TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Mitų apie grybus netrūksta

2010 09 27 0:00
"Kartais labai retus, nykstančius grybus nuo žmonių reikia slėpti, nes nepatikės, kad kokį šungrybį tyrinėjam. Dažniausiai manoma, jei mokslininkai domisi, tai grybas kažkuo ypatingas, skanus, visiems ir knietės paragauti", - pasakojo J.Kasparavičius.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kai visi šį rudenį tik ir tempia iš miško grybų pilnus krepšius, pamatę keistuolį, pareinantį su keliais grybukais dėžutėje, daugelis tik galvas pakraipo ir užjaučiančiai paklausia: "Tai baravykų visai neradote?" Jonas Kasparavičius kiekvienam nepuola aiškintis, kad jis - mokslininkas, kad tyrinėja grybus.

Žmonės ir nepatikėtų, kad mokslininkas, mikologas nežino, kur daugiausia grybų galima rasti. "Negrybauju ekonominiais tikslais. Ieškau, bet nerenku jų visai. Man pilna galva grybŲ, - sako Botanikos instituto gamtos tyrimų centro mokslinis darbuotojas, gamtos mokslų daktaras J.Kasparavičius. - Pasižymiu, pašliaužioju aplink, išmatuoju, susirašau viską ir palieku. Iš šalies žiūrint, mūsų, mikologų, grybavimas labai keistas atrodo. Įsivaizduokite - dvimetrinis vyras, keliais einantis aplink kokį nors baravyką."

Taip "grybaujant" ir jam, ir kolegoms yra nutikę įdomių istorijų. "Kartą išėjome tyrinėti tų grybukų, kurie galvijų mėšlo krūvose auga ir kuriuos mėšlavabaliai ėda. Aš pritūpęs, susirietęs ratais apie mėšlo krūvą sukuosi, kažką iš jos graibau, eina pro šalį moteriškė ir smalsaudama klausia, ko čia taip ieškau. Sakau: "Ai, čia šiaip užsiiminėju, nebijokit, aš čia ne vienas, mūsų ir daugiau tokių yra, - pats juokdamasis iš savo darbo pasakojo mikologas. - Na, ką žmogus gali pagalvoti? Tupi prie mėšlo krūvos, ir dar - pilnas miškas tokių! Gal pamanė, kad esam kokie narkomanai, toksikomanai."

Dzūkas iš Alytaus prisipažįsta, kad stačia galva į grybų tyrinėjimus ne iškart pasinėrė. "Vaikystėje prasirgta daug kuo - ir paukščiais, ir žvėrimis, ir žuvimis. Kažkada pagalvojau, kad būtų įdomu ir baravyką patyrinėti. Taip mintis tapo disertacija", - pasakojo mokslininkas. Jo mokslinis darbas siekė išsiaiškinti, kaip gamtiniai ir antropogeniniai veiksniai veikia valgomųjų voveraičių ir tikrinių baravykų augimvietes Pietų Lietuvos miškuose. Tada, prieš dešimtmetį, miškus masiškai jau buvo užplūdę vadinamieji ekonominiai grybautojai, į supirktuves tempdavę tonas grybų. Gamtininkai baiminosi, kad toks grybavimas sunaikins grybijas, žmonės ištryps miškus. "Mes pasirinktuose plotuose taip pat visaip trypėm, mindžiojom, aiškinomės, kaip nuolatinis vaikščiojimas veikia grybavietes, - pasakojo J.Kasparavičius. - Vienareikšmiško atsakymo nėra. Jei trypimas intensyvus, jeigu net takai padaromi, tada kenkia. Jei vaikštoma retai, tai grybų augimą netgi skatina. Neigiamai grybijas veikia samanų draskymas."

Nėra kur tyrinėti

- Įdomu, ar grybų pastaruoju metu mažėja, ar daugėja?

- Grybingumo kreivė į viršų tikrai neina, tačiau norint atsakyti į visus dominantį klausimą, ar apskritai, įvertinus kasmetinius svyravimus, grybų nemažėja, reikia stabiliai stebėti niekieno neišgrybaujamuose sklypuose, kasmet rinkti iš jų derlių, sverti, matuoti. Tačiau dabar neturime tokių plotų, kur grybautojai neįkeltų kojos. Tad ir skaičiavimai netikslūs.

- Tai gal kaip nors uždangstote, paslepiate tuos tiriamus grybus?

- Ką ten paslėpsi, kai būriai pereina. Be to, uždengtam grybui pasikeičia sąlygos, drėgmė kitokia, vėl negali daryti išvadų tarsi jis būtų augęs normaliai. Kartą man grybautojai visą tyrimą sužlugdė. Norėjau pažiūrėti, kaip grybus veikia įvairūs pažeidimai, pavyzdžiui, kaip formuosis baravyko kepurė, kai jos kraštas bus nupjautas ar vidurys įpjautas - riesis ji ar apauginės. Apdangsčiau, paslėpiau dešimtis grybų, bet atvažiavęs nieko neradau.

Anksčiau tyrinėjome sklypuose prie sienos su Lenkija, kur žmonėms būdavo draudžiama vaikščioti. Stebėjome, kokia grybų dinamika, nuo ko priklauso augimas, greitis. Bet ir ten negali sakyti, kad skaičiavimai tikslūs. Pasieniečiai irgi žmonės, mėgstantys grybus. Dabar net tokių plotų pasienyje neliko. Tad kai mūsų prašo ranką prie širdies pridėjus pasakyti, ar grybų mažėja, ar ne, joks rimtas specialistas nesiryš to daryti, nes išvadoms faktų neturime. Nelabai kam ir rūpi mūsų tyrimai. Atrodo, tik pinigų mėtymas. Panašiai buvo, kai Anglijos mokslininkai Antrojo pasaulinio karo metais pradėjo tyrinėti pelių biologiją, koks triukšmas kilo - šalis vos gyva, o mokslininkai tokiais niekais užsiima. Paaiškink žmonėms, kad pelių biologijos tyrimai nėra niekai, kad ištyrus, kokios sąlygos joms netinkamos, būtų galima išsaugoti daug javų derliaus, kurio beveik pusę sunaikina pelės. Karo metais duonos trūkdavo.

Panašiai dabar ir su grybų tyrimais, jiems pinigų vis stinga. Krizė. Tačiau kaupiamos žinios gali būti neįkainojamos. Pavyzdžiui, švedai, amerikiečiai ištyrinėjo voveraites ir užpatentavo. Dabar sako - norit, iš mūsų pirkit arba patys tyrinėkit, tačiau kol viską iš naujo ištirsit, atsiliksit dešimčia metų. Technikoje gali sukurti kokį mechanizmą ir iš galvos. Gamtos pasaulyje taip nebūna, žinios iš oro neateina, turi kaupti lašas po lašo.

Valgome tai, kas kitiems nuodinga

- Į kuriuos miškus važiuojate moksliniais tikslais?

- Ne į tuos, kuriuose masiškai grybaujama, nes mums baravykai, raudonikiai, voveraitės - tai tik kelios dominančios rūšys. Be to, apie jas jau daug informacijos surinkta. Mus labiau domina tie grybai, kurių grybautojai nerenka. Tai mažai žinomos, retos, kartais naujos rūšys. Tautiečiai iš mūsų tikisi, kad atrasime kokį nors stebuklingą grybą, nuo kurio skonio liežuvį prarysi, tačiau galime nuvilti - tokių dalykų nebus. Dabar dažnokai mums žmonės siunčia radę kokį nors požeminį grybą ir klausia, ar čia ne trumas, vadinamasis triufelis iš Italijos, vienas brangiausių delikatesų. Deja, pas mus truputį per šalta, kad jie augtų.

- Lietuvoje yra požeminių grybų?

- Taip. Gana daug rūšių. Tačiau juos tyrinėti dar sudėtingiau, nes net nežinia, kur ieškoti. Apie jų buvimą galima spręsti tik iš šalutinių požymių, pavyzdžiui, kai kuriuos mėgsta šernai, išrausia suradę pagal kvapą. Kai kuriais domisi požeminės pelės.

- Įdomu, kaip per šimtmečius buvo nustatyta, kuris grybas valgomas, kuris ne? Tiesiog bandoma ir žiūrima, mirs kas ar ne?

- Panašu, kad taip. Istorija žino nemažai pavyzdžių, kaip grybais nusinuodijo ne vienas valdovas, karvedys, net Šventojo Sosto atstovas. Apie paprastus žmones duomenų nėra, tačiau, matyt, daug jų galvas padėjo paragavę. Taip iš konkrečių atvejų ir ėjo informacija.

Sužinojusios, kad kai kurie grybai nuodingi, o valgomus su nevalgomais lengva supainioti, kai kurios tautos, pavyzdžiui, belgai, olandai, apskritai nevalgo jokių grybų, kai kuriuose Šveicarijos regionuose jų taip pat nevalgoma. Tokių tradicijų ten nėra. Nuo seno grybai laikomi velnio išpera ir jais nerizikuojama. Pas mus kitaip - nežinau, ar tai drąsa, ar lengvabūdiškumas. Gal kada ir pusė genties išmirė, bet likusieji gyvi ragauja toliau.

Pavyzdžiui, gerą skonį turintys baltikai laikomi nuodingais grybais, tačiau daug kas iš mūsų juos valgo. Auga jie ir Afrikoje, tačiau visi afrikiečiai žino, kad jie nuodingi. Skaičiau, kai nuvykę rusai ten jų prisirinko, prisivirė, vietiniai tik peržegnojo nesitikėdami gyvų ryte rasti. Labai nustebę buvo, kad baltieji liko gyvi.

Pas mus kai kas verda ir meškutes. Vokietijoje draudžiama jas valgyti. Prancūzijoje ne vienas mirė apsinuodijęs jomis. Manoma, kad meškučių nuodingosios medžiagos kaupiasi organizme ir nunuodija žmogų tik kai pasiekia tam tikrą koncentraciją. Lietuvoje nusinuodijimų meškutėmis nebuvo. Tad mums, mikologams, kartais reikia spręsti rebusus - jei apsinuodija kitose šalyse, drausti tokiu atveju valgyti, ar ne. Pavyzdžiui, Prancūzijoje buvo keli mirties atvejai ir nuo žaliuokių (ten augančių, ne atvežtinių). Vėl neaišku, kodėl. Mes jas valgome, nenusinuodijame. Nors biologiniu požiūriu žaliuokė visur yra ta pati žaliuokė.

Ne visos ir musmirės labai nuodingos. Pavyzdžiui, mūsų raudonąsias musmires mėgsta karvės, ožkos. Matyt, jaučia, kad joms jų reikia, gal parazitams žarnyne išnaikinti. Oranžinės spalvos karališkąją musmirę (Amanita caesarea) labai mėgo Romos imperatoriai. Sako, skanus grybas, galime tik apgailestauti, kad pas mus neauga. Tačiau pasitaikydavo, kad ne tos musmirės įmaišydavo - ir imperatoriaus nebėra.

Atkeliavęs iš Taivano

- Ar atsiranda naujų rūšių grybų?

- Atkeliauja viena kita rūšis su vazoninėmis gėlėmis iš šiltesnių kraštų. Laimei, po žiemos jie iššąla, neapsigyvena.

- Kodėl sakote - laimei?

- Gali būti baisių pasekmių. Kaip su Sosnovskio barščiu, kuris pabėgo iš kontroliuojamų teritorijų ir dabar išnaikinti jo niekaip negalima. Nežinia, kas darytųsi, kai koks neaiškus grybas kerotųsi po žeme. Ar neišstumtų vietinių? Dar nieko, jei kokius šungrybius, o jei konkuruotų su voveraitėmis ar baravykais? Ar patenkinti būtume? Kaip reikėtų naikinti nepageidaujamus grybus? Medžius kirsti? Kelis metrus žemėje išsikerojusio grybo juk neišrausi.

Istorija žino baisių pavyzdžių, kai, pavyzdžiui, gyvatvorių kaktusai pabėgo į laukus ir užėmė visas ganyklas. Tad nelabai džiaugiamės gavę žinių apie naujas grybų rūšis.

Kuršių nerijoje rastas jau senokai čia įsitvirtinęs nevietinis baravykas Boletellus projectellus. Lietuviško pavadinimo jis neturi, nes auga tik Amerikoje ir Taivanyje. Mūsų žmonės jį praminė raudonuoju, nes visas rausvas. Valgomas, bet prastesnis už mūsiškį. Kokiu būdu pateko pas mus, nežinia, gal sporas nuo kokio laivo nupūtė? Auga jis Kuršių nerijoje gerai, toliau į žemyną neplinta. Kol kas, rodos, kitoms rūšims nekenkia.

Cheminiai karai

- O kur daugiausia grybų? Dzūkijoje?

- Jei skaičiuosime valgomus grybus, taip. Tačiau nevalgomų grybų visoje Lietuvoje yra. Mažiau gal tik šiaurės Lietuvoje, kur miškų beveik nėra. Valgomų grybų rūšys mėgsta lengvą, pralaidžią dirvą, kur vanduo neužsibūna, todėl jų Dzūkijoje ir gausiausia. Molinga, užmirkusi žemė grybams netinka.

- Sakoma, miškas be grybų - ne miškas.

- Dabar dažnai plynas užterštas vietoves stengiamasi užsodinti miškais. Pasodina medžių, bet jie neauga ir tiek, sunkiai stiebiasi, nes grybų toje žemėje nėra. Tad pasaulyje mokslininkai išbando įvairius būdus, pavyzdžiui, prie iš sėklų išaugintų sodinukų jau iškart įterpia ir grybienos. Lūkesčiai pasiteisina. Kai grybas padeda, medelis auga normaliai.

Miškas gali gyvuoti be žvėrių, be paukščių, tuo labiau be žmonių, tačiau be grybų neauga. Visi grybai susiję su medžiais, kaip kojine apgaubę jaunas medžių šaknis neleidžia joms išdžiūti, aprūpina mikroelementais, saugo nuo kitų, ligas sukeliančių grybų. Šaknų zonoje verda tokie cheminiai karai! Grybai iš medžių taip pat gauna reikiamų augti medžiagų. Tik kelmučiai ne ant šaknų tvirtinasi, o ant medienos. Pievagrybiai gali augti humusingų medžiagų turtingame dirvožemyje. Jiems medžių nereikia. Todėl juos ir galima auginti šiltnamiuose. Voveraičių, baravykų taip neišauginsi. Nors... dabar galima susintetinti bet kokią cheminę medžiagą - tokią, kokios reikia baravykui, kurią jam teikia medžiai. Tačiau taip išauginti grybai būtų auksiniai, jų neįpirktų net karaliai.

Grybų natūraliame miške visada yra, tik mes įpratę skaičiuoti, pastebėti vien tik valgomus grybus.

Be variklio ir stūmoklių

- Žinių apie grybus turbūt reikia ne vien žmonių smalsumui patenkinti?

- Dabar, pavyzdžiui, žinios, tyrinėjant šikšnosparnius, skruzdes, pritaikomos ir kitose srityse - mobiliesiems telefonams, interneto ryšiui tobulinti. Grybų kūnas - sudėtingas ląstelių, vamzdelių tinklas, kuriuo teka įvairios medžiagos. Galima pasisemti idėjų įvairiems ryšiams tobulinti.

Ekonomistai grybų pasaulyje taip pat rastų naudingų žinių. Tarkim, patyrinėjus, kurio grybo gyvenimo strategija laimi, kai jie susitikę tarpusavyje kovoja dėl erdvės, rezultatus galėtų pritaikyti ir konkuruojančios firmos, kuriančios rinkos užkariavimo strategiją. Tik reikia į grybų gyvenimą pažvelgti filosofiškai.

O kiek iš grybų galėtų pasimokyti inžinieriai! Pavyzdžiui, poniabūdė (tai gana žinomas dvokiantis baltas grybas, panašus į vieną vyrišką organą), neturinti jokių siurblių, tik milimetrinius zifus ir "kiaušinį", o milžinišku greičiu sugeba iš dirvožemio prisipumpuoti vandens, auga net 5 mm per sekundę. Ląstelės ištįsta kelis šimtus ar tūkstančius kartų! Ir viskas - be variklio, be benzino, be stūmoklių! Šį mechanizmą galima būtų pritaikyti ir kur nors kitur.

Kita poniabūdės gudrybė - muses pritraukia pūvančios mėsos kvapu. Atskridusios ieško, ieško, aplimpa sporomis, bet mėsos neranda. Nusispjovusios skrenda ant kitos dvokiančios poniabūdės. Ir taip jas platina.

Su įnamiais geriau

- Turbūt nežinoma, kiek jau metų Žemėje baravykai auga?

- Tikrai ne, tačiau žinoma, kad grybų buvo jau dinozaurų laikais. Tai daugialąstis organizmas, gyvenantis milijonus metų, į sausumą išlipęs kartu su augalais, kai dar jokių stuburinių nebuvo. Baravykas - vienas iš senesnių grybų. Jo sandara, lyginant, pavyzdžiui, su ūmėde, primityvesnė.

Baravykai turi daug įnamių, juose gyvena bene daugiausia kirminų. Kai kas ten tik ilsisi, kai kas veisiasi, kai kas slepiasi nuo lietaus ar saulės. Sakome, kad tai kenkėjai, tačiau tai tik žmogiškas antropocentristinis požiūris. Grybams jie naudingesni nei mes, net reikalingi. Tie įnamiai ėda juos ne bet kaip, o iš vidaus, taigi leidžia užaugti ir išplatinti sporas. Be to, kirmėlaitės sporas padeda pasėti - prisiėdusios jų lenda į dirvožemį, kur pavirsta suaugusiu vabzdžiu. Taigi platina toliau. Mes tokios naudos grybams neduodame. Išnešame iš miško, ir jie jau niekada ten nesugrįžta. Sukirmijusio, subrendusio grybo geriau visai nerauti (užtenka paspausti kepurėlę ir pagal minkštumą suprasite), tegul savaime išsisės. Bet dzūkai vis tiek daro savo, vis tiek jiems "raikia pažūrėc, ar nesukirmijis".

Prie mūsų laboratorijos, Verkių rūmų pievoje augo daug kukurdvelkių, tačiau žmonėms norėjosi juos paspardyt kaip futbolo kamuolius. Išspardė, kol dar balti, nesubrendę, be sporų. Ir išnyko. Dabar jau nematyti.

- O apskritai kiek gyvena baravykas?

- Vidutiniškai 12 parų. Jei vėsiau, netrūksta drėgmės, gali ir šiek tiek daugiau. Grybas gyvas tol, kol auga. Baravyko kepurėlės skersmuo gali siekti apie 20 cm, paskui jis jau nustoja augti. Šiemet teko skaityti, kad grybautojas rado 60 centimetrų.

Pasėti sode

- Gal senų grybų kepurėlių galima kur nors prie namų sode pabarstyti ir taip pasėti?

- Taip daugelis daro. Ar net vandenį, kuriame grybus plovė, po medžiais išpila, nes jis taip pat su sporomis. Tik sėti reikia po tokiais medžiais, po kokiais rinkote - ąžuolais, beržais, pušimis. Būna, kad žmonėms užauga.

Sporų forma tokia, kad gali gerai įsiskverbti į žemę. Vienos tiesiog sminga, vanduo jas įsuka, kitos prisitaikiusios skristi. Jei spora turi didelių išsišakojimų, į dirvožemį skverbiasi sunkiau, vadinasi, šis grybas gyvena paviršiuje. Apskritai grybų karalystė siekia iki 20-30 cm gylį.

Kai oras tinkamas sporoms barstyti, jų galima pamatyti net visur aplink - ant samanų, ant lapų.

- Nejaugi jų būna tiek daug?

- Taip. Ir spalvų būna įvairių - baltų, gelsvų, rudų. Baravykų - gelsvai žalsvos. Kai kas net kuria iš jų paveikslus: į kartoninę dėžę įsmeigia vinį, padeda baltą popieriaus lapą, tada užmauna grybo kepurėlę. Veikiant oro srovėms pribyra vienos spalvos, po to dedamas kitas grybas, pribyra kitų spalvų. Išeina labai modernūs, netikėti paveikslai. Tikras spalvų žaismas. Kai pavargstu, paimu kokį laibakotį grybuką ir iškėlęs prieš saulę sukioju. Kiek ten spalvų! O kokia paviršiaus struktūra! Gali papuošalams idėjų semtis.

Grybautojams irgi keistai atrodo - nešasi suaugęs vyras šungrybiuką ir džiaugdamasis apžiūrinėja. Kiekvienam juk neaiškinsi, kad tyrinėji. Žmonėms dažnai atrodo, kad nėra čia ko tyrinėti, tik ar valgomas, ar nevalgomas.

Mutantų nebūna

- Kuo dar įdomus grybų organizmas?

- Grybų ląstelių formos pačios įvairiausios - spagečių, apvalios, žvaigždės, pūslės, lašo pavidalų. Jos gana atsparios, dažnai turi net du branduolius, vienas būna neveiklus. Ir tai praverčia - jei vienas sugenda, pradeda veikti kitas. Todėl mutantų, kurių mes bijome, tarp grybų pasitaiko labai retai. Jei randame keistesnį grybą, tai dar ne mutantas, o tiesiog pakitęs nuo kitokių sąlygų.

Grybai labai jautriai reaguoja į bet ką. Net uždėjus ant jo degtuką, aplink jį kepurėlė augdama įlinks. Tačiau tai irgi ne mutacija.

- Jei grybas toks jautrus, jį galima greit ir lengvai pakeisti - įskiepyti, sukryžminti?

- O ko jūs dar norėtumėte iš baravyko? Kad jis, kaip modifikuotas pomidoras negendantis stovėtų ant lentynos kelias savaites? Vargu ar tokį valgytume.

Žemėlapio nebus

- Girdėjau žmones kalbant, kad grybai iš to ar ano miško išėjo. Kur anksčiau būdavo, dabar nėra, o pasirodė kitur.

- Tai tiesa. Grybai susiję su tam tikru medžių amžiumi. Pavyzdžiui, kazlėkai auga labai jaunuose, dar besiformuojančiuose pušynuose. Miškui paaugus, kazlėkai dingsta. Voveraitės, baravykai gausiausiai dera vidutinio amžiaus - 30-50 metų miškuose. Brandesniuose miškuose jų mažėja, nors visiškai neišnyksta. Apskritai senuose miškuose nebūna gausiai derančių grybų. Ir suprantama kodėl - keičiasi medžio biologija, jis lėčiau auga, mažiau išskiria grybui reikalingų medžiagų.

Tad kai mūsų prašo sudaryti žemėlapį, kur yra grybingiausios vietos, to padaryti negalime, nes kasmet miškas keičiasi. Tai galėtų būti tik interaktyvus internetinis žemėlapis. Be to, reikėtų nuolat sekti miškus visoje Lietuvoje. Tai brangiai kainuotų.

- Kartais bijomasi, kad grybai nebūtų radioaktyvūs, sakoma, kad kai kurios rūšys labai kaupia nuodingas medžiagas?

- Jei jų ten yra, tai sukaups, nes grybai - geri filtratoriai, viską su vandeniu siurbia į save. Tačiau jei miškas švarus, švarus bus ir grybas. Stebiuosi, kai kartais spaudoje rašoma: per karščius grybai tampa nuodingi. Nesąmonė. Jei aplinkoje jokių nuodingų medžiagų nėra, ir grybai nebus nuodingi. Apsinuodyti galima tik pasenusiu, sugedusiu grybu. Taip, kaip ir pašvinkusia mėsa. Tačiau tikrai ne todėl, kad nuo karščių jis tampa kažkoks nuodingas.

Mitų apie grybus netrūksta. Žmonės kalba, kad šalia musmirės augantis baravykas gali būti nuodingas. Nieko panašaus.

- Po labai derlingų šių metų kiti, matyt, jau tokie nebus?

- Taip. Tokių jau tikrai nebus. Retai kada pasitaiko taip, kaip šiemet - labai gausus ir voveraičių, ir baravykų derlius. Tokie grybingi metai kartojasi maždaug kas šešerius metus. Baravykai pramečiuoja. Tačiau ir tas pramečiavimas slėpiningas, vienais metais labiau auga pušynuose, kitais - mišriuose miškuose dera.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"