Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
MOKSLAS IR IT

Lietuvos raida: kai nebėra kam emigruoti

 
2017 02 01 10:45
Moderni socialinė raida Lietuvoje 2004-2014 metais: intensyviausi trys branduoliai ir aplinkinės savivaldybės; du branduoliai nyksta.

Nors buvo įprasta manyti, kad Lietuva turi penkis stiprius branduolius – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius ir Panevėžį, taip nėra. Vilniaus universiteto (VU) mokslininko dr. Simono Šabanovo tyrimas atskleidė, jog Šiaulių ir Panevėžio branduoliai nyksta. Blogėjant demografiniams ir kitiems rodikliams jiems kyla grėsmė tapti periferinėmis savivaldybėmis.

„Įdomus dalykas ir dėl migracijos, – „Lietuvos žinioms“ sakė dr. S. Šabanovas. – Maniau, kad turėtų būti didelių pokyčių: kuo daugiau žmonių iš periferijos kelsis į miestus arba iš viso išvyks iš Lietuvos. Radau ir straipsnių, kad taip viskas vyksta. Tačiau pastaraisiais metais iš periferinių savivaldybių jau nelabai kam yra išvažiuoti. Periferinės savivaldybės tuštėja.“

Kaip keitėsi Lietuvos visuomenė, kokie pokyčiai ryškėjo atskirose savivaldybėse per dešimtmetį nuo 2004-ųjų, kai šalis tapo Europos Sąjungos nare, kita vertus, įvyko pasaulio ekonomikos krizė, ir kokia galima socialinė raida per penkerius metus iki 2019-ųjų, jei nieko nekeisime, gelbėsime periferiją didžiųjų miestų, vadinamųjų branduolių, sąskaita ar stiprinsime branduolius periferijos sąskaita, VU absolventas analizavo pernai gruodį apgintame daktaro darbe „Šiuolaikinės Lietuvos teritorijų socialinė raida“. Darbo mokslinis vadovas – prof. Boguslavas Gruževskis.

Branduoliai ir periferija

Dr. S. Šabanovas analizavo šalies šiuolaikinę socialinę raidą atsižvelgdamas į įvairias rodiklių grupes atskirose savivaldybėse. Pavyzdžiui, kokia yra socialinė struktūra (gyventojų amžius, išsilavinimas), gamybinė jėga (gyventojų skaičius, bedarbiai, kurie galėtų būti įdarbinti), kaip išplėtota infrastruktūra. Savivaldybių verslumo lygį parodė įmonių skaičius jose. Tarkime, Vilniuje ir Kaune net krizės laikotarpiu bendrovių skaičius tūkstančiui gyventojų smarkiai nesumažėjo, nors bankrotų pasitaikė, o periferinėse, pasienio savivaldybėse, kur įmonių ir taip buvo nedaug, jis drastiškai krito.

Kai branduoliuose vėl pradėta kurti bendroves, periferijose kaip buvo, taip ir liko tuščia. Pasak tyrėjo, geriausia perspektyva periferinėms savivaldybėms išlikti ir augti – rekapitalizuoti jas, t. y. pagelbėti ne pinigais, bet žmogiškuoju kapitalu, panaudoti vietos gamtos išteklius. Į periferines savivaldybes atėję specialistai, verslūs žmonės galėtų padėti joms pajudėti iš mirties taško ir eiti tolyn. Tik tada galimi pokyčiai. Dabar, pavyzdžiui, Birštono, Ignalinos, Šakių, Švenčionių, Vilkaviškio, Plungės savivaldybėse moderni socialinė raida beveik perpus lėtesnė negu Vilniaus mieste. Jei nieko nebus daroma, atsilikimas tik didės.

Kaip parodė tyrimas, didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – savivaldybės dar „išlaiko“ aplink save kitas savivaldybes, vadinamąją kvaziperiferiją, t. y. išnaudoja jas, bet kartu ir padeda gyventi. Nors tikro branduolio nesuformuoja, akivaizdžiai matyti, kad raida aplink didžiuosius miestus greitėja. Ypač smarkiai apie Vilnių – ne tik Vilniaus rajone, bet ir Trakų, Elektrėnų, iš dalies Širvintų, Šalčininkų savivaldybėse. Aplink Kauną – Kauno rajone, taip pat Jonavos savivaldybėje. Stiprus Klaipėdos branduolys. Nors Klaipėdos miestas nėra didelis, suformuota nemenka aplinkinė teritorija kaip kvaziperiferija. Pasak tyrėjo, dabar Klaipėda gelbėja ir Kretingą, ir Palangos miestą, ir net Rietavą.

Vilniaus universiteto mokslininkas Simonas Šabanovas tyrinėjo šiuolaikinės Lietuvos teritorijų socialinę raidą.Romo Jurgaičio nuotrauka

Nerimą kelia nykstantys vidutiniai miestai – Šiauliai ir Panevėžys. Jų aplinkinė teritorija, išlaikanti tuos miestus, nėra labai stipri ir didelė, palyginti su kitomis savivaldybėmis. Didesni miestai sutraukia iš jų visą potencialą. Liūdnai atrodo ir perspektyva. Šiauliai, Panevėžys net kaip jungtinis branduolys silpnėja visuose prognozuojamuose modernios socialinės raidos modeliuose. Tampa kvaziperiferijomis, o po kurio laiko, matyt, gali pereiti į periferines savivaldybes. Kartu bus blogesni ir demografiniai bei kiti rodikliai.

Prasčiausiai atrodo Skuodo, Akmenės, iš dalies Biržų savivaldybės ir visas pasienio regionas, išskyrus nedideles išimtis. Pastebėta: jei per savivaldybes eina kokie nors europiniai koridoriai, pavyzdžiui, „Via Baltica“, ten padėtis geresnė, jaučiamas šioks toks pakilimas.

Didėjanti atskirtis

Visoje Lietuvoje, kaip pabrėžė tyrėjas, atskirtis tarp periferinių savivaldybių ir branduolių didės. Dr. S. Šabanovo parengta rodiklių, charakterizuojančių šalies šiuolaikinę socialinę raidą, sistema gali būti taikoma ir modernios socialinės raidos analizei, ir atitinkamiems pokyčiams prognozuoti. Tai leidžia, pasak tyrėjo, suprasti, kas vyksta Lietuvoje savivaldybių lygmeniu, ir iš anksto taikyti priemones, kurios padėtų sumažinti neigiamus poslinkius bei formuoti regioninę politiką.

„Patys renkamės, – kalbėjo dr. S. Šabanovas. – Kaip matyti iš sudarytų trijų prognostinių modelių, jeigu nieko nedarysime, socialinė raida bus lėčiausia. Didės atskirtis tarp didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – ir periferinių savivaldybių, tačiau tie pokyčiai nebus staigūs. Jeigu stiprinsime regionus, rekapitalizuosime periferines savivaldybes, suteikdami žmogiškojo kapitalo, panaudodami jų gamtinius išteklius, kad pradėtų greičiau judėti į priekį, ten socialinė raida būtų greitesnė. Bet tokiu atveju ji šiek tiek sulėtėtų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, nes tuos branduolius išnaudotume. Trečias modelis: kardinaliai pakeisti regioninę politiką ir pamėginti visą potencialą iš Lietuvos periferijos sutraukti į kelis stiprius branduolius – Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Galimas ir toks ekstremalus variantas – visus išteklius iš periferijos panaudoti dviem regioniniams branduoliams. Vieną stiprų branduolį sudarantys Vilnius ir Kaunas galėtų rimčiau konkuruoti, pavyzdžiui, su Varšuva ar Ryga dėl užsienio investicijų. Tokiu atveju moderni socialinė raida šiose savivaldybėse būtų pati staigiausia, pokyčiai – patys geriausi.“

Simonas Šabanovas: "Geriausia perspektyva periferinėms savivaldybėms išlikti ir augti - rekapitalizuoti jas, t. y. padėti ne pinigais, bet žmogiškuoju kapitalu, panaudoti vietos gamtos išteklius."Romo Jurgaičio nuotrauka

Lengviausia, žinoma, nieko nedaryti, tačiau tai, pasak tyrėjo, prasčiausias variantas visai šaliai. Didžiųjų miestų gyventojams būtų priimtiniausias, ko gero, trečiasis modelis, kai formuojami stiprūs branduoliai, sutraukiantys periferinių savivaldybių išteklius ir konkuruojantys tarptautiniu mastu. Gyvename globaliame pasaulyje. Bet socialiai teisingiau – padėti periferinėms savivaldybėms, kad jos neišnyktų, judėtų pirmyn, moderni socialinė raida ten intensyvėtų. Nors remdami periferines savivaldybes iš branduolių mažintume Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos konkurencingumą, aplinkinių savivaldybių augimas taip pat nebūtų toks staigus, teigiamas dalykas, kad mėgintume tolygiai kiek įmanoma plėtoti visą šalį, mažinti atskirtį tarp periferijos ir branduolių. Mokslininko įsitikinimu, bet kokiu atveju teks priimti sprendimą, ar valstybei geriau turėti du tris regioninius branduolius, ar padėti periferinėms savivaldybėms, pasidalyti gerove.

Modernu – nemodernu

„Dažnai sakome: tai – modernu, o tai – nemodernu. Tačiau kas yra modernumas? Pamėginau pasiaiškinti, kokie rodikliai Lietuvoje galėtų jį rodyti, – pasakojo tyrėjas. – Yra tarptautinių teorijų, skelbiančių, kad didelė urbanizacija administraciniame vienete – modernumo požymis; galima teigti, jog ten intensyvi ir moderni socialinė raida. Tačiau urbanizacijai pasiekus tokį lygį, kai administraciniame vienete, pavyzdžiui, 90 proc. žmonių gyvena miestuose, prasideda atvirkštinis procesas.“

Gyventojai pradeda keltis į kvaziperiferijas, aplinkines savivaldybes, sakykime, iš Vilniaus – į Vilniaus rajono, Elektrėnų, Širvintų savivaldybes, ir ten įsikuria. Toks atvirkštinis procesas – nauja modernumo, modernios raidos pakopa. O periferijoje, pavyzdžiui, Akmenės, Ukmergės ir kitose savivaldybėse, natūralu iš kaimiškųjų regionų keltis į miestus – Ukmergę ar Akmenę. Ten urbanizacija didėja. Viskas juda modernėjimo kryptimi.

„Kartais modernios socialinės raidos rodikliai nelabai ir pastebimi, tarkime, kaip keitėsi automobilių skaičius tūkstančiui gyventojų. Periferinėse savivaldybėse jis didėjo. Tai rodo, kad žmonėms svarbi automobilizacija. Tačiau didžiuosiuose miestuose mašinų skaičius tūkstančiui gyventojų mažėjo. Tai požymis, kad tos savivaldybės žengia į kitą lygį – žmonės pradeda keisti savo gyvenseną, labiau naudojasi viešuoju transportu, globaliomis komunikacijomis ir dirba namie“, – dėstė dr. S. Šabanovas.

Socialinės raidos pokyčiams aiškinti mokslininkas pritaikė Immanuelio Wallersteino pasaulio sistemų raidos teoriją apie metropolijų ir kolonijų tarpusavio ryšius, formuojančius nelygybę. Tokius santykius, kai metropolijos išnaudoja kolonijas, galima įžvelgti ir valstybės viduje. Didieji miestai kaip metropolijos ištraukia iš periferinių savivaldybių visus išteklius, ir šios pralaimi konkurencinę kovą.

Dr. S. Šabanovas kilęs iš Kauno. VU ir Islandijos universitete Reikjavike baigė geografijos bakalauro studijas, VU – geografijos ir kraštotvarkos magistrantūrą bei sociologijos doktorantūrą. 31 metų mokslininkas dirba lektoriumi VU Geomokslų instituto Geografijos katedroje ir geografijos dėstytoju Lietuvos sveikatos universiteto gimnazijoje. Vedęs, turi du vaikus.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"