Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
MOKSLAS IR IT

Lietuvos universitetai: ar studijuosime lietuviškai

 
2017 02 08 11:30
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė įsitikinusi, kad galima rasti būdų, kaip išlaikyti ir kurti lietuvių mokslo kalbą. Alinos Ožič nuotrauka

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) kasmet renkamais duomenimis apie akademinės lietuvių kalbos būklę, svarbiausias pokytis, susijęs su specialybės kalbos dėstymu Lietuvos aukštosiose mokyklose, įvyko 2014 metais. Didžiuosiuose universitetuose gerokai padaugėjo studijų programų, kuriose nebeliko specialybės kalbos.

„Aukštasis mokslas yra labai svarbi kalbos vartojimo ir kūrimo sritis, – sakė „Lietuvos žinioms“ VLKK pirmininkė Daiva Vaišnienė. – Ypač svarbu kurti ir diegti lietuviškus mokslo terminus, kad būtų užtikrinta lietuvių mokslo kalbos raida. Jei nebus lietuviškos terminijos naujiems fizikos, medicinos ar kitų sričių reiškiniams pavadinti, vargu ar ilgai lietuvių kalba galės išlikti studijų kalba. Jei nebus studijuojama lietuviškai, kaip tada bus mokoma mokykloje?!“

2017-ieji paskelbti Lietuvių kalbos kultūros metais. Juos VLKK pradėjo Vilniaus universitete (VU) surengta diskusija apie aukštojo mokslo kalbų politiką Lietuvoje. Kalbėta, kokį poveikį bendrajam universitetiniam išsilavinimui ir kalbų mokymui turės prasidėjusi švietimo ir mokslo tinklo pertvarka. Kaip pabrėžė D. Vaišnienė, glaudžiai susijusios visos švietimo ir mokslo grandys nuo bendrojo ugdymo mokyklos iki aukštojo mokslo studijų. Jei išsilavinęs žmogus negali gerai jaustis vartodamas savo gimtąją kalbą, sako, kad ji neperspektyvi, per sunki, per sudėtinga, jaučia jai priešiškumą, ko gero, bendrojo ugdymo mokykloje kas nors praleista. Mokykla turi įdiegti jaunam žmogui tokius kalbos gebėjimus, kad vėliau jam nereikėtų iš naujo mokytis ir jis negirdėtų priekaištų dėl raštingumo. Aukštoji mokykla taip pat turi savo užduotį – įtvirtinti tinkamą profesinę kalbą, kuriančią savo srities profesionalo įvaizdį. Svarbu ir kalbos normos, ir terminija, ir retorikos, akademinio rašymo dalykai.

Lemia požiūris

VLKK yra parengusi ir rekomendavusi aukštosioms mokykloms standartinę specialybės kalbos programą. Kiekviena aukštoji mokykla, net kiekviena studijų programa ją prisitaiko pagal savo poreikius. Rekomendacinė programa sudaryta iš trijų dalių: akademinio rašymo (mokslo darbų rengimo, mokslinio teksto kūrimo), retorikos (darbų, projektų pristatymo bei argumentavimo) ir profesinės terminijos (pagrindinių terminų kūrimo principų, pagrindinių specialybės terminų).

Pasak VLKK pirmininkės, aukštųjų mokyklų, sumažinusių specialybės kalbos dėstymą, atsisakiusių jo kai kuriose studijų programose, argumentai yra įvairūs. Vieni susiję su išorės veiksniais, kiti – su požiūriu. Daugiausia programų, kuriose nėra specialybės kalbos, – Kauno technologijos universitete, šiek tiek mažiau – VU. Tačiau yra universitetų, kuriuose šis dalykas labai pasiteisino. Pavyzdžiui, Lietuvos sveikatos mokslų universitete visose studijų programose yra specialybės kalba. Pusę kurso specialybės kalbos dėstytojas kalba apie terminiją ir pusę – apie praktinį jos taikymą dėsto medikas profesionalas. Toks bendras darbas, D. Vaišnienės įsitikinimu, – veiksmingiausias būdas parodyti, kad šie dalykai nėra vienas nuo kito atsieti.

Diskusijoje apie aukštojo mokslo kalbų politiką savo koncepciją pristatė Vytauto Didžiojo universitetas. Ten taip pat visose studijų programose dėstoma specialybės kalba ir yra dar daugiau priemonių, kurios turėtų sustiprinti kalbos vartojimą ir motyvus kreipti dėmesį į kalbą. Viena jų – ketinama į visų studijų programos baigiamųjų darbų gynimo komisijas įtraukti lituanistą. Komisija vertintų ne tik darbo turinį, bet ir jo kalbą.

„Pats universitetas gali keisti požiūrį į specialybės kalbą ir rasti būdų, kaip šio dalyko dėstymą pritaikyti pagal savo poreikius, – sakė D. Vaišnienė. – VLKK įgyvendindama valstybinę kalbos politiką iš dalies remia specialybės kalbos dėstymą universitetuose ir prideda apie pusę ar dar daugiau reikalingų lėšų. Todėl nėra visai teisinga tvirtinti, kad specialybės kalbos dėstymo atsisakoma dėl finansinių dalykų. Kita vertus, bendriesiems universitetiniams dalykams gali būti nepalanki kreditų sistema. Siūlysime Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM) svarstyti šį klausimą – gal aukštosios mokyklos galėtų šiek tiek laisviau skirstyti kreditus, kad specialybės kalbą būtų lengviau įtraukti į studijų programas.“

Dar viena priemonė, kurią renkasi vis daugiau universitetų, dažniausiai greta specialybės kalbos dėstymo, – baigiamųjų darbų kalbinė patikra. Tai ir kalbinės konsultacijos studentams, rašantiems magistro, o kartais ir bakalauro darbus, ir terminijos peržiūra, ar tinkamai terminai vartojami ir yra tinkamos darybos. Tačiau ši priemonė, kaip pabrėžė VLKK pirmininkė, neturėtų pakeisti specialybės kalbos dėstymo, nes tikslas – ne tik taisyklingai parašytas, suredaguotas darbas. Tikslas – laisvai ir lengvai savo darbo kalbą vartojantis universiteto absolventas.

Grandininė reakcija

Kalbiniai reikalavimai rašto darbams – vienas iš VLKK pateiktų siūlymų aukštosioms mokykloms. Pasak D. Vaišnienės, aukštoji mokykla neturi mokyti rašybos, bet turi reikalauti, kad žmogus būtų raštingas. Tai būtų geras ir mokinių motyvavimas mokykloje mokytis kalbos ne dėl baigiamojo brandos egzamino, bet dėl tolesnių studijų.

Kitos siūlomos priemonės susijusios su terminija. Kol kas naujesnių mokslo sričių terminija gerokai vėluoja. Mokslas sparčiai žengia į priekį, atsiranda vis naujų technologijų, o terminų joms pavadinti dažnai nespėjama ar nesistengiama sugalvoti, nes tyrėjai savo mokslo darbus rašo ir yra skatinami rašyti užsienio kalbomis.

„Tarptautiškumo skatinimas ir lietuvių mokslo kalbos išlaikymas yra viena svarbiausių mokslo ir kalbos politikos sankirtų. Tačiau šie dalykai neturėtų vienas kitam prieštarauti, – įsitikinusi VLKK pirmininkė. – Taip, naujausi mokslo rezultatai visame pasaulyje skelbiami tarptautinio bendravimo kalbomis. Tačiau tikrai galima rasti dermę, pavyzdžiui, skatinti mokslo populiarinamąją veiklą. Mokslo populiarinimo straipsnių reikia ir visuomenei, ir žiniasklaidai. Negerai, kai mokslininkas sako, kad negali savo mokslo rezultatų pristatyti lietuvių kalba, nes nėra tos srities lietuviškos terminijos. Tačiau kas gi kitas, jei ne pats mokslininkas tą terminiją turi kurti?!“

VLKK kasmet remia po vieną ar kelis didesnius terminų žodynus. Po vieną kitą kasmet jų ir išleidžiama. Yra tokių sričių, kurios jau turi terminijos kūrimo tradiciją. Pavyzdžiui, kompiuterijos terminų žodynų yra jau ne vienas atnaujintas leidimas. Šiuo metu rengiamas ryšių su visuomene terminų žodynas. Neseniai išėjo psichiatrijos terminų žodynas. Rengiamas anatomijos vardynas.

Tačiau aiškinamojo žodyno rengimas yra sudėtingas ir ilgas darbas. Todėl sunku prikalbinti mokslininkus, net ir siūlant finansavimą, kai jiems patiems, rašantiems kitomis kalbomis, lietuviškos terminijos kaip ir nereikia. VLKK yra pasiūliusi ŠMM, taip pat Lietuvos mokslo tarybai svarstyti galimybę aiškinamuosius terminų žodynus vertinti kaip taikomojo mokslo produkciją, kad ir pačios institucijos, ir mokslininkai būtų labiau suinteresuoti juos rengti.

„Ieškome ir kitų būdų. Skatiname rengti ir teikiame finansavimą ne tik dideliems žodynams, bet ir vienos ar kitos srities terminų rinkiniams. Gali būti ir šimtas, ir penki šimtai terminų – kiek reikia, pavyzdžiui, skaitant specialybės paskaitas, – pasakojo VLKK pirmininkė. – Nes jei nebus kuriama naujausia lietuviška terminija, pavyzdžiui, fizikos ar medicinos naujiems dalykams pavadinti, vargu ar ilgai lietuvių kalba galės išlikti studijų kalba. Jei nebebus studijuojama lietuviškai, kaip tada bus mokoma mokykloje?! Ir kaip žiniasklaida rašys apie mokslo tyrimus, naujas technologijas, jei nebus reikiamų terminų. Ši grandininė reakcija gali labai toli siekti.“

Užbėgant už akių

Europoje ne pirmus metus pastebima sparti tendencija pereiti nuo nacionalinės prie kitos studijų kalbos. Pavyzdžiui, Nyderlanduose, Švedijoje apie 50–75 proc. magistro studijų yra anglų kalba. Nyderlanduose nacionaline kalba daugiausia vyksta literatūros, kalbos, istorijos studijos, o kitos – dažniausiai anglų kalba. Po tokių studijų ir disertacijos rašomos ne nacionaline kalba. Skandinavijos valstybėse vis daugėjant studijų programų anglų kalba, daugelis universitetų vis dėlto deklaruoja, kad universitetinis išsilavinimas yra susijęs ir su nacionalinės kalbos įgūdžių formavimu.

„Tai nėra koks nors Lietuvos išskirtinumas, kad stengiamės remti ir skatinti lietuvių akademinės kalbos raidą. Kitose šalyse universitetai į savo kalbų politikas taip pat yra įrašę nacionalinės kalbos ugdymą, terminijos kūrimą. Tai yra viena universiteto misijų, – kalbėjo D. Vaišnienė. – Lietuvoje nedaug universitetų turi kalbų politikos gaires, todėl svarbu, kad lietuvių mokslo kalbos puoselėjimo nuostatos nuosekliai laikytųsi ir VLKK, ir mokslo politikos formuotojai.“

Mokslo kalba tarptautinėje erdvėje yra anglų kalba. Be jos neįmanoma įsitraukti į naujausius tyrimus, tarptautinius projektus. Tačiau reikia ieškoti būdų, pasak VLKK pirmininkės, kaip per mokslo taikomųjų darbų ar mokslo populiarinimo darbų reikalavimus išlaikyti ir kurti lietuvių mokslo kalbą. Vien išlaikyti ją neužtenka – būtų lyg užkonservuota. Mokslo kalba turi keistis, būti lanksti ir greitai priimti, apdoroti naują terminiją, teikti ją vartotojams.

„Jei bent kiek atsiliekama, nėra paprasta grįžti atgal ir pakeisti jau įsitvirtinusį terminą, – sakė D. Vaišnienė. – Dėl to ir terminų kūrėjai, ir VLKK sulaukia daugiausia priekaištų. Terminija jau susiformavusi, kartais ir netiksli, ne visai pritaikyta lietuvių kalbai, bet specialistai tokią vartoja ir labai sunku ją pakeisti. Todėl svarbu užbėgti už akių. Terminijos kūrėjai turi būti patys pažangiausi savo srities mokslininkai, pirmieji įsitraukiantys į tarptautines struktūras ir stebintys naujoves.“

Tarp VLKK siūlymų – reikalauti, kad terminų žodynai, rengiami iš valstybės lėšų, atitiktų bendruosius terminų žodynų reikalavimus, būtų tinkamai sutvarkyti, aprobuoti VLKK ir patektų į Lietuvos Respublikos terminų banką, t. y. būtų prieinami visiems kalbos vartotojams. Pasak VLKK pirmininkės, investuojant į mokslo tyrimus, publikacijas ir terminijos kūrimą, reikia atsižvelgti ir į valstybinės kalbos poreikius. Taip pat ir valstybiniai universitetai, besirengiantys kiekybinei ir kokybinei mokslo ir studijų pertvarkai, turi būti aktyvūs valstybinės kalbos politikos dalyviai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"