TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Medžio skulptūros nesitraukia iš namų

2008 10 06 0:00
A.Česnulis išdrožė ir savo autoportretą. "Kai manęs nebūna namie, jis pasitinka lankytojus", - šmaikštavo meistras.
Autorės nuotrauka

Per pusę savo gyvenimo šešiasdešimtmetis Antanas Česnulis medžio skulptūrų, kryžių ir stogastulpių pridrožė ir pristatė visoje Lietuvoje. Tačiau pamatęs, kad daug kur jie nyksta ar net specialiai niokojami, dabar savo kūrinius įkurdina vien tik nuosavoje sodyboje netoli Druskininkų.

"Esu miške gimęs, miške augęs - prie Čepkelių raisto, Krokšlio kaime. Medis man artimas, todėl ir apsispręsti ką gyvenime veiksiu, nebuvo sunku", - į klausimą, kaip pamėgo drožti iš medžio atsakė A.Česnulis. Šiemet jis savo sodyboje oficialiai atidarė skulptūrų parką, nors šis meistro sumanymas jau seniai daug kam nebuvo paslaptis, žmonės čia lankėsi.

Skulptūra - per porą dienų.

Per įvairius seminarus, plenerus, simpoziumus dzūkui A.Česnuliui teko drožti daug kur: įvairiose miškų urėdijose, Juodkrantėje ant Raganų kalno, Druskininkuose nemažai jo skulptūrų puošia "Girios aido" namelį, "Alkos" užeigą, Vengrijoje dirbo su Ipolitu Užkurniu, Tokajaus miestelyje skulptūromis išpuošė Lietuvos parkelį. Jo kūryba įvertinta jau seniai: 1980-1987 metais bronzos, sidabro ir aukso medaliais Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje. 1986 metais tautodailininkas gavo Valstybinę premiją, 1998 metais - Kultūros ministerijos P.Galaunės premiją, o 2005 metais jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Paklaustas, kiek iš viso skulptūrų, kryžių, stogastulpių ar dekoratyvinių lėkščių yra išdrožęs, meistras nuoširdžiai prisipažįsta neskaičiavęs. Ir kur čia suskaičiuosi, kai tokiu tempu ir taip užsidegęs dirba. Suskaičiuoti galima tik sodyboje esančias skulptūras, bet ir jų kiekis kas savaitę kinta. Vis tiek įdomu, per kiek dienų galima išdrožti maždaug metro aukščio skulptūrą. "Aš namuose niekada ištisai nuo ryto iki vakaro su kaltu nestoviu, nes vis kitokių darbų atsiranda, ar atvyksta kas. Bet, pavyzdžiui, kai per plenerus ar seminarus drožiam, tai tik pavalgyti atsitraukiam. Na, tada per porą dienų galima skulptūrą padaryti. O būna, kad ir per vieną vakarą sukuriu. Taip už per vieną vakarą išdrožtą "Klumpadirbį" 1980 metais Maskvoje dar ir aukso medalį gavau", - pasakojo energingas meistras.

Liūdnas vaizdas

Tačiau meistrui širdį suspaudė, kai sykį apvažiavo vietas, išbarstytas po visą Lietuvą, kur stovi jo skulptūros. Pamatė liūdną vaizdą: ten, kur jos stovi atvirose vietose, gamtoje, daugelis labai suniokotos. "Net gaila jų pasidarė. Ypač Šalčininkų rajone, Šalčininkėliuose. Ten su kitais meistrais kūrėm įvairias kompozicijas liaudies dainų temomis. Jos buvo dengtos vario stogais. Kai prasidėjus Atgimimui tas vario vajus užėjo, kai ėmė varinius stogus lupti, tai pusiau su skulptūromis nunešė, - pasakojo meistras. - Sostinės Karoliniškių Pasakų parke su kitais meistrais buvom daug skulptūrų padarę - ir ten viską išdaužė, ką tik buvo galima išdaužyti. Pastebėjau, kad viešose vietose medžio drožiniai vis tiek kam nors užkliūva, būtinai kas nors jas suniokoja." Tokia situacija jį ir paskatino skulptūras glausti prie namų, sutelkti į vieną vietą. "Be to, medžio skulptūras nuolat reikia atnaujinti, šlifuoti, antiseptinėmis medžiagomis sutepti, prižiūrėti. Medis reikalauja nuolatinės globos. Kai drožiniai stovi šalia namų, tai padaryti daug lengviau", - pasakojo meistras. Jo skulptūrų parkas šalia namų Naujasodės kaime prie Druskininkų sparčiai gausėja. Ir lankytojų čia netrūksta.

Naujasodės kaime įsikūrusį drožėją surasti tikrai nesunku: visai šalia Druskininkų reikia pasukti į kelią, vedantį į Gardiną, paskui - į Latežerį, o toliau jau lydi nuoroda "Drožinių ekspozicija".

Medienos ypatumai

Prieš dešimt metų, švęsdamas savo penkiasdešimtmetį A.Česnulis ir sumanė šalia savo namų įkurdinti medžio skulptūras. Dešimt metų iš peties padirbėjęs įkūrė nemažą skulptūrų parką. Droždamas meistras moka išnaudoti kiekvieną medžio šaką ar jo raštą. Net seną, labai gumbuotą medį, supjaustęs dalimis, panaudoja savo didelėje kompozicijoje apie žmogaus ir medžio gyvenimą. Medžio liga - vien gumbais nusėtas kamienas meistro kompozicijoje atrodo tarsi gražiausias gamtos kūrinys.

Medienos meistrui netrūksta. Daug kur jos net pigiau nusiperka. "Pavyzdžiui, labai šakotas kreivas ąžuolas parketlenčių gamybai netinka, o man tik gražesnis - prieš droždamas apžiūriu ir įsivaizduoju, kaip tą "broką" išnaudosiu, - pasakojo A.Česnulis. - Daugiausia dirbu iš ąžuolo. Šis medis ilgai džiūva, yra paskaičiuota, kad per metus tik po vieną centimetrą. Labai gyvybingas medis. Turiu jau dešimt metų išgulėjusį ąžuolą, bet kai pradedi kapoti, viduje kaip ką tik nupjautas - net sultys teška. O, pavyzdžiui, ne mūsų kraštų raudonasis ąžuolas yra visai nestiprus."

Paiilgęs teatro

Prie tvenkinėlio suformavęs amfiteatro aplinką meistras šlaite prisodino daug medinių "žiūrovų", susižavėjusių vaidinimais. Kadangi meistras darbuojasi dar ir savo individualioje medienos gaminių įmonėje, moka rąstinius namus statyti, tai ir savo skulptūrų parke šį amatą pritaikė - kai kurios skulptūrų kompozicijos rąstiniuose nameliuose apgyvendintos. Pavyzdžiui, Žemaitės "Marčios", Vinco Krėvės "Prie dangaus vartų", Antano Vienuolio "Prieblandoje" personažai sustingę kaimiškose trobose. Dabar iš ąžuolinių rąstų gimsta Boriso Dauguviečio "Žaldokynė". Ir daili statinaitė, iš kurios Žaldokas medų laižys, jau padaryta. "Kažin, kaip čia galėčiau Galiną Dauguvietytę pasikviesti "Žaldokynės" pažiūrėti, kai jau baigsiu drožti. Telefono neturiu... Gal jūs jai pasakytumėt?" - lyg juokais, lyg rimtai paprašė A.Česnulis.

Šlaite aplink tvenkinėlį, į kurį kojas įmerkęs krivis kanklėmis muzikuoja, meistras dar planuoja ir daugiau teatro scenų išdrožti. Sakė, jam ši tema labai artima, vis prisimena, kaip tuos vaidinimus per televiziją dar vaikystėje žiūrėdavęs. "Kai mūsų Krokšlio kaime atsirado pirmas televizorius, menu, visas kaimas į vieną trobą susirinkdavo, ant grindų susėsdavo žiūrėti. Labiausiai mus tada traukdavo vaidinimai. Kai kuriuos personažus, jų bruožus dar ir dabar pamenu, o kurių ne, tai bandau įsivaizduoti droždamas", - pasakojo teatro temą plėtojantis medžio drožėjas.

Anksčiau meistrui teko daug dekoratyvinių, įvairiems jubiliejams užsakomų lėkščių pridrožti, tačiau savo namų drožtais daiktais nepuošia. "Man įdomiau čia, parke, stambias skulptūras kurti, o ne kambarius gražinti. Nei lovų, nei spintų iš medžio drožtų namuose nėra", - pasakojo jis.

Elektrą gamina malūnas

Meistras, šešių vaikų tėvas, stebina savo energija ir užmojais. Jis ne tik skulptūras drožia, įvairiai jų grupes sukomponuoja, bet ir sukonstruoja ir į skulptūrų vidų kokį mechanizmą įtvirtina. Pavyzdžiui, ant tikro šulinio sėdi girinis, rankoje laiko virvutę, kai tik kas už tos virvutės patraukia, įsijungia šulinyje įtaisytas siurbliukas ir girinis per savo gertuvę pila vandenį.

"Visada gyvenau tarsi tarp dviejų priešpriešų: mane nuo mažens ir dailė traukė (kelis metus mokiausi M.K.Čiurlionio dailės mokykloje) ir visokie mechanizmai viliojo", - pasakojo jis.

Pirmaisiais Atgimimo metais A.Česnulis pridrožė daugybę kryžių. Kažin, ar dar kurio nors meistro tiek jų Lietuvoje stovi. "Per trejus metus nuo 1991 metų aplinkiniuose kaimuose žmonių paprašytas kasmet po 30 kryžių padarydavau", - prisimena meistras. Kad būtų greičiau ir kryžius tiesesnis išeitų, net specialias stakles ąžuoliniams rąstams tekinti pats sukonstravo. "Mane visada traukė technika, įdomu būdavo narstyti visokius mechanizmus. Skulptūras irgi mėgstu komponuoti iš kelių", - pasakojo A.Česnulis.

Kai nusprendė skulptūrų parką įkurti, pirmiausia jame veikiantį vėjo malūną pats surentė. Nors vėjo Dzūkijos miškuose nedaug, tačiau besisukantys sparnai pagamina elektros, kurios pakanka keturių aukštų malūnui apšviesti. Malūne - jo mažesnių skulptūrų ekspozicija. "Man labai knietėjo išbandyti, kaip ta vėjo energija elektra paverčiama. Pabandžiau ir man pavyko, - džiaugėsi įgyvendintu sumanymu meistras. - Vėją labai nelengva pažaboti, norint sukaupt daugiau energijos, reikia daugiau talpų turėti. Bet tuo jau neužsiimu, energetikos neplėtoju, man buvo tik įdomus pats principas."

Padeda milžinas

Meistras pats sukonstravo įvairių staklių, technikos, tad jam nesudėtinga ir gana aukštas skulptūras suręsti, jas sumontuoti, namelius su spektaklių personažais ant aukštų stulpų užkelti. Pavyzdžiui, parke sėdintis milžinas laiko net toną sveriantį akmenį, pats iš devynių ąžuolinių gabalų suveržtas geležiniais varžtais, primontuoti gelžbetoniniai batai. Vien milžino skrybėlė sveria apie 200 kg. Be technikos tokios skulptūros nesudėliosi. Kai kas nors paklausia, kas meistrui padeda tiek daug darbų nuveikti, jis juokaudamas rodo į šį milžiną.

Parke stovintis medinis drakonas, išvydęs besiartinantį lankytoją, ima rėkti ir ugnį iš nasrų laidyti. "Čia aš vaikams atrakciją padariau", - sako sodybos šeimininkas.

Rūpintojėlis prezidentei

Nuolat kūriniais pasipildanti A.Česnulio sodyba-skulptūrų parkas įtrauktas į Didžiojo žygio po Baltijos šalis programą. Tai vienas iš dvylikos mūsų šalies Turizmo departamento pasiūlytų įdomiausių, mažai išpopuliarintų lankytinų Lietuvos objektų. Kai į sodybą teko važiuoti kartu su Latvijos ir Estijos žurnalistais, jie apsidžiaugė, kad prie Druskininkų pamatys ne jau seniai visiems žinomą ir net pabodusį Grūto parką, o naują, nematytą turistinį objektą. Mūsų kaimynai stebėjosi, kad pas mus labai populiarios medžio skulptūros, gyventojai net savo sodybas mėgsta medžio drožiniais puošti, kad mes turime daug drožėjų, ko negalima pasakyti apie Latviją ir Estiją. O kad medžio drožėjas prie savo namų įsikurtų ir skulptūrų parką, to jie savo šalyse dar neregėję. A.Česnulis latviams pasigyrė, kad pernai nemažai savo skulptūrų eksponavo Latvijos prezidentūroje, užsienio šalių meno ekspozicijų salėse. "Tada prezidentei Vairai Vykei-Freibergai dar ir savo drožtą lietuvišką rūpintojėlį padovanojau", - pasakojo meistras.

Vaikystė miške

Kad vaikystėje būtų drožęs, A.Česnulis nepamena. "Tik kartais ganydamas iš kokio stuobrio kieno nors galvą išdroždavau. Tačiau statybos labai traukė. Kai kaime kas trobą iš rąstų ręsdavosi, aš stovėdavau ir žiūrėdavau - man taip gražu, taip įdomu buvo, kaip ten viską meistrauja. Visą dieną būčiau galėjęs žiūrėti, jei manęs grybauti nebūtų varę. Grybai tada buvo kaimo žmonių uždarbis, - pasakojo A.Česnulis. - Čepkelių raistą vaikystėje esam išgrybavę skersai išilgai. Oi, kiek voveraičių tada būdavo! Tėvas buvo iš balanų nupynęs didžiausius, ant pečių nešamus krepšius: juos pastatydavom miške ir su mažesniais krepšeliais aplink grybaudavom, kol tuos didžiuosius pripildydavom. Tada vienas kitam padėdavom ant pečių užkelti ir traukdavom namo net susirietę. Mes šešiese šeimoje augom. Tokius reisus, pamenu, per dieną tris keturis padarydavom. Ūloj pasimaudydavom, ir vėl į mišką. Nežinau kodėl, bet tada voveraičių kur kas daugiau būdavo. Negali sakyti, kad dabar labai daug kas grybauja, todėl jų mažiau. Ir tada visas kaimas į mišką eidavo, o vis tiek voveraičių daugiau būdavo. Paskui jas čia pat grybinėje virdavo. Vaikams jau net nusibosdavo, jau norėdavom, kad jos ir nedygtų. O jos dygdavo kaip dygusios. Rinkom, pardavinėjom, taupėm, dviračius pirkom. Medžio drožyba rimčiau užsiėmiau tik trisdešimties, nuo tada, kai ir dabar Druskininkuose stovintį "Girios aido" namelį teko gražinti."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"