TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Lietuvybė iki šiol - su gintaro lašeliu

2010 08 11 0:00
VDU doktorantė I.Kripienė pastaruoju metu gilinasi į Niujorko lietuvių gyvenimą.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Nors laikome save pavydžiais, esame ir darbštūs, vaišingi, jautrūs. Didžiuojamės atkovota Lietuvos nepriklausomybe, gražia gamta, istorinėmis pilimis ir paminklais. Galiausiai esame atvira, tolerantiška tauta, besąlygiškai nesmerkianti nei emigruojančių tautiečių, nei laimės Lietuvoje ieškančių kitataučių.

Tokias išvadas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantei Ievai Kripienei leidžia daryti atlikti tyrimai. Klausimai, koks yra "tikras" lietuvis, kokie bruožai jį apibūdintų, ar svarbu gyvenamoji vieta, pilietybė, gyvenimo būdas, norint save vadinti lietuviu, jaunajai tyrėjai iškilo pirmiausia renkant duomenis moksliniam darbui tarp JAV lietuvių. Vėliau, stebėdama sparčius emigracijos srautus iš Lietuvos, mokslininkė ėmė domėtis naujųjų lietuvių bendruomenių kūrimosi Amerikoje ypatumais. Nagrinėjo, ar skiriasi pokario emigrantų ir pastaraisiais metais atvykusių lietuvių supratimas, kaip reikia, ar išvis reikia saugoti, puoselėti tautiškumą ir apskritai, kas yra tas lietuviškumas. Dalyvaudama VDU Socialinės antropologijos centro ir Socialinių tyrimų instituto įgyvendinamame projekte "Lietuvių tautinės tapatybės išsaugojimas europeizacijos bei globalizacijos sąlygomis: lietuviškumo raiška ir nacionalinės Airijos, Anglijos, Ispanijos, JAV ir Norvegijos tapatybių politikos", I.Kripienė atliko daugiau kaip trijų mėnesių tyrimus Niujorko lietuvių bendruomenėje. Jų ir ankstesnių tyrimų Kalifornijoje pagrindu šiuo metu rengiama daktaro disertacija apie lietuvišką identitetą tarptautiniame kontekste.

Vis dar lietuviai

"Lietuvių tauta buvo palyginti sėsli ir poreikis nagrinėti lietuvišką identitetą, atsiradęs susiformavus tautinei valstybei, ne taip seniai įgavo mokslinę, pagrįstą, objektyvią apčiuopiamų tyrimų formą, - pasakojo Ieva. - Atlėgus pirmajai euforijai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vis garsiau imta diskutuoti, kokie mes, lietuviai, esame, kas mus apibūdina kaip lietuvius, kokią įtaką mūsų tautinei tapatybei padarė ilgi priespaudos metai. Tautinės tapatybės tyrimai pasidarė itin aktualūs, kai tiek mokslininkai, tiek plačioji visuomenė pradėjo svarstyti apie vis spartesnius emigracijos procesus, į svetimas šalis išvykstančių dirbti ir gyventi lietuvių tautinį "grynumą", o politikai niekaip negalėjo apsispręsti dėl dvigubos pilietybės instituto."

Ne mažiau svarbi pasirodė ir imigrantų į Lietuvą "grėsmė" lietuvių tautiniam tapatumui, mišrių santuokų populiarėjimas, todėl patys žmonės pradėjo ieškoti atsakymų į šiuos klausimus. Pasak tyrėjos, kiekvienas istorinis laikotarpis neišvengiamai pateikia visuomenei naujų iššūkių. Siekiama suprasti jos pokyčius, pasitikrinti, ar tautinė tapatybė nėra praradusi reikšmės, ar vis dar galime save vadinti lietuviais.

Vienas VDU Socialinės antropologijos centro ir Socialinių tyrimų instituto 2005-2006 metais įgyvendintas projektas kaip tik ir buvo skirtas lietuvių tautinės tapatybės raiškos būdams. Dabar Ieva linkusi juokauti, kad jau sunku pasakyti, ar jos domėjimosi sritis nulėmė dalyvavimą šiame projekte kaip tyrėja, ar ji buvo priimta dėl to, jog domėjosi lietuvių tapatybės klausimais. Projekto rezultatai plačiai publikuoti mokslinėje literatūroje. Jų pagrindu VDU docentai Jolanta Kuznecovienė ir Vytis Čiubrinskas sudarė knygą "Lietuviškojo identiteto trajektorijos".

Esame ar įsivaizduojame

"Gyvename pasaulyje, kai vis labiau intensyvėja žmonių mobilumas, todėl itin svarbu suprasti tautos esmę, kokie bruožai išlieka ir kokių atsiranda naujų, - kalbėjo antropologė. - Kas būdinga tam tikros tautos atstovui ir kokie bruožai apibūdina asmenį, kuris jau nebėra lietuvis? Ar apskritai yra toks apibrėžimas kaip lietuviška tapatybė? Juk dažnai net neaišku, kur žmogus gyvena, kam priklauso, kokia jo tautybė, kur šaknys. Ir išvis, ar šiomis dienomis dar įmanoma priklausyti tautai kaip bendruomenei, ar ji tebeegzistuoja, ar yra tiesiog "įsivaizduojama bendruomenė", kaip apibūdina antropologas Benedictas Andersonas? O gal vis dėlto "lietuviškumas" turi labai konkrečias formas, už kurių išsaugojimą atsakingos tam tikros visuomenės institucijos? Ir jei globalizacijos sąlygomis įmanoma išsaugoti tautiškumą, kokiais būdais galėtume tai padaryti?"

Tokie svarstymai lėmė ir projekto "Lietuvių tautinės tapatybės raiškos būdai: socialinė atmintis, kultūrinis tęstinumas ir kaita globalizacijos sąlygomis" kiekybinio tyrimo anketos klausimus. Atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa apėmė 1158 respondentus. Didelės apimties ir daugybės klausimų tyrimas atskleidė įvairių amžiaus grupių, lyties, tautybės, išsilavinimo, gyvenamosios vietos žmonių nuomones. I.Kripienė su kolege Daiva Petraityte pasirinko nagrinėti tokius aspektus kaip esminiai lietuvių bruožai, pasididžiavimo verti objektai ir tiksliausiai lietuviškumą reprezentuojantys simboliai. Taip pat mėginta atsakyti, kokios institucijos yra atsakingos už tautiškumo puoselėjimą.

Tikras - netikras

Tyrėja pabrėžė, kad lietuvių charakteriui būdingų bruožų, pasididžiavimo vertų istorinių objektų paieška, taip pat siekis nustatyti, kas, respondentų nuomone, turėtų labiausiai rūpintis tautiškumo išsaugojimu, buvo tik vienas šio projekto kiekybinio tyrimo tikslų. Pavyzdžiui, klausimus, ką žmonės mano apie sąmoningą tapatybės konstravimą ir iš viso ar įmanomas toks reiškinys, kokias sąlygas reikėtų įvykdyti svetimtaučiui, norinčiam tapti lietuviu, daugiausia nagrinėjo doc. J.Kuznecovienė. Ji publikavo ne vieną straipsnį šia tema.

"Lietuviai linkę tvirtai tikėti, kad aiškiai suvokia, kas yra "tikras" lietuvis, kokie bruožai jam būdingi, tačiau neatmeta galimybės ir kitataučiui tapti lietuviu. Žinoma, jei šis atitiks tokius kaip pilietybės įgijimo, pagarbos mūsų istorijai, Konstitucijai kriterijus, gyvens Lietuvoje ir bus jai atsidavęs, - dėstė Ieva. - Vadinasi, lietuvių tauta nėra tokia uždara ir ateityje tolerantiškumas kitataučiams, kitokiems nei lietuviai, galbūt tik didės. Tačiau reikėtų dar palaukti ir atlikti naujus tyrimus."

Apklausos duomenimis, daugiausia respondentų nutautėjusiu lietuviu laiko žmogų, pamiršusį lietuvių kalbą, nebevartojantį jos, taip pat atsisakiusį Lietuvos pilietybės. Kiek mažiau nei pusė apklaustųjų mano, kad nulietuvėjimas pasireiškia ir asmeniui nepagarbiai kalbant apie Lietuvą. Tačiau žmonės, sukūrę mišrias šeimas ir turintys dvigubą pilietybę, daugumos respondentų nepriskiriami nutautėjusių lietuvių kategorijai.

Pavydūs, darbštūs, vaišingi

Anketoje tyrimo dalyviai žymėjo po kelis, jų nuomone, lietuviams būdingus bruožus. Ryškiausiai iš visų išsiskyrė pavydo jausmas. Daugiausia vyresnės kartos atstovai, kuriems per 60 metų, mano, kad lietuviai yra pavydūs. Tyrėjos nuomone, jaunoji karta galbūt jau turi stiprų individualistinį požiūrį į gyvenimą, tad mažiau domisi aplinkinių gerove. Neatsitiktinai būtent jaunimas nurodė, jog lietuviai vis mažiau linkę padėti vieni kitiems. Anketos duomenimis, neatsiejamas lietuvių bruožas yra darbštumas, tačiau ir vėl jaunimas, skirtingai nei vyresni asmenys, Lietuvoje vis mažiau mato darbščių žmonių. Jauniausios pagal amžių grupės atstovai taip pat laiko save ne itin vaišingais, nors, apibendrintais anketos duomenimis, vaišingumas ir svetingumas nurodomas kaip trečias lietuvių bruožas po pavydo ir darbštumo. Deja, geros manieros, kaip ir noras padėti vienas kitam, jausmingumas, lietuviams ne itin būdingi.

Nepriklausomybė ir... didžkukuliai

"Galime pasidžiaugti, kad tyrimo rezultatai rodo, jog lietuviai turi kuo didžiuotis: Lietuvos nepriklausomybės iškovojimas, įsimintini istorijos vingiai ir gana mažai urbanizuota gamta, taip pat sportininkų pergalės, - vardijo Ieva. - O labiausiai žmonės nusivylę demokratijos ir ekonomikos laimėjimais. Nors minėjau, kad lietuviškai nebekalbantis asmuo, respondentų nuomone, tarsi praranda

teisę vadintis lietuviu, pati lietuvių kalba kaip pasididžiavimo objektas nėra jų labai aukštai vertinama."

Tyrimo duomenimis, išskirtinai gerbtinos istorinės vertybės - Gedimino ir Trakų pilys. Taip mano maždaug pusė apklaustųjų. Pasak tyrėjos, tokį atsakymą galbūt lėmė galimybė ir dabar lankyti šiuos objektus, grožėtis jais, semtis iš jų istorinių žinių. Beveik 40 proc. apklaustųjų nurodė gerbiantys Vasario 16-osios šventę, tačiau kitos istorinės datos nėra taip vertinamos. Net tarpukario Nepriklausomybės paminklai Kaune ar Romo Kalantos atminimo įamžinimas buvo paminėti vos kelių procentų respondentų. Tyrėja neatmetė galimybės, kad žmonės apie juos menkai ir žino.

"Turbūt niekas per daug nenustebs, jog geriausiai Lietuvą simbolizuoja gintaras, Trispalvė, krepšinis, Gedimino pilis ir, žinoma, didžkukuliai, - juokėsi Ieva. - Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį, kad Trispalvė, kaip Lietuvos simbolis, kur kas aukščiau iškeliama vyriausiųjų respondentų kategorijoje, o krepšinis - jaunimo. Kiek netikėta, kad molio dirbiniai nepriskirti prie Lietuvą reprezentuojančių daiktų."

Apklausos dalyviai taip pat buvo klausiami, kokių daiktų, neleidžiančių jiems pamiršti, jog yra lietuviai, turi namie. Ir vėl pirmavo gintaras, taip pat lino dirbiniai, istorinės knygos. Vyresni nei 50 metų respondentai nurodė ir molinius indus.

Kaip atskleidė tyrimas, daugelis apklaustųjų įsitikinę, kad lietuviškumo skiepijimu ir puoselėjimu labiausiai rūpinasi mokykla ir šeima, todėl valstybė bei žiniasklaida, tyrėjos manymu, galėtų ir turėtų ypač daug dėmesio skirti šioms institucijoms. Deja, būtent valstybė ir žiniasklaida paminėtos kaip visai nesirūpinančios tautiškumo išsaugojimu.

Ar keičiamės?

"Atliekant sociologinius kiekybinius tyrimus vienas svarbiausių kriterijų yra reprezentatyvumas. Tai reiškia, kad tyrimas turi procentiškai atspindėti visas visuomenėje esančias ir tyrimui aktualias grupes, tokias kaip tautybė, amžius, lytis, išsilavinimas ir taip toliau, - aiškino antropologė. - Būtent per šį tyrimą parengta 1500 anketų. Tinkamai užpildytos - 1158."

Tyrimo duomenys buvo renkami tiek kiekybiniais, tiek kokybiniais metodais. Pastarieji leido išgirsti, anot tyrėjos, pačių respondentų balsus, nuomones, o anketavimas - suskaičiuoti procentiškai, patikrinti rezultatų universalumą. Tyrimo duomenų patikimumą ir pagrįstumą garantavo ir tokie taikyti skirtingi metodai kaip vadinamasis atvirų klausimų pusiau struktūruotas interviu arba kortelių su dažniausiai pasitaikančiomis reikšmėmis skirstymas į temiškai artimiausias grupes, taip pat dalyvaujantis stebėjimas, kai rezultatai renkami respondentams veikiant natūraliomis jų gyvenimo ar veiklos sąlygomis.

"Būtų labai įdomu pakartoti tyrimą ir pamatyti, ar per šiuos kelerius metus pasikeitė visuomenės požiūris, supratimas, kas yra "tikras" lietuvis, koks asmuo jau nebėra lietuvis, ir priešingai - ar lengvai kitatautis gali tapti lietuviu, - kalbėjo I.Kripienė. - Nuolat girdime apie lietuvių emigracinius procesus, kitataučių apsigyvenimą Lietuvoje ir vis daugiau mišrių santuokų, jose gimstančių vaikų. Ar tokia informacija padarė mus tolerantiškesnius "kitokių" atžvilgiu? Ar kaip tik pasėjo konkurencines nuotaikas? Ekonominio sunkmečio fone neišvengiamai turėtų būtų pakitęs ir pasididžiavimo Lietuva laipsnis, siekis išsaugoti "lietuviškumą". Tačiau klausimas - ar jis sustiprėjo, ar susilpnėjo?"

Trumpai

I.Kripienė baigė VDU sociologijos bakalauro ir socialinės antropologijos magistro studijas. Stažavo Švedijoje, Lundo universitete, Rusijoje, Sankt Peterburgo nepriklausomų tyrimų centre, dalyvavo konferencijose, skaitė pranešimus. Pamažu brendo ir pačios mokslininkės domėjimasis migracija plačiąja prasme. Iš pradžių I.Kripienė labiau gilinosi į repatriantų problemas, t. y. į Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos pasitraukusių "dipukų" grįžimo jau į nepriklausomą tėvynę niuansus - su kokiais lūkesčiais jie atvyksta ir su kokiais iššūkiais susiduria. Mokslininkė neapsiribojo vien teoriniu nagrinėjimu. Ji taip pat taikė praktinius stebėjimo ir dalyvaujančio stebėjimo metodus, atliko kokybinius interviu, leidusius išgirsti kuo daugiau pačių tiriamųjų balsų ir nuomonių. Vėliau I.Kripienė susidomėjo "dipukų", gyvenančių daugiausia Amerikos žemyne, negrįžimo gyventi į Lietuvą motyvais. Rinkdama duomenis tarp Kalifornijos lietuvių nemažai dėmesio skyrė visai Amerikos lietuvių bendruomenės veiklai iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Pastaruoju metu I.Kripienės mokslinių tyrimų objektas yra Niujorko lietuvių, atvykusių į Ameriką per pastaruosius kelis dešimtmečius, gyvenimas.


.

Projekto "Lietuvių tautinės tapatybės raiškos būdai: socialinė atmintis, kultūrinis tęstinumas ir kaita globalizacijos sąlygomis" tyrimo duomenys

1. Pavydas 68,72 proc.

2. Darbštumas 63,95 proc.

3. Vaišingumas/svetingumas 49,6 proc.

4. Uždarumas 38,5 proc.

5. Šaltumas 34,6 proc.

6. Draugiškumas 33,6 proc.

7. Išsilavinimas 26,6 proc.

8. Religingumas 25,0 proc.

9. Jausmingumas 21,5 proc.

10. Lietuviai linkę vienas kitam padėti 18,5 proc.

11. Geros manieros 10,9 proc.

Eil. nr. Daiktai Proc.

1. Gintaras 64,1

2. Lietuvos vėliava 50,0

3. Krepšinis 46,2

4. Gedimino pilis 39,9

5. Cepelinai 30,7

6. Tautiniai drabužiai 30.5

7. Lietuvos herbas 29,0

8. Linas 25,1

9. Trakų pilis 24,8

10. Gamta 21.3

11. Alus 19,7

12. Kryžiai 15,1

13. Bažnyčios 47,7

14. Duona 14,2

15. Koplytstulpiai 8,2

16. Senos sodybos 7,9

17. Klumpės 5,6

18. Verpimo ratelis 2,5

19. Molio dirbiniai 2,4

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"