TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Lituanistika – ideologija, grąžinanti prie „vyžų kultūros“?

2015 03 16 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Sąjūdžio metais lituanistika buvo vienas iš valstybingumo pagrindų, šiandien ryšys pakitęs, tačiau prioritetas lituanistikai vis dar įtvirtintas Mokslo ir studijų įstatyme bei kituose teisės aktuose. Ar ji yra pagrindinė valstybės ideologija, sauganti tai, kuo skiriamės nuo kitų? O gal suprantama per siaurai uždaro mus „rūtų darželyje“ ar grąžina prie „vyžų kultūros“? 

Atsiimdamas mokslo premiją 2014 metais, kultūros filosofas prof. Arūnas Sverdiolas sakė, jog lituanistika tampa valstybės ideologine programa, užima mokslinio komunizmo paliktą vietą: „Ilgalaikės lituanistinės programos neabejotinai yra reikalingos humanitariniams mokslams. Bet labai negerai, kad jos tampa vienintelės, kad nėra pasaulinės humanitarikos akiračio atvėrimo ir jos savarankiško plėtojimo programų. Mokslo valdininko pirštas vis baksnoja į tyrimų planus ir ataskaitas: „O kur čia lituanistika?“ Kadangi daug laiko ir jėgų esu atidavęs Lietuvos filosofijos istorijai, galiu pasakyti, kad neįmanoma kūrybiškai dirbti filosofinį darbą tyrinėjant vien tiktai lietuvių filosofų veikalus“.

Kovo 10-ąją Vilniaus universitete vykusiame forume „Valstybė ir lituanistika: tolesnio kelio gairės“ keltas klausimas, ar lituanistika, kaip teigė A. Sverdiolas, tikrai yra valstybės ideologija, taip pat diskutuota, kokias atramas Lietuvos visuomenei teikia lietuvių kultūra ir kaip valstybės institucijos turėtų jai įsipareigoti. Lietuvos Respublikos atkūrimo 25-mečiui skirtą forumą organizavo Lituanistų Sambūris kartu su Vilniaus universiteto Filologijos fakultetu, Lietuvių literatūros ir tautosakos (LLTI), Lietuvos istorijos ir Lietuvių kalbos institutais.

V. Daujotytė: lituanistika rengia žmonių dvasią

„Lituanistika yra bazė, atvira ir ne visai atvira, kuri rengia žmonių dvasią, kad reikalui esant jie išeitų į viešumą, atsistotų ten, kur jiems priklauso atsistoti, pasakytų tai, ką turi pasakyti, padarytų tai, ką turi padaryti“, – teigia profesorė Viktorija Daujotytė. Pasak jos, Justino Marcinkevičiaus sukurta Konstitucijos preambulė arba Marcelijaus Martinaičio indėlis į valstybinės lietuvių kalbos supratimo įteisinimą – ideologija, valstybei svarbių idėjų kėlimas, aiškinimas ir gynyba. Literatūrologė teigia nesistebinti, kad lemtingu laiku, prieš 25 metus, tokie lituanistai kaip Meilė Lukšienė, Sigitas Geda, Vytautas Kubilius, Albertas Zalatorius ir kiti aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybę.

Prof. V. Daujotytė

Kalbėdama apie dabartį V. Daujotytė pažymi, kad tarp lituanistų trūksta gabių žmonių, kurie iškiltų kaip ryškios asmenybės. Taip pat lituanistus „vienodina ir pilkina“ projektų krūvos. Dargi, pasak profesorės, universiteto prioritetai lituanistikai turi sulaukti rimto lituanistų įsipareigojimų atsako: „Manyčiau, kad to atsako nepapakanka. Mes šiek tiek per mažai dirbame. Galbūt netgi gyvename per lengvai. Lituanistai turėtų gyventi sunkiau“. Kaip teigia literatūrologė, lituanistai nėra dėmesingi vieni kitų darbams, taip pat neretai pamiršta, kad viešuma, veikimas viešumoje priklauso ir jiems.

V. Būdienė: svarbiausia valstybės ideologija

„Čia yra ne Rusija, ne Vatikanas, čia yra Lietuva, – sako prezidentės vyriausioji patarėja Virginija Būdienė, pažymėdama, kad lituanistika – svarbiausia valstybės ideologija. Pasak jos, šiandien, Rusijai naudojant informacinį terorą, pasidarė aišku, kad per lituanistiką save saugome: „Mes važinėjome į Kaliningradą, valgėme skanių kotletų, rašėme su kolegomis Rusijos istorikais straipsnius, legitimavome kai kuriuos sovietmečio dalykus. Gal mes buvome naivūs, bet aš tai džiaugiuosi, kad dabar daug kas pasimatė, stojasi į savo vietas“.

Taip pat ji apgailestavo, kad kai kurie žymūs politikai siūlo atsisakyti istorikų Adolfo Šapokos ir Teodoro Narbuto, juos pamiršti. Pasak V. Būdienės, tai studijų pagrindas kariuomenei: „Kuo remdamiesi mūsų šauktiniai eis ir gins lituanistikos namus – Lietuvą? [...] Būtent tuo ir remiasi mūsų kariuomenės mokymai – pasaulietine lituanistikos ideologija“.

M. Kvietkauskas: daugiau nei ideologija ar tradicija

LLTI direktoriaus dr. Mindaugo Kvietkausko teigimu, teiginys, kad lituanistika yra ideologija, priklauso jau praėjusiam laikotarpiui, persmelktam tikėjimo, kad pasaulį valdo globalios rinkos galios. Tokiu atveju nacionaliniai ar religiniai tapatumai atrodo kaip abstrakčios ideologijos, liekančios paribyje. Tačiau pasak literatūrologo, šiandieniame pasaulyje greta ekonominių interesų kertiniai konfliktai sprendžiami ties kultūrinių tapatumų ribomis. Pavyzdžiui, demokratinės Vidurio Europos ir autokratinės Rusijos sandūra Ukrainoje ar separatizmai, metantys iššūkius ne tik tautinių valstybių stabilumui, bet ir visai ES teisei – Škotija, Katalonija, Grenlandija etc.

LLTI vadovas pateikė pavyzdžių, kaip Vakarų šalys tvarkosi su šiais iššūkiais. Po „Charlie Hebdo“ tragedijos Prancūzijos švietimo ministrė pareiškė, kad švietimas yra esminis veiksnys nacionaliniam saugumui. „Jų tikslas ne išleisti papildomus dešimt tūkstančių kareivių patruliuoti gatvėse, kiek pasitelkti savo saugumui milijoną mokytojų“ – teigia M. Kvietkauskas. Didžiojoje Britanijoje, reaguojant į terorizmo grėsmę, susijusią su „Islamo valstybe“, praėjusiais metais taip pat paskelbtas naujas švietimo planas. Suvokiant, kad Europa patiria grėsmes, švietimas susietas su tautiniu bei europietišku tapatumu, visuomenės saugumu. Kaip atrodys mokyklos, universitetai, vadovėliai, istorijos ir kultūros interpretacijos, tokios bus ir valstybės, sako jis.

Nors lituanistika kaip prioritetas yra įtvirtintas teisės aktais, anot LLTI vadovo, jį nuolat tenka ginti ir argumentuoti, visuomenėje jis nėra plačiai pripažįstamas ar pakankamai valdžios palaikomas. „Nėra ko labai skųstis, institucijos veikia, bendruomenė veikia, bet tam tikras ryškesnis principų gynimas, suvokiant, kad tai yra bendras demokratinės visuomenės interesas, būtinas. Lituanistika nėra vien tik ideologija, o vienas iš šitos visuomenės gyvenimo pagrindų. Be to, lituanistika nėra tik tradicijos gynimas“, – sako M. Kvietkauskas, kurio nuomone, pastaroji nuostata daro neigiamą poveikį lituanistikos supratimui. Jo teigimu, pažiūrėję, ką per pastaruosius 25 metus nuveikė lituanistai mokslo srityje, nustotume sieti lituanistiką su tradicionalizmu, agrarine kultūra, neaktualiais globaliame pasaulyje gyvenančiai tautai dalykais.

V. Ališauskas: supratimas per siauras

Kultūros istorikas doc. Vytautas Ališauskas teigia, kad konstitucinio patriotizmo projektas yra bent iš dalies žlugęs, grįžtama prie specifinių aspektų, o ne demokratijos, teisinės valstybės idealų, tačiau kas yra tos konkrečios tautinės vertybės – dar nėra aišku. Apie jas, pasak V. Ališausko, sudėtinga kalbėti, nepakliūvant į agrarinį kontekstą: „labai sunku vėl neatsidurti vyžų kultūroje“. Demokratija ar laisvė yra nekviestionuotini dalykai, tačiau nesudaro mūsų tapatybės. Tai, kas mus skiria nuo kitų, kaip teigia docentas, yra bendras istorinis likimas: „Svarbiau nei konstitucinis patriotizmas Lietuvoje yra bendras istorinis likimas, kuriame dalyvauja ir nelietuviškai kalbantys Lietuvos piliečiai“. Jis pabrėžia, kad A. Šapokos istorija dažnai neteisingai interpretuojama – jos tikslas buvo pateikti vientisą istorinį pasakojimą nuo žemės paviršiaus susiformavimo galaktikoje iki moderniosios Lietuvos: „šiandien įmanomos kitokios koncepcijos, bet istorinio vientisumo klausimas, man atrodo, yra vienas iš svarbesnių“.

Taip pat jis pabrėžia, kad lituanistika suprantama per siaurai, kaip išimtinai to, kas lietuviška, tyrimas bei populiarinimas. „Universalus civilizacijų, kuriose gyvename, suvokimas yra beveik visiškai išstumtas“, – sako V. Ališauskas, juk Lietuvoje nėra nė vieno egiptologo, šumerologo ar XVIII a. Vokietijos eksperto.

Doc. N. Kardelis

N. Kardelis: rizika užsidaryti „rūtų darželyje“

Jam antrina ir filosofas doc. Naglis Kardelis: siaurai suvokiama lituanistika nususina kultūrą, atstumia platų akiratį turinčius asmenis. Neakcentuojant lituanistikos platumo, rizikuojama užsidaryti „rūtų darželyje“. Jam atrodo, kad dar nesuprantame plačių civilizacinių arealų prakalbinimo lietuviškai naudos. Mokslininkai, tyrinėjantys nelituanistinį objektą, išplečia lietuvių kalbos ir kultūros akiratį. Lituanistika, kaip teigia filosofas, nėra vien mokslinių tyrimų laukas, esminis dalykas – mąstymas apie lituanistines idėjas. Lietuviai stiprūs empiriniuose tyrimuose – istorijos, kultūros, kalbos – tačiau menkai mąstoma apie lituanistikos filosofijos pamatus.

Kitas aspektas, į kurį N. Kardelis atkreipia dėmesį – dirbtinis lietuviškųjų ir europietiškųjų vertybių supriešinimas. Tokia situacija jam primena sovietmečiu naudotą prieštarą tarp folklorinio lietuviškumo ir krikščioniškų valstybės pamatų. „Dabar matome panašią tendenciją, kai dalis intelektualų – nesakau, kad jie piktavaliai – kalba apie lietuviškumą, aiškiai oponuojant europinėms vertybėms. Toks mąstymas yra labai pavojingas. Pasikeitusi geopolitinė situacija tikrai turėtų tokias tendencijas pabaigti arba turime kalbėti apie tokių žmonių nelabai gerus ketinimus ar netgi tai, kad jie dirba kitoms valstybėms. Turime suvokti, kad esame Europos dalis. Mes patys galime veikti Europą pozityviai“, – sako jis, pažymėdamas, kad prezidentės Dalios Grybauskaitės veikla rodo, kad galime būti girdimi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"