TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Miesto varnos gudresnės už kaimietes

2011 05 11 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Pastaruoju metu kaskart pasirodo pranešimų apie miestuose keistai besielgiančias varnas: tai jos taikosi praeiviui į galvą įkirsti, tai žiurkę už uodegos drąsiai tampo sostinės centre. Žmonės sunerimę, ko iš varnų dar tikėtis?

Išvydę, kad gyvūnai elgiasi gudriai, nustembame, tarsi tai tik mums vieniems būdinga. Pasirodo, protu gamta apdovanojo ne vien žmogų. Apie tai kalbėjomės su gamtininkais Ričardu Kazlausku, Vytautu Jusiu ir Selemonu Paltanavičiumi, tai patvirtina ir užsienio mokslininkų tyrimai.

Civilizacijos palytėtos

Garsus gamtininkas, daugybę gyvūnų namuose auginęs profesorius R.Kazlauskas teigia, kad varninių šeimos paukščių (kranklių, kovų, varnų, kuosų, šarkų) sąmoningumas prilygsta šuns nuovokai. Šie sparnuočiai ne kvailesni už šimpanzes. Tad neturėtume stebėtis, kai varnos elgiasi neįprastai. Dėl tokio proto jos sugebėjo puikiai prisitaikyti prie miesto gyvenimo, aplinka vertė kovoti už būvį, agresyviau ieškoti maisto. Kokia nors XIV amžiaus varna nežinotų, kaip, tarkim, maistą iš stiklainio iškrapštyti, šių laikų - sugeba. Ir ne tik iškrapštyti, bet ir dangtelį atidaryti.

"Varnos labai civilizuotos, tai ypač akivaizdu tapo per pastaruosius 25 metus, - pasakojo gamtininkas, Aplinkos ministerijos biologinės įvairovės skyriaus vedėjas S.Paltanavičius. - Jos ryžtasi įšokti į atidarytą atliekų konteinerį, sugeba atsidaryti dėželę su maisto likučiais. Daug ko mokosi viena iš kitos, tada tie nauji įgūdžiai virsta įpročiais. Beje, varninių paukščių gausėjimas mieste - mūsų buitinės netvarkos pasekmė. Nebūtų šiukšlynų, sąvartynų, tai ir joms čia nebūtų ko veikti." Be to, tai labai sėslūs paukščiai (šiek tiek emigruoja tik jaunikliai), tad senosios būna gerai perpratusios aplinką.

Varnos drąsiai tyrinėja ir naujus objektus. Šiemet vienas interneto portalas skaitytojus nustebino filmuotu vaizdeliu iš varnų gyvenimo - dvi sostinės centre už uodegos tampė žiurkę. Ta, matyt, nuodų ragavusi buvo, todėl nė nebandė bėgti. Varnos patampė, patampė ir paliko ramybėje.

"Tokį gyvį, matyt, regėjo pirmąkart, tad buvo atsargios, - aiškino S.Paltanavičius. - Nusilpusius, sergančius balandžius puola drąsiau. O kelios susivienijusios gali ir užkapoti. Kaime laukinės varnos taip nesielgia. Na, ten nebent neprižiūrimus viščiukus išnešioja."

Protauja ne tik žmogus

Internete teko matyti nufilmuotą vaizdelį, kaip elgiasi kranklys, jei maisto nepasiekia snapu: užlenkia vielos galiuką, pasidaro kablį ir išsitraukia iš stiklainio dešrą. Kartą iš arti mačiau, kaip nuo atliekų konteinerio nugvelbusi sukietėjusios duonos riekę varna merkė ją į balą ir suminkštėjusią kramsnojo. Jei visai neprotautų, vargu ar tai šautų į galvą.

Tokią išvadą padarė ir Naujosios Zelandijos Oklando universiteto profesorius Russellas Gray. Savo atradimu jis dalijosi su interneto skaitytojais, aprašė atvejį, įrodantį, kad varnos subėga vykdyti tokias užduotis, kurių, be žmogaus, neįveikia kiti gyvūnai.

"Varnos moka naudotis įrankiais norėdamos gauti kitų - geresnių - įrankių, o kiti gyvūnai juos naudoja tik maistui pasiekti", - teigė mokslininkas. Eksperimentą jis atliko 2007 metais.

Už plyšių buvo padėta maisto, šalia gulėjo trumpų pagaliukų, ilgieji - dėžutėje už grotelių. Trumpaisiais maisto nebuvo įmanoma pasiekti. Daug nesvarsčiusios šešios iš aštuonių varnų, įsikando trumpus pagaliukus ir nustraksėjo prie grotelių, jais išsikrapštė ilguosius, kuriais pasiekė maistą iš plyšių.

Mokslininkas teigia, kad neįmanoma sužinoti, ką galvoja tokią užduotį atlikdamos varnos, tačiau tyrimai parodė, kad aukštas intelektas nėra išskirtinis žmogaus ir jo artimiausių giminaičių bruožas.

Stebi mus

"Gerą žmogų varnos greitai atskiria nuo pikto, - pasakojo R.Kazlauskas. - Mano seserį Panevėžyje jau daugelį metų parke pasitinka ta pati varna. Jei šalia nebūna kitų žmonių, pristraksi visai arti ir laukia įprasto sausainio. Pamenu, mano mama, taip pat gyvenusi Panevėžyje, buvo prisipratinusi varną, kurią nuolat šaukdavo vardu - Karka. Ši išgirdusi atplasnodavo nuo senosios bažnyčios bokšto ir per žiemą imdavo maistą iš rankų."

Kaip pasakojo S.Paltanavičius, varnos sugeba pastebėti žmogaus silpnybes ir jomis pasinaudoti. "Nemanykite, kad jos tik tarp kitko šalia tupi - visąlaik stebi mus ir aplinką, - sakė jis. - Pro jų akis neprasprūs koks nors balkone padėtas ir jas dominantis daiktas. Varna stebės, ar bute kas nors vaikšto, ar ne. Vos įsitikinusios, kad tuščia, plastels į balkoną ir nugvelbs, ką nusižiūrėjusios". Varnas ypač domina įvairūs blizgučiai. R.Kazlauskas šį pomėgį aiškina taip: "Juk jos gaudo blizgančius vabalus, tad žvitri akis iškart pastebi viską, kas žvilga - laikrodį, papuošalą ar folijos gabaliuką. Vienam mano pažįstamam gamtininkui, kuris turėjo prijaukintą kranklį, štai kaip nutiko. Gavęs atlyginimą, žmogus pinigus įsidėjo į marškinių kišenėlę. Ant peties nutūpęs jo augintinis kyštelėjo snapą ir viską ištraukęs nuplasnojo miško link. Laimė, netoli. Žmogus spėjo iš paskos ir rado kranklį, slepiantį pinigus po kelmu."

Nepamiršta priešų

S.Paltanavičius neigia, kad varnos tapo agresyvesnės. "Kad vienam kitam bando į pakaušį kaukštelt, tai dar nereiškia, kad apskritai puola visus. Gal tas žmogus ar jo eisena, ką nors primena, - sakė jis. - Be to, jos iš tolo įmena galimus mūsų kėslus, tad skirtingai reaguoja į žmonių elgesį."

Nereikėtų stebėtis, jei varnos praeivius veja nuo medžių, kuriuose susisukusios lizdus. Teko matyti net puldinėjamą katiną, tas vos spėjo pabėgti.

Amerikiečių biologai nustatė, kad varnos atpažįsta žmones, su kuriais joms kada nors teko susipažinti, ypač įsidėmi savo priešus. Per vieną eksperimentą ant veidų užsidėję kaukes tyrinėtojai sugavo ir pažymėjo keletą jų. Varnos įsiminė "blogiukus". Kai tie patys tyrėjai vaikščiodavo be kaukių arba su kitokiomis kaukėmis, varnos nekreipdavo dėmesio. Vadinasi, įsiminė pagal veidą - "face control". Užtekdavo vėl užsidėti kaukes, su kuriomis gaudė varnas, šios iškart sunerimdavo, imdavo garsiai kranksėti, bandydavo "priešus" vyti šalin. Šis eksperimentas, anot mokslininkų, įrodo varnų gebėjimą logiškai mąstyti.

"Namuose teko auginti varną, kuosą, šarką, - pasakojo R.Kazlauskas. - Stebėdavausi, kaip jos greitai perpranta žmogų. Štai kovas puikiai žinojo, iš kurio namiškio reikia maisto prašyti. Eidavo paskui šeimininkę į virtuvę, plakdavo sparnais, kol gaudavo skanumynų. O pas mane atstraksėdavo ir palenkęs galvą prašydavo, kad jį paglostyčiau. Buvo matęs, kad papūgai taip darydavau."

Profesorius žavėjosi paukščių draugyste ir prieraišumu. "Esu matęs namuose išaugintą šarką, kuri šeimininkę lydėdavo iki upelio, kai ši eidavo skalbti, paskui sekdavo atgal, - pasakojo jis. - Kita moteris, sodo namelyje nuo mažens auginusi šarką, palikdavo pravirą langelį, kad ši kada panorėjusi galėtų išskristi. Paskraidžiusi vėl namo grįždavo, kur jos laukdavo lesalas. Kartą susirado šarka porą, atskrido abu prie langelio, visaip antrąją pusę viliojo, bet laukinė šarka nedrįso vidun lįsti. Teko naminei šarkai laukinės klausyti - į laisvę kraustytis gyventi. Tačiau dar keletą metų ištikimoji augintinė šeimininkę iš sodo į autobusų stotelę lydėjo."

Moka skaičiuoti

Profesorius R.Kazlauskas įsitikinęs, kad varnos moka skaičiuoti iki šešių. "Kartą darėme eksperimentą - į sandėliuką įėjome keturiese, vienas mūsų turėjo šautuvą. Varnos nujautė, kad kažkas gali būti negerai. Kai iš sandėliuko vienas žmogus išėjo, o kiti liko, varnos suprato, kad dar ne visi iš čia pasitraukė, nerimavo ir kranksėjo, perspėdamos kitus paukščius. Vėliau iš sandėliuko išėjo du žmonės, tiek pat liko, paskui išėjo trise, o vienas liko. Varnos vis susiskaičiuodavo. Tik tada, kai į sandėliuką įėjome šešiese ir pakartojome tą patį, varnos sutriko. Šeši - jau per didelis skaičius suskaičiuoti. Apskritai tai labai protingi paukščiai, vieni protingiausių pasaulyje, - sakė R.Kazlauskas. - Varnos puikiai supranta žmogų, galima sakyti, skaito jo mintis, ketinimus. Tarkim, užsidėk ant peties lazdą, varnos nereaguos, tačiau vos paimsi šautuvą, ir jų kaip nebūta."

Vištai toli iki varnos

Su varniniais paukščiais buvo atlikta nemažai bandymų ir įsitikinta, kad jie suvokia daugiau nei kiti paukščiai. R.Kazlauskas pasakojo apie tyrimą, kai prie vieno ant žemės gulinčio vamzdžio galo buvo maitinami trys paukščiai - varna, višta ir balandis. Kai jie čia priprato rasti maisto, lesalas buvo perkeltas už kelių metrų prie kito vamzdžio galo. "Nei višta, nei balandis nesuvokė, kad maisto reikia dairytis kitur. Varna dirstelėjo pro vamzdį ir nustraksėjo į kitą galą", - pasakojo R.Kazlauskas.

Naujosios Zelandijos Oklando universiteto mokslininkai, atlikę įvairius tyrimus, įsitikino, kad šimpanzės ir varninių šeimos paukščiai turi vienodus protinius gebėjimus - logiškai mąsto, yra lankstaus proto, turi vaizduotę, gali mintimis judėti laike. Pastarąjį gebėjimą įrodė šarkos, apgyvendintos trijų kambarių bute. Stebėtojai jas perkeldavo iš vieno kambario į kitą. Viename jų paukščiai, nubudę ryte, iškart rasdavo maisto, o kitame tekdavo palaukti keletą valandų. Kai paukščiai įsiminė šiuos kambarių skirtumus, mokslininkai leido jiems dienos metu pasislėpti dalį maisto. "Blogajame" kambaryje šarkos prikaupė, prislapstė tris kartus daugiau lesalo nei tame, kur maisto rasdavo iškart. Pasirodo, atsarga ir šarkoms gėdos nedaro.

Nepagaunamos tinklais

Varnų ir varninių šeimos paukščių gudrumu įsitikinęs ir Ventės rago ornitologinės stoties vyriausiasis ornitologas V.Jusys. "Jie per gudrūs, kad įkliūtų. Protingiausias pas mus yra kranklys. Prilygsta papūgoms, - pasakojo V.Jusys. - Kranklio tinkluose nė karto nesame pagavę. Tik viena kita šarka pasitaikė."

R.Kazlauskas atsargumą dėl tinklų aiškina istorine patirtimi: "Juk kadaise Kuršių nerijoje kuršiai varnas gaudė ir valgė, sūdė žiemai. Kiek žinau, dar prieš karą šis paprotys egzistavo. Dažniausiai gaudydavo pro Kuršių neriją tolyn traukiančias varnas, galbūt ir kovus. Kuršiai buvo sumanę savotišką gudrybę - prijaukintas varnas už kojos pririšdavo prie kuoliuko ant ilgos virvelės. Kai keliaujančios pamatydavo ant žemės lesinėjančias savo gentaines, nutūpdavo prie jų. Tada gaudytojai užmesdavo paruoštus tinklus".

Ne kartą teko skaityti apie Lietuvoje rengiamas varnų valgytojų puotas. Varnėdos giriasi, esą atgaivina senąsias tradicijas. "Tai kvailystė, niekaip kitaip nepavadinsi, - piktinosi R.Kazlauskas. - Be to, varnagaudžiai ne varnas šaudo, varna per daug protinga, kad ją nušautų. Tie žmonės taikosi į kovų jauniklius, kai šie iš lizdų išlipa ir sutupia ant šakų. Į nepaskrendančius koviukus lengva pataikyti. Tai argi čia medžioklė? Paprasčiausios žudynės. Be to, kiek ten iš to paukštelio mėsos. Kuršiai kadaise iš bado taip darė, bet ne iš paikystės, kaip dabar."

R.Kazlauskas džiaugėsi, kad 2009 metais Seimas pritarė Medžioklės įstatymo pataisai ir uždraudė naikinti varninius paukščius per perėjimą (balandį ir gegužę) - Lietuvos varnų teisės buvo prilygintos Europos Sąjungos varnų teisėms! Tada ir baigėsi varnėdų puotos, nes išmokusių skraidyti beveik neįmanoma primedžioti.

Medicina skuzdėlyne

"Kartą stebėjau varną, kuri vartaliojosi skruzdėlyne, - higienos išmanymu stebėjosi V.Jusys. - Matyt, nuo parazitų gynėsi, plunksnas dezinfekavo. Kitąkart taip juokingai sparnus išskleidusios ant stogo prieš saulę deginosi, kad net juokas ėmė."

Vienas pažįstamas pasakojo, kad grupelė varnų įsigudrino pietauti iš šuns dubenėlio. "Kai mama prie būdos atnešdavo maisto, viena varna šunį išviliodavo toliau, visaip prieš jį staipydamasi, erzindama, o kitos pripuolusios lesdavo. Paskui šuns imdavosi kita, taip visos ir papietaudavo. Puotą kartodavo bene kasdien."

Paklaustas, ar yra girdėjęs apie kalbančias varnas, R.Kazlauskas prisiminė kažkada Taškento (Uzbekija) zoologijos sode pačioje garbingiausioje vietoje įrengtą kranklio narvą. "Iš pradžių nesuvokiau, kodėl jis čia toks ypatingas, - pasakojo gamininkas. - Priėjau, o jis rusiškai ir sako "davaj" ("duok") - taip prašė maisto. Nesulaukęs paragino: "Skorej davaj" ("greičiau duok")." Apie tai, kad kranklys sugeba kalbėti, yra rašęs Tadas Ivanauskas, turėjęs augintinį Krumką.

Labiausiai R.Kazlauskui gaila vienakojės varnos, aštuoniolika metų perėjusios jo sode. "Kai aš dirbdavau, ji apžiūrėdavo, kur pasidėjau sumuštinius, išsitraukdavo iš popierių, duoną numesdavo, o sulesdavo tik sūrį ar dešrą. Paskui specialiai atnešdavau ir varnai pietų kąsnelį, - pasakojo jis. - Žuvo ji vieną pavasarį, kai lijo ir šalo. Perėdama vargšė prišalo prie lizdo ir žuvo."

Kur dingo juodvarniai

Pilkąsias varnas atpažįsta visi, tačiau juoduosius varninius paukščius (kovus, kranklius, kuosas ir juodąsias varnas) painioja. Pamenate pasaką apie dvylika brolių, juodvarniais lakstančių? Tačiau kai Ventės rago ornitologas V.Jusys pabrėžia, kad tai gana retas paukštis Lietuvoje, pasidaro neaišku, kaip apie juos lietuviai pasakas kūrė.

"Apskritai Lietuvoje, kaip mena ornitologai, juodosios varnos matytos tik vienuolika kartų (šiemet - du kartus)", - sakė V.Jusys. Tai gal jų kadaise buvo daug, jei tokia pasaka yra? Jei buvo, tai kur dabar iš Lietuvos emigravo? "Panašu, kad žmonės juodąsias varnas painiojo su krankliais, kurių Lietuvoje gana gausu, - įsitikinęs ornitologas. - Juodvarnis ir kranklys liaudyje tapę sinonimais, nors taip nėra."

R.Kazlauskas irgi įtaria, kad pasakos kūrėjai tikriausiai kalbėjo apie kranklius, bet juos vadino juodvarniais. "Tikriausiai neatskyrė, nors tai labai skirtingi paukščiai", - sakė jis. Pasakas kūrę žmonės paukščius vadino, kaip norėjo, juodą varninį paukštį ir šaukdavo juodvarniu. Pasirodo, tai ir visas juodvarnių "emigracijos" iš Lietuvos detektyvas.

Juodoji varna (juodvarnė), pasak V.Jusio, yra beveik tris kartus mažesnė už 1-1,2 kg sveriantį kranklį. Ji bemaž tokio dydžio, kaip gerai pažįstamos pilkosios varnos, sveriančios apie 0,5 kilogramo. Juodosios varnos gyvena Vakarų Europoje - nuo Vokietijos į vakarus - Olandijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje. Pilkosios varnos labiausiai paplitusios nuo Vokietijos į rytus, taip pat jų galima sutikti Italijoje, Turkijoje, Skandinavijoje.

Kuosos - dar smulkesni paukščiai (apie 0,23 kg), be to, išsiskiria pilkais kaklo šonais. Tad pagal stambumą juos galima surikiuoti taip: krankliai, juodosios bei pilkosios varnos, kovai ir - trečioje vietoje - kuosos. Be to, kaip priduria R.Kazlaukas, kovai - bendruomenėmis, didelėmis kolonijomis gyvenantys paukščiai, o varnos ir krankliai - vienišiai.

Jei jau mokslininkai pateikė tiek įrodymų apie varninių paukščių protą, gebėjimą gerą žmogų atskirti nuo blogo, varnų valgytojai, šaudytojai ar jų lizdų ardytojai turėtų susimąstyti, ar jiems negresia toks košmaras, koks nutiko vieno miestelio gyventojams Alfredo Hitchcocko filme "Paukščiai" - vos pasirodžiusius puldavo būriais. Be priežasties varna žmogaus nepuls. Geriau su ja pabandyti susidraugauti. O tokių draugysčių, matyt, istorijoje būta, nes ir gražių pavardžių turime - Varnaitė, Šarkinas, Kuosaitė, Kovaitė, netgi Krankalytė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"