TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Mokslininkams nekvepia džiunglių egzotika

Kelionės į egzotiškus kraštus dabar labai madingos, tačiau Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesorius habilituotas dr. Jonas Rimantas Stonis apie tai turi savitą nuomonę.

"Daugelis mano, esą džiunglės yra rojus, o iš tikrųjų - visiškai kitaip. Aš net nekenčiu džiunglių, nors turiu ten dažnai dirbti. Nė vieno pažįstamo neskatinu važiuoti į atogrąžų ir kitus egzotiškas kraštus, nes ten tyko daugybė pavojų. Keliauti dera tik tiems, kurie turi konkrečių tikslų, tarkim, mokslinių tyrinėjimų ir be šito neįmanoma išsiversti, - sakė J.R.Stonis.

Tarptautinio lygio mokslininkas, Lietuvos nacionalinės mokslo premijos laureatas J.R.Stonis su kolegomis dalyvavo dešimtyse mokslinių ekspedicijų įvairiose pasaulio vietose - Centrinės, Pietryčių ir Pietų Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos bei kituose kraštuose. Štai prieš porą mėnesių jie grįžo iš ekspedicijos po majų kraštą Jukataną, o dabar, kai skaitote šį tekstą, braunasi per Gvatemalos džiungles. 

53 metų profesorius J.R.Stonis ir jo bendradarbiai LEU Gamtos mokslų fakulteto Biologijos ir gamtamokslinio ugdymo katedros Biosistematikos tyrimų centro mokslininkai bei tyrėjai Virginijus Sruoga, Arūnas Diškus, Remigijus Noreika, Agnė Rocienė, Asta Navickaitė, Andrius Remeikis ir kiti per tas išvykas aptinka daug iki tol mokslui nežinotų vabzdžių rūšių. J.R.Stonio ir jo kolegų tyrimus remia ne tik mūsų valstybės, bet ir JAV, Didžiosios Britanijos, kitų kraštų mokslo įstaigos bei tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, NATO.

Tačiau gamtininkai neslepia per tokias išvykas patyrę nemažai vargo, skurdo ir pavojingų nuotykių, kurie galėjo baigtis tragiškai. "Buvome banditų pagrobti Azijoje, vos nepraradau galvos Ekvadore, buvau užpultas ir sužalotas Ukrainoje, - vardijo profesorius.

Skirtingai nei poilsiautojų, mokslininkų nesaugo ginkluoti sargybiniai, ištikus nelaimei tyrėjai gali pasikliauti tik savo jėgomis ir sėkme.

Miegoti teko tarp gyvačių

Kai J.R.Stonis su kolegomis pradėjo važinėti į mokslines ekspedicijas, dar nebuvo mobiliųjų telefonų, interneto ir panašių naujovių. "Surengėme 6 mėnesių ekspediciją į Kopetdago kalnus Turkmėnistane, prie Irano sienos. Kolegos V.Sruoga, A.Diškus išvažiavo ten pirmieji. Ryšio su jais nebuvo ir nežinojome, kaip jiems sekasi, ar apskritai jie gyvi. Vieną naktį susapnavau: stovi namelis suskeldėjusiomis sienomis. Prieinu arčiau - tuose plyšiuose pilna giurzų, kobrų ir kitokių didžiulių gyvačių. Išpiltas prakaito pabudau. O kai vėliau nuvykome prisidėti prie ekspedicijos kolegų, dar iš tolo pamačiau - ogi iš tiesų stūkso sapne regėtas namelis, o jame įsikūrę kolegos. Sienos suskeldėjusios, vietoj lubų - polietilenas, asla - plūkta. Gyvačių nematyti, tik pilna gekonų - bėgioja net sienomis virš mūsų ir tuštinasi, o juk mums ten reikia miegoti sudedamose lovelėse. Jei neatsargiai atidarysi duris, gali sutraiškyti kurį nors gekoną. Naktimis vieni eidavome šviesos gaudykle vilioti vabzdžių, o kiti pasilikdavo namelyje", - prisiminė pašnekovas.

Sykį pasiliko V.Sruoga ir girdi: kažkas šnara dėžėje, kurioje laikė savo drabužius. Išlindo didžiulė pusantro metro ilgio giurza! Tai mirtinai nuodinga gyvatė. Jau prieš tai kažkuri iš jų - giurza ar kobra - buvo įkandusi iš Lietuvos gamtininkų atsivežtam rotveileriui, tas vargšas kaipmat nugaišo.

V.Sruoga tuomet prisiminė, esą gyvatės nemėgsta vibracijos, - pradėjo barškinti entomologinio tinklelio kotu į stalą. Gyvatė tikrai dingo, tačiau kur? - Ogi į urvą sienoje.

"Kai mums parėjus iš naktinio žygio V.Sruoga visa tai papasakojo, atitraukėme lovas - vaje, sienose pilna urvelių! "Ne, - sakau, - šitaip negyvensime. Einu į tvartelį atsinešti pagalių, užkalsim urvelius." Nuėjau į greta išsinuomoto namuko stovintį tvartuką, kuriame buvome papylę atsivežtų bulvių, o virš jų - kita didžiulė gyvatė susiraičiusi...

Užkalėme urvus, naktį praleidome ramiai, rytą žiūrim - gyvačių skylės jau kitose vietose... Vadinasi, mums miegant šie ropliai tarp mūsų šliaužioja? Siaubas. Išsikraustėme su lovomis miegoti į kiemą, ten bent vietos daugiau, mažiau pavojaus miegant netyčia kokią gyvatę prispausti. Taip tame gyvatyne ir gyvenome. Būdavo, pastatai kibirą vandens ant žemės - iš žolės išnyra pasistiebusios kobros galva... Kasdien prašiau likimo, kad tik nieko blogo mums neatsitiktų. Juk jei gyvatė tokioje nuošalioje vietoje įgeltų - pražuvęs", - pasakojo gamtininkas.

Tačiau nesėkmė tada ištiko kitur: mokslininkų surinktą gausią medžiagą - vabzdžius mėgintuvėliuose - užpuolė skruzdėlės. Jos sugebėjo prasiskverbti į polietileninius maišelius ir sudorojo bene trečdalį surinktos medžiagos...

Siūlė gydytis narkotikais

Dar didesnė tos ilgos ekspedicijos Turkmėnistane nesėkmė buvo tai, jog vienas dalyvių sunkiai susirgo. "Nežinia kodėl - galbūt užsikrėtė nuo miegapelių, juk daug jų gyveno vijokliuose ir tuštindavosi virš mūsų. Gal kolega atsigėrė nevirinto vandens. Žodžiu, teko jį vežti į sostinę Ašchabadą, iki kurio buvo apie 500 kilometrų. Vykome kariniu sunkvežimiu, labai kratė, kolega vėmė, viduriavo, dejavo, kliedėjo...

Atvažiavome į Ašchabadą, bet medikai atsisakė padėti ir paliko mus likimo valiai. Jų nuomone, mūsų kolega apsikrėtė maliarija. Aš gerai žinau jos simptomus, bet čia ne ta liga. 

Kai kreipėmės pagalbos į vietinius žmones, šie pasiūlė ligonį gydyti... narkotikais. Nors ten tai įprasta, kategoriškai atsisakėme. Tada mus išvarė ir išėjome su sergančiuoju ir dviem šunimis į nežinią.

Laimė, mūsų pasigailėjo jauna mokslininkė (dabar ji jau mokslų daktarė) Niurgezelė Saparmamedova. Ji parsivedė visą grupę į savo mažą butuką daugiabučio namo 12-ame aukšte, kur gyveno su vyru ir pusantrų metukų kūdikiu. Tiesiog negalėjome patikėti tos moters drąsa ir gera širdimi... Galbūt dėl to stebuklingo šios moters poelgio ligonis ūmai pradėjo sveikti, o kai įsėdome į Lietuvos link važiuojantį traukinį, visiškai atkuto...

Vėliau išgirdome kolegų britų mokslininkų patarimą: nevažiuokite (dabar taip ir darome!) ilgiau kaip mėnesiui į neįprasto klimato kraštus, tarkime, atogrąžas. Imunitetas saugo maždaug mėnesį, paskui ima silpti ir net menkas užkratas gali tapti baisia problema. Mūsų kolega gyveno ir maitinosi neįprastomis sąlygomis net pusę metų..." 

Su majais - atsargiai

Pastaruosius 15 metų J.R.Stonio ir jo kolegų ekspedicijų maršrutai nusidriekė į dar tolesnius kraštus: Belizą, Meksiką, Kosta Riką, Ekvadorą, Peru, Indiją, Nepalą, JAV ir kitur. Tačiau labiausiai mokslininkus domina neaprėpiamos Amazonijos džiunglės ir biologine įvairove garsėjantys Andų kalnai.

Praėjusių metų lapkritį lietuvių tyrėjai darbavosi Jukatane. Tai Meksikai priklausantis majų kraštas. Skirtingai nei analogiškos actekų, toltekų, zapotekų senosios civilizacijos, majai neišnyko iki šių dienų.

"Kaip ir actekai, majai buvo nuolat naikinami kolonizatorių, dar labiau juos retino pražūtingos svetimšalių ligos. Vis dėlto jų gentis išsilaikė, dabar majų Jukatane - maždaug 6 milijonai. Jie nepasitiki svetimaisiais, net elgiasi agresyviai. Ankstesniais laikais į jų teritoriją patekęs svetimšalis būdavo nužudomas arba paimamas į vergiją. Dabar to neišgirsi, tačiau mums patarė su Jukatano gilumoje gyvenančiais majais bendrauti atsargiai", - aiškino profesorius.

Jukatano džiunglėse J.R.Stonis su kolegomis ieškojo mikrodrugių. Tai neretai vos įžiūrimi ir dar mažai ištirti vabzdžiai, besiveisiantys visoje planetoje, taip pat ir Lietuvoje. Mūsų gamtininkai kai kuriems jų suteikė lietuviškus vardus - mažieji gaubtagalviai, baltieji gaubtagalviai, šeriuotaūsiai, mažieji žolinukai ir kiti. Šiuos vabzdžius jie vilioja naktimis šviesos gaudyklėmis, gaudo tinkleliais ir dieną, ieško jų lervų augalų lapuose, o parsivežę į laboratoriją Lietuvoje vikšrų augina iš jų drugius, tyrinėja.

Jukatane lietuvių mokslininkai tikėjosi aptikti ir kinkažu - medžiuose gyvenantį gražų ir paslaptingą kabiauodegį meškėną, sugebantį tik uodega išsilaikyti ant šakos. Tačiau tai jau retas naktinis gyvūnas, tad jo pamatyti neteko.

Vis dėlto netrūko kitokių egzotiškų padarų, tarkim, meškėnų šeimai priklausančių baltanosių koačių, voverinių beždžionių, lapkirčių skruzdėlių, vabzdžių maldininkų ir kitų. Mokslininkai stebėjosi ir džiunglėse majų suręstomis piramidėmis. Daugelis jų apsinešė žemėmis ir apaugo įvairiais augalais.

Pirmosios puola erkės

Atogrąžose slypi ne mažiau pavojų, negu Azijos dykumose. "Džiunglėse gali užpulti jaguaras, įgelti gyvatė, o keliantis per upę ar ežerą - piranijos, krokodilai. Tačiau pirmiausia tenka susidurti su nesuskaičiuojama daugybe erkių, kurios įsiveisia gyventi po oda ir sukelia nepakeliamą niežulį, šimtus kraujuojančių pūlinių visame kūne. Be to, keliautojus ten gali apnikti musių lervos, kurios įsitaiso žmoguje ir graužia jį gyvą. Visiškai nesunku pasigauti maliariją, geltonąjį drugį, miegligę, odos leišmaniozę, Čagaso ligą, nuo kurios žmogus gyvas supūva. Čia gausu nuodingų skruzdėlių, milžiniškų vorų tarantulų, nuodais besispjaudančių blakių. Štai kodėl džiunglėse žmonių gyvena mažiau negu dykumose, o tie, kurie vis dėlto įsikuria, yra užsigrūdinę, prisitaikę prie tenykštės gamtos", - tikino profesorius J.R.Stonis.

Kūną graužė iš vidaus

Viena musių įsigudrino padėti kiaušinėlių ir J.R.Stonio kūne per ekspediciją Belizo džiunglėse. "Grįžęs referuoti apie ekspediciją į Britų muziejaus Entomologijos laboratoriją, kuri finansavo šią kelionę, pajutau, kad mane graužia iš vidaus. Nulėkiau pas gydytoją ir sakau: "Įsiveisė musių lervos, padėkite!" Gydytojas nepatikėjo ir paskyrė tepalų nuo bakterinio užkrėtimo. Tepuosi, bet matau, kad daugybė žaizdelių, išmarginusių mano kūną - tai atviros angelės musių lervoms kvėpuoti. Jos atšliaužia urvais mano kūnu, priartėja prie angų ir godžiai kvėpuoja", - apie savo susirgimą dermatobija pasakojo profesorius.

Netrukus jam pavyko pincetu iš vienos angelės ištraukti lervutę. "Padėjau ją po mikroskopu - apaugusi juodais, aštriais spygliais. Tai štai kodėl taip skauda, kai jos po mane šliaužioja! Kai papasakojau apie savo nelaimę Britų muziejaus kolegoms, tapau žvaigžde - daugelis prašė parodyti tas lervas ar bent jau žaizdas. Net ragino toliau auginti lervas savo kūne dėl mokslo - atseit, turiu tęsti eksperimentą, nes mano ekspediciją apmokėjo muziejus, tai dabar ir tos lervos yra jo...

Kurgi ne! Prisiminiau, kaip tokiais atvejais gydosi Amazonijos indėnai: pririša prie žaizdelių laukinės kiaulės pekario arba tapyro lašinių. Pristigusios oro, lervos sulenda į lašinius ir telieka juos stipriai trūktelti... Man lervų pavyko atsikratyti modernesniu būdu, tačiau nuo tada žinau: pirma laiko nesidžiauk, kad sveikas ištrūkai iš džiunglių, nelaimė gali pasivyti ir vėliau", - pridūrė pašnekovas.

Skuba tirti, kol nežuvo

Galbūt kas nors paklaustų: kam reikia tokio aukojimosi, ar ne per daug rizikos ir vargo? Prieš atsakydamas į tokius klausimus profesorius J.R.Stonis patyli. "Aš ir daugelis mano kolegų gamtininkų manome, jog artėja biologinių rūšių išmirimo banga - jau bene šeštoji per Žemės istoriją. Ankstesnės tokios krizės trukdavo tūkstančius metų, todėl rūšys spėdavo prisitaikyti prie naujų sąlygų, išplisti kitose vietose. Tuo metu šis rūšių masinio nykimo laikotarpis truks bene 100 metų. Gamtoje tai prilygsta akimirkai, todėl katastrofa gali būti totalinė - daugybė rūšių nespės prisitaikyti, gali išmirti maždaug du trečdaliai visų pasaulio organizmų rūšių", - pabrėžė profesorius.

Lietuvoje ši tragedija dar nejaučiama, tačiau keliaujant po pasaulį puikiai matyti, kaip sparčiai skursta kraštovaizdžiai, nyksta augalų ir gyvūnų rūšys, jų buveinės. Ypač greitai toji giltinė darbuojasi atogrąžose, kur biologinė įvairovė labai didelė, tačiau tuo pat metu ir be galo jautri, lepi.

"Antai Ekvadore auga Esmeraldos miškai. Jei jie bus iškirsti (tai jau vyksta) - žus daugybė vadinamųjų endeminių (paplitusių tik toje vietoje ir niekur kitur pasaulyje) augalų ir gyvūnų. Ekvadore, Kosta Rikoje ir kitose atogrąžų šalyse džiunglės sparčiai kertamos ir jų vietoje veisiamos bananų, kavos plantacijos", - sakė pašnekovas.

Jis ir jo kolegos gamtininkai iš viso pasaulio nori suspėti, kol visu smarkumu neužgriuvo minėtoji rūšių išmirimo banga, jas bent inventorizuoti, ištirti.

Jis ir jo vadovaujama Biosistematikos grupė per keletą pastarųjų metų atrado ir aprašė daugiau kaip 400 mokslui iki tol nežinotų organizmų rūšių. Vien 2011 metais - daugiau kaip 40. Daugiausia - Vidurinėje Azijoje ir Mongolijoje, Rytų Azijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje.

"Į Centrinę Ameriką kolonizatoriai pirmą kartą koją įkėlė dar 1517 metais, tačiau šio žemyno gamta tokia turtinga, kad daugybę naujų organizmų atrandame iki šiol. Kitaip tariant, Amerika vis dar atradinėjama. Kaip, beje, ir mūsų gimtoji Lietuva - jos gamtoje taip pat slypi dar daug paslapčių", - įsitikinęs R.J.Stonis.

Jonas Rimantas Stonis (Rimantas Puplesis) gimė 1958 metais Klaipėdos rajone. Baigė biologijos studijas Vilniaus pedagoginiame institute ir doktorantūrą (tada - aspirantūrą) Sankt Peterburgo zoologijos institute, jo mokslinis vadovas - pasaulinio garso entomologas Vladimiras Kuznecovas. Nuo 1985 m. mokslų daktaras, nuo 1992 m. - habilituotas daktaras, nuo 1994 m. - profesorius. Stažavosi Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Danijos, JAV mokslo įstaigose. Vadovavo kelioms dešimtims mokslinių ekspedicijų įvairiose pasaulio valstybėse, paskelbė keletą monografijų ir apie 180 publikacijų. LEU studentams dėsto bestuburių zoologijos, biologinės įvairovės, evoliucinių sistemų, didaktikos, gamtotyros ir kitas disciplinas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"