TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Migrantai Lietuvoje: savi ar svetimi

2014 10 15 6:00
Dr. Dovilė Žvalionytė įsitikinusi, kad ieškodami būdų, kaip didinti atitikimą tarp grįžtančių migrantų lūkesčių ir priimančios darbo rinkos, galėtume paskatinti ir grįžtamąją migraciją. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Atrodytų, paprasta grįžti į savo kraštą - susirandi darbą, leidi į mokyklą vaikus, ir pati kultūra nėra svetima kaip tos šalies, į kurią buvai emigravęs. Ne tokią palankią grįžusiųjų padėtį atskleidė dr. Dovilė Žvalionytė.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, Viešosios politikos ir vadybos instituto (VPVI) tyrimų vadovė D. Žvalionytė beveik dešimt metų domisi migracija, o šiemet spalį apgynė daktaro disertaciją "Grįžusių migrantų integracija kilmės šalies darbo rinkoje: Lietuvos atvejo analizė".

Šis migracijos aspektas dar nebuvo plačiau tyrinėtas. Disertacijoje pirmą kartą analizuojami darbo rinkos veiksniai, užsienyje įgytų žinių pritaikymas, atpažinimas Lietuvoje, kaip kilmės šalies darbo rinkoje, visuomenės ir ypač darbdavių požiūris į migracijos patirtį. Keliamas aktualus klausimas, ar iš tikrųjų paprasta grįžti į savo šalį ir kas nutinka, kai emigravę žmonės grįžta. Kaip jiems sekasi rasti darbą Lietuvoje ir kaip padeda, o galbūt trukdo užsienyje įgyta patirtis: naujos žinios, socialiniai įgūdžiai, profesinė kompetencija.

Dr. D. Žvalionytės darbas yra 2013 - 2015 metais VPVI vykdomo mokslinio tyrimo "Savi ar svetimi? Grįžusių migrantų integracija į Lietuvos darbo rinką ir visuomenę", finansuojamo Lietuvos mokslo tarybos, dalis. Migracijai buvo skirtas ir 2010 - 2012 metais VPVI atliktas tyrimas, kurio pagrindu jau išleista knyga "Užburtas ratas? Lietuvos gyventojų grįžtamoji ir pakartotinė migracija".

Ne vienkartinis ar paskutinis

Kaip pasakojo tyrinėtoja, Lietuvoje vis dar nėra tikslios statistikos, kiek migrantų yra grįžę, kur jie gyvena ir kokios jų pagrindinės charakteristikos, todėl pirmiausia reikėjo atlikti reprezentatyvią šalies gyventojų apklausą, skirtą kvotoms grįžusių migrantų apklausai pagal vietovę, lytį, amžių, išsilavinimo lygį nustatyti, taip pat migracijos patirčiai bei požiūriui į tokią patirtį tarp Lietuvos gyventojų įvertinti. Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų (beveik 2 tūkst. atsitiktinai atrinktų respondentų) apklausa buvo atlikta pernai spalį.

Pernai lapkritį atlikta reprezentatyvi grįžusių migrantų (804 respondentų) apklausa. Grįžusiais migrantais laikyti žmonės, kurie išbuvo užsienyje ilgiau nei vienus metus ir per apklausą savo gyvenamąją vietą nurodė Lietuvoje. Apimtas migracijos laikotarpis nuo 1990 metų, tačiau apklausoje vyravo per pastarąjį dešimtmetį, t. y. po 2004 metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES), išvykę ir grįžę migrantai. Ypač daug tokių, kurie grįžo per pastaruosius kelerius metus.

"Dauguma, maždaug 60 proc., apklaustųjų buvo išvykę tik vieną kartą, tačiau nemažai (15 proc.) ir tokių, kurie buvo išvykę tris ar net daugiau kartų. Gal tokia yra strategija - išvažiuoti kartkartėmis į užsienį padirbėti, arba žmonės vėl išvyksta, nes nepasiseka integruotis Lietuvos darbo rinkoje“, - kalbėjo dr. D. Žvalionytė.

Apie trečdalį respondentų nurodė, kad ketina pakartotinai išvykti. Apie trečdalį jų nebeplanavo važiuoti svetur. Kiti sakė, kad nežino, ką darys toliau. Gal dar buvo neapsisprendę ar nenorėjo atsakyti į klausimą. Tačiau tas trečdalis ketinančių vėl išvykti respondentų, pasak tyrinėtojos, rodo, kad grįžimas nėra vienkartinis veiksmas, kaip dažnai suprantama. Ypač dabar, kai paprastėja migravimas ir kai kas jau linksta jį vadinti mobilumu, ypač ES viduje, toks žmonių mobilumas reiškia ir tai, kad grįžimas nebūtinai yra paskutinis veiksmas.

Nereikalinga ir nevertinama

Oficialioji statistika fiksuoja tik deklaruotą išvykimą ir grįžimą. Be to, lieka neaišku, kiek yra to paties žmogaus ir skirtingų žmonių deklaruotų atvejų. Dr. D. Žvalionytei labiausiai rūpėjo išsiaiškinti, kodėl vyksta pakartotinė emigracija, ar jai turi įtakos, kaip grįžusiems žmonėms pavyksta ar nepavyksta prisitaikyti Lietuvos darbo rinkoje ir panaudoti užsienyje įgytą patirtį. Ypač tiems, kurie grįžo po ilgesnio laiko, praleisto svetur.

Net aštuoni iš 10 apklaustų grįžusių migrantų teigė, kad užsienyje įgijo naujų žinių ir gebėjimų. Dažniausiai nurodomos geresnės užsienio kalbos žinios ar bendravimo įgūdžiai tarptautinėje aplinkoje, tačiau nemaža dalis respondentų minėjo ir įgytus naujus profesinius įgūdžius.

Daugiau kaip pusė apklaustų grįžusiųjų sakė, kad tikėjosi vienaip ar kitaip panaudoti užsienyje įgytą patirtį Lietuvoje, tačiau, apklausos duomenimis, nuolat ją taikė vos 7 proc., dažnai - 27 proc. grįžusių migrantų. Tiek pat jų nurodė, kad Lietuvoje niekada neprireikė užsienyje įgytų žinių ir gebėjimų. Apie 40 proc. respondentų sakė jautęsi, kad jų įgyta užsienyje patirtis Lietuvoje nėra vertinama ir panaudojama.

"Žinoma, galima iš karto įsivelti į diskusiją. Viena vertus, gali būti, kad užsienyje įgytos žinios nėra paklausios Lietuvos darbo rinkoje. Kita vertus, ne visos užsienyje (kaip ir Lietuvoje) įgytos žinios yra vertingos, ypač jei atliekamas paprastesnis, mažiau kvalifikuotas darbas, - svarstė tyrinėtoja. - Tačiau esmė ta, kad sugrįžę migrantai mano, jog užsienyje įgijo tam tikrą vertę turinčių žinių, tačiau ne visada jas pasiseka pritaikyti Lietuvoje. Ir būtent tas negalėjimas įgytų žinių pritaikyti, jausmas, kad jos nėra vertinamos, turi įtakos, kaip parodė atlikta statistinė duomenų analizė, ketinimams pakartotinai emigruoti."

Privalumas ir paklausa

Pernai liepos-rupjūčio mėnesį atliktos reprezentatyvios Lietuvos darbdavių (1 tūkst. privačių įmonių, turinčių ne mažiau kaip penkis darbuotojus) apklausos duomenimis, net aštuoni iš 10 įmonių vadovų rinktųsi Lietuvoje patirties ar net išsilavinimą įgijusius žmones, o ne grįžusius migrantus, jei kitos kandidatų charakteristikos būtų panašios. Daugiau kaip 60 proc. darbdavių nurodė, kad darbas ar studijos užsienyje nebūtų privalumas priimant į darbą. Užsienio patirtį kaip privalumą nurodė 26 proc., kaip trūkumą - apie 10 proc. apklaustųjų.

"Turbūt ne visose srityse reikia užsienio patirties. Taip galima spręsti palyginus vietines ir labiau į tarptautinę rinką orientuotas įmones, - sakė dr. D. Žvalionytė. - Tarptautinio kapitalo, eksportuojančiose ar ryšius su užsienio lietuviais palaikančiose įmonėse užsienio patirtis šiek tiek labiau vertinama ir dažniau būtų privalumas. Vis dėlto skirtumas nėra toks didelis, kaip būtų galima tikėtis. Tiesiog tarptautiškumo dimensija skatina labiau vertinti tarptautinę patirtį, vadinasi, ir jos paklausa tose įmonėse yra didesnė."

Pavyzdžiui, jei įmonė eksportuoja kokias nors paslaugas ar prekes, nuolat turi ryšį su užsieniu, jai mažų mažiausiai reikės, kad darbuotojai geriau mokėtų tos šalies, į kurią eksportuojama, kalbą arba bent jau angliškai. Jei įmonė veikia visiškai lokaliai, tokio poreikio nėra.

Be išankstinio nusistatymo

Kitas galimas, pasak tyrinėtojos, paaiškinimas, kodėl nemažai Lietuvos darbdavių nėra linkę vertinti migrantų patirties, - išankstinis nusistatymas dėl grįžtančių žmonių. Tiek Lietuvos gyventojų, tiek darbdavių buvo klausiama, kaip jie vertina migrantus, kurie grįžta. Net apie 50 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų ir apie 60 proc. darbdavių mano, kad dažniausiai grįžta tie, kuriems užsienyje nepasisekė. Tokia nuomonė, kaip parodė darbdavių apklausos rezultatai, turi įtakos ir nuostatai dėl priėmimo į darbą. Skeptiškai nusiteikę darbdaviai yra linkę mažiau vertinti ir migracijos patirtį kaip privalumą.

"Įrodymų, kad grįžta tik tie, kuriems nepasisekė, neturime. Pagrindiniai motyvai grįžti (galime tikėti, galime - ne) yra socialiniai ir asmeniniai: šeima, artimieji, noras gyventi savoje aplinkoje, su artimaisiais, nes kai kas Lietuvoje buvo palikę ir šeimas, - kalbėjo dr. D. Žvalionytė. - Iš esmės socialinė trauka yra pagrindinis grįžimo į Lietuvą veiksnys. Taip pat pastebime tendenciją, kad grįžta šeimos, susilaukusios vaikų, arba vaikai jau yra mokyklinio amžiaus, todėl tėvai nori, kad jie augtų lietuviškoje aplinkoje, eitų į lietuvišką mokyklą.“

Patys grįžusieji migracijos patirtį vertina gana pozityviai. Tyrinėtoja neatmetė galimybės, kad sudėtingesnę patirtį pačiam žmogui kartais sunku pripažinti. Neabejotinai pasitaikė ir tokių atvejų. Vis dėlto nuostata, kad grįžta tie, nuo kurių užsienyje nusisuko sėkmė, neatrodo pagrįsta. Kartu ji gali apsunkinti grįžusiųjų integravimąsi Lietuvoje, riboti grįžtamąją ir skatinti pakartotinę migraciją.

Lūkesčiai ir tikrovė

„Dauguma grįžusiųjų mano, kad užsienyje patobulėjo ir kai ką vertingo parsivežė, todėl tikisi įvertinimo. Lygiai taip pat ir Lietuvoje ko nors išmokus tikimasi, kad už panaudotas žinias bus vienaip ar kitaip atlyginta. Vis dėlto mūsų visuomenėje dar gana ryški tendencija, kad užsienyje įgytos žinios ir gebėjimai nėra vertinami, pripažįstami ar atpažįstami“, - sakė dr. D. Žvalionytė.

Grįžusiųjų padėtis ne tokia palanki ieškant darbo Lietuvoje ir dėl kai kurių darbdavių įstikinimo, kad migrantai yra mažiau lojalūs, nes turi daugiau galimybių, t. y. gali vėl pakartotinai išvykti. Kartais darbdaviams nelengva ir suprasti, kokių vis dėlto žinių ar gebėjimų žmogus įgijo užsienyje. Ko verta jo patirtis, jei buvo tik vidutinio lygmens darbuotojas. Darbo rinkos skirtingos - ką reiškė eitos pareigos ir turėta atsakomybė. Per apklausą daugelis grįžusių migrantų nurodė, kad dirbo kitokius nei jų kvalifikacija darbus. Ar įgijo ką nors vertingo užsienyje, pavyzdžiui, mokytojas, dirbęs aptarnavimo sferoje. Ar tie įgyti nauji gebėjimai gali būti pritaikomi ir vertinami Lietuvoje? Dažniausiai ne, ir tai, pasak tyrinėtojos, gali būti motyvas pakartotinai vykti ten, kur didesnis atlyginimas ir kur lengviau pritaikyti įgytas žinias.

„Toks neatitikimas tarp grįžtančių migrantų lūkesčių ir priimančios visuomenės, priimančios darbo rinkos gali būti vienas veiksnių, kodėl tokia nemaža pakartotinė migracija. Ieškodami būdų, kaip tą atitikimą didinti, galėtume paskatinti ir grįžtamąją migraciją“, - įsitikinusi dr. D. Žvalionytė.

Tyrinėtoja pripažino, kad keisti visuomenės nuostatas bet kuriuo klausimu nėra lengva. Tačiau įtakos gali turėti sėkmės istorijos. Kita vertus, dabar populiarėja neformaliai įgytų žinių pripažinimo sistemos. Jos galėtų padėti migrantams įrodyti, kad užsienyje įgytos žinios pritaikomos Lietuvoje. Kaip atskleidė tyrimas, didesnę užsienio patirties paklausą kuria įmonių tarptautiškumas. Daugėjant tarptautinių įmonių Lietuvoje bus paklausesnė ir migrantų patirtis. Jie galės lengviau grįžti į Lietuvą. Tokių įmonių ypač reikėtų regionuose, nes nemaža dalis migrantų grįžta būtent ten, kur yra jų šeimos ir artimieji.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"