TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Mitai ir tiesa apie žūklę Merkio aukštupyje

2012 08 04 8:28
Prano Gudyno nuotrauka

LŽ publikacijoje „Išrinktųjų žūklė: upės kilometras už vieną litą“ (LŽ, 2012-07-23) yra daug tiesos, tačiau netrūksta ir nutylėjimų apie žvejų klubą „Merkys“, kuris išdrįso pasisakyti už prezidentės veto Mėgėjų žvejybos įstatymui.

Teisė prižiūrėti patikėtą Merkio ruožą klubui kainuoja šimtus kartų brangiau nei litas už kilometrą. Be to klubas „nenuomoja“ šios upės, bet yra pasirašęs Merkio upės atkarpos Šalčininkų rajone žūklės plotų naudojimo sutartį, kuri, palyginus su nuoma, neduoda beveik jokių teisių į upę. Jei klubas nevykdytų sutarties, valstybė galėtų sutartį vienašališkai nutraukti bet kada ir joks teismas klubo neapgintų. Tuo tarpu nuomos sutartį nutraukti būtų labai sunku.

Tam, kad sutartis nebūtų nutraukta, klubas kasmet turi išleisti ne mažiau kaip 10 tūkst. litų gyventojams informuoti, žuvims Merkio upėje veisti, leidimams jas žvejoti parduoti, upei saugoti ir kitkam, kas numatyta sutartyje. Padalykite šį skaičių iš 80 kilometrų ir gausite tikrąją žūklės ploto vieno kilometro naudojimo kainą – per 100 litų. Dar priminsiu, kad žvejybos tvarką Merkyje, leidimų skaičių, leidžiamą sugauti žuvų skaičių, licencijų kainų viršutines ribas tvirtina aplinkos ministras.

Be to, kasmet kiekvienas darbingas klubo narys turi nemokamai atidirbti po kelis darbadienius: valyti pakrantes, dalyvauti įžuvinimo darbuose, apsaugos reiduose, imtis priemonių, kai žvejodamas pastebi gamtos apsaugos pažeidimus. Klubo nariai taip pat perka leidimus ir moka klubo nario mokesčius. Į klubą priimami visi entuziastai, kurie sutinka dirbti gamtosauginį darbą. Jei žvejas tokio darbo dirbti nelabai nori, jis gali nusipirkti leidimą. Taip ir daro daugelis mums pritariančių žvejų. Kol kas retai pasitaiko atvejų, kai į sezono pabaigą leidimų pritrūksta.

Klubas platina daug pigesnius lengvatinius leidimus vietiniams žvejams. Beje, daugelis jų pritaria šiuo metu egzistuojančiai tvarkai. Jie  sutinka, kad didžiausias malonumas – ne suvalgyti žuvį, o džiaugtis kova su ja ir būti prie upės.

Klubas nėra pelno siekianti organizacija ir visas surinktas lėšas – nario mokesčius, licencijų mokesčius – investuoja į upę, tad kartais pasigirsta balsų, kad kažkas iš klubo veiklos gauna pelną, tačiau tai nepagrįstos kalbos.

Merkys niekam nerūpėjo

Buvęs Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas teigė,  girdi į Merkį  „įleidžiama žuvų ir iš valstybės biudžeto lėšų“. Tačiau pagal Žemės ūkio ministerijos Žuvų ir vėžių įveisimo į valstybinius vandens telkinius 2009, 2010, 2011 ir 2012 metų planus į Merkio upę Šalčininkų rajone jokių žuvų neplanuota įleisti ir neįleista. Tai daryta  tik Merkio baseino upėse Varėnos rajone, su kuriomis Merkio aukštupys praktiškai nesusisiekia dėl Merkio–Vokės kanalo.

Mitas, kad daug žvejų norėtų išskirtinių teisių į Merkio upę, tačiau gauti jų pavyko tik „Merkio“ klubui. Niekas 2004 metais šios upės nenorėjo, nes puikiai suprato, kokia tai didelė atsakomybė ir našta.

Net ir klubas, suprasdamas posovietinį kai kurių „gamtosaugininkų“ mentalitetą ir neturėdamas finansinių galimybių (tada nebuvo galimybės kaupti 2 proc. pajamų mokesčio), trejetą metų po Mėgėjiškos žūklės įstatymo priėmimo 2004 metais neapsisprendė atnaujinti sutarties dėl Merkio priežiūros, nors Aplinkos ministerija, kitos atsakingos institucijos, ichtiologai ir pavieniai žvejai prašė tai daryti. Per laikotarpį, kurį upė buvo be šeimininko, joje žuvų sumažėjo, jos tapo smulkesnės. Įsisiautėjo  brakonieriai, tarp jų ir „elektrikai“.

Kadangi daugiau norinčių neatsirado, o niokojamo Merkio mums buvo gaila, klubas galiausiai sutiko atnaujinti jo priežiūrą, tačiau ėmėsi prižiūrėti ne visą Merkį, kaip iki 2004 metų, bet tik jo dalį Šalčininkų rajone. Tikėjomės, kad žvejų organizacijos imsis prižiūrėti Merkį ir Varėnos rajone, bet norinčių tai daryti ligi šiol neatsirado. Bandėme įtikinėti kolegas, juos drąsinti. Mūsų įsitikinimu, į mėgėjiškos žuvininkystės plėtrą Lietuvoje reikia įtraukti kuo daugiau klubų ir kitų visuomeninių organizacijų - tik tada pasieksime gerų rezultatų.

Tačiau dauguma iš mūsų įkalbinėtų imtis darbo žvejų teisinosi, kad Merkio priežiūra -  milžiniškas ir nuostolingas darbas, pagal įstatymus nėra jokių garantijų ir upė iš ją prižiūrinčios organizacijos bet kada gali būti atimta. O mes norėjome pademonstruoti, kad visi darbai įveikiami. Dabar aišku, kad mūsų oponentai turbūt buvo teisūs.

Pagavai - paleisk

Ponas J.Šimėnas ir kai kurie jo bendraminčiai skleidžia mitą, kad „Merkio“ klubas veikia per savo įtakingus ir pasiturinčius narius. Tačiau paminėtas premjero patarėjas Virginijus Valentinavičius savo narystę klube įšaldė šių metų kovo mėnesį. Klubo nariai yra paprasti, garbingi žmonės – beje, dauguma jauni - ir visai nepasiturintys ar įtakingi.  Dauguma jų yra entuziastai, idealistai, susimokantys nario mokestį iš savo santaupų.

Klubo tradicijos siekia daugiau nei penkis dešimtmečius. Mus aktyviai remia šimtai žvejų, tarp jų ir vietinių. Ne vienas jų laiko savo pareiga pirkti žvejybos leidimus tik tam, kad paremtų savo mylimos upės priežiūrą. Žvejai pasiilgo tvarkos. Jie nori, kad žvejybos kultūra ir kokybė Lietuvoje būtų ne prastesnė, kaip kitur Europoje.

Iš valstybinio monitoringo duomenų aiškėja, kad viename Merkio upės kilometre dabar yra apie 6 kg tokio dydžio žuvų, kokias leidžia gaudyti žūklės taisyklės. Ūkiškai tvarkantis, jų visų išgaudyti nederėtų. Kitaip tariant, neužtektų net po vieną žuvelę per metus paragauti vien tik šalia Merkio esančių Jašiūnų gyventojams. Taigi varguolių Merkio žuvimi nepasotinsi, net jei draustinį likviduotum ir visą žuvį išgaudytum. Tai ką daryti?

Išeitis yra - žuvų gali užtekti visiems. Tereikia gaudyti jas ir ... paleisti atgal. Tokia žvejyba dabar sparčiai plinta visame pasaulyje. Šia linkme kreipia žvejus ir „Merkio“ klubas. Jau pardavinėjami specialūs, pigesni „Pagavai, paleisk“ žūklės leidimai. Jie gana noriai perkami.

Straipsnyje paminėti tūkstančiai žuvų, kurias pernai Merkyje pagavo žvejai mėgėjai. Tačiau beveik visos jos buvo paleistos atgal. Jas gaudę žvejai pailsėjo, patyrė nepakartojamų emocijų, sumokėjo už tai pinigus, apsipirko vietos parduotuvėse, pernakvojo kaimo turizmo sodybose, pirko degalus ir kt.

Padaugėjus žuvų ir sumažėjus brakonieriavimui, į Merkį žvejoti jau atvažiuoja vienas kitas užsienietis. Žvejai pernai pagavo ir pasiėmė mažiau nei 80 kilogramų žuvies. Tačiau nuo to Merkio draustinis tik laimėjo. Brakonieriams prie Merkio pasidarė riesta – sąmoningi žvejai, kurių prie upės yra nuolat, nepatingi jiems klubo narius–inspektorius iškviesti.

Nori pigių leidimų

Publikacijoje minimas Vaclavas Staškovskis – senas klubo narių pažįstamas. Ne kartą teko jį perspėti ir net bausti dėl žvejybos taisyklių nesilaikymo. V.Staškovskis yra prieš šiuolaikinį mėgėjiškos žūklės organizavimą. Jis kovoja prieš klubą, nes mano, kad turi prigimtinę teisę žvejoti savo vaikystės upėje ir be didesnių apribojimų valgyti tos upės žuvį.

Tokie žvejai kaip šis norėtų, kad viskas būtų kaip prieš tris ar keturis dešimtmečius: bet kada iš savo gimtos sodybos galėtum nueiti prie upės ir be vargo prisigaudyti žuvų.

Iš esmės jie nėra blogos valios žmonės, tačiau nenori suprasti, kaip pasikeitė visuomenė ir kokia pažeidžiama tapo gamta. Kai jau jokie kiti argumentai nepadeda, jie pradeda aiškinti, kad reikia išsaugoti senąsias Lietuvos žvejybos tradicijas arba kad jie „muselinių meškerių nemėgsta, nes jos labai brangios“.

Bet ar tikrai jos tokios brangios? O gal muselinė meškerė todėl laikoma visokių  inteligentų ir turčių išsigalvojimu, kad ja nepagausi daug žuvų? Pastaruoju metu pasaulyje museliavimas tiek išpopuliarėjo, kad museliniai žvejybos įrankiai pasidarė pigesni už kitus, net už plūdinių meškerių įrangą. Aišku, jei nenori pirkti milijonieriams skirtos meškerės.

V.Staškovskis teigia negalįs ties savo tėviške žvejoti spiningu, negaunąs nusipirkti leidimo. Tai netiesa. Leidimų tikrai užtenka, o tame ruože, kur yra jo tėviškė, spiningauti draudžiama tik upėtakių neršto metu. Bet tuo metu spiningauti draudžiama visur.

Be to, V.Staškovskis ir kai kurie kiti iš Šalčininkų rajono kilę vilniečiai nori gauti daug pigesnių leidimų, skirtų vietiniams gyventojams. Tačiau klubas nelinkęs nusileisti. Tai ir verčia poną Staškovskį rašyti skundus.

Gaudymais sliekais atgyveno

Keistos straipsnyje pateiktos R.Adamonio pastabos, kad reikėtų būti nuolaidesniems ir leisti gaudyti upėtakius sliekais. Pripažįstu, tikrai yra pasaulyje vietų, kur tai leidžiama. Tačiau tokia tauriųjų žuvų žvejybos praktika yra tik išimtis, o ne taisyklė. Dažniausiai upėtakius ir kiršlius pasaulyje gaudyti sliekais ir kitais natūraliais masalais yra griežtai uždrausta. Mat paleidus slieku pagautus upėtakius, 10-15 procentų jų nuo sužalojimų žūva. Paleidus spiningu, dirbtiniu masalu pagautus upėtakius, žūva jau tik apie 5 procentai.

Geriausių rezultatų pasiekiama žvejojant tik dirbtinėmis muselėmis ir vienšakiais kabliukais be užkarpėlių - tada žūva tik mažiau kaip procentas paleistų žuvų. To paties upėtakio sugavimu tada gali pasidžiaugti daug daugiau žvejų. Tai ką rinksimės: kiekvienas pats sau pasigausime upėtakį ir suvalgysime, o gal pagausime, pabučiuosime ir paleisime, kad ta žuvimi galėtų pasidžiaugti dar 99 žvejai ir jis galėtų išneršti?

Sakysite - brangios tos muselinės meškerės, o nuo kabliuko be užkarpėlės sliekas greitai nusimauna, be to, gaudyti slieku - sena etnokultūrinė tradicija. Tada ko stebėtis, kad civilizuoti europiečiai žvejoti į Lietuvą važiuoti vengia. Jiems jau seniai aišku, kad norint turėti vandenyse žuvų, reikia apriboti laisvę jas naikinti. Vienas tokio ribojimo būdų – meškeriojimas museline meškere ir daugumos pagautų žuvų paleidimas atgal. Upėtakių gaudymas sliekais beviltiškai atgyveno.

Pernelyg uoliai dirbome

Mums aišku, už ką „Merkio“ klubas pateko į tokią nemalonę, jog net įstatymus reikia keisti, kad tik mums neleistų saugoti Merkio upės. Ne vienam „rimtam“ vyrui surašėme pažeidimų protokolus, nors jie grasino aukštais ryšiais. Keletui gudruolių sutrukdėme grandiozines statybas ir tvenkinių kasimą Merkio apsauginėje zonoje. Kartu su Jašiūnų bendruomene  giname Merkį nuo reguliaraus teršimo buitinėmis ir toksiškomis pramoninėmis nuotekomis.

O svarbiausia - kartu su kitais gamtos apsaugos entuziastais gynėme Siesartį ir kitas Lietuvos upes nuo nusikalstamų, mūsų nuomone, planų masiškai statyti užtvankas. Šių planų pagrindinis lobistas Seime nesislėpdamas buvo J.Šimėnas. Būtent jo iniciatyva naujajame Mėgėjų žvejybos įstatyme atsirado nuostata, draudžianti upių nuomą. Mūsų nuomone, tai kerštas tiems, kas priešinosi planams užtvindyti gražiausių Lietuvos upių slėnius ir sunaikinti geriausias upėtakių ir kiršlių nerštavietes.

Naujajame Mėgėjų žvejybos įstatyme nėra aiškios vizijos, kaip turi atrodyti mėgėjiška žūklė Lietuvoje. Jis netgi prastesnis už senąjį, priimtą 2004 metais. Jokių garantijų neduodama tam, kas norėtų investuoti į žūklės paslaugų teikimą. Nieko nekalbama apie realią vandenų  apsaugą.

Publikacijoje klausiama, ar nuviję "grupes draugų" (mūsų atveju - muselininkus) nuo upių tikrai prišauktume ten brakonierius. Norint tuo įsitikinti, užtenka nuvažiuoti prie Merkio Varėnos rajone. Kiekvieną kartą ten pamatau plaukiančius valtimis žvejus, kurie nesilaiko nei žuvų sugavimo normų, nei leistinų dydžių. Vos ne kas antrą kartą matau povandeninius medžiotojus, kurių verslas faktiškai yra žuvų šaudymas pardavimui.

Merkio aukštupyje šito tikrai nepamatysi, nes jis yra prižiūrimas organizuotų „Merkio“ klubo entuziastų.

Kitas pavyzdys – Vilnios upė Vilniaus miesto ribose. Ji valstybės žuvinama, bet – nesaugoma. Jau tais pačiais metais beveik visus įleistus upėtakiukus, lašišaites ir šlakiukus  išgaudo Pavilnio gyventojai. Taigi jei kas nematė brakonieriaus - tereikia nuvažiuoti iki Belmonto. O prie Merkio kol kas jų daug mažiau.

„Merkio“ klubas vienija idealistus, kurie nori išsaugoti gražiausias Lietuvos upes, gausinti jose lašišinių žuvų išteklius ir propaguoti modernius bei civilizuotus mėgėjiškos žūklės principus. Esame įsitikinę, jog mėgėjišką žūklę reglamentuojantys teisės aktai turi būti kuriami mezgant ir stiprinant įstatymų leidėjų ir Aplinkos ministerijos dialogą su žvejų mėgėjų bendruomene.

PRANAS GUDYNAS,

Meškeriotojų klubo „Merkys“ viceprezidentas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"