TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Mokslininkas: papildytoji realybė leidžia pamatyti tai, ko seniai nebėra

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Paveldo srityje turėtų būti taikoma papildytosios realybės technologija, kuri leistų vietoje, kurioje nieko nebėra, pamatyti tai, kas kadaise ten buvo, sako Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doktorantas Tadas Žižiūnas. „Muziejus turi orientuotis ne į objektą, o į žmogų. Kitaip sakant, [...] svarbu ne tik daikto autentiškumas, bet ir autentiška paties lankytojo patirtis. Todėl šiuo metu daug diskutuojama, kaip muziejų priartinti prie visuomenės“, – pastebi jis.

T. Žižiūno įsitikinimu, skaitmeninis paveldas būtinas. Jis leistų naujai, įdomiau perteikti sukauptą informaciją: „Juk žiūrėti į iškabintas nuotraukas, stendus nebeįdomu. Žmonės nori informaciją gauti čia ir dabar, ji turi būti patraukli, tad pagrindinis jos nešėjas yra pikselis, ekranas.“

– Kas yra papildytoji realybė?

– Pirmiausia, ši technologija pasaulyje nėra naujovė ar stebuklas. Ją dar praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje pradėjo kurti Harvardo universiteto mokslininkas, tik tuomet ji buvo labai sudėtinga ir gremėzdiška. Jos principas toks, kad skaitmeninis turinys uždedamas ant realiai egzistuojančio pasaulio vaizdo. Kitaip sakant, išmanųjį telefoną nukreipę į tam tikrą vietą realiame vaizde matome ir virtualų turinį.

– Tai reiškia, kad tuščioje laukymėje galima matyti tai, ko nėra?

– Taip, kadaise ten buvusią pilį, rūmus, tiltus ir pan. Yra du veikimo būdai. Vienas, kai sistema pagal GPS koordinates atpažįsta tavo buvimo vietą, algoritmas nustato, kokiu kampu laikai įrenginį, kur žiūri, kaip greitai keiti poziciją ir pagal tai atvaizduoja dvimatį ar trimatį turinį. Kitas, paprastesnis, būdas – kai kamera savo matymo lauke fiksuoja specialų žymeklį.

– Kaip kilo mintis, kad reikia tokios technologijos?

– Magistrantūroje studijavau paveldosaugą ir visą laiką domėjausi, kokias technologijas būtų galima pritaikyti kultūros paveldo sklaidai, kaip įdomiau perteikti žinias, ką pasiūlyti visuomenei. Prieš keletą metų visai atsitiktinai sužinojau apie papildytąją realybę ir man kilo mintis, kad galėčiau tai pritaikyti, pavyzdžiui, Dubingių kompleksui – kurti pasirinktą XVI–XVII a. evangelikų reformatų bažnyčią.

– Ar pakako duomenų, kad galėtumėte atkurti tą bažnyčią?

– Procesas buvo gana ilgas. Medžiagos, mokslinio konteksto, užteko, nes išleistos dvi puikios mokslinės monografijos, kuriose pateikti archeologiniai, istoriniai, ikonografiniai duomenys, bet teko ieškoti ir papildomos informacijos, nes norėjau užbaigtumo, konkretumo. Norint bažnyčią atkurti 3D su visais komponentais, reikėjo sužinoti daugybę smulkmenų, tarkim, iš kokios medžiagos buvo jos langai, rėmai, durys ir kt. [...]

Dubingiuose lankydamasis prie sunaikintos bažnyčios, kur dabar visas plotas užtvertas raudonomis plokštėmis, žmogus negali įsivaizduoti, nei kaip ji atrodė, nei kokio buvo aukščio, kokia jos spalva, langų išdėstymas, įėjimai, durys. Taigi esminis principas ir įdomumas tas, kad papildytosios realybės technologija ir mano projektukas leidžia realaus dydžio bažnyčią išvysti jos buvusioje originalioje vietoje.

– Tai reiškia, kad galima net „įeiti“ į aptvertą teritoriją?

– Kol kas matyti tik iš išorės. Nors iš tikrųjų egzistuoja tam tikra teorinė galimybė patekti ir į vidų, bet čia jau kiti darbai. Netgi galima su realiai neegzistuojančia bažnyčia nusifotografuoti. Beje, visai neseniai vyko Kultūros paveldo departamento organizuojama tarptautinė konferencija, kur buvo kalbama apie kultūros kelius, regioninę plėtrą. Ten pristačiau pagrindines idėjas, kaip būtų galima naujai, įdomiau perteikti sukauptą informaciją, juk žiūrėti į iškabintas nuotraukas, stendus nebeįdomu. Žmonės nori informaciją gauti čia ir dabar, ji turi būti patraukli, tad pagrindinis jos nešėjas yra pikselis, ekranas.

– Ar technologijos dabar pakankamai integruojamos į paveldo sritį?

– Europos mastu ir papildytosios realybės technologijos, ir virtualus technologijų konsorciumas jau keletą dešimtmečių naudojamas labai plačiai. O Lietuvai, turinčiai ribotus išteklius ir daugybę paveldo, tenka dėti prioritetus ir kurti strategijas, kaip su minimaliais ištekliais patenkinti maksimalius poreikius. Bendrauju su paveldo atstovais – jie tikrai labai nori ir mano, kad reikia kurti strategijas ir pasinaudoti europiniais pinigais. Taigi visa tai tikrai ateina į Lietuvą, jaučiamas postūmis ir potencialas.

Muziejus turi orientuotis ne į objektą, o į žmogų. Kitaip sakant, apskritai pati paveldosauga keičiasi. Anksčiau Vakarų pasaulyje dominavusi autentiškumo kategorija (štai XVII a. stalas, prie jo valgė kažkoks žymus asmuo) dabar patiria tam tikrą slinktį – taip pat svarbus yra ir skaitmeninis paveldas, technologijos, nes tampa svarbu ne tik daikto autentiškumas, bet ir autentiška paties lankytojo patirtis. Todėl šiuo metu labai diskutuojama, kaip muziejų priartinti prie visuomenės.

Yra begalė įvairių pavyzdžių. Tarkim, Londono muziejus surinko įdomiausias, geriausiai išlikusias nuotraukas, jas suskaitmenino, perkėlė į virtualią erdvę ir papildytosios realybės technologija sujungė į vieną vaizdą. Šitaip žmogus, lankydamasis kažkurioje Londono vietoje ir nukreipęs planšetinį kompiuterį ar telefoną į tam tikrą pastatą, pusę vaizdo mato su istorinės nuotraukos perdanga ir pusę realaus. Viename vaizde atsiranda ir istorija, ir dabartis, viskas susilieja, todėl matai, kas ir kaip pakito. Būdų, kaip tai pritaikyti, tikrai daug, reikia tik pagalvoti, ką nori panaudoti ir pasakyti. Iš esmės Londono muziejus sukūrė fenomeną – „street museum“ [liet. – gatvės muziejus]: tu naudojiesi muziejaus turiniu, bet už muziejaus ribų.

– Ar autentiški objektai, kurie pateikiami papildytojoje realybėje?

– Skaitmeninis turinys paveldo srityje dabar jau reglamentuojamas, įvairios konvencijos, apibrėžia skaitmeninio paveldo reikšmę, svarbą, pažymima, kad skaitmeninis paveldas turi būti esminis nacionalinės išsaugojimo politikos elementas archyvų veiklą ir teisinį ar savanorišką saugojimą bibliotekose, muziejuose ir kitose viešosiose saugyklose reglamentuojančiuose įstatymuose. Skaitmeninis paveldas, kaip žinių visuomenės atributas, turi būti efektyviai plėtojamas, o technologijos turi vis labiau plėsti prieigą ir prie fizinio, ir prie skaitmeninio kultūros paveldo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"