TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Moki žodį – žinai kelią: žodžių galia

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Istorija kupina ne tik dramatiškų įvykių, bet ir keistų paradoksų. Yra nemažai pavyzdžių, liudijančių, kaip buvę mirtini priešai, prabėgus vienam kitam šimtmečiui, tapdavo strateginiais partneriais. Arba kaip jie, nors ir vedini savanaudiškų paskatų, prisidėdavo prie buvusio priešininko kultūrinio atgimimo.

Netikėtas posūkis užminė mįslę

Mažoji Lietuva yra itin svarbi Lietuvos kultūros istorijai ir tautinės savimonės susiformavimui. XVII amžiuje joje nutiko tai, ką būtų galima pavadinti neįtikėtinu aplinkybių sutapimu. Silpstančio kryžiuočių ordino magistras iš esmės paspartino lietuvių kalbos evoliuciją.

Šį kalbos istorijos detektyvą narpliojo ne vienas lietuvių istorikas bei kalbotyros specialistas. Vienas iš jų – šių metų Lietuvos mokslo premijos laureatas prof. Vincentas Drotvinas, įvertintas už Mažosios Lietuvos raštijos paveldo ir senųjų žodynų tyrimus.

„Senieji žodynai – šaltinis būsimai Lietuvos leksikografijos istorijai. Tiek Mažosios Lietuvos, tiek ir visos Lietuvių kalbos leksikografijos istorijai“, – LRT Televizijos laidai „Mokslo ekspresas“ sako prof. Vincentas Drotvinas.

Moki žodį – žinai kelią, sako lietuvių liaudies patarlė. Žodžiai yra tarsi elementariosios dalelės, iš kurių formuojasi tautos savastis, jos tapatumo visata. Štai kodėl žodynai yra tokie svarbūs, kaip ir jų kūrimo istorija. Mokslo sritis, leksikografija, nagrinėja, kaip sudaryti žodynai ir kaip jais naudotis. Antai mokantis gimtosios ar užsienio kalbos, bendraujant, tiriant kalbą.

Žodyno sudarytojas turi apsispręsti, kokį žodyną rašys – vienakalbį ar dvikalbį. Taip pat numatyti, kas bus žodyno vartotojai. Norėdami geriau suprasti lietuvių tautos ir kalbos evoliuciją, leksikografai tyrinėja rankraštinius Mažosios Lietuvos ir LDK žodynus, pirmuosius dvikalbius ar aiškinamuosius žodynus.

Nagrinėjami žodynininkų leksikografiniai metodai, žodynuose pateikiama leksika, žodynų chronologija. Pirmasis tyrėjams žinomas toks veikalas yra Konstantino Sirvydo trikalbis (lenkų, lotynų, lietuvių) 1620 metais Vilniuje išleistas žodynas.

„Žodynai atsirado Europoje iš graikų raštijos. Kada reikėjo paaiškinti kai kuriuos senovinius dalykus graikų klasikinėje literatūroje. Vėliau naujaisiais laikais buvo leidžiami romėnų literatūros autorių žodynai, jau šviečiamoje epochoje pradėta leisti lotynų kalbos žodynus su tautinėmis kalbomis, o paskui – ir tautinių kalbų žodynus su lotynų kalba arba su kai kuriomis kitomis kalbomis. Europos leksikografijos istorija labai sudėtinga ir svarbu, kad lietuvių žodynai gražiai įsirašo į šią chronologinę eilę“, – teigia V. Drotvinas.

Žinoma, Lietuvių kalbos žodynai išsamumu neprilygsta didžiųjų kalbų žodynams, bet jie mums labai svarbūs, nes parodo filologinės leksikografinės minties raidą per kelis šimtmečius. Žodynai – svarbūs informacijos šaltiniai, padedantys susirasti tinkamą žodį ar frazę. Kita vertus, jie padeda bendrauti, pateikdami būtiniausius gimtosios arba svetimosios kalbos žodžius ir suvienodina kalbą. Tai – patogus duomenų apie kalbą fiksavimo būdas ir viena svarbiausių mokslinių tyrimų priemonių.

„Sakoma, kad geriausiai kalbą reprezentuoja gramatikos ir žodynai. Gramatika yra kalbos sistemos dalykai, o žodynai yra leksika. Žodynas gana atspindi to meto žmonių kalbą. Todėl leksikografija yra visuomenei jaunimui ir mokslui labai reikalinga kalbotyros dalis. Reikia pasakyti, kad lietuvių leksikografija yra to paties amžiaus, kaip ir daugelis Europos kalbų žodynų. XVII amžiuje pasirodė latvių ir vengrų, ir estų kalbomis rašyti žodynai“, – tvirtina V. Drotvinas.

Tiesa, vienos kalbos ir dvikalbiai žodynai skiriasi. Dvikalbiuose žodynuose greta tautinės kalbos žodžių būdavo lotynų kalbos žodžiai. Lietuviškas žodynas, kuriame lietuvių kalba yra pagrindinė, atsirado kur kas vėliau. Analizuodami žodynus, tyrėjai gali pasakyti, kokia tuo metu buvo leksika. Tai yra, ar jau buvo vartojamas vienas arba kitas žodis. Tai labai svarbu kalbos istorijai.

Mokslo lopšys – Mažoji Lietuva

Mažojoje Lietuvoje daug lietuvių filologijos darbų pasirodė anksčiau, negu Didžiojoje Lietuvoje. Mažojoje Lietuvoje 1547 metais buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo katekizmas. Taip pat pasirodė pirmoji Jono Bretkūno 1590 metais į lietuvių kalbą išversta Biblija. Negana to, ten sukurtas pirmasis lietuviškas grožinės literatūros kūrinys – Kristijono Donelaičio „Metai“, o 1823 metais išleistas pirmasis lietuviškas laikraštis „Nusidawimai dievo karalystėje“. Nuo 1883 m. Mažojoje Lietuvoje buvo spausdinami svarbiausi lietuviško tautinio atgimimo leidiniai „Aušra“ ir „Varpas“. Kodėl tai prasidėjo būtent Prūsijoje ir kodėl tuo metu?

Akademiko Zigmo Zinkevičiaus žodžiais tariant, Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva – kryžiuočių pavergta lietuvių tautos dalis, kurią 700 metų valdė vokiečiai. Tai – savitas mūsų tautos regionas, išaugęs istorinėse prūsų, pietinių kuršių ir vakarinių sūduvių žemėse.

Terminas „Mažoji Lietuva“ žinotas jau XIII amžiuje. Gausiausią nevokiečių etninę grupę to meto kryžiuočių valstybėje sudarė būtent lietuviai. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių ordinas ėmė silpti. Esminį istorinį lūžį lėmė Reformacija. Jos lyderiai, kad būtų platinama naujoji tikyba, skatino vartoti liaudžiai suprantamą kalbą. Lotynų kalba pamaldose buvo keičiama tautinėmis kalbomis.

„Žinome, kad paskutinis kryžiuočių ordino magistras Albrechtas priėmė naująjį Liuterio tikėjimą ir pasiskelbė pasaulietine valstybe – Prūsijos kunigaikštyste, kuri 1701 metais tapo Prūsijos karalyste. Lietuviai ten buvo tautinė mažuma ir protestantizmui plėsti reikėjo mokymo priemonių. Reikėjo gramatikų, žodynų, biblijos, kurią buvo išvertęs Jonas Bretkūnas, bet jam mirus liko tik rankraštis. Todėl uždavinys Lietuvių kalbą mokantiems kunigams 1639 metais ir buvo suformuotas – parengti biblijos leidimą, parengti gramatiką, parengti sunkiausių ir dažniausių žodžių rinkinį, žodyną“, – pasakoja V. Drotvinas.

Didįjį ordino magistrą Albrechtą, 1525 metais priėmusį Liuterio tikėjimą, popiežius prakeikė, o Vokietijos imperatorius pasmerkė. Norėdamas labiau suartėti su Lietuva, kunigaikščiu tapęs Albrechtas ėmėsi globoti lietuvius.

Vokiečių kunigams buvo įsakyta Prūsijoje išmokti lietuviškai ir šia kalba sakyti pamokslus. Lietuviškai buvo skelbiami valdžios įsakai. Karaliaučiuje pirmoji spaustuvė pradėjo veikti XVI amžiaus viduryje, nes reformatoriai suprato spausdinto žodžio reikšmę idėjoms skleisti. Todėl vokiečių valdžia finansavo lietuviškų knygų rengimą, o Albrechtas steigė stipendijas, kviesdamas lietuvius studijuoti Karaliaučiuje ir versti į lietuvių kalbą religinius tekstus.

Iš Lietuvos atvyko žymūs Karaliaučiaus universiteto profesoriai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis. Jų veikla parengė dirvą pirmajai lietuviškai knygai, kurią išspausdino Albrechto stipendininkas, – Martynas Mažvydas.

Nenuostabu, kad būtent Mažojoje Lietuvoje anksti susiformavo bendrinė rašomoji kalba. Šią kalbą aprašė Danielius Kleinas pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje. Jis norėjo, kad lietuviai turėtų tobulą gramatiką, todėl parengė išleisti giesmyną, žodyną ir dvi gramatikas.

„XVIII amžiuje Karaliaučiaus universitete buvo leidžiamos religinės protestantiškos knygos ir kartu Lietuvių kalbos mokslo veikalai: Ruigio žodynas, Milkaus žodynas. Bet reikšmingiausias čia yra Jokūbo Brodovskio žodynas, kuris turi ne tik religinę leksiką, bet ir namų apyvokos žodžių, patarlių, priežodžių, mįslių ir pan. Šitas žodynas liko neišleistas. Džiaugiamės, kad dabar žodynas jau prieinamas“, – teigia V. Drotvinas.

Leksikografas ir etnografas J. Brodovskis per trisdešimt metų, artimai bendraudamas su liaudimi, parengė dviejų dalių lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną su gausia šnekamosios kalbos sinonimika ir smulkiosios tautosakos iliustracijomis. Tai – didžiausias XVIII amžiaus lietuviškos leksikos rinkinys.

„Mažojoje Lietuvoje tie žodynai buvo skirti vokiečių kalba kalbantiems kunigams, kad jie galėtų atlikti savo liturginę pareigą, kad galėtų bendrauti su parapijiečiais. Bet tie žodynai ilgainiui tapo Lietuvių kalbos leksikos paminklais. Jie nebuvo skirti lietuvių kalbos mokslui. Lietuvių kalbos mokslo tada dar nebuvo, tik buvo pati pradžia. Dabartiniai žodynai yra mokslo šaltiniai“, – sako V. Drotvinas.

Atrado dingusiu laikytą traktatą

V. Drotvinas kelis dešimtmečius tyrinėja senuosius dvikalbius žodynus. Jo dėmesį ilgainiui patraukė keli rankraštiniai Mažosios Lietuvos žodynai, kuriuos iš raudonarmiečių laužo išgelbėjo prof. Povilo Pakarklio organizuota ekspedicija lituanistikos unikumams ieškoti karui baigiantis Prūsijoje.

„Į Lietuvą buvo parvežti trys žodynai. Tai – „Lexicon Lituanicum“, Brodovskio žodyno pirmoji dalis, vokiečių-lietuvių kalbų žodynas. Ilgai buvo kalbama, kad tuos žodynus reiktų išleisti. Buvo norima išleisti J. Brodovskio žodyną kaip sudėtingiausią, turiningiausią. Kai ryžausi šio darbo imtis, pradėjau nuo „Lexicon lituanicum“. Tai – anoniminis XVII a. pirmos pusės vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, turintis 9000 vokiškų žodžių su lietuviškais atitikmenimis. Nėra jis leksikografiškai sudėtingas, neturi iliustracijų, bet yra pats seniausias leksikografijos paminklas“, – „Mokslo ekspresui“, – sako V. Drotvinas.

Ieškodamas medžiagos šitiems žodynams, V. Drotvinas rado veikalą, kuris buvo laikomas dingusiu per Antrąjį pasaulinį karą. Tai – Mykolo Merlino traktatas „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“. Jame buvo pirmą kartą pasiūlyti lietuvių kalbos reformos principai ir pradėta diskusija, ar galima rašomąją kalbą pertvarkyti, atsižvelgiant į liaudies kalbą.

„Tai – žodynas, o veikalas apie lietuvių kalbos padėtį mažojoje Lietuvoje, ypač religinių raštų. Ten pažymėta, kad religiniai raštai smarkiai užteršti germanizmais, slavizmais, bet galima rasti tiems skoliniams lietuviškų atitikmenų iš liaudies kalbos. Užtat reikia rinkti šnekamąją kalbą, žiūrėti, kokios dainos, kokios mįslės, kokie priežodžiai. Tai šitą veikalą radau Lenkijoje, Gdansko bibliotekoje ir dabar mes jį išleidome kartu su kitais trimis XVIII a pradžios Mažosios Lietuvos veikalais. Dabar mūsų filologinė mintis jau yra gerokai praturtėjusi“, – teigia V. Drotvinas.

Gumbinės kunigo M. Merlino veikalas apibendrino XVII a. pabaigos Mažosios Lietuvos rašomosios bažnytinės kalbos vartoseną ir parodė, kaip reiktų kalbą tvarkyti. Tokio veikalo atsiradimas liudija to meto Vakarų Europos domėjimąsi nacionalinėmis kultūromis ir tautinėmis kalbomis, taip pat tautosaka.

Galima teigti, jog M. Merlinas padėjo išspręsti tarp kunigų kilusį ginčą. Jam pasisekė sumažinti atotrūkį tarp bažnytinių raštų ir šnekamosios kalbos. Reikalaudamas bažnytinių raštų kalbą padaryti aiškią ir suprantamą, jis paskatino lietuvių raštijos plėtrą. Traktato teiginius apie lietuvių kalbos tinkamumą pasaulietinės literatūros vertimams pirmasis pritaikė Jonas Šulcas „Ezopo pasakėčiose“ 1706 metais. Taigi pirmojo kalbos kultūros teoretiko M. Merlino suformuoti bendrinės rašomosios kalbos tobulinimo kriterijai ir dabar tebėra aktualūs ir pažangūs.

„Matome, kokie žodžiai kokiems daiktams įvardyti buvo naudojami XVII amžiuje. Tai – istorinės leksikologijos objektas. Bet kartu matome, kaip sugebėta šnekamojoje kalboje arba tam tikrų autorių daugelį sąvokų, ne tik buitinių, išreikšti lietuviškai“.

Pirmiausia, be abejo, buvo kuriama religinė leksika. Pavyzdžiui, į lietuvių kalbą verčiami nuodėmių arba sakramentų pavadinimai. Galime prisiminti vienoje laidoje jau minėtą filosofo Arūno Sverdiolo atliktą pranciškonų kunigo Jurgio Pabrėžos pamokslo apie nuodėmę analizę. Kunigas kūrė išsamius paaiškinimus, padėjusius parapijiečiams geriau suvokti nusižengimų esmę. Istorija patvirtino, kad tiesioginis kunigų bendravimas su vietos gyventojais, paprastais tikinčiaisiais – puiki proga lavinti ir modernizuoti to meto visuomenę, įdiegti žmonėms naujas sąvokas, turtinti kalbą.

„Karaliaučiaus archyvai buvo išslapstyti keliose vietose ir vienoje bažnyčioje. Bet kas dar išliko, ir kur dabar yra saugoma arba laikoma, sunku pasakyti. Galbūt dalis tų dokumentų yra Rytų archyvuose, bet sunkiai prieinama. Kol kas per tą laikotarpį, išskyrus šitą, nieko naujo nerasta“, – teigia V. Drotvinas.

V. Drotvino ir kitų leksikografijos klasikų darbus tęsia naujoji mokslininkų karta. Atliekami Mažosios Lietuvos leksikografijos tyrinėjimai, analizuojamas Mažosios Lietuvos žodynų santykis su XVII a. Didžiojoje Lietuvoje išleistu jėzuitų kunigo K. Sirvydo žodynu.

Mokslininkai tikisi, kad dėl tokių pastangų geriau suvoksime leksikografijos paveldo reikšmę ir jo įtaką lietuvių kalbos vystymuisi. V. Drotvinas irgi dar ketina įminti keletą lingvistikos mįslių, taip prisidedant prie leksikografijos istorijos parengimo.

„Džiaugiuosi, kad tie žodynai išliko. Kad jie čia išsaugomi, ir kad mokslo institucijos supranta jų reikšmę visuomenei. Džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie žodynų populiarinimo“, – sako V. Drotvinas.

Didžiojoje Lietuvoje XIX amžiaus pabaigoje prasidėjus tautiniam atgimimui, mažlietuvių bendrinė rašomoji kalba, daugiausia Jono Jablonskio pastangomis, paplito Didžiojoje Lietuvoje. Negana to, Mažosios Lietuvos gyventojų kalbą ėmė tyrinėti lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros specialistai, atradę joje pirmykštę kalbinę struktūrą. Taip jie išgarsino mūsų kalbą visame pasaulyje.

Galima teigti, jog Mažosios Lietuvos kalbininkų pastangos, praėjus porai šimtmečių, tapo vienu svarbiausiu faktorių, nulėmusiu lietuvių kalbos ir tautos atgimimo pradžią.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"