TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Lietuvių būstai: slegianti nuosavybė

2014 02 12 6:00
Prof. J.Aidukaitė įsitikinusi, kad būsto politikos pagrindas -  kiekvieno prigimtinė teisė į būstą. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvoje, Statistikos departamento duomenimis, net 97 proc. būstų yra privati nuosavybė. Tokios praktikos, kaip pabrėžė sociologė prof. Jolanta Aidukaitė, nėra jokioje kitoje Europos valstybėje. Užtat Lietuvoje daugybė žmonių, gyvenančių nuosavuose būstuose, neturi nei finansinių galimybių jų prižiūrėti, nei žinių, kaip tai daryti. Problema dar aktualesnė, nes prieš du dešimtmečius būstai buvo masiškai privatizuojami, nepaisant jų kokybės.

Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto direktorė prof. J.Aidukaitė vadovavo pusantrų metų trukusiam projektui "Būsto politika Lietuvoje: raida, problemos ir pilietinės iniciatyvos". Pasak tyrinėtojos, pastaruoju metu apie būsto politiką daugiausia kalbama kaip apie techninį, statybinį, ekonominį reiškinį, tačiau ji turi būti socialinės politikos dalis. Ir pirmu tokio pobūdžio tyrimu Lietuvoje norėta parodyti, kad masinis privatizavimas nebuvo toks teigiamas dalykas, kaip visi tikėjosi, ir dabar reikia spręsti atsiradusias problemas. Tai tiek statybos bendrovių, tiek savivaldybių, tiek pačios valstybės kryptingos politikos uždavinys. Kol kas akcentuojama renovacija, nes ją skatina ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, tačiau siekiant plėsti, pavyzdžiui, nuomojamų būstų rinką ar gerinti paskolų būstams įsigyti sistemą, taip pat būtini ištekliai ir suvienytos pastangos.

Masiškai ir greitai

Eurostato duomenimis, 2011 metais Lietuvoje buvo 92 proc. būsto nuosavybės, o, tarkim, Jungtinėje Karalystėje - tik 67,9 procento. Švedijoje iki 1990 metų būsto nuosavybė tesudarė 40 proc., nes žmonės, kaip pasakojo prof. J.Aidukaitė, turi alternatyvą, nebūtinai privalo pirkti būstą, gali palankiomis sąlygomis nuomoti jį iš savivaldybės ar privačių savininkų. Pavyzdžiui, Vokietijoje šiuo metu 40 proc. šeimų ar individų nuomoja būstus ir net neplanuoja jų pirkti. Išskirtinę Lietuvos padėtį lėmė nuo 1990 metų vykęs būsto privatizavimas, skatinamas ir Tarptautinio valiutos fondo kaip viena galimybių pereiti prie privačios nuosavybės. Labai pigiai už čekius privatizuoti beveik visi butai, išskyrus tuos, kurie turėjo būti grąžinti buvusiems savininkams.

Iš posovietinių šalių, pavyzdžiui, Estijoje, Eurostato duomenimis, 2011 metais buvo 83 proc. būsto nuosavybės, Čekijoje - 80 procentų. Privatizavimas Čekijoje vyko ne taip sparčiai, restitucijos būdu, t. y. pirmiausia grąžinti būstai buvusiems savininkams, o valstybiniai būstai atiduoti savivaldybėms. Iki šiol savivaldybių išlaikyti ir nuomojami būstai sudaro 20 procentų. Lietuvoje yra tik 8 proc. gyventojų nuomojamų (7 proc. socialinių ir 1 proc. rinkos kaina) būstų. Estijoje - beveik 17 procentų. Ten privatizavimas vyko ne taip masiškai kaip Lietuvoje, tačiau problemos vis dėlto labai panašios. Estai taip pat siekia renovuoti sovietinius būstus, nori plėsti socialinių būstų fondą. Socialiniai būstai dažniausiai skiriami nukentėjusiems nuo restitucijos asmenims, kurie negalėjo privatizuoti būsto: turėjo arba išsikelti, arba mokėti nuomą jau rinkos kaina nuosavybę atgavusiam būsto savininkui.

Neieškant kaltų

"Kai Lietuvoje stringa renovacija, pirmiausia nurodoma, kad gyventojai yra nemokūs, nes jie turi padengti 75 proc. išlaidų. Tačiau kas iš tikrųjų yra kaltas?! Galbūt ne gyventojų pasyvumas ar pensininkų nenoras renovuoti namus, - svarstė sociologė. - Taip, gyventojai nemokūs, maži atlyginimai ir pensijos, tačiau problema jau iš anksto buvo užprogramuota privatizavus prastos kokybės namus, kurių galbūt nereikėjo privatizuoti."

Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje didesnis vadinamasis būsto nepriteklius, kai gyvenimo sąlygas sunkina, pavyzdžiui, prakiuręs stogas, išpuvusios grindys arba nėra nuleidžiamo vandens tualeto, dušo kabinos ar vonios. Būstų kokybė yra gerokai blogesnė ir jų savininkams iškyla kur kas daugiau problemų nei, tarkim, Švedijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ar Ispanijoje. Be to, visame pasaulyje daugiabučius prižiūri profesionalai, t. y. įmonės, kurios gali tai daryti, rūpintis jų eksploatacija ir priežiūra, kai reikia - atlikti remontą.

Kitas dalykas - socialiniai būstai. Lietuvoje jie suprantami kaip pigūs, savivaldybės prižiūrimi būstai, dažniausiai skiriami tiems asmenims, kurių mažos pajamos. Pavyzdžiui, Švedijoje, Vokietijoje ar kitose šalyse socialiniai būstai yra tikrai geros kokybės, ir tokius išsinuomoti iš savivaldybės gali visi, nenorintys įsigyti savo būsto.

Rinkos spąstuose

2004 metais priimtoje Lietuvos būsto strategijoje deklaruojama, kad reikia plėsti savivaldybių nuomojamų būstų fondą. Dabar nuomos rinka, kaip pabrėžė tyrinėtoja, yra šešėlinė. Ekspertų duomenimis, maždaug 30 proc. daugiabučių namų butų yra nuomojami. Jų savininkai nemoka jokių mokesčių, o nuomininkai - jaunos šeimos ar asmenys, kurie nenori ar neišgali pirkti būsto, - priversti mokėti rinkos padiktuotą nuomos kainą. Kitose šalyse, tarkim, Švedijoje, ją reguliuoja valstybė, todėl ir taip aukštai nekyla. Pavyzdžiui, Vokietijoje pigiau nuomotis būstą nei pirkti, ir privačios kompanijos stato būstus, kad vėliau juos nuomotų.

"Lietuvoje dabar ir nuomoti, ir pirkti būstą yra brangu. Privatizavimas kaip ir sudarė sąlygas atsirasti nelygybei tarp kartų: vyresnioji karta galėjo pigiai įsigyti būstą, o jaunoji karta priversta pirkti rinkos kaina, - kalbėjo prof. J.Aidukaitė. - Todėl dar viena emigracijos priežastis gali būti ta, kad jauni žmonės nemato perspektyvos Lietuvoje įsigyti būstą, todėl išvažiuoja, galbūt dirbdami užsienyje perka būstą Lietuvoje su paskola."

Eurostato duomenimis, Lietuvoje labai maža gyventojų dalis išgali nusipirkti būstą su paskola. Tokių būstų yra vos 6 proc., kai Estijoje - 17 proc., Čekijoje - 18 procentų. Tiesiog tose šalyse sudarytos geresnės sąlygos paskolai gauti.

Ankstesni tyrimai rodo, kad lietuviai dažniausiai perka būstus iš savo santaupų ar pardavę kokią nors nuosavybę, tarkim, sodą. Dažnai tėvai padeda vaikams įsigyti pirmąjį būstą. Pavyzdžiui, Ispanijoje taip pat labai svarbi šeimos parama įsigyjant būstą. Panašiai kaip ir posovietinėse šalyse, ten dabar yra net 83 proc. privačios būsto nuosavybės. Gyventojai stengiasi savo jėgomis įsigyti būstą ir jis perduodamas iš kartos į kartą. Valstybė remia nuosavų būstų statybą per įvairias subsidijas. Tyrinėtoja pasakojo, kad maždaug iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Ispanijoje buvo nemaža nuomojamų būstų rinka. Įstatymai labai gynė nuomininkus. Nuomos sąlygos buvo labai geros ir būsto nuoma perduota iš kartos į kartą. Iškeldinti nuomininkus buvo labai sunku. Nepatenkinti būstų savininkai privertė pakeisti įstatymus, tačiau dėl nepalankių nuomos sąlygų nuomojamų būstų beveik nebeliko. Ispanijoje taip pat socialiniai būstai skiriami pažeidžiamoms socialinėms grupėms.

Šiuo metu valstybė skatina būsto nuosavybę ir Švedijoje. Tyrimo duomenimis, pastarąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį įvyko tam tikras posūkis visose Europos valstybėse. Vyriausybės pradėjo skatinti privačią būsto nuosavybę. Svarbiausia priežastis, pasak prof. J.Aidukaitės, - dėl išplėstos nuomojamų būstų rinkos atsirado socialinės atskirties problemų. Susiformavo atskiri rajonai, kuriuose tik nuomojami būstai, ir ten susitelkė įvairių priklausomybių turinčių gyventojų, imigrantų, mažesnes pajamas gaunančių žmonių.

"Nors privati nuosavybė ir skatinama, tokių drastiškų pokyčių kaip Lietuvoje tikrai nėra, - tikino sociologė. - Pavyzdžiui, Švedijoje sudaromos labai palankios sąlygos imti paskolą. Valstybė reguliuoja palūkanų normą ir ji labai mažai keičiasi. Lietuvoje beveik viską reguliuoja laisvoji rinka. Būsto politikos kaip ir nėra. Tik tiek, kad eskaluojama socialinių būstų plėtra. Labai daug žmonių laukia tokių būstų, tačiau patenkinti poreikio savivaldybės negali."

Iniciatyvos ir potencialas

Vykdant projektą taip pat tirtos pilietinės iniciatyvos, nes be jų, pasak prof. J.Aidukaitės, negalima kalbėti apie geros kokybės būsto politiką. Kitose šalyse, tarkim, Lenkijoje, yra įvairiausių judėjimų, kurie siekia pagerinti būsto sąlygas. Susivieniję nuomininkai kovoja už savo teises. Yra organizacijų, kurios gina mažesnes pajamas turinčių žmonių teisę į būstą. Vienintelės visuomenės iniciatyvos Lietuvoje - daugiabučių namų bendrijos ir bendruomeninės organizacijos, kuriamos, pavyzdžiui, siekiant kovoti su nelegaliomis statybomis arba pasigerinti infrastruktūrą savo kaimynystėje, vykdyti įvairias saugumo prevencines programas, išsaugoti žaliąsias zonas ar mažinti taršą mieste.

Kaip parodė tyrimas, daugiabučių namų bendrijos steigiasi vis dėlto vangiai ir vienija tik 16 proc. namų Lietuvoje. Jų kūrimąsi skatina noras patiems tvarkyti savo reikalus ir dažniausiai lemia aktyvus, charizmatiškas lyderis, jo gebėjimai, galimybės suburti gyventojus ir ką nors kartu nuveikti. Renovacija taip pat dažniausiai vyksta name, kuriame yra stiprus lyderis, išmanantis ir statybos reikalus, ir buhalterijos dalykus, bei turintis tam laiko. Taip pat labai svarbu, kad gyventojai bendrijos pirmininku pasitikėtų. Visiška namų renovacija, kaip sakė per apklausą 224 bendrijų pirmininkai, nepopuliari. Ją atliko tik 13 bendrijų Vilniuje ir keturios - Kaune. Tačiau dalinę renovaciją atliko net 83 proc. bendrijų Vilnuje ir 71 proc. - Kaune.

"Kai bendrijos įsikuria, jos nemažai padaro gerindamos būsto sąlygas ir gyvenamąją aplinką, prisideda ir prie saugesnės kaimynystės, - vardijo tyrinėtoja. - Didžiausios jų problemos: gyventojų pasyvumas priimant įvairius sprendimus, kai kurie gyventojai nemoka mokesčių, trūksta lėšų. Tyrimas taip pat atskleidė, kad bendrijoms labai trūksta paramos iš savivaldybės, ypač Vilniuje. Gyventojai palikti likimo valioje. Savo jėgomis turi spręsti ir per renovaciją iškylančias problemas, net kreiptis į teismą. Būsto rūmų, įsteigtų padėti bendrijoms, veikla gana silpna. Labai daug bendrijų net nežino apie tokią organizaciją. Kompleksinės pagalbos iš tikrųjų nėra. Vis dėlto galima kalbėti apie renovacijos potencialą. Abiejuose miestuose 29 proc. apklaustų bendrijų pirmininkų patvirtino, kad planuoja dalyvauti renovacijos programoje, 38 proc. atsakė: "Nežinau", o 20 proc. pareiškė, kad nedalyvaus."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"