TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Lygiadienis pravėrė vėlių laiko vartus

2011 09 24 0:00
Diena nuo vidurvasario jau sutrumpėjo 5 valandomis.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Astronomiškai rudens lygiadienis tas laikas, kai Saulės skritulio centras atsiduria dangaus pusiaujo ir ekliptikos (regimojo metinio kelio per dangų) susikirtimo taškuose. Žemės šiauriniame pusrutulyje tai įvyksta kasmet apie rugsėjo 23 dieną.

Per lygiadienį visoje Žemėje, išskyrus ašigalių sritis, dienos trukmė tampa beveik lygi nakties trukmei. Po šios dienos šiauriniame Žemės pusrutulyje dienos trumpėja, naktys ilgėja.

Gyvename su Saule

Gyvosios gamtos, taip pat ir žmogaus gyvenimo ritmas pavaldus Saulės padėčiai dangaus skliaute. Tai visiškai akivaizdu stebint Saulės paros ratą: keliamės Saulei kylant, budime Saulei esant danguje, gulamės jai nusileidus, miegame, kai ji po žeme. Akivaizdu, kad ir metinis Saulės kelias, lemiantis metų laikų kaitą, smarkiai veikia visos gamtos ir žmogaus būtį. Viso šio poveikio esmė - dangiškosios šviesos, pasiekiančios žemės paviršių, kiekis.

Rudens lygiadienio metu Saulės spindėjimo trukmė dangaus skliaute, palyginti su vidurvasariu, sutrumpėja penkiomis valandomis. Visa gyvoji gamta pradeda rengtis žiemos miegui.

"Nuo Mataušo žemė ataušo"

Dar ir dabar Gudijoje apie tą laiką sakoma, kad tai esą žemės užsidarymo žiemai šventė, pasakojama, kad Saulė tą dieną šoka, keičia spalvas. Tuo metu neinama į mišką, nes tikima, kad gyvatės ir žalčiai spiečiasi į kamuolius, ruošdamiesi slėptis į urvus žiemai.

Pagal XIX a. tradicijas liaudies krikščioniškame kalendoriuje senųjų rudens lygiadienio papročių likučiai susitelkę ties rugsėjo 21 diena, siejama su šv. Mato vardu ir rugsėjo 29-ąja, siejama su šv. Mykolu. Pasak istoriko Liudviko Jucevičiaus, rugsėjo 21 diena buvo vadinama Ragautuvėmis. XIX amžiuje giminės, draugai, kaimynai ir pažįstami šią dieną rinkdavosi paragauti naujo derliaus miežių alaus. Gerdavo gausiai liedami ant staltiesės, šlakstydami duris, langus ir trobos kertes. Pasak senų žmonių, ši diena esanti tikro rudens pradžia. Todėl tuolaik sakoma: "Nuo Mataušo ir žemė ataušo" arba - "nuo Mataušo vanduo ataušo".

Bobų vasara

Praėjus savaitei po rudens lygiadienio, rugsėjo 29 dieną, - Mykolinės. Iš šios dienos oro sprendžiama apie rudens ir žiemos orus. Jei pučia pietų ar vakarų vėjai - bus ilgas ruduo ir šilta žiema, jei šiaurės arba rytų - šalta žiema. Giedra šią dieną taip pat buvo laikoma šaltos žiemos požymiu.

Mykolinės laikomos Bobų vasaros viduriu. Bobų vasara vadinamas rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje kas keleri metai pasitaikantis orų atšilimas, susijęs su tuo metu į Lietuvą iš pietų atklystančiu anticiklonu. Tuomet laukuose draikosi voratinkliai, šviečia skaisti Saulė, oras gali sušilti net iki 20 laipsnių. Tačiau neilgam, nes toks orų atšilimas dažniausiai prasideda trejetą dienų prieš ir baigiasi trejetą dienų po Mykolinių.

Ožio aukojimas

Mitologo Algirdo Juliaus Greimo nuomone, senovėje apie tą laiką, kai jau visi javai būna nuimti ir suvežti į klojimus, buvo švenčiamos Dagotuvės arba Dagos šventė. Vienos svarbiausių šios šventės apeigų, istorinių šaltinių liudijimu, buvo ožio aukojimas. Jono Basanavičiaus paskelbta senoviška piemenų giesmė mus tarsi nukelia į tuos laikus: "Tu voželi juodbarzdėli,/Augk, augk, augk!/Dievuks mūsų tavęs/Lauk, lauk, lauk./Po rugsėjo prieš žiemelę/

Vesma tave, juodbarzdėli,/Ant to tai kalnelio,/Vo ruginis su Žvaginiu /Tave, mūsų voželėli,/Dievų garbei brauks."

Rugsėjo 29 diena - lauko darbų pabaigtuvių ir ožio aukojimo diena - žinoma ir latvių tradicijose.

Nors istoriniai šaltiniai ožio aukojimo apeigų laiko tiksliai nenurodo, tačiau dažniausiai priskiria ją derliaus nuėmimo pabaigtuvių ciklui, ir laiko padėkos auka dievams.

Iš istorinių šaltinių liudijimų ir išlikusios etnografinės medžiagos galima spėti, kad garsiosios ožio aukojimo apeigos galėjo būti ne kartą atliekamos laikotarpiu nuo rudens lygiadienio beveik iki spalio pabaigos ar net lapkričio vidurio. Šis laikotarpis buvo laikomas Vėlių laiku. Latviai jį dar vadino Dievo dienomis.

Sprendžiant iš etnografinės medžiagos, šis laikotarpis apėmė spalio mėnesį ir trukdavo apie 4 savaites nuo rugsėjo 29-osios iki spalio 28 dienos. Ne veltui Latvijoje ir Lietuvoje seniau spalio mėnuo buvo vadinamas Vėlių mėnesiu. Ožio aukojimo apeigos Gudijos-Lietuvos pasienyje dar net XIX a. viduryje buvo atliekamos naktį prieš Vėlines, baltarusių ir dzūkų vadinamomis Diedais (gud. Dziady).

Diedai

Rudens lygiadienis mūsų protėviams buvo tarsi laiko vartai į Vėlių pasaulį. Tamsai nugalėjus šviesą, ateina tamsos - vėlaus laiko, vėlumos, Vėlinių metas. Laikas baigti lauko darbus ir susikaupti veiklai siauresnėje namų erdvėje - sodyboje ar troboje prie židinio.

Regis, neatsitiktinė ir šio vėlėms skirto laikotarpio pradžios bei pabaigos dienų sąsaja su bobos ir diedo vaizdiniais: rugsėjo pabaigoje - Bobų vasara, spalio pabaigoje - Diedai.

Itin archaiškas baltų ir slavų tradicijas išsaugojusiuose Rytų Lietuvos ir gudų papročiuose išliko tiesioginių liudijimų, kad Bobomis laikomos moteriškos giminės pramočių, o Diedais - vyriškos giminės protėvių vėlės. Štai kodėl po rudens lygiadienio vėlais vakarais blykčiojant namų židinio liepsnai sekamos pasakos prasidės įsimintinais magiškais žodžiais: Gyveno kartą Boba ir Diedas...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"