TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

M. Jakobas: vaikus reikia ruošti nelengvam gyvenimui

2014 06 23 6:00
Miša Jakobas. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Šių metų abitūros egzaminų sesija praėjo su daug viešai nuskambėjusių skundų. Vieni abiturientai verkė, kiti dėl protesto degino užduotis, dar kitiems rankos nesiliovė drebėjusios. Galbūt tiek skundų pasipylė dėl to, kad dabar labai lengva bet kam savo nuomonę publikuoti žiniasklaidoje, galbūt dėl to, kad jaunimas šiais laikais yra gležnesnis. „Jeigu bandytume vaikus mokyti taip, kaip patys mokėmės, mus suplėšytų į gabalus“, – sako sostinės gimnazijos direktorius.

Apie tai, kodėl svarbu paruošti jaunus žmones ne lengvam gyvenimui, kai viskas paduodama, o rimtai konkurencijai ir darbui, kodėl moksleiviai dabar mažiau ruošiasi ateičiai, o daugiau skundžiasi – portalo lzinios.lt interviu su Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriumi Miša Jakobu.

- Šiemet per abiturientų egzaminų sesiją nuskambėjo nemažai viešų skundų, kad neva egzaminai dabar pernelyg sunkūs. Ką jūs apie tai manote, ar girdite tokių nusiskundimų iš savo mokinių?

- Užtenka Lietuvoje verkti. Ir nereikia tikėtis, kad kažkas ateis, viską paduos. Duoną sau reikia užsidirbti labai sunkiai. Kas dirbo, ruošėsi, tas neverkia. Aš suprantu, kad yra stresas, jam apėmus galima pasimesti, o tuomet gali būti skaudu, tačiau tai – atskiri atvejai. Suprantu tą žiniasklaidoje besiskundusią abiturientę, esu pasiruošęs atiduoti jai viską, ką įmanoma, kad ji neverktų, ir tikiu, kad ji buvo gera abiturientė, turėjo gerus metinius pažymius. Visko gyvenime pasitaiko. Tačiau juk egzaminai nėra gyvenimo kelio pabaiga – tai tik pradžia. Ir geriau mes suklupkime dabar nei kelio viduryje.

Kalbėjau su gimnazijos matematikos mokytoju, kurį labai gerbiu kaip profesionalą. Jis sakė: „Direktoriau, aš galiu atversti kiekvieną matematikos brandos egzamino uždavinį ir pasakyti, kurį uždavinį kuriuo metu mokėmės spręsti. Nieko stebuklingo, antgamtinio ten nebuvo. Truputį juokinga skaityti kai kuriuos straipsnius ir komentarus. Tvirtai jums atsakau, kad vaikus paruošiau, padariau viską, kas įmanoma.“

- Taigi staigmenų egzaminuose nebuvo. Ar apskritai moksleiviams reikėjo daug ruoštis papildomai?

- Kalbant apie lietuvių kalbos egzaminą, kurį aš pats vykdžiau, klausiau abiturientų, kaip jiems sekėsi. Jie patikino, kad nieko ypatingo, netikėto egzamine nesulaukė. Galbūt pati tema – apie meilę – buvo kiek sunkesnė ir ne visi atsakė į iškeltus uždavinius, galbūt kai kurie rašė banaliai. Dabar abiturientai labai mažai skaito, ir tai yra problema. Šį rytą prisiminiau tokį faktą: mes lietuvių kalbos abitūros egzaminą laikėme šešias valandas. Ir nenumirėme, ir neverkėme. Šiandien jeigu abiturientui reikėtų įnikti į šešių valandų darbą, ar įsivaizduojate, kokių komentarų sulauktų ministerija, pedagogai? Mus suplėšytų į gabalus. Be to, mes turėjome skaityti visą lietuvių literatūrą. Jos buvo visokios, taip pat ir su socializmo ar komunizmo kvapeliu, bet skaityti reikėjo labai daug, mokytis mintinai. Skaityti yra būtina. Ar mūsų abiturientai skaito? Bet juk neskaito ir suaugusieji, tad apie ką mes kalbame?

- Ar abiturientai labai baiminasi egzaminų? Dėl kokių priežasčių?

- Egzaminų reikia baimintis. Juk ir mes egzaminus laikydami jaudinomės, ar ne? Jaudinomės, nes tai mums buvo, pasakysiu aštriai, gyvybės ar mirties klausimas. Reikėjo gauti stipendiją, kitaip važiuosi namo, nes tėvas sakė – nėra iš ko mokėti. Baigiau mokyklą prieš kone 50 metų, laikiau 12 egzaminų. Nenumiriau, tik svorio numečiau. Gyvenau pusiau vargingoje šeimoje. Žinojau, kad, jeigu neįstosiu, teks eiti į sovietinę armiją.

Ar šiandien kyla tokie klausimai mūsų abiturientams, studentams? Galbūt tik vienam kitam. Visiems viskas duodama, atnešama.

Visgi egzaminai yra ir buvo stresas, tik su mokiniais turi kalbėtis mokytojai, auklėtojai. Tačiau ar kalba? Vaikus reikia ruošti ir egzaminams, ir nelengvam gyvenimui. Dabar stipri konkurencija, darbdaviai, jeigu kažko nepadarysi, tiesiog atleis ir ras kitą. Mes patys pasirinkome tokį gyvenimo kelią prieš daugiau nei 20 metų. Anksčiau viskas buvo sudėliota: baigsi mokslus ir važiuosi į paskirtą vietą. Šiandien to nėra. Ir ačiū Dievui – šiandien mes esame laisvi, ir galimi pasirinkti įvairiausius sprendimo variantus. O tai yra nelengva. Baikime mes pagaliau lepinti savo vaikus. Žinoma, atsiranda psichologai, sociologai, įvairios visuomeninės organizacijos, ir taip galima dejuoti nuo ryto iki vakaro. Galima nesutikti su mano subjektyvia nuomone, bet yra tam tikri dalykai, kuriuos jaunas žmogus turi žinoti.

- Girdėti ir priekaištų, kad pastaraisiais metais labai dažnai keičiamos mokymo, pasiruošimo egzaminams programos. Ar tai iš tiesų tiek aktualu mokiniams, ar tik pedagogams?

- Galiu papasakoti iš to, ką žinau. Dešimtos klasės moksleiviai laikė lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Mokytojai negalėjo atsistebėti, kaip jie rašo, jų sakinių konstrukcijos po penkias eilutes. Tame sakinyje padarytos penkios stiliaus klaidos, o leidžia skaityti tik už vieną stiliaus klaidą. Reiškia, keturios tiesiog nusirašo. Taip baigę dešimt klasių, vaikai vaikšto pasipūtę kaip povai, ateina į vienuoliktą klasę ir tuomet prasideda įvairiausios problemos, nes jie nesugeba mąstyti, parašyti rašinio. Manyčiau, kad reikia pasunkinti dešimtos klasės programą.

Programų keitimo klausimo negaliu komentuoti, nes nedėstau. Nemanyčiau, kad ministerija labai staigiai viską pakeičia, nors trūkumų neišvengia. Galbūt reikėtų didesnio pastovumo, bet keitimas nėra didžiulis minusas savaime. Keičiant programas reikia labai daug ką apsvarstyti, pagalvoti.

Lietuvoje yra labai daug protingų žmonių. Kurkime savo sistemą, kalbėkime apie savo Lietuvą, nežiūrėkime, kas vyksta Danijoje, Prancūzijoje ar Briuselyje. Viską darykime galvodami apie savo vaikus, savo švietimo sistemą, apie mūsų vaikų ateitį. Kiekvienas iš jų turi būti mums labai brangus, nes nuo jų priklausys mūsų visų ateitis. Niekas nieko neatneš, neatveš. O mes pripratome taip: tai Europos Sąjungos pinigai atkeliaus, tai dar prisidursiu – viskas bus gerai. Tačiau ateina laikas, kai už viską reikia mokėti, ir būtent mokyklą reikia stiprinti. Mokyklose turi dirbti patys geriausi, ištikimiausi žmonės, nes mes auklėjame jaunąją kartą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"