TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Mamyte, nieko nebevežk, tik grįžk namo

2008 03 19 0:00
Sociologė A.Maslauskaitė mano, kad mūsų visuomenė stokoja tėvystės ir motinystės įgūdžių.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Sociologę Aušrą Maslauskaitę stebina, kaip kartais žmonės neatsakingai priima sprendimą emigruoti: "Toks įspūdis, kad kažkas ėjo pro šalį, pakalbino žmogų, šis susidėjo daiktus ir išvažiavo."

Į migracijos procesą, pasak mokslininkės, galima žvelgti kaip į tam tikrą ciklą: pradžia, adaptacija, tokio gyvenimo būdo padariniai. Galiausiai tas ciklas turėtų užsidaryti - arba visa šeima apsispręs gyventi Lietuvoje, arba išvažiuos, arba iširs.

Tyrimais, kaip dėl migracijos keičiasi šeimos padėtis, pagrįsta neseniai pasirodžiusi A.Maslauskaitės ir Vlados Stankūnienės knyga "Šeima apibus sienos: Lietuvos transnacionalinės šeimos genezė, funkcijos, raidos perspektyvos".

Už dešimtmečio darbų ciklą "Paramos šeimai politikos prioritetų paieškos šeimos pokyčių, gyventojų senėjimo ir demografinės krizės sąlygomis" Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro mokslininkės prof. habil dr. V.Stankūnienė, dr. A.Maslauskaitė, doc. dr. Sarmitė Mikulionienė ir dr. Aiva Jasilionienė šiemet buvo apdovanotos Mokslo premija.

Išgyvensime pusmetį?!

"Atsižvelgiant į dažną vadinamosios laikinosios migracijos pobūdį, kai žmonės išvažiuoja ne visam laikui, o užsidirbti, galima kalbėti apie atsirandantį visai naują šeimos tipą - tarsi kokį tinklą, užmestą ant skirtingų šalių", - LŽ sakė A.Maslauskaitė.

Lietuvoje mažai tyrinėta, kaip tokios šeimos susiformuoja, kiek dalyvauja priimant sprendimą migruoti ir kaip vėliau išgyvena visą migracijos procesą, kaip prisitaiko vaikai bei partneriai ir kaip galiausiai tokia šeima įsivaizduoja savo ateitį. Tarptautinės migracijos organizacijos užsakytu tyrimu pamėginta atsakyti į visus šiuos klausimus. Labiau domėtasi Lietuva ir tomis šalimis, į kurias plūsta masiniai emigracijos srautai, - Jungtine Karalyste ir Airija. Buvo apklausta 300 žmonių visoje Lietuvoje, o kitose valstybėse darytos vadinamosios atvejų studijos, t. y. kalbėtasi su konkrečiais asmenimis, kad geriau būtų galima suprasti jų padėtį.

"Pirmiausia mus labai nustebino tai, kad šeimos dažnai priima sprendimus iš tikrųjų nesuvokdamos galimų padarinių, kas jų laukia, - pasakojo pašnekovė. - Žmonės dažnai turi klaidingų lūkesčių. Apsispręsdami emigruoti jie mano, kad bus gana apibrėžtas, neilgas laikotarpis, ir atitinkamai orientuoja savo šeimos gyvenimą: "Pusmetį ar metus galime išgyventi, ar ne?!" O nuvykus svetur daugelio laukia neapibrėžtumas."

Kaip parodė tyrimas, reikia bent dvejų trejų metų, kad šeima pajustų teigiamus materialinius emigracijos padarinius: galėtų padidinti vartojimo galimybes, pagerėtų jos finansinė padėtis, pakiltų pragyvenimo lygis. Daugelis visiškai neatsižvelgia, jog laikas, kurį nusiteikė prabūti svetur, iš tikrųjų bus kur kas ilgesnis, ir nederina šeimos gyvenimo su laukiama ateitimi. Tai atitinkamai turi padarinių visai šeimai, ypač vaikams.

Išvažiuoti - gyvenimo norma

"Atrodo labai keista, kad kai kurie žmonės taip neatsakingai priima sprendimą išvykti, - stebėjosi sociologė. - Tačiau tokie neatsakingi sprendimai gali būti daromi ir dėl to, jog žmonės neturi informacijos, kita vertus, jaučiasi patekę tiesiog į beviltišką padėtį. Turime pripažinti, kad dalis žmonių bėga nuo tikrai didelio skurdo, kurio kita Lietuvos dalis galbūt nė neįsivaizduoja."

Daugelis šeimų dar prieš išvykdamos įtraukiamos į vadinamąjį migracijos tinklą - turi draugų, pažįstamų, girdi pasakojamas istorijas per radiją ir televiziją ar su kuo nors kalbėdamosi. Kuo daugiau tokių dalykų mūsų visuomenėje, tuo lengviau, pasak sociologės, šeimos įtraukiamos į migraciją. Viską mesti ir išvažiuoti jau nebėra kažkoks drąsos gestas kaip 1994 ar 1995 metais. Dabar tai tampa socialine gyvenimo norma. Neigiamų vertinimų girdima vis mažiau, todėl natūralu, kad sprendimas migruoti priimamas lengviau. Ištikus nesėkmei migracija tampa visiškai teisėtas ir paprastas pasirinkimas. Atsiranda paradoksas. Viena vertus, toks elgesys vis labiau skatinamas arba visuomenė netaiko jam kokio nors neigiamo vertinimo, kita vertus, žmonės iš tikrųjų neturi informacijos, koks sudėtingas yra sprendimas išvykti.

Tyrimo duomenimis, 75 proc. emigruojančių žmonių vyksta pas draugus, pažįstamus. Yra ir tokių, kurie yra įsitraukę į emigracijos pramonę, nes turi įmonių Lietuvoje ir svetur. Jos nuveža žmones ir apgyvendina tokiuose getuose, kuriuose net nereikia gerai mokėti tos šalies kalbos.

Savas ar svečias?

Kai išvažiuoja šeimos narys, emigracija dažniausiai būna ciklinė - žmogus kas pusę metų, kas tris mėnesius grįžta namo ir čia praleidžia nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Tas sugrįžimas, pasak pašnekovės, nėra toks džiaugsmingas, kaip galėtume įsivaizduoti.

Paprastai sugrįžtama po pusės metų pabūti kelias savaites. Per tą laikotarpį, kai šeimos nario nėra namie, šeima kaip gyvas organizmas persitvarko, pasikeičia visa vaidmenų, darbų, užduočių sistema. Atsiranda, kas užima jo vietą, atlieka darbus, sutvarko reikalus. Kai šeimos narys grįžta, kiekvienai šeimai tenka spręsti dilemą, kaip parvykėlį priimti - ar kaip svečią, ar savą. Dėl to kai kuriose šeimose kyla ir nepasitenkinimo, ir konfliktų.

Emigracija prisideda prie šeimos nestabilumo. Nors per tyrimą nebuvo apklausta daug žmonių, net 15 proc. apklaustųjų pasakė, kad svarsto apie skyrybas ir mano, jog migracija - viena jų priežasčių.

Nepaisant šių kraštutinai neigiamų migracijos padarinių, visų šeimų materialinė gerovė pakyla, ypač praėjus dvejiems trejiems metams. Kuo ilgesnė migracijos trukmė, tuo utilityviau žmonės vertina savo vartojimą. Tiek miesto, tiek kaimo šeimų materialinė nauda, gaunama iš emigracijos, daugmaž panaši, bet kaimo gyventojams suteikia kur kas didesnį socialinį prestižą. Bendras kontekstas yra skurdesnis, todėl ir mažesnės įplaukos labiau pakelia jų socialinės vertės jausmą.

"Apie 70 proc. respondentų sakė, kad nesiruošia važiuoti niekur iš Lietuvos, laukia, kol grįš jų partneris. Atrodytų, džiuginantis dalykas, nes septyni iš dešimties parvyks, bent jau tie, kurie turi šeimas, - kalbėjo A.Maslauskaitė. - Iš tikrųjų, kai paklausi žmonių, kada, jų manymu, partneris grįš, daugelis atsako, jog nežino. Vadinasi, tikrai ne 70 proc. šeimų sieja savo ateities planus su Lietuva. Tik nedidelė dalis turi konkrečių planų, kad po metų ar dvejų gyvens kartu Lietuvoje. Bent jau iš apklaustųjų mažiau negu trečdalis šeimų savo ateitį sieja su užsienio šalimi, kelione pas partnerį ir gyvenimu ten."

Vaikams atrodo kitaip

Kaip parodė tyrimas, tėvai labai dažnai nesuvokia neigiamų emigracijos padarinių vaikams. Jiems tėvų išvykimas yra labai skaudus. Žinoma, priklauso dar nuo vaiko amžiaus ir raidos, bet iš tikrųjų nemažai jų daliai atsiranda tokių elgesio sutrikimų kaip verksmas, liūdesys, pablogėjęs ar pagerėjęs mokymasis. Ir šiuo atveju geresnis mokymasis, pasak sociologės, nebūtinai reiškia teigiamą dalyką.

Vaiko elgesio sutrikimų rečiau pasitaiko tose šeimose, kuriose išvykęs tėvas dažniau grįžta namo. Net jei ir trumpiau pabūna, išlaikomas kontaktas su vaiku. Pavyzdžiui, šeimose, kuriose vienas tėvų parvyksta kas tris mėnesius, vaikai turi mažiau problemų nei tose, kuriose sugrįžtama kas metus ir pabūnama ilgiau.

Kitas dalykas - žmonės dažnai nesuvokia, jog sprendimą išvykti tėvai ir vaikai interpretuoja skirtingai. Tėvų argumentas paprastai būna toks: "Mes juk stengiamės dėl vaikų, kad jiems būtų geriau!" Tėvai mano, jog atžalos įvertina jų pastangas. Vaikams tos materialinės gėrybės, gaunamos iš emigracijos, turi visai kitą vertę. Dalykai, kurie tėvams yra vertingi, tarkim, būsto remontas (dažniausiai nurodoma, kad taip leidžia pinigus) ar kokie nors pirkiniai, vaikų nėra suprantami kaip vertybė. Respondentai pasakojo apie atvejus, kai penkiamečiai prašo mamų parvažiuoti: "Mamyte, man nereikia tų dovanų. Nieko nebevežk, tik grįžk namo!"

Tyrimo duomenimis, tėvai labai dažnai linkę neigti problemas, kylančias vaikui išvykus vienam iš tėvų. Pasak sociologės, visai mūsų visuomenei trūksta motinystės ir tėvystės įgūdžių. Tėvai labai dažnai vaikus supranta kaip būtybes, kurioms reikia patenkinti fizinius poreikius: būti pavalgydintiems, aprengtiems, gauti šiek tiek pramogų. Stokojama supratimo, kad vaikai yra asmenys, turintys ir psichologinių, ir dvasinių poreikių.

Pašnekovės manymu, tai galėtų būti susiję su tėvų išsilavinimu, tačiau ne tik su išsilavinimo lygiu, bet ir tuo, koks buvo jo turinys - humanitariniai ar tikslieji mokslai. Tirti žmonės dažniausiai turėjo vidurinį ar specialųjį vidurinį išsilavinimą. Tose šeimose, kuriose bent vienas tėvų yra baigęs aukštąjį mokslą, problemų būna mažiau sprendžiant ir dėl migracijos iškilusią krizę.

Išliks ar neišliks?

Tyrimas taip pat atskleidė, kad tėvai dažnai nesupranta, jog išvežti vaiką iš Lietuvos į kitą šalį reiškia iš esmės pakeisti jo socialinę kultūrinę terpę. Vienintelis dalykas, jų įsivaizdavimu, - kad atžalai reikės lingvistiškai prisitaikyti prie kitos aplinkos. "Daugelis tėvų mano, jog išmokti kalbą - didžiausia problema, kuri gali iškilti vaikui, - sakė A.Maslauskaitė. - Jie visiškai neįvertina fakto, kad atsivežę vaikus į kitą šalį patys labai dažnai nebetenka tėvų vaidmens, nes negali suteikti jiems bent elementarių žinių apie tą visuomenę. Lietuvoje laisvai galėjo tai padaryti, tarkim, mokyti atžalą, kad reikia elgtis taip arba kitaip."

Gyvendami lietuviškuose getuose svetur tėvai, pasak pašnekovės, nors fiziškai ir priklauso tai visuomenei, socialiai ir kultūriškai yra visai kitame pasaulyje. Vaikai, lankydami vietines mokyklas, jau turi kontaktą su tikru pasauliu ir mato tikrą tos visuomenės vaizdą. Tėvai dažnai net nemoka tos šalies kalbos, tad vaikams tenka tarpininkų vaidmuo. Pavyzdžiui, aštuonmetis turi eiti visur su mama ir pildyti teisinius dokumentus ar socialinės paramos prašymus.

Tėvai taip pat dažnai mano, kad jų atžala kitoje visuomenėje galės daugiau pasiekti, ir nesupranta, jog savo gyvenimo būdu, galimybėmis padėti vaikui integruotis į tą visuomenę iš tikrųjų nesuteiks jam geresnio starto. Gimdytojai patys neturi žinių apie tos visuomenės funkcionavimo taisykles, kurios yra būtinos, kad vaikas geriau integruotųsi į aplinką ir sugebėtų toje visuomenėje išgyventi, išlikti.

"Tėvų lūkesčiai dažnai būna klaidingi, tad vaikai išvežami į kitą šalį viduryje mokslo metų, nepaisant elementarių psichologinių dalykų, - kalbėjo sociologė. - Atrodytų, mūsų visuomenė vis dar gyvena pokario sąlygomis - pažiūrėsime, išliks arba neišliks."

Per anksti džiūgauti

A.Maslauskaitė skeptiškai vertina pastaruoju metu girdimą džiūgavimą, kad Lietuva atsigauna - vis daugiau gimsta vaikų. Pasak pašnekovės, įvertinus duobę, iš kurios lipame, ir gimstamumo rodiklius, buvusius iki jos, tarkim, 1989 metais, toks džiūgavimas atrodo naivus, nes tūkstančiu daugiau gimusių kūdikių per pastaruosius metus iš tikrųjų yra labai nedidelis indėlis.

"Kita vertus, sunku dar pasakyti, ar dabartinis atsigavimas yra ilgalaikė tendencija, ar nulemtas kokių nors trumpalaikių veiksnių. Tarkim, pagerėjo žmonių ekonominė padėtis arba pradeda reikštis vadinamasis atidėjimo fenomenas, kai mano kartos moterys, kurios pirmo kūdikio susilaukė šiek tiek vėliau, todėl dabar, artėdamos prie 40 metų, turi paskutinę galimybę susilaukti dar vaikų", - svarstė pašnekovė, su vyru politologu ir islamo tyrinėtoju Egdūnu Račiumi laukiantys taip pat antro vaiko.

Apie šeimos lūkesčius

Lietuva 1995 metais Demografinių tyrimų centro vadovės prof. V.Stankūnienės iniciatyva įsitraukė į Jungtinių Tautų įgyvendinamą mokslinę programą. Per atliktą tyrimą buvo sukaupta išsami informacija apie gimstamumą, šeimą, gyventojų lūkesčius, šeimos politiką. Apklausta net 5 tūkst. respondentų, kai paprastai Lietuvoje apklausiama tūkstantis žmonių. Tarptautiniame tyrime dalyvavo iš viso 17 šalių. Remiantis jo medžiaga net dabar mokslo bendruomenėje kuriama daugybė tekstų, nes mažai yra tokių tyrimų, kurie leidžia daryti palyginimus tarp šalių, pavyzdžiui, pagal tikimybę, kiek procentų vaikų užaugs ne visoje šeimoje.

2000-2004 metais Demografinių tyrimų centras dalyvavo kitame tarptautiniame projekte. Tyrimą atliko 14 senųjų ir naujųjų ES šalių. Jis buvo labiau orientuotas į gyventojų lūkesčius, siejamus su valstybės paramos šeimai politika. Kartu nagrinėtos žmonių nuostatos šeimos, santuokos, vaikų, vyrų ir moterų vaidmens atžvilgiu. Būtent šio tyrimo pagrindu prestižinė leidykla "Springer" netrukus išleis dvitomį leidinį. Jame bus publikuotas ir vilniečių mokslininkių darbas.

Senėjančios santuokos

Trečias didelis tyrimas dar tik pradėtas. JT inicijuotame projekte dalyvauja 20 šalių nuo Europos iki Japonijos ir Australijos. Tyrimas Lietuvai unikalus, nes jame taikoma longitudinė metodika, paprastai tariant, tie patys žmonės apklausiami kas trejus metus. Net 10 tūkst. respondentų padės gauti kuo patikimesnę ir tikslesnę informaciją apie įvairias gyventojų grupes, pavyzdžiui, apie žmones, kurie ketina skirtis. Iš tūkstančio respondentų būtų gal 10-20 tokių, o iš 10 tūkst. susidarys jau pakankamas skaičius analizei atlikti, kiek šie ketinimai susiję su partnerystės istorija, ar turi įtakos, kad prieš tai partneriai gyveno susituokę, kiek susilaukė vaikų.

"Atsiveria labai didelis įvairios informacijos klodas, - pasakojo dr. A.Maslauskaitė apie pasibaigusį tyrimo etapą, kai respondentai buvo apklausti pirmą kartą. - Dabar iš esmės keičiasi santuokinis elgesys. Vietoj ankstesnėms kartoms būdingo standarto, kai partnerystė paprastai turėdavo tapti santuoka, įsitvirtino visiškai skirtingas modelis - žmonės pirmą partnerystę pradeda gyvendami nesusituokę ir atideda santuokos kūrimą. Santuokos pas mus senėja, nes tuokiasi vis vyresni žmonės, o santuokos atidėjimas kompensuojamas gyvenimu nesusituokus. Kaip parodė naujausias lyčių ir kartų tyrimas, partnerystės amžius net jaunėja. Tarkim, dukrų karta pradeda partnerystę anksčiau nei jų motinos, tačiau vaikų, palyginti su ankstesnėmis kartomis, susilaukiama vis vyresnio amžiaus."

Sulaužyti likimai

Pernai pasirodė Demografinių tyrimų centro mokslininkių leidinys "Lietuvos gyventojai: struktūra ir demografinė raida", pagrįstas 2001 metų visuotinio surašymo duomenų analize. Ji leido įvertinti daugybę gyventojų raidos procesų, apie kuriuos iš tikrųjų nelabai buvo ir žinoma. Pavyzdžiui, bent surašymo metu sugyventinių buvo daugiau tarp vidutinio amžiaus kaimo gyventojų nei miesto; arba vyriausiose amžiaus grupėse yra gana daug netekėjusių moterų.

"Ta karta į santuokinį amžių įžengė, kai Lietuva išgyveno karą, pokarį, partizaninę rezistenciją. Vyrų nebuvo, todėl dabar yra daug vienišų kaimo moterų, - sakė A.Maslauskaitė. - Taip istorija laužo ir formuoja žmonių likimus."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"