TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Lietuviškosios meilės gimtinei filotopijos sėkla – Havajuose

2016 06 13 15:00
Asmeninio albumo nuotraukos

Du filosofai iš Lietuvos, Vilniaus universiteto docentas Naglis Kardelis bei jo vadovaujamas doktorantas Justas Kučinskas dalyvavo 11-oje pasaulinėje Rytų – Vakarų filosofijos konferencijoje, kurioje pristatė vieno iškiliausių lietuvių filosofo ir savo mokytojo Arvydo Šliogerio bei savo pačių plėtojamas filosofines koncepcijas. 

Ši Havajų universiteto ir tarptautinio Rytų-Vakarų centro nuo 1939 metų organizuojama konferencija kas penkeri metai pasaulio intelektualus sukviečia kalbėtis tuo metu pasaulyje aktualiomis temomis. 2005-aisiais šios konferencijos tema buvo „Ugdymai ir jų prasmės: filosofinis tarpkultūrinis dialogas“ (Educations and their Purposes: A Philosophical Dialogue Among Cultures), 2011-aisiais – „Vertė ir vertybės: ekonomika ir teisingumas globaliame tarpusavio priklausomybės amžiuje“ („Value and Values: Economics and Justice in an Age of Global Interdependence“). O štai šiemet organizuota konferencija, sutraukusi per 300 dalyvių iš daugiau nei 40 šalių, buvo skirta „Vietos“ („Place“) tematikai.

Prestižiniu filosofijos bei kultūros pasaulyje laikomo renginio atidarymo metu buvęs Havajų valstijos gubernatorius Neilas Abercrombie pabrėžė: „Šis renginys – tai istorinis įvykis. Niekas, kas čia kalbama, nėra abstraktu ir neaktualu. Dabar labiau nei bet kada pasaulyje reikalingas aiškus ir argumentuotas mąstymas, bendroje kūryboje ir pokalbiuose gimstanti išmintis. Turime nepamiršti, jog tokia yra filosofijos misija ir dėl to filosofija labiau nei bet kada tampa aktuali“.

„Lietuvos žinios“ pateikia pokalbį su Nagliu Kardeliu ir Justu Kučinsku.

– Kaip nutiko, kad tapote šios konferencijos pranešėjais? Kodėl jus patraukė šių metų konferencijos tema?

Justas: – Kvietimą į konferenciją pamatėme gana vėlai, likus vos savaitei iki registracijos pabaigos, tačiau temos patrauklumas paskatino mobilizuoti jėgas ir kreiptis į konferencijos organizatorius su mūsų siūlomų pranešimų santraukomis. Matyt, pasirinktų temų aktualumas konferencijos tematikai ir pasaulyje mažai girdima, bet neabejotinai įdomi lietuviškoji filosofijos perspektyva ir lėmė organizatorių apsisprendimą pakviesti mus perskaityti pranešimus šioje konferencijoje.

Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad nuo pat pradžių žinojome, apie ką norime kalbėti: „vietos“, o dar tiksliau – meilės vietai (filotopijos) ir vietos išminties tema yra esminė mūsų abiejų mokytojo Arvydo Šliogerio filosofijos mintis. Pamatę kvietimo temą nesuabejojome, kad būtent dabar yra tinkamas metas, o Rytų-Vakarų filosofų konferencija – kaip tik ta vieta, kur lietuviškoji filotopijos koncepcija turi būti pristatyta – kaip esminė Šliogerio filosofijos idėja, taip pat kaip tam tikra lietuviškojo mąstymo bei pačios lietuvių kalba kuriamos filosofijos trajektorija, aktuali ne tik lietuviams, bet ir filosofijai kaip disciplinai plačiąja prasme. Ši mintis, kaip mums atrodo, galėtų ne tik esmingai papildyti profesionalias šiuolaikinės filosofijos diskusijas, bet ir pačiai filosofijai suteikti daugiau aktualumo šiandienos iššūkių, su kuriais susiduria žmogus, kontekste.

Naglis: – Būtent šia mintimi pasidalyti, ją skleisti ir plėtoti siejant su pasaulio aktualijomis, mums pasirodė prasminga ne vien esant savo šalyje (tai darome savo knygomis, straipsniais ir pranešimais), bet ir atvykus į kitoje pasaulio pusėje vykstančią tarptautinę filosofų diskusiją.

Daugelis dalykų autentiškai pasirodo tik esant bei mąstant konkrečioje vietoje ir turint konkrečią lokalios vietos perspektyvą, kitaip tariant – stovint savo žemėje ir savo dirvoje. Filotopija – meilė gimtajai vietai – ir ja grįstas minimaliai medijuotas bei maksimaliai konkretus į kasdienę tikrovę nukreiptas žvilgsnis – vadinkim jį lietuvišku – skatina žvelgti į daiktus iš konkrečios perspektyvos ir atpažinti tikrovę tokią, kokia ji pasirodo juslėms, tačiau, kita vertus, pats šis žvilgsnis, pati ši idėja, koncepcija ar teorija, kad ir kaip ją pavadintume, yra labai konkrečios ir įsišaknijusios į gimtosios žemės dirvą, taigi, sakytume, iškylančios kaip šios lietuviškos žemės vaisius ir jos pagimdyto mąstymo rezultatas.

Vis dėlto, norint šį rezultatą geriau suvokti ir savo mąstyme jį labiau įtvirtinti, būtina į gimtąją žemę ir jos gimdomą lietuviškąjį filotopinį galvojimą pažvelgti iš tam tikro nuotolio, panašiai kaip siekdami geriau apžvelgti daikto kontūrą sąmoningai nutolstame nuo jo tam tikru atstumu. Taigi supratome, kad siekdami ne tik pristatyti pasauliui filotopijos idėją, bet ir patys dar geriau suprasti bei raiškiau pamatyti lietuviškąją filosofinę perspektyvą (kaip ją išskleidžia Arvydas Šliogeris ir kaip ją toliau norėtume skleisti patys), turime išvykti labai toli ir atrasti, kaip globaliuose „Babelio bokšto“ pokalbiuose mūsų perspektyva bręsta ir įgauna vis daugiau reikšmės mums patiems. Dabar jaučiamės kaip tie Apolono kosminės programos astronautai, kurie, būdami pakeliui į Mėnulį, atkreipė kameras į Žemę ir pirmą kartą pamatė, kokia ji graži, trapi ir brangi. Šiems žmonėms vien dėl to buvo verta skristi į Mėnulį.

Justas:– Nuo pat pradžių, rengiantis konferencijai, lydėjo jausmas, jog norime pristatyti ir tarptautinėse filosofų diskusijose plėtoti tai, ką Arvydas Šliogeris laiko lietuviškuoju mąstymu, lietuviškuoju galvojimu, įnešdami lietuviškąjį „vietos“ požiūrį į globalų filosofinį pokalbį, tačiau tuo pat metu jautėme, jog tikrasis tokio veiksmo rezultatas bus galimybė dar kartą, visiškai naujoje vietoje ir visiškai naujomis aplinkybėmis, suprasti tai, ką patys jau turime ir galime bei privalome branginti. Taigi atvažiavome į Havajus pasaulio filosofams pristatyti lietuviškojo galvojimo, o kartu, atsidūrę taip toli nuo Tėvynės, turėjome progą ir pačią filotopijos sampratą bei ja grindžiamą lietuviškąjį galvojimą dar labiau pagilinti.

– Ką vadinate lietuviškuoju mąstymu? Kokios yra tos filotopinės idėjos, kurias galime ir privalome branginti?

Naglis: – Lietuviškasis mąstymas ar, tiksliau tariant, lietuviškasis galvojimas, yra mąstymas, besiskleidžiantis Lietuvos žemėje, filosofui savuoju mąstymu ir juslėmis įsišaknijus lietuviškojoje kasdienės patirties dirvoje, ir projektuojamas iš konkrečios – būtent lietuviškos – vietos. Tai yra veikiau mąstantis matymas nei šiaip mąstymas. Lietuviškasis galvojimas yra filotopiškas savo esme, nes temas ir kryptis šiam mąstymui suteikia tai, kas atsiveria šiapus juslinio horizonto, visų pirma mylimi žmonės ir patirties lauką steigiantys atpažįstami daiktai, atsiveriantys mylimoje gimtosios žemės vietoje. Lietuviškojo galvojimo šerdis – filotopija, meilė konkrečiai juslinio horizonto apibrėžtai gimtajai vietai.

Galime teigti, kad filotopija – tai ir mąstančio matymo tema, ir pats filosofinės žiūros kampas, pats filosofavimo būdas. Tai tam tikra pamatinė teorinė ir egzistencinė nuostata, savyje telkianti ir meilę vietai, ir filosofinį šios vietos bei meilės jai mąstymą. Labai svarbu pabrėžti, kad lietuviškasis filotopinis galvojimas yra vietiškai įribintas ir vietos ribomis apribotas, tačiau tai toli gražu nepaverčia jo provincialiu mąstymu. Priešingai – mąstymas, projektuojamas iš konkrečios vietos, kuri mylima ir branginama, leidžia subrandinti teoriniu ir egzistenciniu požiūriu nebanalių, universalumo matmenį įgyjančių minties vaisių, kurių norėtų paragauti ir tie, kurie gyvena kitur ir savąjį mąstymą projektuoja iš kitų vietų.

Tad filotopija yra konkretus mąstymas, įšaknytas konkrečioje vietoje, dažniausiai būtent gimtojoje žemėje, kuri žmogui visada brangiausia, tačiau paradoksalu tai, kad pats filotopinio mąstymo konkretumas ir leidžia jam pasiekti universalaus reikšmingumo lygmenį ir suteikti mums tikro, nebanalaus ir konkrečiais praktiniais rezultatais vainikuojamo skirtingų mąstymo perspektyvų dialogo galimybę. Kaip rodo tikro filotopinio mąstymo pavyzdžiai, tik įšaknytas, taigi šiuo atžvilgiu radikalus, mąstymas (prisiminkime, kad žodis „radikalus“ yra kilęs iš lotyniško daiktavardžio radix „šaknis“), savo šaknimis siekiantis universalius mąstymo ir patirties klodus, ir tik teoriškai bei egzistenciškai angažuoto mąstymo radikalumas (radikalumas gerąja, o ne blogąja prasme), ir gali teikti svarumo bei gelmiškumo bet kokiam kalbėjimui, taigi ir dovanoti realią susikalbėjimo galimybę tiems, kurie atstovauja skirtingoms lokalioms mąstymo perspektyvoms.

Mėgindami lietuviškąjį galvojimą lokalizuoti įprastinių šiuolaikinės filosofijos krypčių bei metodologinių perspektyvų lauke galėtume teigti, kad lietuviškasis galvojimas, besikreipiantis į, Arvydo Šliogerio žodžiais tariant, imanentinės transcendencijos fenomenus, yra laikytinas savita netechniškai plėtojamos fenomenologijos atmaina. Kadangi tai yra konkrečioje vietoje atsiveriančių ir konkrečioje juslinėje patirtyje duotų fenomenų apmąstymas, bent tipologiniu atžvilgiu jis galėtų būti įvardijamas kaip tam tikra fenomenologijos atmaina.

Gimtoji žemė lietuviškai galvojančiajam atsiveria kaip imanentinės transcendencijos fenomenų vietovė: tai, kas regima kūno akimis, yra atpažįstama kaip absoliutu ir absoliučiai tikra – ir šiuo požiūriu net transcendentiška, tačiau ši absoliučios tikrovės regėjimo būsena nėra duota savaime – ji reikalauja gimtąją žemę, kaip autentiško mąstymo vietą, globojančio žmogaus žvilgsnio, iš mąstančiojo vidaus kylančio pamatinio filosofinio nusiteikimo skvarbiu žvilgsniu atpažinti daiktus ne kaip kasdienės banalybės taškus ar vartojimo objektus, o kaip substancinius individus, tikruosius tikrovės telkinius.

Yra dalykų, kurie pamąstomi ir pasakomi tik stovint ar esant įšaknytam tik tam tikroje vietoje. Būtent šiuo požiūriu lietuviškoji filotopija yra itin svarbi, nes kai kurie universaliai reikšmingi dalykai, mūsų įsitikinimu, gali būti pamatyti kūno ir minties akimis tik stovint Lietuvos žemėje, tokių filosofų, kaip Arvydas Šliogeris, gimtinėje. Todėl mes manome, jog bet kokia iš tiesų autentiška filosofinė įžvalga privalo gimti konkrečioje vietoje.

Antai civilizacinėje komparatyvistikoje atliekami lyginamieji kultūrų tyrimai visuomet grindžiami konkrečios vietos, kurioje jie atliekami, perspektyva. Atsieti nuo lokalios perspektyvos jokie globalūs tyrimai, ypač humanitariniuose moksluose, iš viso nėra įmanoma. Pavyzdžiui, jei mes tyrinėjame, tarkime, klasikinę kinų kultūrą, ją neišvengiamai tyrinėjame arba kaip kinai, arba kaip vokiečiai, arba kaip lietuviai, arba kaip kurios nors kitos tautos atstovai, bet niekada kaip šiaip tyrinėtojai, atsieti nuo savosios kultūros šaknų ir savosios lokalios patirties.

Tad atsakome į klausimą, ką savojoje filosofinėje tradicijoje privalome suvokti kaip vertingą ir brangintiną dalyką: tuos konkrečius Lietuvos filosofijos, visų pirma lietuviškojo galvojimo, pavyzdžius, kurie mums patiems ir visam pasauliui geriausiai atskleidžia, ką teoriniu ir egzistenciniu atžvilgiu reiškia stovėti būtent šioje žemėje ir mąstyti iš būtent šios vietos. Arvydo Šliogerio filotopija – nuostata, ne tik nusakanti atitinkamą požiūrį į daiktus ir filosofiją apskritai, bet ir užgimusi konkrečioje vietoje – Lietuvoje, yra filosofinė perspektyva, kurią privalome labiausiai branginti. Būtent ji ir leidžia mums kalbėtis su plačiuoju pasauliu taip, kad taptume jam įdomūs ir kad jis mus išgirstų.

– Į kokius pasaulio iššūkius atsako filotopinė perspektyva?

Justas: – Išmintingas mąstymas yra visuomet įšaknytas vietoje. Mes kalbėjome apie vietos išmintį – apie išmintį, kurią dovanoja vieta ir gebėjimas būti joje kaip absoliučioje tikrovėje. Mūsų požiūriu, daugelis pasaulio problemų gali būti išspręstos tik atradus konkrečias prieigas, tam tikras tikrovės vietas, iš kurių žvelgiant ir kuriose veikiant tik ir galima susidoroti su labai konkrečiomis bei skaudžiomis problemomis.

Antai pasaulio bendriją kamuoja masinis žmonių kraustymasis. Čia kalbame tiek apie karų ir ekonominių skirtumų sukeltą pabėgėlių krizę, tiek apie savanorišką, tačiau dėl to ne mažiau problemišką gyvenimo vietos keitimą. Žmonės yra priversti prarasti „savas“ vietas, kad „svetimas“ galėtų paversti savomis. Nomadiškumas, o ne sėslumas tampa nauja norma. Kyla nemažai klausimų apie tai, kas sudaro vienos ar kitos vietos esmę, diskutuojama, ar tai yra tiesiog kraštovaizdis ir tam tikra ekologija, ar ten gyvenančių žmonių kultūra, jų tikėjimai ir papročiai, o galbūt tai ekonominės ir politinės sistemos bruožai. Diskusijos neretai perauga į susipriešinimą, segregaciją, savų ir svetimų tam tikroje vietoje identifikavimą. Filotopija, siūlanti į pasaulį žvelgti juslinius daiktus identifikuojančiu ir juos globojančiu žvilgsniu, galbūt ir pasiūlo išeitį: viena vertus, vietos ir jos gyventojų identitetą kurti ne kalboje (kalbą suvokiant labai plačiai – kaip visą kalbiškai steigiamą kultūrą ir kultūrinę tapatybę), bet juslinio įsipareigojimo vietos grožiui, jos topografijai lygmeniu, o kita vertus – susitikti su kitais ir kitokiais visiems brangioje vietoje, atpažįstant, bet nesuabsoliutinant iš kalbos ir kultūros plotmės kylančių skirtumų. Tokia kalbos ir kultūros reikšmę apribojanti perspektyva tarsi suteikia galimybę nomadams susitikti svetimoje vietoje kaip savoje, tačiau lygiai taip pat ši perspektyva vėl kviečia sugrįžti prie sėslumo, tačiau jau kitokiu, žymiai kokybiškesniu – jei kokybę suprasime kaip tai, kas jusliškai labai aiškiai artikuliuojama – pagrindu.

Dar svarbesnė ir didesnė problema, kurios masto dar nesuvokiame – tai ekologinė pasaulio, kaip konkrečios (nors, naiviai žvelgiant, ir labai didelės) vietos, krizė. Daugelis bandymų spręsti beįsibėgėjančios pasaulio ekologinės katastrofos pasekmes yra neveiksmingi, nes patys sprendimai kyla iš tų pačių mąstymo impulsų, kuriuos ir galime laikyti tikrąja katastrofos priežastimi: iš minties ir veiksmo ekstensyvumo, tam tikro imperialistinio – užkariaujančio ir beatodairiškai keičiančio (vadinamo kuriančiuoju) – mąstymo, nejaučiančio pagarbos pačių gamtos daiktų tvarkai, gyvybei ir gyvybės principui apskritai.

Filotopinė perspektyva – tai tokio mąstymo antipodas, tai pribuvėjiškas, gimti leidžiantis, o ne beatodairiškai griaunantis, transformuojantis ir tarsi iš nieko kuriantis sąlytis su pasauliu. Pati nuostata stebėti, klausyti, patirti jau yra dalis sprendimo. Šių dienų pasaulyje balsų vis daugėja, jie darosi vis garsesni, o girdinčiųjų lieka vis mažiau. Žmonės ne tik nebegirdi vieni kitų, bet nebegirdi ir nebemato pačių gamtos daiktų. Nemato ne tik gamtos anapus savęs, bet nebemato ir savo pačių gamtiškumo. Galbūt ir mato, tačiau tas matymas vis tiek nevirsta mąstymu. Mąstymas gyvena savo atskirą gyvenimą ir į juslinę patirtį bei joje atsiveriantį gamtiškumą vis mažiau atsižvelgia. Gamtiškąsias šaknis praradęs žmogus gali būti protingas ir sėkmingas kalbos plotmėje – juk gyvename išsilavinusių ir protingų žmonių visuomenėse – tačiau tik nekalbinės tikrovės, taigi gamtiškosios prigimties ir gamtos (plačiąja prasme), matymas bei girdėjimas gali lemti tiek bet kokio susikalbėjimo, tiek bet kokios tikros ir autentiškos tikrų, o ne kalbiškai sukurtų ir kalbiškai įsikalbėtų savo ir viso pasaulio poreikių įžvalgos galimybę.

Filotopinė perspektyva reikalinga tam, kad hermetiškas solipsistinis mąstymas pagaliau pradėtų matyti tai, apie ką mąsto, šitaip leisdamas gimti pačių daiktų, pačios gamtos logiką atitinkantiems sprendimams, užuot vis labiau tolęs nuo tikrovės ir gilinęs jau plika akimi matomą krizę.

– Ką jūsų manymu apie „Vietą“ byloja pati vieta, kurioje jau daugelį dešimtmečių rengiama ši konferencija?

Justas: – Keistu būdu pati Havajų geografija padiktuoja šios vietos intelektinio lauko specifiką. Tai vieta, esanti tarp Rytų ir Vakarų, tačiau tokiu būdu, jog tai, ką mes vadiname Vakarais, esti Rytuose, o tai, ką laikome Rytais, yra būtent Vakarų kryptimi nuo Havajų. Tokia šios vietos geografija, viena vertus, sugestijuoja, jog būtent čia prasmingai gali susitikti Rytai ir Vakarai, bet, kita vertus, būdama paradoksaliai išvirkščioje Rytų ir Vakarų susitikimo vietoje, ji tarsi sako, kad pačios Rytų ir Vakarų sąvokos bei apibrėžtys nėra labai prasmingos.

Panašias tendencijas galime atpažinti Havajų universiteto ir Rytų-Vakarų centro (konferencijos organizatorių) minties lauke. Viena vertus, tai yra vieta, kurioje nuo pat jos radimosi buvo atliekamos komparatyvistinės Rytų-Vakarų studijos, tarsi siekiant pabrėžti, jog ir Rytų filosofinė ar apskritai intelektinė mintis nenusileidžia vakarietiškajai, tačiau, kita vertus, ši vieta tapo Rytų ir Vakarų dialogo erdve, savaip tirpdančia skirtumus bei skatinančia susitelkti prie pasaulio aktualijų apskritai. Taigi ši erdvė pasitarnavo ne tik Rytų ir Vakarų identitetų sustiprinimui, bet kažkuria prasme ir jų susilpninimui naujoje bendrapasaulinėje tapatybėje, kurią ir geografiškai bei įvairiomis kitomis formomis atspindi multikultūrinė Havajų salų erdvė.

Galima beveik juokais tarti, jog vieta iš tiesų veikia mąstymą: štai atsidūręs Havajuose išties imi mąstyti ne vien Rytų ar Vakarų, bet ir tam tikro jų vientisumo kategorijomis. Konferencijos vieta ir jos poveikis mąstymui patvirtina mintį, jog žmogus savo prigimtimi yra prie vietos prisirišanti ir iš konkrečios vietos mąstanti būtybė – net ir tuo atveju, jei tam tikra vieta – kaip štai Havajai – leidžia mąstyti apie vietą bendrapasauline, taigi globalia, skirtumus tirpdančia, prasme. Net globaliam mąstymui, tolerancijai ar liberalizmui – šiuo metu populiarioms, prie konkrečios vietos nepririštoms mąstymo nuostatoms ar mąstymo kryptims – reikalingos konkrečios ir apibrėžtos vietos, iš kurių jos gali būti tokiu būdu mąstomos.

Naglis: – Havajai – geografiškai labai savita ir kultūriniu atžvilgiu beveik neutrali vieta, esanti Ramiajame vandenyne tarp kultūriškai suvokiamų Rytų ir Vakarų. Būtent Havajuose labiausiai atsiskleidžia vietos vietiškumas, įžvelgiamas kaip ekologinės sistemos trapumas, susijęs su ribota ekosistemų erdve ir vulkaniniu salų aktyvumu (taip pat, žvelgiant geologinio laiko masteliais, ir su palyginti labai jaunu salų amžiumi, suteikiančiu saloms „paaugliško“ nepastovumo bei kaprizingumo). Havajams būdingas vietos vietiškumas matomas ir kaip itin ryškūs skirtumai tarp konkrečių salų, o svarbiausia – kaip bet kuriai salai ar salynui būdingas ribotos erdvės ir teritoriją konstituojančių ribų pojūtis.

Pereidami nuo geografinės prie intelektinės topografijos galime pabrėžti, kad Honolulu sąjūdis – komparatyvistinės Rytų-Vakarų filosofijos sąjūdis – yra globalus, bet ne globalistinis. Siekdamas tapti vieta, kur susitinka idėjos, jis išlaiko atidumą vietų ir konkrečių perspektyvų unikalumui. Įdomu tai, jog būtent toks telkiantis, apjungiantis, o sykiu ir skirtumus išryškinantis šios vietos pobūdis keistu būdu ir Havajus, kaip geografinę teritoriją – kaip unikalų Ramiojo vandenyno salyną – apibrėžia ir kaip tam tikrą lokaliai steigtą, bet globalios reikšmės įgijusį intelektinį lauką, kuriame kultūriškai neutralioje teritorijoje susitinka žmonės ir jų atstovaujamos pasaulio raidos perspektyvos, taigi atskleidžia šį archipelgą būtent kaip vietą kultūros ir filotopiškai kultivuojamos filosofijos prasme.

Įdomu ir kone likimiška tai, kad havajiečių kalboje esama tikslaus graikiškojo filotopijos termino, kuriuo, kaip teigėme, grindžiamas lietuviškasis galvojimas, atitikmens: tai aloha aina – meilė kraštui, meilė gimtinei. Polineziečiai, kadaise atradę Havajų salyną ir jame įsikūrę, buvo puikūs jūrininkai, kolonizavę beveik visą Ramųjį vandenyną, sakytume, tikri nomadai, bet ir jie, keliaudami vandenyno platybėmis, kaip liudija minėtas havajietiškas terminas, retkarčiais atrasdavo vietų, prie kurių prisirišdavo ir pajausdavo joms prieraišumą ir meilę. Filotopiniai havajiečių – Ramiojo vandenyno nomadų ainių – sentimentai savajai gimtinei galėtų tapti sektina gaire ir mums, šiuolaikiniams nomadams.

– Ko išmokote ar kokių įžvalgų parsivežate iš konferencijoje vykusių diskusijų, kitų pranešėjų skaitytų pranešimų?

Justas: – Apskritai bene didžiausią įspūdį mums paliko konferencijos organizatorių ir jos dalyvių nusiteikimas, jog tai, kas čia kalbama, yra svarbu ir keičia pasaulį. Toks nusiteikimas pakelia diskusijas iš siaurai mokslinių debatų lygmens į pasauliui reikšmingą tarpkultūrinį dialogą. Galbūt toks požiūris nusistovėjo istoriškai, mat konferencijos organizatoriai išties jau daugelį dešimtmečių kviečia dalyvius kalbėti apie tai, kas tuo metu svarbu ir aktualu pasaulyje. Štai 2011-ųjų metų konferencija, kurios tema didžiąja dalimi buvo skirta aptarti ekonomikos, verčių ir vertybių problematikai, tapo paruošiamąja diskusija po pusmečio toje pačioje vietoje – Havajuose – vykusiam Azijos-Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo zonos lyderių (Asia-Pacific Economic Cooperation (APEC) Leaders Meeting) susitikimui, pritraukusiam daugiau nei 10 tūkstančių dalyvių iš įvairių regiono šalių ir skirtingų politikos bei verslo sektorių.

Šių metų tema – „Vieta“ – taip pat pasirodė esanti ne mažiau svarbi šiandienos aktualijų kontekste. Ne maža dalyvių dalis – kaip ir mes – pasirinko akcentuoti būtent globalios ekologinės krizės bei masinio žmonių kraustymosi (pabėgėlių krizės ir savanorių klajūnų) temas. Taigi didžiulį įspūdį palieka tai, jog intelektualai iš įvairių kultūrų bei interesų sričių nori ir geba kartu kalbėti ir teorizuoti, tuo pat metu neatitrūkdami nuo šių pokalbių aktualumo bei atsakomybės už pokalbio rezultatus pajautos.

Naglis: – Ši patirtis mums dar kartą patvirtina mintį, jog filosofija nėra ir negali būti vien akademinis užsiėmimas – intelekto pratimas, kurį praktikuoja savo ratuose užsidarę akademikai. Filosofija yra ir turi būti pasaulio įvykių veikiama ir pati juos veikianti gyva, gyvuose pokalbiuose užgimstanti mintis. Pasakysime beveik idealistiškai: dabar pasauliui bene labiausiai ir reikia filosofijos. Technologijų pažanga suteikia žmonėms galią padaryti tai, ką jie nori, tačiau tuo pat metu nieko nepasako apie tai, ko vertėtų norėti ir kaip dėl to susitarti. Didėjančią galią turi atsverti auganti išmintis bei gebėjimas mąstyti kartu, būtent tai, ką šiuo metu gali pasiūlyti filosofija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"