TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Lietuviška mokykla Vilnijoje - tautiškumo oazė

2013 06 03 6:00
Pradinukai krykštavo gavę pagyrimo raštus. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Vos keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus Baltarusijos sienos link pabirusios pavienės lietuviškos mokyklos - tautiškumo salelės pietryčių Lietuvoje. Lietuviškas žodis tose vietose neretai skamba tik peržengus šių mokyklų slenkstį.

Šiandien visi šalies abiturientai laiko lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, o jo išvakarėse LŽ žurnalistai aplankė lietuvišką Baltosios Vokės "Šilo" vidurinę mokyklą - dalyvavo ketvirtokų mokslo metų pabaigos šventėje, su mokytojais diskutavo apie lietuvių kalbos mokymą ir jos išsaugojimą. "Mes esame tautiškumo židinys viso miestelio bendruomenėje", - tvirtino istorijos ir pilietiškumo mokytojas Augustinas Mačėnas. Nuoširdus ir kantrus pedagogų atsidavimas siekiant išsaugoti ir puoselėti lietuvių kalbą - išskirtinis lietuviškų Vilnijos krašto mokyklų bruožas.

Tačiau pokalbis nebuvo itin smagus. Lietuvių kalbą ir literatūrą aukštesnių klasių mokiniams dėstanti Aušra Indrišiūnienė užsiminė ir apie diskriminacijos elementą, kurį patiria Vilnijos krašto lietuviškų mokyklų abiturientai. Juk jie, užaugę toje pačioje, dažnai nelietuviškoje, aplinkoje per baigiamąjį lietuvių kalbos egzaminą jokių nuolaidų neturi.

Mokykloje - tik lietuviškai

"Šilo" vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Česlava Šniukštienė džiaugiasi, kad vaikai į pirmą klasę jau susirenka kiek pramokę kalbėti lietuviškai. "Dabar jie ateina iš darželio ir gana gerai kalba lietuviškai, nors jų kalba ir skurdoka", - LŽ teigė ji. Pedagogės džiaugsmas suprantamas sužinojus, kad būta ir tokių mokinių laidų, kai iš 15 vaikų klasėje lietuviškai kalbančiųjų buvo vos trys. "Turėdavome pailgintas mokymo grupes ir pamokas pradėję 8 valandą ryto baigdavome tik apie 3 valandą po pietų. Tad visi moksleiviai išmoko lietuviškai ir rašyti, ir skaityti", - pasakojo Č.Šniukštienė. Kaip teigė mokytoja, vis dėlto didžioji dalis mokinių savo šeimos aplinkoje nekalba lietuviškai, todėl mokykloje galioja griežta taisyklė - bendrauti tik lietuvių kalba. "Su vaikais susitariame nuo pirmos klasės, kad įžengus į mokyklą - per pamokas ar per pertraukas, tarpusavyje - bus kalbama tik lietuviškai. Tik užvėrę mokyklos duris kiekvienas kalba, kaip kas nori", - sakė Č.Šniukštienė.

A.Indrišiūnienės abiturientų konsultacija prieš egzaminą.

Pradinukams privalu namie savaitgaliais pažiūrėti bent vieną lietuvišką televizijos laidą. Todėl pirmadieniai tradiciškai čia prasideda sekmadieninės "Gustavo enciklopedijos" laidos aptarimu.

Įgūdžiai - iš šeimos

Lituanistė A.Indrišiūnienė įsitikinusi, kad kalbos mokėjimas priklauso nuo šeimos, kurioje vaikai auga. "Jeigu šeimoje ir su draugais kalbama ne lietuviškai, ši kalba ir lieka svetima, vaikai jos nemoka. Yra mokinių, kurie nežino net elementariausių lietuviškų žodžių", - LŽ teigė pedagogė.

Pradinukai dažnai maišo kelias - lenkų, rusų ar lietuvių - kalbas, nes gerai nemoka nė vienos. "Jie vartoja daug rusiškų žodžių, bet sulietuvina žodžių galūnes, tarkim, draudimą "nešvilpk", sako - "nesvistiuok"", - pasakojo pradinių klasių mokytoja Inga Tamkevičienė.

Net ir aukštesnių klasių mokiniai pamoką dažnai pradeda žodynų vartymu ir naujų žodžių mokymusi. Pedagogės nesiskundžia, tikina, kad tokioje mokykloje jiems didžiulė paskata dirbti kūrybiškai, mokyti netradicinėmis priemonėmis. "Esu priversta mokiniams duoti daugiau kūrybinių darbų, kad galėčiau geresnį pažymį parašyti. Man svarbu, kad vaikas nesijaustų niekam tikęs vien dėl to, jog nemoka taisyklingai rašyti. Juk jis nekaltas, kad tokioje aplinkoje auga", - tikino A.Indrišiūnienė.

Nors mokiniams nuolat akcentuojama lietuvių kalbos mokymosi svarba, mokytojų raginimus išgirsta ne visi. "Juk negaliu jiems įsakyti kalbėti tik lietuviškai, tačiau prašau, kad bent su draugais valstybine kalba šnekėtų. Pabrėžiu, kad ne visą gyvenimą jie gyvens Baltojoje Vokėje. Išvažiuos iš tėvų namų ir pagaliau "pamatys, kad gyvena... Lietuvoje", - aiškino A.Indrišiūnienė.

Pedagogė neslėpė, kad esama ir tokių mokinių, kurie daugiau dėmesio skiria anglų negu lietuvių kalbai. "Kai jiems sakau, kad nuvažiavus į Vilnių bus gėda nemokėti lietuvių kalbos, man atšauna, jog Lietuvoje negyvens ir tos kalbos jiems neprireiks", - sakė ji.

"Šilo" vidurinės mokyklos mokytojai (iš kairės): pradinių klasių mokytojos Č.Šniukštienė ir I.Tamkevičienė, istorijos ir pilietiškumo mokytojas A.Mačėnas.

Diskriminacija?

LŽ žurnalistui Baltosios Vokės "Šilo" vidurinėje mokykloje bendraujant su pedagogais, prie lietuvių kalbos kabineto ėmė rinktis ir nekantriai trypčioti dvyliktokai. Jie atėjo į paskutinę konsultaciją prieš šiandien vykstantį lietuvių kalbos brandos egzaminą. "Mūsų abiturientai šiais metais labai nukentės, nes tautinių mažumų mokykloms padarytos nuolaidos. Mūsiškiai, augę tokiose pat šeimose kaip ir Elizos Ožeškovos mokyklos mokiniai, bus vertinami griežčiau nei lenkiškos mokyklos abiturientai. Jie neturės jokių nuolaidų", - piktinosi A.Indrišiūnienė.

Jos teigimu, lietuviškos mokyklos abiturientų kalbiniai gebėjimai nė kiek ne geresni nei lenkiškos ugdymo įstaigos auklėtinių, kurie šiandien laiko palengvintą egzaminą. "Aišku, mes daugiau dėmesio skiriame lietuvių kalbai. Tačiau kasdienybėje nevartodamas kalbos jos neišmoksi. Mūsų mokyklos mokiniai mąsto ne lietuvių kalba, nes kalbėdama su jais ir skaitydama jų rašinius matau, kad jų galvose vyksta vertimo procesas", - tvirtino pedagogė.

Tautinio tapatumo problema

Tai, kad iš dviejų miestelyje esančių mokyklų vaikai eina mokytis į lietuvišką, o ne lenkišką, pasak pedagogų, lemia tėvų apsisprendimas. "Tėvai suvokia, kad jų atžalos gyvens - studijuos, dirbs Lietuvoje. Juk ne visi išvažiuos į Lenkiją ar Angliją, tad jie supranta, kad jau universitete ar kolegijoje jiems prireiks lietuvių kalbos", - aiškino I.Tamkevičienė.

Kita priežastis - tautinio tapatumo problema. "Čia - daugiakultūrė aplinka. Kai nuo XIX amžiaus šis kraštas pradėjo slavėti, tam tikrų slavėjimo apraiškų liko iki šiol. Tad ir dabar kai kurie vaikai ar net jų tėvai nežino, prie ko tautiniu požiūriu save priskirti", - teigė istorijos ir pilietiškumo mokytojas A.Mačėnas. Todėl esą vienos šeimos renkasi lenkišką, kitos - lietuvišką mokyklą. "Pamokose stengiuosi sakyti, kad nesvarbu, jeigu šeimoje kalbate vienaip, o mokykloje - lietuviškai, vis tiek esate Lietuvos piliečiai", - tikino jis.

Palaikymo trūksta "iš aukščiau"

Nedidelio Baltosios Vokės miestelio centre - dvi mokyklos. Viena jų - lenkiška Elizos Ožeškovos (kairėje), kita - lietuviška "Šilo" vidurinė mokykla.

A.Mačėno teigimu, lietuviška mokykla - tautiškumo salelė Vilnijoje, o ypač vietos bendruomenėje. "Minime valstybines šventes, pavyzdžiui, kasmet sausio 13-ąją sukrauname laužą, o vasario 16-ąją mokiniai apie šią šventę miestelio gyventojams primena pakabindami trispalvių vėliavų. Lietuviškumą ir tautiškumą skatiname ne tik mokykloje, jį stengiamės parodyti ir šioje daugiakultūrėje aplinkoje", - pasakojo jis. Pedagogų teigimu, į kiekvieną mokyklos šventę stengiamasi įtraukti kuo daugiau miestelio bendruomenės narių. "Užgavėnes šįmet šventė ir Morę sudegino net ir gretima lenkiška mokykla", - džiaugėsi I.Tamkevičienė.

"Šilo" vidurinės mokyklos pedagogai sakė, kad su greta esančia Elizos Ožeškovos mokyklos bendruomene gerai sutaria. Apie konkurenciją tarp dviejų mokyklų pedagogai kalbėti vengė. Vis dėlto neslėpė suvokiantys, kad išlaikyti dvi mokyklas nedideliame miestelyje vietos valdžiai yra našta. Tam, kad lietuviška mokykla Baltojoje Vokėje nesunyktų, pedagogai stengiasi negailėdami darbo ir pastangų - mokykla aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose. "Mokytojams tai yra geras spyris. Stengiamės kaip įmanydami, kad tik vaikams būtų įdomu pas mus mokytis", - sakė I.Tamkevičienė.

Pedagogai neslėpė ir savo apmaudo, kad mokykla neturi sporto bei aktų salių. Dėl patalpų trūkumo viena pradinukų klasė atskirta ir priversta dirbti atokiau nuo mokyklos esančiame pastate. Tačiau palaikymo ir pagalbos pasigendama ne iš vietos bendruomenės, o iš Švietimo ir mokslo ministerijos. Juk nė vienas jos atstovas neatvyko net į šios mokyklos 20-mečio minėjimą. "Atrodo, kad vietos valdžiai mes dar rūpime, bet aukštesnei esame tikrai nereikalingi", - teigė Č.Šniukštienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"