TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Likimo ratu tarp Lietuvos ir Vokietijos

2012 12 03 9:30
Dr. W.Lehnertą į mokslo premijos teikimo iškilmes Vilniuje atlydėjo žmona Roswitha ir vaikaitė Indrė. /Ritos Stankevičiūtės nuotr.

Iš Klaipėdos krašto kilusio ir nuo vaikystės Vokietijoje gyvenančio žymaus biochemiko, paveldimų ligų diagnostikos specialisto dr. Willy Lenherto, lietuviškai Viliaus Lėnerto, meilė Lietuvai visą gyvenimą skleidėsi tokiais poelgiais ir darbais, kurie dažnam lietuviui galėtų būti įkvepiantis pavyzdys.

Už aktyvų bendradarbiavimą ir paramą laboratorinės medicinos, ypač paveldimų ligų diagnostikos srityje dr. W.Lehnertas neseniai buvo pagerbtas Lietuvoje mokslo premija užsienyje gyvenantiems lietuvių mokslininkams. Šiemet 75-mečio sulaukęs tyrėjas kelis dešimtmečius vadovavo paties įkurtai unikaliai Freiburgo universiteto Vaikų ligoninės Metabolinių tyrimų laboratorijai, mielai priėmė ir konsultavo Lietuvos mokslininkus, padėjo jiems reikalinga literatūra, chemikalais ir įranga, atliko retų paveldimų metabolinių ligų (įgimtų medžiagų apykaitos sutrikimų) tyrimus daugybei Lietuvos vaikų. Prieš dešimt metų dr. W.Lehnertas išėjo į pensiją, tačiau ir dabar jo dėka pažangi diagnostika ne tik Vokietijoje, bet ir JAV prieinama labai retomis įgimtomis metabolinėmis ligomis sergantiems vaikams iš Lietuvos. Aktyvus Vokietijos lietuvių bendruomenės narys, nuo 1997 metų turintis ir Lietuvos pilietybę, apie dvidešimt kartų lankėsi gimtajame krašte. Lietuva mokslininkui išliko artima iki šiol ir traukia sugrįžti.

Klaipėdietis

- Esate vokiečių kilmės, gyvenate Vokietijoje, savo protėvių žemėje. Kas lėmė, kad pasirinkote lietuvybę?

- Iš esmės esu vokiečių kilmės, bet turėjau ir lietuvių protėvių. Klaipėdos krašte žmonės nebuvo tikri, kas jie yra. Paklausdavo, ar lietuvis. Ne. Ar vokietis? Ne. Kas gi tada esi? Klaipėdietis. Mėmelenderis. Vieni mano protėviai iš tėvo pusės po Didžiojo maro atkeliavo iš Zalcburgo. Iš ten kilusi ir pavardė Lehnert. Kiti buvo hugenotai iš Prancūzijos. Tiek vieni, tiek kiti buvo išvaryti iš savo tėvynės dėl protestantiško tikėjimo. Aiškiai lietuviškos kilmės senolių pavardės Pėteraitis, Girts arba Grauzdys. Motina, kiek žinoma, buvo vokiečių kilmės. Šeimoje kalbėjome vokiškai. Tėviškę palikome karui baigiantis. Motina ir keturi vaikai skolintais arkliais išvažiavome Karaliaučiaus uosto Piliavos link, tačiau kol ten patekome, kelis mėnesius turėjome iškentėti karo katile, ir paskutiniais laivais pasiekėme Kopenhagą. Dvejus metus išbuvome įvairiose pabėgėlių stovyklose. Kai per Raudonąjį kryžių suradome Hamburge tėvą, persikėlėme gyventi į šiaurės Vokietiją.

Neringoje po II pasaulio lietuvių dainų šventės 1998 metais. /Birutės Skerlienės asmeninio archyvo nuotraukos

- Kodėl nusprendėte mokytis lietuviškoje Vasario 16-osios gimnazijoje?

- Buvau geras mokinys, tačiau tais laikais neturėjau jokių galimybių lankyti aukštesnę mokyklą. Gimnazija - už 50 kilometrų. Būtų reikėję važiuoti traukiniu, pirkti knygų. Buvome pabėgėliai, pinigų neturėjome. Per gimines sužinojau, kad 1950 metais Dypholce įsikūrė lietuviška gimnazija su bendrabučiu ir priima klaipėdiečių vaikus, jei moka lietuviškai arba yra pasirengę mokytis. Pasakiau tėvams, kad man nėra jokių problemų išmokti lietuvių kalbą. Nors buvau tik trylikos metų, mačiau vienintelę galimybę pasukti gyvenimo ratą į geresnę pusę. Nuvažiavome apžiūrėti gimnazijos. Sušaudytos Dypholco miestelio kareivinės - nelabai gražus vaizdas. "Ne tau, sūneli", - pasakė motina, bet aš norėjau pasilikti. Tėvai leido tikėdamiesi, kad greitai grįšiu, tačiau man ten patiko. Maždaug per dvejus metus išmokau lietuviškai. Buvau priimtas į lietuvių skautus. Net tapau uoliu oro skautų vadovu. Rūpinausi jų priėmimu į vietinį aeroklubą. 1957 metais su grupe lietuvių skautukų dalyvavau viso pasaulio skautų suvažiavime Anglijoje, 1963 metais vadovavau lietuvių skautų grupei, atstovavusiai Lietuvai Graikijoje. Vėliau gimnazija persikraustė į Hiutenfeldą pietų Vokietijoje. Ten peršokęs priešpaskutinę klasę išlaikiau abitūros egzaminus ir pradėjau studijuoti Heidelbergo universitete.

- Tačiau ir toliau išlaikėte glaudžius ryšius su Vasario 16-osios gimnazija.

- Nuo pat pirmo semestro pradėjau dėstyti joje algebrą, vėliau - fiziką ir chemiją. Heidelbergo universitete studijos truko dešimt metų. Per tą laiką tapau Vokietijos lietuvių bendruomenės nariu. Vėliau daug kartų buvau renkamas į jos Tarybą. Daugelį metų buvau Tarybos atstovas Vasario 16-osios gimnazijos kuratorijoje, o nuo 2003 iki 2007 metų - ir Kuratorijos pirmininkas. Intensyviai bendravau su lietuviais visą gyvenimą.

- Ir net abiem vaikams, nors žmona Roswitha vokietė, parinkote lietuviškus vardus: Birutė ir Algis.

- Man patiko. Dukters Birutės dvi mergaitės taip pat pavadintos lietuviškais vardais: Indrė ir Dalė.

Ant Punios piliakalnio.

Pirma ir unikali

- Sėkmingą mokslininko karjerą pradėjote nuo Heidelbergo universiteto. Kodėl pasirinkote studijuoti chemiją?

- Iš mažens jaučiau pašaukimą. Gimnazijos bendrabučio rūsyje turėjau įsirengęs laboratoriją ir ten darydavau eksperimentus. Buvo visokių nuotykių, kai ir supuvusių kiaušinių kvapas bendrabutyje pasklisdavo, ir juodų dūmų kamuoliai verždavosi pro langus. Heidelbergo universitete rašydamas chemijos daktaratą, pradėjau studijuoti dar ir Medicinos fakultete. Norėjau sukti labiau į biochemiją, o tuomet tokio mokslo dar nebuvo. Apgynęs daktaro disertaciją ir išlaikęs ikiklinikinės medicinos egzaminus, pradėjau dirbti Freiburgo universiteto Vaikų klinikoje klinikinės chemijos srityje.

- Kaip pasisekė 1974 metais įkurti pirmąją Vokietijoje įgimtų metabolinių ligų laboratoriją?

- Pasirinkau jų diagnostiką, nes tais laikais, kai vaikai sirgdavo tokiomis ligomis, turėdavome siųsti mėginius ištirti į Londoną, Norvegiją ar Ameriką. Vokietijoje galimybių nebuvo. Pradėjau steigti pirmąją tam tikros grupės retų metabolinių ligų laboratoriją, kurioje būtų galima tokius tyrimus atlikti, ir labai gerai sekėsi. Freiburgo universiteto Vaikų klinika išgarsėjo kaip įgimtų metabolinių ligų diagnostikos centras. Visos Vokietijos klinikos siuntė mums šlapimo ar kraujo mėginius tyrimams atlikti. Įgimtos metabolinės ligos labai retos, bet jų labai didelė įvairovė. Stengėmės iš vieno mėginio ištirti kaip galima daugiau ligų. Kai tai pavyko, retumas jau ne toks retas, dažniau pasitaiko įvairių galimybių. Diagnostika labai svarbus dalykas. Jei nežinai, kas yra, kaip gydysi?!

Dr. W.Lehnertas skaito pranešimą apie vaikų paveldimas medžiagų apykaitos ligas Lietuvos pediatrų draugijos suvažiavime Panevėžyje 2003 metais.

Gelbstint gyvybes

- Pirmas apsilankymas Lietuvoje po daugelio metų taip pat buvo susijęs su moksline veikla?

- Nuo 1975 metų tarp Vokietijos lietuvių jaunimo buvo madinga lankytis Lietuvoje komjaunuolių kvietimu. Tais laikais Vokietijoje gyvenantis lietuvis turėjo pasirūpinti tokiu kvietimu, jei norėjo apsilankyti Lietuvoje, o ten svečiais dažnai pasinaudodavo propagandos reikalais. Man tai nelabai patiko. Nenorėjau su komjaunimu prasidėti, nors irgi traukė pamatyti tėviškę. 1980 metais Miunchene sutikau jauną lietuvį mediką, kuris stažavo kardiologijos srityje. Papasakojau jam apie savo tyrimus ir paklausiau, ar galėtų rekomenduoti kokį nors žmogų, gydytoją ar mokslininką, kuriam tai būtų įdomu. Po kelių savaičių atėjo laiškas iš Vilniaus. Su manimi susisiekė prof. Birutė Elena Puodžiūnienė, Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos Eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinio tyrimo instituto (EKMI) Pediatrijos skyriaus vedėja. Kurį laiką susirašinėjome, o 1981 metais atėjo oficialus kvietimas atvykti dviem savaitėms į institutą ir skaityti paskaitų pediatrams bei mano srityje dirbantiems biochemikams.

- Užsimezgė glaudus bendradarbiavimas.

- Pradėjau dažniau lankytis ir kongresų progomis, skaitydavau paskaitas. Buvo matyti, kad ir anksčiau Lietuvoje domėtasi įgimtomis metabolinėmis ligomis. Vėliau domėjimasis įgavo dinamikos. Pamėginau ir Lietuvoje įdiegti tyrimus, tačiau buvo labai sunku. Reikėjo aparatūros, bet tokios brangios greitai įsigyti nebūtų buvę įmanoma, todėl sumaniau Freiburge atlikti tyrimus nemokamai. Su Lietuvos pediatrais, vėliau - ir su VU Žmogaus genetikos centru bendradarbiavome daugiau kaip dvidešimt metų. Per tą laiką kartu su lietuvių mokslininkais išspausdinome 18 publikacijų.

- Kokia dabar, jūsų vertinimu, Lietuvos padėtis retų metabolinių ligų tyrimų ir diagnostikos srityje?

- Matau, kad Lietuvos specialistams gerai sekasi ir tos ligos jau visos žinomos. Džiugu, kad VU Vaikų ligų klinikoje toks didelis aktyvumas ir einama toliau. Vis dėlto aparatūros dar trūksta. Pavyzdžiui, būtų reikalingas tandeminis masės spektrometras. Tuo instrumentu galėtų dar daugiau ligų ištirti. Dabar siunčia mėginius į Freiburgą arba Ameriką. Pasirūpinau, kad Mayo klinikoje Ročesteryje JAV juos irgi veltui tirtų.

- Kaip pavyko susitarti?

- Freiburge galėjome nemokamai tyrimus atlikti, nes pats buvau laboratorijos vadovas ir nereikėjo ko nors labai atsiklausti, o Mayo klinikoje paprašiau tos srities laboratorijos vedėjo. Jis buvęs mano mokinys ir sutiko: jei ne per daug, o du tris mėginius per savaitę, galima jam siųsti. Susitarimas galioja iki šių dienų.

- Ar labai brangūs tyrimai?

- Vokietijoje vienas kainuoja 250-300 eurų. Jei keli - atitinkamai bus brangiau, gal net iki tūkstančio eurų.

- Daug vaikų išgelbėjote Lietuvoje.

- Bent padėjome nustatyti diagnozę. Rasti labai retų ligų, kurių bent anksčiau nerasdavo.

VU Pediatrijos centro organizuotos konferencijos "Vaikų invalidumas ir medžiagų apykaitos ligos" dalyvius dr. W.Lehnertą ir dr. B.Hoffmanną išlydint į Vokietiją iš Vilniaus oro uosto 1993 metais.

Sugrįžimai

- 1997 metais už nuopelnus jums išimties tvarka suteikta Lietuvos pilietybė.

- Ne visai tiksliai pasakyta. Aš prašiau. Nors esu Vokietijos pilietis ir nebuvo jokio reikalo, norėjau turėti ir Lietuvos pilietybę, nes dabar galiu sakyti, kad esu lietuvis.

- Kada pirmą sykį aplankėte savo tėviškę?

- Dabar ten viskas kitaip atrodo. Mano tėviškė buvo Dumpės kaimas dešimt kilometrų į pietus nuo Klaipėdos. Spengės kaime netoli Klaipėdos maždaug metus lankiau pradžios mokyklą. Dar 1982 metais buvau atvažiavęs su visa šeima, žmona ir vaikais. Tais laikais, žinoma, buvo uždrausta, galėjai būti tik Vilniuje, Trakuose, Rumšiškėse, bet mus ten nuvežė. Įsodino į "Raketą" Kaune ir nuplaukėme į Nidą, iš ten vėliau dar į Palangą. Pamatėme ir tėviškę. Buvo sunku atpažinti. Kai išvažiavome, buvau mažas, aštuonerių metų, bet prisimenu, kaip ten iš Klaipėdos reikia važiuoti, kokiu keliu, kur sukti. Suradome ir namą, pusiau sugriautą. Mačiau dar daržą, kur augdavo tokios aukštos geltonai žydinčios gėlės, nusiskyniau jų. Kai antrą ar trečią kartą nuvažiavau, jau nieko nebebuvo, nes ten statė Klaipėdos miesto vandens valymo įrangą. Viskas tuose vandenyse ir pradingo.

- Lietuvoje iš viso lankėtės gal dvidešimt kartų. Ar tokios dažnos kelionės vien darbo reikalais?

- Ne tik. Traukia ir pasižmonėti, ką nors Lietuvoje pamatyti. Čia taip gražu. Norėčiau dar bent kartą truputį ilgiau pabūti Nidoje ar kur nors kitur prie Kuršių marių, pakeliauti pėsčiomis ar dviračiais, apžiūrėti apylinkes.

- Ar turite Lietuvoje artimų žmonių?

- Pirmiausia prof. B.E.Puodžiūnienė ir jos vyras mus labai gražiai priimdavo ir mes, galima sakyti, draugavome. Tai perėjo jos dukrai dr. Birutei Skerlienei, dirbančiai toje pat metabolinių ligų srityje, VU Vaikų ligų klinikoje tęsiančiai tą darbą. Pažįstame jos visą šeimą ir su visa šeima draugaujame.

Nustatant diagnozę

Mūsų maistas, kaip populiariai aiškino dr. W.Lehnertas, susideda daugiausia iš baltymų, angliavandenių ir riebalų. Skrandyje ir žarnose tos medžiagos biokatalizatorių enzimų skaldomos į sudėtines dalis - amino rūgštis, monosacharidus, riebalų rūgštis. Toliau jos visos rezorbuojamos žarnose ir patenka per kraują arba limfą į kepenis, kitas kūno ląsteles. Ten vyksta jų skaidymas iki anglies dvideginio ir vandens, susidarant gyvybei reikalingai energijai. Skaidymas dažniausiai yra daugiapakopis procesas, katalizuojamas atskirų enzimų. Jei dėl įgimto genetinio defekto kurio nors enzimo trūksta, atitinkamas tam tikros medžiagos skaldymo etapas negali vykti. Kaupiasi metabolitai, kurie pakenkia organizmui. Tada kalbama apie įgimtą metabolinį defektą. Tiriant metabolitus paciento šlapime ir kraujyje, galima rasti, kur enzimas yra neveiklus, ir taip nustatyti diagnozę.

Mokytojas ir draugas

Dr. W.Lehnertą į mokslo premijos teikimo iškilmes Vilniuje atlydėjo žmona Roswitha ir vaikaitė Indrė. /Romo Jurgaičio nuotrauka

"EKMI Pediatrijos skyriuje pradėjau dirbti 1980 metais ir mačiau visą dr. W.Lehnerto įdirbį medžiagų apykaitos tyrimų srityje, - prisiminė VU Vaikų ligų klinikos mokslo darbuotoja dr. Birutė Skerlienė. - Pediatrijos skyriaus vedėja prof. B.E.Puodžiūnienė domėjosi medžiagų apykaitos sutrikimais sergant vaikams įvairiomis ligomis ir ieškojo priežasčių, kodėl kai kurie vaikai sunkiai pakelia, tarkim, paprastas infekcijas. Įprasta manyti, kad galbūt pati infekcija sunki arba kaltas imunodeficitas, tačiau yra tokių medžiagų apykaitos defektų, kurie pasireiškia būtent tada, kai vaiko organizmas patiria stresą. Pagreitėja medžiagų apykaita ir organizmui pritrūksta įgimto gebėjimo adaptuotis, pavyzdžiui, badauti, kai vaikas serga, vemia, nevalgo, taip pat sutrinka prisitaikymas prie pakilusios temperatūros. Medžiagų apykaitos defektai pasireiškia ir širdies raumens nepakankamumu, net sąmonės netekimu, jei pakenkiamos smegenys ir vystosi koma. Lietuvoje nuo 1973 metų atliekami aminorūgščių apykaitos tyrimai, o nuo 1975 metų Lietuvos genetikai tikrina visus naujagimius dėl įgimto defekto fenilketonurijos. Nuo 1981 metų aminorūgčių apykaitos tyrimai

pradėti ir mūsų instituto Pediatrijos skyriuje, ieškant sutrikimų jau ne naujagimiams, bet vaikams, sergantiems įvairiomis kitomis ligomis.

Dr. W.Lehnertas padėjo diegti ir organinių rūgščių apykaitos tyrimus. Buvo ieškoma organinių rūgščių apykaitos sutrikimų organoacidurijų. Jos jau yra retos ligos ir aparato joms tirti Lietuva dar neturėjo. Maždaug nuo 1998 metų, kai jau ir Europoje metabolinių tyrimų centrai įsigijo kiek kitokios pakraipos aparatūros riebalų rūgščių oksidacijos defektams tirti, buvo galima apčiuopti tas paslaptingas ligas ir atsakyti į klausimą, kodėl kai kurie vaikai, susirgę paprastomis vaikiškam amžiui būdingomis ligomis, suserga, pavyzdžiui, nepagydoma kardiomiopatija, širdies raumens pažeidimu, taip pat skeleto raumenų pažeidimu arba jiems išsivysto neaiškios kilmės koma, nulemianti net mirtį. Mums riebalų rūgščių oksidacijos, t. y. ląstelių mitochondrijų, defektų tyrimus padėjo atlikti dr. W.Lehnertas Vokietijoje, o vėliau ir jo sekėjas Amerikoje. Lietuva kol kas neturi tokio aparato ligoniams tirti. Įgimti riebalų rūgščių oksidacijos defektai - labai retos ir sunkios ligos. Joms gydyti nereikia brangių vaistų, tačiau būtina atidi paciento priežiūra, dienos ir mitybos režimas, svarbu laiku pastebėti, kai darosi blogai. Su vienos ligonės mama nuolat palaikėme ryšį nuo pat dešimto mergaitės mėnesio iki dabar, kai ji jau paauglė. Liga mums buvo nauja, todėl beveik kasdien konsultavomės su dr. W.Lehnertu, o jis - dar ir su savo kolegomis Vokietijoje.

Dr. W.Lehnertą laikome savo mokytoju medžiagų apykaitos ligų tyrimų srityje. Jis parūpindavo mums literatūros apie rečiausias ligas, jomis sergančių ligonių gydymą. Labai daug prisidėjo Vokietijos lietuvių bendruomenė, o dr. W.Lehnertas yra aktyvus jos narys. Organinių rūgščių analizatorių, reagentų, plokštelių angliavandenių

apykaitos tyrimams atlikti - viską dar sovietmečiu dr. W.Lehnertas suvežė ir apmokė žmones dirbti. Kai galiausiai įranga paseno, o naujos sunkiais nepriklausomybės atkūrimo metais siaučiant krizėms ir blokadoms negalėjome kurį laiką įsigyti, dr. W.Lehnertas nusprendė nemokamai atlikti tyrimus Freiburge šimtams Lietuvos vaikų.

Užsimezgė labai artimi ryšiai. Kai dr. W.Lehnertas atvažiuodavo į konferencijas, sutikdavome visa šeima, pavažinėdavome po Lietuvą - į Neringą, Trakus, Kernavę. Dabar, kai dr. W.Lehnertas jau išėjęs į pensiją, atvažiuoja, pavyzdžiui, į dainų šventes ir ten, aišku, kartu einame."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"