamosios geležinės varlės mėgsta atokias mažas balas Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Neseniai Veisiejų regioniniame parke į nedideles kūdras buvo paleista daugiau kaip 90 Kauno zoologijos sodo inkubatoriuje išaugintų balinių vėžliukų. Tokios "išleistuvės" surengtos apskritai pirmą kartą Baltijos šalyse. Atkurti nykstančią, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų vėžlių populiaciją - gana sudėtingas darbas.

Balinius vėžlius (lot. Emys orbicularis) dzūkai nuo seno vadina geležinėmis varlėmis. Iki 30 cm ilgio siekiantis jų šarvas būna tamsiai alyvinės, rudos ar juodos spalvos ir tikrai primena geležį. Vyresnio amžiaus žmonės dar prisimena dažnai juos matydavę plaukiojančius ar besišildančius saulėje kur nors ant kūdroje kyšančio rąsto ar kupsto. Šaltakraujams gyvūnams tokios saulės vonios būtinos, tada jie būna judresni ir gyvybingesni, greičiau susiranda maisto. O maitinasi jie viskuo, ką vandenyje randa ir pajėgia apžioti, dažniausiai nariuotakojais.

Dabar Lietuvoje iš viso gyvena vos 300-400 šių roplių. Daugiausia - Pietų Lietuvoje, kur daug atokių, žmonių nelankomų balų, kūdrų. Tai viena būtinų salygų, kad vėžliai galėtų gyventi. Mat, būdamas baikštus ir pajutęs vibraciją nuo žmogaus žingsnių, gyvūnas iškart šoka į vandenį net nespėjęs pakankamai pasikaitinti.

Iš apatinio šarvo galima atpažinti vėžliuką, raštas unikalus, kaip ir žmogaus piršto atspaudas.

Ant arealo ribos

Kaip pasakojo Lietuvos gamtos fondo direktorius Edmundas Greimas, mūsų šalyje yra šiaurinė balinių vėžlių paplitimo arealo riba, todėl čia ši rūšis reiklesnė aplinkos sąlygoms nei Pietų ir Vidurio Europoje, kur klimatas jiems palankesnis, daugiau maisto, įšalas nepražudo žiemą. "Ant savo paplitimo pakraščio išlikusi populiacija tuo ir įdomi, kad ji sugebėjo išgyventi gana sunkiomis sąlygomis", - teigė specialistas.

Vėžlių gyvenimo būdą išmanantiems gamtininkams jau seniai tapo aišku, kodėl jų mažėja. Kaip pasakojo "Bandomojo ekologinio tinklo Pietų Lietuvoje sukūrimo" projektą vykdančio Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Dalia Bastytė, prieš kelis dešimtmečius balinį vėžlį buvo galima aptikti visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau intensyvi melioracija sunaikino daugelį šių gyvūnų buveinių, todėl dabar gyvybingos populiacijos yra tik mažiausiai melioracijos pažeistoje pietinėje Lietuvos dalyje. Vis dėlto ir čia pastaruoju metu vėžlienės ne visada randa kur saugiai padėti kiaušinius, mat, neganomi ir nešienaujami pabaliai apželia krūmynais, smėlėti šlaitai apauga pušaitėmis, kūdros užželia ir užauga gluosniais, intensyvūs keliai atskiria vieną buveinę nuo kitos. O šių roplių dėčiai reikia šilto smėliuko, į kurį kiekviena patelė užkasa po keliolika kiaušinių.

Letenėlėmis prasiplovę akis vėžliukai drąsiai žengė į naujus vandenis.

Smėlėtuose šlaituose

Labai svarbu, kad šių šaltakraujų gyvūnų kiaušiniai gautų pakankamai šilumos. Tik tada išsiris vėžliukai. Patelė turi rasti gerai saulės įšildomą smėlėtą šlaitą, kur grunto temperatūra būtų 10 laipsnių aukštesnė nei oro. Kaimo vietovėse mažėjant karvių bandų, užželia ir tos vietos, kurios anksčiau buvo tinkamos vėžliams kiaušinius dėti, žolė ir jauni medeliai trukdo saulei įšildyti viršutinį dirvos sluoksnį.

Neradusios smėlėtos pakrantės, vėžlių patelės traukia ieškoti toliau. Dažniausiai aptinka kaimo keliuką ar žvyrkelį ir padeda kiaušinius kartais net ant važiuojamosios dalies. Sunku tikėtis kad vėžliukai tokioje vietoje išliks iki kito pavasario, mat išsiritę jie toliau snaudžia ir peržiemoja savo "lizdelyje", o vandens link patraukia tik pavasarį, balandžio mėnesį. Suaugę vėžliai žiemą taip pat pramiega įsirausę į vandens telkinių dugną, beveik sustabdę visas savo gyvybines funkcijas.

Gelbėjo kiaušinius

Veisiejų regioninio parko vyriausioji ekologė Irma Maciulevičienė, žinodama, kuriose balose dar veisiasi vėžliai ir kada vėžlienės gali keliauti ieškoti smėlėtų vietų, pavasarį atšilus orams pavakarę (mat patelės kiaušinius deda nuo aštuntos valandos vakaro) keletą parų tykojo laimikio. "Jei vėžlienės kiaušinius padėdavo tinkamose vietose, mes jas tik apgaubdavome metalo grotelių gaubtu, kad nieks jų neišdraskytų. Juk tai labai masinantis grobis plėšriems paukščiams ir daugeliui gyvūnų, - aiškino ji. - Šiemet Veisiejų gamtosaugininkai prižiūri dvylika tokių dėčių, anksčiau turėdavo penkias šešias. Galbūt jų padaugėjo todėl, kad pagerinome vėžlių gyvenimo sąlygas, atkūrėme atokias mažas balas, pašalinome iš pakrančių krūmokšnius. Tačiau ir patys radome, ir vietos gyventojai pranešė apie nesaugiose vietose padėtus kiaušinius. Juos skubiai surinkę pristatydavome į Kauno zoologijos sodą. "

Veisiejų regioninio parko gamtosaugininkės: (iš kairės) vyriausioji ekologė Irma Maciulevičienė, reindžerė-rekreacininkė Aistė Savenkovaitė, parko direktorė Lina Žukauskienė - džiaugėsi iš Kauno zoologijos sodo sugrįžusiais vėžliukais.

Patelė kiaušinių neprižiūri

Ekologė Irma jau pravardžiuojama lapute, kuri sėkmingai "sumedžiojo" ne vieną kiaušinių dėtį. "Įdomu buvo stebėti tokį procesą: vėžliukė pirmiausia iškasa kolbos formos duobę, tada atsargiai užpakaline letenėle po vieną į tą duobę sudeda 12-18 kiaušinių. Tai trunka apie tris valandas, - pasakojo ekologė. - Tada, sumaišiusi smėlį su išskiriamu sekretu, sandariai juo užlipdo viršų. Ir ramiai eina savo keliais, prie kiaušinių daugiau negrįžta."

Pasak specialistų, labai svarbu, kad kiaušinių padėtis inkubatoriuje išliktų tokia pati, kaip buvo po smėliu. Apvertus kiaušinį kita puse embrionas žūtų. Saugomų teritorijų darbuotojai vos pamatę netinkamoje vietoje sudėtus kiaušinius, per 24 val. juos atsargiai iškasė, perdėjo į dėželę su smėliu ir pervežė į Kauno zoologijos sodą. Per ketverius metus Lietuvos gamtos fondas kartu su Dzūkijos nacionalinio, Metelių ir Veisiejų regioninių parkų darbuotojais surinko keliolika nesaugiose vietose padėtų kiaušinių dėčių.

Zoologijos sodo specialistams teko ne mažiau atsakinga užduotis – rūpestingai išperinti vėžliukus inkubatoriuje ir atidžiai stebėti jų pirmuosius žingsnius. Prityrę specialistai su užduotimi puikiai susidorojo. "Gavome 145 kiaušinius, išperinome 128. Šimtu procentų niekada neišsirita net gamtoje, - pasakojo Zoologijos sodo Šaltakraujų gyvūnų skyriaus vedėja Alma Pikūnienė. - Beje, nuo to, kokioje temperatūroje inkubatoriuje laikysi kiaušinius, priklausys lytis. Mes norėjome daugiau patelių, tad palaikėme vienodesnę, optimalią temperatūrą. Patinėliai išsirita esant žemai ar kritiškai aukštai temperatūrai." Beje, specialistai vėžliukų lytį atskiria pagal akių spalvą: patelių jos geltonos, patinėlių - rausvos.

Gamtosaugos specialistė Dalia Bastytė į kūdrą palydėjo mažąjį vėžliuką.

Pabėgėlis liko gyvas

Specialistai neskubėjo mažųjų augintinių tais pačiais metais paleisti į laisvę, nes vienų metų vėžliukas - dar tinkamas grobis vandenyje medžiojantiems gyvūnams. Pagal statistiką pirmais metais gyvas lieka vos vienas iš šimto jauniklių. Kai kiautas jau sukietėja, ropliukas paauga, galima paleisti jį į gamtą tikintis, kad nežus. Šiemet į atokias laukų balas buvo paleisti Kauno zoologijos sode paauginti vienų-trejų metų vėžliukai, specialistų pripratinti prie natūralių gamtos sąlygų: auginti specialiuose aptvaruose su kūdromis, žiemai „migdyti", maitinti į natūralų racioną panašiu maistu.

Iš skirtingų kiaušinių dėčių išsiritę vėžliukai buvo laikomi atskirai, kad paskui būtų galima grąžinti į gimtąsias vietas. Identifikuojami vėžliukai pagal pilvo šarvo raštą, mat jis unikalus ir savitas - kaip žmogaus piršto atspaudas. Taip galima užtikrinti, kad kiekvienas vėžliukas grįš tiksliai į tą vietovę, iš kurios buvo paimtas.

"Zoologijos sode nutiko atvejis, kai netinkamai pastatytą dėžę bezdžionėlė apvertė ir 13 vėžliukų pabėgo, - pasakojo A. Pikūnienė. - Pusę sugaudėme iškart, kitus per keletą mėnesių išrankiojome iš tvenkinio, o vienas dingo kaip skradžiai žemę. Jau manėme, kad jį surijo čia dažnai užsukančios lapės, tačiau po žiemos vienas darbuotojas jį rado tvenkinyje. Pasirodo, išgyveno ir net svėrė daugiau nei auginti nelaisvėje." Tai, pasak pašnekovės, įrodė, kad ir inkubatoriuje auginti vėžliukai neprarado instinktų - mokėjo susirasti vandens telkinį, prasimaitinti ir pasiruošti žiemos miegui.

Zoologijos sode užauginti ir paleisti į vandens telkinius vėžliukai jautėsi kaip namie.

Vėžliams padeda ir karvės

Lietuvos gamtos fondo darbuotojai, siekdami išsaugoti ir atkurti balinių vėžlių ir kitų retų roplių bei varliagyvių buveines, per ketverius metus Pietų Lietuvoje atnaujino ir iškasė apie 200 šiems gyvūnams gyventi tinkamų kūdrų. Labai svarbu, kad krantas būtų nuožulnus - esant reikalui vėžliukai galės išropoti. Pasak D. Bastytės, dabar dažniausiai žmonės prie pirčių įsirengia tvenkinius su stačiais krantais. Tokiuose vėžliukai gyventi negali.

O kad gamtininkų darbas nenueitų veltui, ieškojo ūkininkų, kurie sutiktų prie jų įrengtų kūdrų ganyti gyvulius. Jaunas dzūkas Liudas Jurčiukonis sutiko imtis jam Gamtos fondo padovanotos apie šimto mėsinių karvių bandos priežiūros. Tai nereiklios Škotijoje išvestos senos aberdynų-angusų veislės karvės. Dabar jos kruopščiai nuėda visus pabalius, kuriuose plūduriuoja Dzūkijos pasididžiavimas - baliniai vėžliai. Ūkininkui iš to irgi yra naudos - jam atitenka visas angusų prieauglis. Ūkininkui tvarkytis su tokia didele karvių banda nėra sunku, mat jų nereikia melžti. O perginti į kitus plotus pakanka pakelio druskos, kurią karvės labai mėgsta ir klusniai eina iš paskos.

Saugomų teritorijų darbuotojai pašalino augaliją iš kūdrų pakraščių - vėžliukai galės laisvai išlipti į krantą.

...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"